CP v2

Tag: Vietinis turinys

  • „Orlen“ apie „Baltic Power“ pamokas: 40 tūkst. pirkimų konkursų ir spaudimas didinti vietinį turinį

    Pirmasis didelis testas Baltijoje

    Lenkijos energetikos grupė „Orlen“ su partneriu „Northland Power“ tęsia jūrinio vėjo parko „Baltic Power“ įgyvendinimą Baltijos jūroje. Projektas laikomas vienu svarbiausių regiono energetikos transformacijos pavyzdžių, nes jūrinis vėjas čia vis dar yra ankstyvos plėtros stadijoje, o tiekimo grandinės – tik formuojamos.

    Pasak „Orlen“ pirkimų vadovo Romano Kowszewicziaus, būtent „Baltic Power“ parodė, kad tokio masto investicijoms reikia ne tik technologinių sprendimų, bet ir iš anksto sukonstruotos pirkimų strategijos. Jūrinės energetikos projektai tęsiasi daugelį metų, todėl klaidos planavimo etape gali brangiai kainuoti vėliau.

    40 tūkst. konkursų ir viena problema

    „Orlen“ pirkimų apimtys yra milžiniškos: grupė kasmet organizuoja apie 40 000 pirkimų konkursų ir dirba su dešimtimis tūkstančių tiekėjų. Toks mastas reiškia, kad vien pirkimų procesų standartizavimas ir skaidrumas tampa atskira valdymo užduotimi, ypač kai lygiagrečiai vyksta energetikos, mažmeninės prekybos ir infrastruktūros investicijos.

    „Baltic Power“ atvejis, anot R. Kowszewicziaus, aiškiai išryškino turbinos kaip kritinio komponento klausimą. Lenkijoje šiuo metu nėra visų kompetencijų, kad jūrinio vėjo turbina būtų suprojektuota, pagaminta ir masiškai gaminama vietoje per reikiamą laiką, todėl tenka derinti tarptautinių technologijų pirkimą su daliniu gamybos ir aptarnavimo lokalizavimu.

    Vietinis turinys kaip rizikos valdymas

    „Orlen“ vietinio turinio politiką sieja ne su deklaratyviu „pirkimu iš savų“, o su rizikos mažinimu. Pastarųjų metų tiekimo sutrikimai, pandemijos patirtis ir geopolitinė įtampa parodė, kad pernelyg globalizuotos grandinės gali būti nepatikimos, o strateginių komponentų prieinamumas – nepastovus.

    „Iš pirkimų perspektyvos vietiniai tiekėjai dažniausiai yra saugesnis ir labiau kontroliuojamas pasirinkimas“, – sakė R. Kowszewiczius.

    Įmonė pabrėžia, kad vietinio turinio tikslai taikomi ne tik jūrinio vėjo projektams. Praktikoje tai apima ir kasdienius pirkimus – nuo biokomponentų ar mažmeninės infrastruktūros iki informacinių technologijų paslaugų, kur svarbi ir technologinės priklausomybės mažinimo tema.

    Kaip atverti duris smulkesniems tiekėjams

    Vienas iš akcentų – mažesnių ir vidutinių įmonių įtraukimas. „Orlen“ teigia peržiūrinti tiekėjų išankstinės kvalifikacijos principus ir, kur įmanoma, skaidanti didelius pirkimų paketus į dalis, kad vietos rangovai galėtų konkuruoti dėl jiems įkandamų apimčių.

    Tokia praktika leidžia atskirti globaliai koncentruotus komponentus nuo darbų, kuriuos realiai gali atlikti vietos rinka. Be to, grupė svarsto dažniau taikyti avansus ir etapinius atsiskaitymus, nes finansavimo našta smulkesniems tiekėjams dažnai tampa pagrindine kliūtimi įsitraukti į ilgalaikius projektus.

    Skaidrumas ir konkurencija išlieka

    „Orlen“ pabrėžia, kad vien tai, jog įmonė yra vietinė, automatiškai neužtikrina laimėto kontrakto. Bendrovė teigia laikanti pirkimus konkurencingais ir skaidriais, o vietinio turinio priemonės pirmiausia skirtos ne „perrašyti taisykles“, o sumažinti barjerus, kad vietos verslas galėtų realiai varžytis dėl užsakymų.

    „Jei kas ateina ir sako: esame vietinė įmonė, duokite užsakymą, atsakau – taip tai neveikia“, – sakė R. Kowszewiczius.

    DI pirkimuose – spartesniam valdymui

    Didelė pirkimų apimtis skatina diegti skaitmeninius sprendimus, tarp jų – ir DI įrankius. „Orlen“ tikslas – pagreitinti dokumentų apdorojimą, geriau valdyti tiekėjų duomenis, laiku identifikuoti rizikas ir didinti pirkimų komandų profesionalumą per vidines mokymų programas.

    Bendrovė taip pat kalba apie sisteminę komunikaciją su rinka, kad tiekėjai iš anksto matytų būsimų investicijų kryptis. Tokiu būdu vietos įmonės gali planuoti pajėgumus, burti konsorciumus ir pasiruošti konkursams dar iki oficialaus pirkimo starto.

  • Energetikos užsakymai klimpsta ne teisėje: rangovai įvardijo, kas labiausiai stabdo investicijas

    Didelės energetikos investicijos teoriškai turėtų reikšti aukso laikus rangovams ir tiekėjams, tačiau praktikoje procesai ne visada juda taip sparčiai, kaip planuojama. Energetikos transformacijai reikalingi tinklai, generacijos pajėgumai ir infrastruktūra, bet užsakymų grandinėje vis dar daug trinties.

    Rangovų atstovai sako, kad vien nacionalinės taisyklės ir strategijos problemos neišsprendžia, ypač kai kalbama apie vietos pramonės įtraukimą į projektus. Nors formaliai siekiama stiprinti vadinamąjį vietinį turinį, realūs sprendimai dažnai stringa kasdieniuose santykiuose tarp valstybės valdomų užsakovų ir privačių vykdytojų.

    Victor Energy vadovas Lenkijoje Błażejus Madejskis, taip pat sektoriaus darbdavių asociacijoje dirbantis ekspertas, pabrėžia, kad konservatyvus energetikos sektoriaus požiūris kai kuriais atvejais stabdo investicijas net labiau nei teisinės spragos. Pasak jo, svarbiausia kliūtis yra ne strategijų trūkumas, o verslo kultūros stoka ir per menkas konstruktyvus dialogas.

    „Lenkijoje labai daug kalbame apie reguliavimą ir strategiją. Tačiau bet kuri strategija pralaimi kultūrai. Mums trūksta verslo kultūros: susitikimų, pokalbių, išvadų ir rūpesčio bendru interesu“, – sakė Błażejus Madejskis.

    Eksperto teigimu, rinkai reikia aiškesnių darbo organizavimo standartų ir labiau prognozuojamo bendradarbiavimo, kad investicijos būtų įgyvendinamos laiku, o rizikos nebūtų perkeliamos vien rangovams. Energetikos projektuose tai ypač svarbu dėl ilgo planavimo ciklo, griežtų techninių reikalavimų ir ribotų pajėgumų tiekimo grandinėse.

    Kartu akcentuojama, kad pokyčių ženklų atsiranda. Pasak Madejskio, dalis valstybės valdomų bendrovių jau mokosi dirbti kitaip, atverdamos daugiau erdvės dialogui su rinka ir bandydamos anksčiau identifikuoti projekto rizikas, terminų realumą bei tiekėjų galimybes.

    Kaip vienas pavyzdžių minimi Lenkijos perdavimo tinklų operatoriaus veiksmai, kai daugiau dėmesio skiriama konstruktyvioms konsultacijoms su sektoriumi. Panašia kryptimi, jo vertinimu, juda ir kiti didieji energetikos rinkos dalyviai, nors bendras sektoriaus konservatyvumas vis dar išlieka viena didžiausių kliūčių.

    Rangovų žinutė paprasta: strategijos ir vietinio turinio gairės veiks tik tada, kai kartu keisis praktika, sprendimų priėmimo tempas ir kasdienė projektų valdymo kultūra. Be šio pokyčio energetikos transformacijos planai rizikuoja atsiremti į organizacines, o ne technologines ribas.

  • Fotovoltikos pamoka Europai: kodėl vietinis turinys be gamybos dažnai reiškia priklausomybę nuo Kinijos

    Diskusijos apie vietinį turinį atsinaujinančios energetikos projektuose Europoje vis dažniau grįžta prie fotovoltikos pavyzdžio. Ekspertai pabrėžia, kad vien ekonominė projekto nauda šalyje dar negarantuoja technologinės nepriklausomybės, jei kritiniai komponentai atkeliauja iš importo.

    Instituto Energetyki Odnawialnej vadovas Grzegorzas Wiśniewskis teigia, kad vietinis turinys, skaičiuojamas kartu su projektavimu, statyba ir montavimo paslaugomis, gali klaidinti. Pasak jo, svarbiausia yra tai, ar šalis geba užsitikrinti vietines pagrindinių įrenginių tiekimo grandines.

    Kas yra vietinis turinys?

    Vietinis turinys šiuo atveju suprantamas kaip prekių ir paslaugų dalis, sukuriama šalies viduje visoje projekto vertės grandinėje. Fotovoltikoje kritiniais laikomi elementai, nuo kurių priklauso technologijos veikimas ir kurių trūkumas gali sustabdyti plėtrą.

    2021 metais IEO paskelbė analizę apie vietinį turinį fotovoltikos įrangoje, vertindamas 2020 metų situaciją. Pagal tą skaičiavimą Lenkijoje vietinis turinys 1 MW galios saulės elektrinės įrangos dalyje galėjo siekti apie 26 proc., jei būtų naudojami vietinės kilmės tiekimo grandinės elementai.

    Tuo metu Europos Sąjungos vidutinis vietinis turinys įrangos tiekime buvo vertinamas didesnis ir siekė apie 37 proc. Skirtumą daugiausia lėmė platesnė regioninė gamybos ir tiekėjų bazė, ypač tam tikrose įrangos grupėse.

    Kur dingsta vietinė vertė?

    Pasak G. Wiśniewskio, problema prasideda tada, kai krenta importuojamos technologijos kainos ir didėja jų prieinamumas. Tuomet bendras vietinio turinio rodiklis gali net augti, nes daugiau darbų atliekama vietoje, tačiau priklausomybė nuo importuotų pagrindinių komponentų nesumažėja.

    „Vietinis turinys, suprantamas vien ekonomiškai, be vietinių kritinių komponentų tiekimų, iš esmės reiškia tik užsienio technologijų tiekėjų aptarnavimą“, – sakė G. Wiśniewskis.

    Jo teigimu, fotovoltikoje labiausiai pažeidžiama grandis yra elementai, nuo kurių priklauso įrenginių gamyba ir atnaujinimas, pirmiausia fotovoltiniai elementai, vėliau moduliai ir inverteriai. Jei šie segmentai lieka už Europos ribų, vietiniai rangos darbai neapsaugo nuo strateginės priklausomybės.

    Kinijos dominavimas ir Europos reakcija

    Ekspertas primena, kad Europos fotovoltikos pramonės nuosmukis siejamas su laikotarpiu po 2007–2009 metų krizės. Tuomet, jo vertinimu, Europos gamintojai negavo pakankamo valstybių palaikymo, o technologijos ir gamybos linijos dalinai atsidūrė Kinijoje, kuri sparčiai didino mastą ir konkurencingumą.

    Svarbią reikšmę turėjo ir Kinijos valstybės subsidijos, dėl kurių importuojami komponentai tapo sunkiai konkuruojami kainos prasme. Europos Sąjunga buvo įvedusi antidempingo priemones ir muitus, tačiau vėliau dalis ribojimų nebeliko, o rinkos spaudimas gamybai Europoje išliko.

    G. Wiśniewskis pastebi, kad politinis prioritetas ilgą laiką buvo greitas ir pigus atsinaujinančių išteklių augimas, o ne pramonės stiprinimas. Dėl to fotovoltikos rinka tapo itin patraukliu realizacijos kanalu importuotojams, o vietiniai gamintojai prarado masto efektą.

    Šiandien vietinio turinio tema Europoje siejama su naujomis pramonės politikos priemonėmis, tokiomis kaip Net-Zero Industry Act, taip pat su platesnėmis iniciatyvomis, nukreiptomis į konkurencingumą ir tiekimo grandinių atsparumą. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad be nuoseklių, ilgalaikių instrumentų vien deklaracijos nepakeis realios komponentų gamybos geografijos.

  • Vietinis turinys energetikoje: kodėl PGE renkasi brangiau Europoje, o ne pigiau Kinijoje

    Energetikos sektoriuje stiprėja diskusija apie vadinamąjį vietinį turinį, kai investicijoms ir pirkimams prioritetas teikiamas šalies ar regiono tiekėjams. Lenkijos energetikos grupė PGE šią kryptį sieja ne su emociniu „ekonominiu patriotizmu“, o su ilgalaikiu saugumu, stabilumu ir tiekimo grandinių patikimumu.

    PGE valdybos įgaliotine vietinio turinio klausimais paskirta Alicja Wąsowicz pabrėžia, kad sprendimas „pirkti brangiau Lenkijoje ar Europoje, ar pigiau Kinijoje“ realybėje nėra vien kainos palyginimas. Pasak jos, vietinis tiekimas yra investicija į ekonomikos atsparumą, kompetencijų auginimą ir mažesnę priklausomybę nuo geopolitinių sukrėtimų.

    Kaip matuojamas vietinis turinys?

    Vienas didžiausių iššūkių, su kuriuo susiduria tiek įmonės, tiek valdžios institucijos, yra vienodos metodikos trūkumas. Skirtingos pramonės šakos „vietinį turinį“ supranta nevienodai, todėl skaičiai, pateikiami be aiškios metodikos, gali klaidinti ir skatinti neteisingus palyginimus.

    Dėl to PGE atsargiai vertina bendro grupės rodiklio viešinimą, tačiau atskiruose segmentuose vietinio turinio dalis jau yra reikšminga. Pavyzdžiui, elektros skirstymo segmente vietinių pirkimų dalis siekia apie 85 proc., nes nemaža dalis priežiūros ir tinklų eksploatacijos darbų atliekama vietos įmonių.

    Siekiant sukurti palyginamus duomenis, Lenkijoje vykdomas pilotinis projektas, kuriame dalyvauja Centrinė statistikos tarnyba ir valstybės turto ministerija. Projekto tikslas yra surinkti duomenis ne tik apie pagrindines sutartis, bet ir apie grandinę žemiau, įtraukiant subrangovus, kad matytųsi realus vietinių pajėgumų panaudojimas.

    Kodėl svarbiau ne kriterijai, o pasiruošimas

    PGE teigia, kad vietinio tiekimo didinimas prasideda dar iki konkurso paskelbimo. Bendrovė akcentuoja pirkimų planų viešinimą, ankstyvą dialogą su rinka ir išankstines konsultacijas, kad tiekėjai nebūtų užklupti netikėtais reikalavimais.

    „Mes negalime kontroliuoti, kas pateiks pasiūlymą ir kokia bus jo kaina, bet galime užtikrinti, kad mūsų reikalavimai laiku būtų suderinti su rinkos pajėgumais“, – sakė Alicja Wąsowicz.

    Jos teigimu, rinkos tyrimas ir realistiškas reikalavimų pritaikymas dažnai duoda daugiau naudos nei formaliai į konkursus įdėti vertinimo kriterijai, kurie „remtų“ vietos tiekėjus. Be to, Europos Sąjungos teisėje tiesioginis tiekėjų diskriminavimas pagal kilmę yra ribojamas, todėl kriterijai turi būti pagrįsti objektyviais interesais, tokiais kaip sauga, kokybė, patikimumas ar tvarumas.

    Kur dar yra augimo potencialas?

    PGE nurodo, kad skirstymo segmente vietinio turinio didinimo galimybės jau ribotos, nes rodiklis ir taip aukštas. Tačiau didesnis potencialas matomas projektuose, kuriuose šiuo metu dominuoja tarptautiniai tiekėjai, pavyzdžiui, jūrinėje vėjo energetikoje.

    Šiame sektoriuje reikalinga aukšta specializacija, sertifikavimas ir patirtis, todėl vietinių įmonių įsitraukimas natūraliai auga lėčiau. Vis dėlto PGE akcentuoja, kad augimo galimybės yra ne tik statybos etape, bet ir projektavimo bei ilgamečio eksploatavimo fazėje, kur užsakymai tęsiasi dešimtmečius.

    Kartu pripažįstama, kad ne viską įmanoma nupirkti vietoje, ypač kai kalbama apie specifinius komponentus ar pajėgumų trūkumą. Tokiose situacijose sprendimas dažnai tampa rizikų valdymu: pigesnis pirkimas iš Kinijos gali reikšti ilgesnius pristatymo terminus, didesnę tiekimo sutrikimų tikimybę ar papildomas kokybės ir atitikties užtikrinimo sąnaudas.

    Pasak PGE atstovės, atsakingas užsakovas, norėdamas suteikti šansą vietos įmonėms, turi subalansuoti ir kitą pusę: terminus, biudžetą bei kokybės reikalavimus. Dideliuose projektuose vienas netinkamas komponentas ar prastos kokybės paslauga gali sustabdyti darbus ir sukelti didelius finansinius nuostolius.

    Ilgalaikėje perspektyvoje PGE vietinį turinį sieja su platesniu tikslu kurti atsparesnę ekonomiką, kurioje kritiniai energetikos projektai mažiau priklauso nuo išorinių šokų. Tokia logika, kaip pabrėžiama, reiškia ne tik didesnę kainą šiandien, bet ir daugiau stabilumo rytoj.

  • Kas yra lenkiška įmonė šiandien: pasas nebe svarbiausias, vis daugiau lemia kapitalo ir vertės kūrimas

    Kas šiandien laikytina lenkiška įmone, vis dažniau apibrėžia ne savininko pilietybė, o tai, kur kuriama ilgalaikė ekonominė vertė ir kur lieka pelnas. Tokią mintį Europos ekonomikos kongrese išsakė „Deloitte“ partnerė Joanna Świerzyńska, pabrėžusi vadinamąją ekonominę kapitalo tautybę.

    Diskusijoje „Lenkiška įmonė – tai kokia?“ sutarta, kad užsienio kapitalas ir toliau yra svarbi Lenkijos ūkio dalis. Vis dėlto dalis verslo atstovų akcentavo, kad norint „kito civilizacinio žingsnio“ vis labiau reikia stiprinti vietinį kapitalą ir skatinti lenkiškų įmonių plėtrą už šalies ribų.

    Kapitalo „nutekėjimas“ ir augimo riba

    NDI grupės viceprezidentas ir finansų direktorius Szymonas Reptowskis priminė, kad šiandieninė situacija skiriasi nuo 1990-ųjų, kai Lenkijai ypač reikėjo užsienio kapitalo ir vadybinės patirties. Jo teigimu, dabar klausimas tampa ne „ar“ užsienio kapitalas naudingas, o kaip užtikrinti, kad šalyje daugiau pelno būtų reinvestuojama ir mažiau išmokama užsienio savininkams.

    Reptowskis nurodė, kad vien 2025 metais iš Lenkijos dėl kapitalo nuosavybės išmokų galėjo būti iškeliauta apie 33 000 000 000 eurų. Jis lygino Lenkijos padėtį su Japonija, kuri dėl didelių savo korporacijų uždirbamų pajamų užsienyje turi teigiamus kapitalo srautus.

    Pasak jo, kapitalo „tautybė“ svarbi ne tik dėl ekonominės grąžos, bet ir dėl atsparumo: visuomenei senstant mažės darbingo amžiaus gyventojų, todėl produktyvumas, investicijos ir technologinis atsinaujinimas taps dar svarbesni. Šiame kontekste vietinio kapitalo stiprinimas pristatomas kaip viena iš priemonių prisitaikyti prie demografinių pokyčių.

    Ar įmonės „tautybę“ nusako pasas?

    ZPUE stebėtojų tarybos pirmininkas Michałas Wypychewiczius teigė, kad kapitalas nėra abstrakcija ir visada turi konkrečių žmonių, turinčių savo pilietybę, kilmę ir interesus. Jo nuomone, tai reiškia, kad diskusija apie kapitalo tautybę yra reali, o ne teorinė.

    „Kaip lenkiškos įmonės savininkas manau, kad kapitalas turi tautybę, nes tai yra konkrečių žmonių pinigai“, – sakė Michałas Wypychewiczius.

    „Deloitte“ atstovė Joanna Świerzyńska su tuo iš dalies sutiko, tačiau pabrėžė, kad kapitalo kilmė nebūtinai sutampa su įmonės „tautybe“ praktine prasme. Ji teigė, kad vertinant, ar įmonė yra „vietinė“, svarbiau, kur ji kuria tvarią vertę ekonomikoje, kur vykdo veiklą, investuoja, samdo darbuotojus ir moka mokesčius.

    „Velux“ vadovas Lenkijai ir Baltijos šalims Przemysławas Pokorskis teigė, kad pats ginčas dėl kapitalo tautybės neretai užgožia svarbesnius klausimus. Anot jo, esminis kriterijus turėtų būti tai, kaip įmonė elgiasi rinkoje: ar ji siekia vien trumpalaikio pelno, ar turi aiškų įsipareigojimą vietos bendruomenėms.

    „IKEA Retail Poland“ vadovė Marina Dubakina akcentavo vartotojų perspektyvą: žmonėms svarbu, ką įmonė atneša vietos rinkai. Jos teigimu, įtaką šalies gerovei labiausiai apibrėžia pridėtinė vertė, kurią įmonė kuria per darbuotojus, tiekėjus, investicijas ir sprendimus, daromus vietoje.

    Local content: tarp politikos ir praktikos

    Reikšminga diskusijos dalis buvo skirta local content politikai, kurią Lenkijos valdžia pristato kaip kryptį stiprinti vietos tiekėjų ir gamintojų dalį, ypač viešuosiuose pirkimuose. Tai siejama su platesnėmis Europos tendencijomis, kai dėl geopolitinės įtampos ir tiekimo grandinių sutrikimų vis dažniau kalbama apie strateginį atsparumą ir vietos pramonės stiprinimą.

    Pokorskio vertinimu, local content sąvoka Lenkijoje kartais „fetišizuojama“, nes diskusija pernelyg supaprastinama iki priešpriešos „lenkiška gerai, nelankiška blogai“. Jis perspėjo, kad tokia logika veda ne į racionalią ekonominę politiką, o į nacionalizmą, kuris gali pakenkti konkurencijai ir investicijų klimatui.

    Tuo metu Wypychewiczius argumentavo, kad local content gali veikti kaip švietimo ir vartotojų pasirinkimų kryptis, skatinanti sąmoningiau rinktis vietos prekes ir paslaugas. Jis pabrėžė, kad kai kuriose rinkose nėra formalių barjerų, tačiau vietos vartotojai natūraliai prioritetą teikia saviems gamintojams.

    Diskusijos dalyviai pabrėžė, kad Lenkijoje turi būti vietos ir vietinėms, ir užsienio kapitalo įmonėms, jei jos kuria vertę šalyje. Tarp svarbiausių kriterijų įvardyta mokesčių mokėjimas, darbo vietų kūrimas, investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą bei ilgalaikis įsipareigojimas vietos rinkai.

    Tokios gairės rodo, kad „įmonės tautybė“ vis dažniau suprantama kaip ekonominės integracijos ir atsakomybės klausimas. Kitaip tariant, svarbiau ne tai, iš kur atėjo kapitalas, o tai, kiek tvariai jis dirba šalies ekonomikai ir kiek ilgalaikės naudos palieka vietoje.