CP v2

Tag: Vikingai

  • Kasdamas sode Danijoje išgirdo keistą garsą: netrukus paaiškėjo, kad tai vikingų lobis

    Kasdamas sode Danijoje išgirdo keistą garsą: netrukus paaiškėjo, kad tai vikingų lobis

    Įprasti sodo darbai Danijoje baigėsi netikėtu archeologiniu atradimu: privačiame sklype rasta itin didelė vikingų laikų sidabro lobyno dalis. Sklypo savininkas, nuiminėdamas velėną ir judindamas akmenis bei žvyrą, įrankiu užkliudė kietą daiktą, kuris suskambo neįprastai.

    Iš pradžių jam pasirodė, kad tai gali būti senas metalo ar keramikos gabalas, tačiau netrukus iš žemės pradėjo lysti vis daugiau vertingų radinių. Tarp jų buvo sidabriniai papuošalai, monetos, lydiniai ir smulkesniais gabalais supjaustyti sidabro dirbiniai.

    Archeologų vertinimu, lobį sudaro apie 700 atskirų daiktų ir fragmentų. Pranešama, kad vienoje vietoje, moliniame inde, dar buvo likę apie 320 objektų, kurių bendra masė siekė 6,4 kilogramo, o likusi dalis buvo išsisklaidžiusi aplink užkasimo vietą.

    Šis radinys išsiskiria ne tik kiekiu, bet ir tuo, ką jis pasako apie vikingų laikų ekonomiką. Specialistai pabrėžia, kad sidabras tuomet neretai veikė kaip vertės matas: jis buvo sveriamas, vertinamas pagal prabą, pjaustomas į mažesnius gabalus, kaupiamas lydinių pavidalu arba perdirbamas.

    Ypatingo dėmesio sulaukė monetos, atkeliaudavusios iš tolimų regionų. Lobyje aptikta ir anglosaksiškų monetų, ir arabiškų dirhemų, o tai rodo plačius Danijos ryšius vikingų epochoje – nuo islamo pasaulio rytuose iki Anglijos ir Vakarų Europos.

    Datavimui svarbios ir kelios monetos, siejamos su Anglijos karaliaus Edvardo Vyresniojo valdymo laikotarpiu, tai padeda nustatyti ankstyviausią galimą momento ribą, kada lobis galėjo būti paslėptas. Tokie radiniai leidžia tiksliau suprasti, kada ir kokiomis aplinkybėmis žmonės slėpė sukauptą turtą.

    Ne mažiau intriguoja viena sidabrinė lydinio juosta su runomis: joje įrėžti ženklai gali sudaryti užrašą hutu. Archeologai kol kas neatsako, ar tai buvo asmens vardas, nuosavybės žyma, ar kitas simbolinis ženklinimas – tai paaiškės po išsamesnių tyrimų.

    Radimvietės apylinkės archeologams nėra naujiena: regione ir anksčiau aptikta reikšmingų vikingų laikų lobių. Naujausias atradimas dar labiau sustiprina prielaidą, kad ši vietovė buvo svarbi mainų ir kontaktų erdvė, kurioje cirkuliavo didelės vertės metalai ir importuotos monetos.

  • Vikingų mergaitės kapas Danijoje atvėrė sensaciją: išliko drabužių sluoksniai po 1 000 metų

    Vikingų mergaitės kapas Danijoje atvėrė sensaciją: išliko drabužių sluoksniai po 1 000 metų

    Danijoje, Skonager vietovėje, archeologai aptiko neeilinį vikingų laikotarpio vaiko kapą, kuriame išliko tekstilės fragmentų. Tokie radiniai ypač reti, nes organinės medžiagos žemėje paprastai suyra gerokai anksčiau, nei kapas pasiekia tyrėjus.

    Išskirtinumo suteikė dvi būdingos kriauklės formos segės, šalia kurių aptikta vilnos ir lino pluošto. Būtent šie metaliniai papuošalai, kaip aiškina specialistai, galėjo sukurti nedidelę apsauginę zoną, leidusią audiniams išlikti daugiau kaip 1 000 metų.

    Archeologams svarbu ne tik pats faktas, kad naudota vilna ir linas, bet ir tai, kur tiksliai pluoštai išsidėstę segių atžvilgiu. Audinių liekanos aptiktos ir virš segių, ir po jomis, todėl atsiranda reali galimybė atkurti, kaip buvo sluoksniuojami drabužiai ir kaip jie buvo susegami.

    Tyrėjų teigimu, tai gali pakeisti supratimą apie vikingų aprangos rekonstrukcijas, kurios dažnai remdavosi vien segėmis, papuošalais ar pavieniais siūlais. Šiuo atveju išlikusių pluoštų padėtis gali leisti daryti išvadas apie konkretaus žmogaus aprangą, o ne abstraktų laikotarpio modelį.

    Konservavimo darbai vykdomi itin atsargiai Konserveringscenter Vejle centre, kur analizuojamas visas žemės blokas su radiniais. Specialistai siekia išsaugoti ne tik pačius audinius ir seges, bet ir jų tarpusavio padėtį, nes net pavienė gija gali būti svarbi atkuriant aprangos elementus.

    Tekstilės analizę atlieka specialistė Lise Ræder Knudsen, o antropologiniai tyrimai, įskaitant išlikusių dantų analizę, patikėti Pietų Danijos universiteto mokslininkams. Tokie tyrimai gali padėti tiksliau suprasti vaiko amžių, sveikatos būklę bei gyvenimo aplinkybes.

    Viena segė užminė dar vieną mįslę: ant jos matyti senesnio remonto pėdsakai, rodantys, kad papuošalas buvo naudotas dar iki laidotuvių. Tai kelia prielaidą, jog segė galėjo būti perduodama šeimoje kaip vertingas daiktas, tačiau šią hipotezę dar reikės pagrįsti.

    Planuojami radiokarbono tyrimai turėtų padėti palyginti audinių amžių su segės chronologija. Jei paaiškėtų, kad segė gerokai senesnė už drabužius, tai sustiprintų versiją apie ilgą daikto naudojimą ar paveldėjimą.

    Mokslininkai taip pat tikisi nustatyti drabužių spalvas, nes pluoštai gali būti tiriami chemiškai ieškant dažiklių pėdsakų. Žinoma, kad vikingų laikotarpio Skandinavijoje buvo naudojami dažyti audiniai, įskaitant raudonų ir melsvų atspalvių, tačiau konkrečios šio kapo tekstilės spalvos dar nėra patvirtintos.

    Pasak tyrėjų, tokie radiniai yra vieni informatyviausių, kai kalbama apie kasdienį gyvenimą ir socialinius papročius vikingų laikotarpiu. Kuo daugiau pavyksta išsaugoti mikrodetalių, tuo tikslesnį vaizdą galima atkurti apie tai, kaip žmonės rengėsi, kokias medžiagas rinkosi ir kaip dėvėjo papuošalus.

  • Danijoje kalviai atkuria vikingų inkarą: dirba kaip prieš 1 000 metų ir atskleidžia netikėtas detales

    Danijoje kalviai atkuria vikingų inkarą: dirba kaip prieš 1 000 metų ir atskleidžia netikėtas detales

    Šiaurės Danijoje, prie Aggersborgo žiedinės tvirtovės, tarptautinė kalvių komanda ėmėsi neįprasto eksperimento: atkurti vikingų laikų inkarą taip, kaip jis galėjo būti gaminamas prieš daugiau nei 1 000 metų. Projekte dalyvauja Jungtinės Karalystės Nacionalinės kalvystės mokyklos studentai ir dėstytojai, dirbantys kartu su eksperimentinės archeologijos specialistais.

    Skirtingai nei šiuolaikinėje pramonėje, čia naudojama ne plienas, o vadinamasis kempininis geležis, išgaunama mažose krosnelėse iš geležies rūdos. Tai porėtesnė, nevienalytė žaliava, todėl kalviams tenka taikyti kitokius suvirinimo, formavimo ir sutankinimo būdus nei dirbant su moderniu metalu.

    Kaip atkuria senovinę technologiją

    Inkaro konstrukcija parinkta remiantis ankstyvųjų viduramžių inkarų tyrimais, įskaitant rentgeno analizę. Tokie tyrimai leidžia pamatyti suvirinimo siūlių vietas ir skirtingų geležies sluoksnių struktūrą, o tai padeda atkartoti senąsias metalų jungimo technikas.

    Dirbtuvėse naudojamos rankomis valdomos dumplės ir istoriniam laikotarpiui artimas kuras. Tai padeda suprasti, kokio pastovaus karščio ir ritmo reikėjo, kad metalas būtų tinkamai įkaitintas, o sujungimai išliktų tvirti net ir patiriant dideles apkrovas vandenyje.

    „Kai dirbi su tokia žaliava, supranti, kodėl vikingų meistrai pasirinko būtent tokius sprendimus ir kodėl kai kurie jų triukai buvo būtini, o ne išmonė“, – sakė technikas Ernestas Jakubauskas.

    Kodėl pasirinktas Aggersborgas

    Projektas vyksta Aggersborge, vienoje didžiausių Danijos vikingų žiedinių tvirtovių, siejamoje su karaliaus Haraldo Mėlynadančio laikais. Tvirtovė buvo pastatyta apie 980 metus ir laikoma strategiškai svarbia vieta, nes suteikė prieigą prie Limfjordo vandens kelio.

    Šis kelias jungė Baltijos ir Šiaurės jūras, todėl buvo reikšmingas tiek prekybai, tiek kariniams žygiams. Tyrėjų teigimu, būtent tokiose vietose geriausiai atsiskleidžia, kaip techniniai sprendimai, tokie kaip inkarai, prisidėjo prie vikingų jūrinės galios.

    Ką parodys eksperimentas

    Baigtą inkarą planuojama pritvirtinti prie rekonstruojamo ankstyvųjų viduramžių darbo laivo, kurio modelis paremtas Gislingės valtimi, aptikta Danijoje 1993 metais. Praktinis bandymas realiomis sąlygomis turėtų parodyti, kaip toks inkaras laikė laivą, kaip elgėsi skirtingose dugno dangose ir kokių kompromisų reikalavo ano meto medžiagos.

    Mokslininkai tikisi, kad eksperimentas suteiks daugiau aiškumo apie vikingų metalurgijos lygį ir kasdienę meistrų darbo realybę. Tokie projektai šiandien vis dažniau naudojami archeologijoje, nes leidžia patikrinti hipotezes ne tik laboratorijoje, bet ir praktikoje, atkuriant procesus nuo žaliavos iki galutinio daikto.

  • Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Įrašas, kuris ilgai atrodė kaip įbrėžimas

    Hagia Sofijos galerijose, ant marmurinės baliustrados, aptiktas runų įrašas ilgą laiką buvo laikomas atsitiktiniais akmens pažeidimais. Tik išsamesni tyrimai parodė, kad tai skandinaviškas runinis užrašas, paliktas viduramžių laikais.

    Viena žinomiausių inskripcijų, pasak tyrėjų, greičiausiai mini vardą Halvdan. Toks įrašas svarbus ne tik dėl paties teksto, bet ir dėl vietos: viršutinės galerijos istoriškai nebuvo lengvai prieinamos kiekvienam miesto gyventojui ar keliautojui.

    Kas galėjo palikti runas?

    Tiksliai nustatyti, kas buvo Halvdan, neleidžia pats užrašas, nes jame nėra duomenų apie kilmę ar kelionės tikslą. Vis dėlto istorikai pabrėžia, kad Konstantinopolyje nuo IX–XI amžių lankėsi daug skandinavų, kurie į miestą patekdavo prekybos ir upių keliais per Rytų Europą iki Juodosios jūros.

    Viena tikėtinų versijų sieja užrašo autorių su varangais – skandinavų kariais, tarnavusiais Bizantijos imperatoriui. Ypač išskiriama Varangų gvardija, elitarinis dalinys, kuris šaltiniuose minimas kaip imperatoriaus apsaugos branduolys ir ilgainiui tapo Bizantijos kariuomenės simboliu.

    Ne vienas vardas ir ne viena epocha

    Halvdan nėra vienintelis Hagia Sofijoje aptinkamas skandinaviškas pėdsakas. Tyrimuose minimi ir kiti vardai, kuriuos mokslininkai sieja su runiniais įrašais, pavyzdžiui, Árni, taip pat Arinbarðr.

    Skirtingų įrašų datavimas leidžia manyti, kad tokie ženklai galėjo atsirasti ne vienu metu, o per kelis šimtmečius, tikėtina, XI ar net XII amžiuje. Tai sustiprina prielaidą, kad skandinavų ryšiai su Bizantija buvo ilgalaikiai, o ne vienkartinis epizodas.

    Istorikai pabrėžia, kad runos savaime neįrodo vikingų karinio antpuolio prieš Hagia Sofiją ar miesto užkariavimo. Greičiau tai ženklas, kad Konstantinopolis viduramžiais buvo traukos centras, sutelkęs prekybą, politiką ir karo tarnybą, todėl į jį atvykdavo žmonės iš labai tolimų Europos regionų.

    Pati Hagia Sofija yra vienas ryškiausių istorinių sluoksnių pavyzdžių: pastatyta VI amžiuje kaip Bizantijos šventovė, vėliau tapo mečete, buvo paversta muziejumi, o šiandien vėl veikia kaip mečetė. Runų įrašai, nors ir sunkiai pastebimi, laikomi reikšmingu skandinavų ir Bizantijos pasaulių kontaktų liudijimu, todėl yra saugomi ir matomi lankytojams.

  • Viduramžių kapai slėpė netikėtą paslaptį: DNR tyrimai apvertė archeologų išvadas

    Viduramžių kapai slėpė netikėtą paslaptį: DNR tyrimai apvertė archeologų išvadas

    Švedijos viduramžių kapinynuose atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad archeologų ilgai taikytos prielaidos apie bendrus palaidojimus dažnai buvo klaidingos. Ištyrus 142 žmonių genetinę medžiagą paaiškėjo, kad kartu palaidoti asmenys neretai nebuvo artimi giminaičiai.

    Tyrimą atlikę Stokholmo universiteto mokslininkai analizavo vėlyvojo vikingų laikotarpio ir ankstyvųjų viduramžių palaikus iš Sigtunos, Västerhus ir Fjälkinge kapinynų dabartinėje Švedijoje. Tarp tiriamųjų buvo daugiau nei 60 vaikų ir paauglių, todėl gauti duomenys leido įvertinti ir vaikų laidojimo praktiką.

    Iki šiol bendri kapai, kuriuose šalia suaugusiųjų randami ir vaikų palaikai, dažnai buvo interpretuojami kaip šeimos ryšių įrodymas. Tačiau DNR analizė parodė, kad artimi biologiniai giminaičiai išskirtinai retai buvo laidojami tame pačiame kape, net ir tais atvejais, kai kapinyne aptikta aiškių tarpusavio giminystės tinklų.

    Kas iš tiesų lėmė laidojimo vietą?

    Mokslininkai daro išvadą, kad laidojimo sprendimus labiau galėjo lemti socialiniai, religiniai ar bendruomeniniai veiksniai, o ne kraujo ryšiai. Kitaip tariant, bendras kapas galėjo reikšti priklausymą tai pačiai bendruomenei, namų ūkiui ar vietinei religinei tradicijai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad viduramžių visuomenės galėjo vadovautis taisyklėmis, kurių šiandien neįmanoma tiksliai atkurti vien iš archeologinių radinių. Dėl to įprasti paaiškinimai, paremti vien kapų išdėstymu ar bendro palaidojimo faktu, gali būti pernelyg supaprastinti.

    DNR padėjo atsakyti ir apie vaikus

    Genetinė analizė suteikė svarbios informacijos apie vaikus, nes iš mažų skeletų lytį pagal kaulus nustatyti ypač sudėtinga. DNR duomenys parodė, kad berniukams ir mergaitėms buvo taikomos tos pačios laidojimo normos, kaip ir suaugusiesiems.

    Pavyzdžiui, Västerhus kapinyne vyrų ir moterų palaidojimo vietos buvo atskirtos skirtingose bažnyčios pusėse. Tokia pati tvarka, sprendžiant iš genetinių rezultatų, galiojo ir vaikams: berniukai laidoti vyrų pusėje, o mergaitės moterų pusėje.

    Vienas kapas atskleidė ne vieną istoriją

    Ypač išsiskyrė moteris, tyrime pažymėta 56 numeriu, kurios giminystės ryšius pavyko atsekti iki kelių artimų šeimos narių. Toje pačioje kapinių vietovėje identifikuoti jos motinos, tėvo, brolio ir dviejų dukrų palaikai, tačiau visi jie buvo palaidoti skirtingose nekropolio dalyse.

    Šis atvejis dar kartą sustiprino išvadą, kad šeima nebūtinai buvo laidojama kartu. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad moters kape rasta piligrimams siejama kriauklė leidžia spėti apie galimą kelionę į Santjago de Kompostelą, o tai rodo, kaip vienas radinys gali sujungti biologinę, socialinę ir religinę žmogaus gyvenimo istoriją.

    Mokslininkų teigimu, tokie tyrimai keičia požiūrį į praeities bendruomenes, nes DNR leidžia patikrinti tai, kas anksčiau buvo grindžiama tik materialiais radiniais ir jų interpretacijomis. Augant senovinės DNR tyrimų apimtims, panašūs atradimai vis dažniau perrašo nusistovėjusias istorines versijas apie giminystę, statusą ir bendruomenės struktūrą.

  • Vikingų Ulfberht kardų paslaptis pagaliau atskleista: kuo jie lenkė laikmetį ir kas juos klastojo

    Vikingų Ulfberht kardų paslaptis pagaliau atskleista: kuo jie lenkė laikmetį ir kas juos klastojo

    Legenda, kuri glumino šimtmečius

    Europoje tarp IX ir XI amžiaus pasirodę kardai su įrašu +VLFBERH+T ilgą laiką buvo laikomi vienu didžiausių vikingų laikų metalurgijos mįslių. Archeologai iki šiol yra identifikavę apie 170 tokių kardų ar jų fragmentų, daugiausia Skandinavijoje, bet pavienių radinių aptikta ir kitose Europos dalyse.

    Istorikai sutaria, kad Ulfberht greičiausiai nebuvo vieno žmogaus vardas, o veikiau dirbtuvių, meistrų giminės ar kokybės ženklo pavadinimas. Toks ženklinimas viduramžiais veikė panašiai kaip reputaciją kuriantis prekės ženklas: jis signalizavo, ko pirkėjas gali tikėtis iš gaminio.

    Kuo šie kardai buvo išskirtiniai

    Tuo metu, kai didžioji dalis Europos kalvių ginklus kaldavo iš geležies su dideliu šlako ir priemaišų kiekiu, geriausi Ulfberht tipo kardai buvo gaminami iš itin švaraus, anglingo plieno. Tokia sudėtis leido suderinti kietumą, elastingumą ir atsparumą lūžiams, todėl ašmenys galėjo atlaikyti stiprius smūgius neprarasdami formos.

    Ilgą laiką didžiausias klausimas buvo paprastas: iš kur Europoje atsirado tokios kokybės metalas, jei panašios technologijos čia plačiau paplito tik gerokai vėliau. Tyrimai rodo, kad dalis aukščiausios kokybės ašmenų greičiausiai buvo kalami iš importuoto plieno, atkeliaudavusio prekybos keliais iš regionų prie Kaspijos jūros ar Artimųjų Rytų, kur tuo laikotarpiu buvo labiau pažengusi tiglinio plieno gamyba.

    Kaip atkurtas senasis gamybos procesas

    Atkurti gamybos metodą mėgino JAV kalvis Rickas Furreris, specializuojantis istorinių metalurgijos technologijų rekonstrukcijose. Dirbdamas su PBS laidos „NOVA“ projektu, jis rėmėsi archeologiniais duomenimis ir metalurginėmis analizėmis, o tada bandė pakartoti visą procesą tokiomis priemonėmis, kokias teoriškai galėjo turėti viduramžių meistrai.

    Esminis iššūkis buvo pasiekti reikiamas plieno savybes, nes tam reikia labai tiksliai valdyti temperatūrą ir cheminę sudėtį ilgo lydymo metu. Po daugybės bandymų pavyko gauti plieną, labai artimą tam, kuris nustatomas geriausiuose istoriniuose Ulfberht pavyzdžiuose, o iš jo nukalti ašmenys leido praktiškai įvertinti, kodėl šie kardai tapo legenda.

    Ne visi Ulfberht buvo vienodi

    Rekonstrukcijos ir tyrimų kontekste išryškėjo dar viena detalė: dalis kardų su Ulfberht įrašu buvo pagaminti iš gerokai prastesnio metalo. Tokiuose pavyzdžiuose aptinkama daugiau priemaišų, mažesnė anglies koncentracija, o mechaninės savybės nepriartėja prie geriausių egzempliorių.

    Tai stiprina versiją, kad jau viduramžiais rinkoje cirkuliavo klastotės: kalviai galėjo kopijuoti garsų užrašą, siekdami pasinaudoti reputacija. Tokia praktika paaiškintų, kodėl dalis radinių išliko tik skilusiais fragmentais ir kodėl skirtingų egzempliorių kokybė taip smarkiai varijuoja.

  • Danijoje aptiktas 1 000 metų vikingų tekstilės centrų tinklas: radiniai keičia epochos vaizdą

    Danijoje aptiktas 1 000 metų vikingų tekstilės centrų tinklas: radiniai keičia epochos vaizdą

    Didžiulis radinys prie Orhuso

    Danijos Jutlandijoje, netoli Orhuso esančiame Søften kaime, archeologai atkasė išskirtinai didelę vikingų laikotarpio amatų gyvenvietę. Tyrėjų teigimu, kompleksas datuojamas maždaug 7–10 amžiais ir užima apie 100 000 kvadratinių metrų plotą.

    Didžiausias atradimo akcentas – net 82 žeminiai pastatai, vadinamosios duobinės trobos. Pagal jų struktūrą ir radinius daroma išvada, kad tai buvo specializuotos tekstilės dirbtuvės, veikę ne pavieniui, o kaip koordinuotas gamybos tinklas.

    Tekstilė – ne tik buitis

    Kasinėjimuose rasta didelis kiekis audimo staklių svarelių, verpstukų ir kitų gamybos įrankių. Tokie radiniai rodo pilną gamybos grandinę: nuo pluošto paruošimo iki audinio pagaminimo, o mastas, anot tyrėjų, gerokai viršijo vietos bendruomenės poreikius.

    Vienodų dirbtuvių gausa leidžia įtarti aiškų darbo pasidalijimą, o galbūt ir centralizuotą veiklos organizavimą. Tai svarbu, nes vikingų ekonomiką dažnai bandoma aiškinti kaip fragmentišką ir paremtą sezoniniais mainais, tačiau šis objektas labiau primena ankstyvą pramoninės gamybos formą.

    Prekybos ryšiai driekėsi toli

    Gyvenvietėje aptikta monetų ir dirbinių, siejamų su skirtingais Europos regionais bei Artimaisiais Rytais. Tokie radiniai liudija, kad vietos gyventojai buvo įtraukti į plačius prekybos tinklus, o pagaminta produkcija tikėtina keliavo toliau nei Danijos ribos.

    Vietovės padėtis taip pat sustiprina šią interpretaciją: ji buvo netoli tuometinio prekybos centro Aros, laikomo Orhuso pirmtaku. Tai galėjo palengvinti produkcijos paskirstymą ir eksportą, o tekstilė vikingų visuomenėje buvo ne tik kasdienė prekė, bet ir statuso ženklas bei mainų vertybė.

    „Tai parodo, kad vikingų laikai nebuvo necivilizuota, barbariška ir atsilikusi epocha, kaip kartais manoma“, – sakė Moesgaard muziejaus istorikas Kasper H. Andersen.

    Tyrėjai pabrėžia, kad radinių analizė dar tik įsibėgėja ir gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Tikimasi, kad dalis eksponatų ateityje bus pristatyta Moesgaard muziejuje, tačiau tiksli viešo demonstravimo data kol kas neskelbiama.

  • Atsitiktinai rado 762,5 g vikingų aukso: Danijoje aptiktas vienas didžiausių lobių

    Atsitiktinai rado 762,5 g vikingų aukso: Danijoje aptiktas vienas didžiausių lobių

    Danijoje, netoli Rold gyvenvietės Himmerlando regione, archeologai aptiko išskirtinį vėlyvojo vikingų laikotarpio lobį. Rasta šeši masyvūs auksiniai papuošalai, tarp jų rankogaliai ir apyrankės, kurių bendra masė siekia 762,5 gramo gryno aukso.

    Šis radinys jau įvardijamas kaip trečias pagal dydį vikingų aukso lobis, kada nors aptiktas Danijoje. Ekspertai pabrėžia, kad tokio masto ir taip gerai išlikęs komplektas yra itin retas, nes vikingų epochoje auksas ir sidabras dažnai būdavo karpomi į dalis ir naudojami atsiskaitymams.

    Atradimas prie miško kelio

    Lobio istorija prasidėjo nuo atsitiktinio pastebėjimo: vietos gyventojas prie miško kelio žemėje pamatė du auksinius objektus, kyšančius iš grunto. Apie radinį pranešta muziejui Nordjyske Museer, kurio archeologai atvykę į vietą ėmėsi detalesnių tyrimų.

    Atlikus apžiūrą ir sistemingai išžvalgius teritoriją metalo ieškikliais, netrukus aptikti dar keturi auksiniai žiediniai papuošalai. Skelbiama, kad visi šeši dirbiniai išliko beveik idealios būklės, o tai leidžia tikėtis itin tikslių technologinių ir istorinių išvadų.

    Ką išduoda papuošalų padėtis?

    Archeologų vertinimu, dalis lobio galėjo būti paslėpta tyčia. Trys dirbiniai gulėjo labai arti vienas kito, todėl tikėtina, kad jie buvo sąmoningai sudėti kaip depozitas prieš daugiau nei 1 000 metų.

    Toks slėpimo būdas siejamas su vėlyvojo vikingų laikotarpio suirutėmis ir valdžios persiskirstymu, kai brangūs metalai galėjo būti slepiami tiek dėl saugumo, tiek kaip aukojimo ar politinės žinutės forma. Vien tai, kad papuošalai nebuvo susmulkinti, rodo galimą ritualinę arba statuso prasmę.

    900–1 000 metų: permainų laikai Danijoje

    Specialistai lobį datuoja 900–1 000 metų laikotarpiu, tai yra vėlyvuoju vikingų epochos etapu. Tuo metu Skandinavijoje vyko ryškūs politiniai pokyčiai, o Danijoje stiprėjo centralizuota monarchija ir plito krikščionybė.

    Istorikai primena, kad šiuo laikotarpiu elitas savo galią dažnai demonstravo prabangiais papuošalais. Auksiniai rankogaliai ir apyrankės galėjo reikšti ne tik turtą, bet ir priklausymą aukščiausiam sluoksniui, lojalumą vadui, sąjungas ar apdovanojimus už tarnybą.

    Ypatingą susidomėjimą kelia meistrystė: dalis žiedų supinta iš dviejų storų auksinių strypų, kiti turi dekoratyvius užbaigimus ir puošybą plonu auksiniu vielos ornamentu. Vienas dirbinys išsiskiria zigzagų ir trikampių motyvais, būdingais aukštos kvalifikacijos meistrų darbui.

    Dėl nelegalių ieškotojų grėsmės tiksli radimvietė neviešinama, o radėjo ir žemės savininko tapatybės neatskleidžiamos. Visi artefaktai perduoti tolesnėms analizėms, o vėliau turėtų patekti į Danijos nacionalinio muziejaus rinkinius.