Tag: Vikingai

  • Amerika iki 1492-ųjų nebuvo izoliuota: vikingai, polineziečiai ir prekybos tinklai

    Nors Kristupo Kolumbo 1492 metų kelionė dažnai laikoma Amerikos „atradimu“, vis daugiau duomenų rodo, kad žemynai iki ispanų atvykimo nebuvo visiškai atskirti nuo likusio pasaulio.

    Apie tai pasakoja istorinis pasakojimas, kuriame dėmesys sutelkiamas į tris kryptis: vikingų judėjimą per Atlantą, ryšius per Beringo sąsiaurį ir polineziečių keliones Ramiajame vandenyne.

    Svarbiausia mintis – kontaktai galėjo vykti „pakraščiuose“: ne kaip nuolatinė masinė migracija, o kaip reti reisai, sezoninės stovyklos, mainų grandinės ir technologijų sklaida.

    Toks vaizdas keičia įprastą pasakojimą: Kolumbo kelionės reikšmė siejama ne tiek su pirmuoju kontaktu, kiek su tuo, kad po jos Amerika buvo įtraukta į Vakarų Europos imperijų ir centralizuotų pasaulinių prekybos tinklų sistemą.

    Vikingų pėdsakai Šiaurės Amerikoje

    Gerai žinoma, kad skandinavų jūrininkai iš Grenlandijos pasiekė Šiaurės Amerikos žemyną. Plėtra į Islandiją ir Grenlandiją vertinama nevienareikšmiškai, tačiau dėl kai kurių atraminių faktų sutariama.

    Tekste minimas ir Leifas Eriksonas, siejamas su vikingų žygiais į vakarus. Ilgą laiką šie pasakojimai buvo laikomi daugiau sagų istorijomis, kol archeologija pateikė apčiuopiamų įrodymų.

    Lūžiu tapo 1960 metais Niufaundlende aptiktas L’Anse aux Meadows objektas, datuojamas maždaug penkiais šimtmečiais anksčiau nei Kolumbo kelionės.

    Ši vieta apibūdinama kaip sezoninė stovykla, kuri, sprendžiant iš turimų duomenų, nebuvo apgyvendinta ilgai. Ji siejama ir su XIII amžiaus „Vinlando sagomis“, kuriose aprašomi susidūrimai su vietos gyventojais bei kelionės pabaiga, grįžtant atgal į rytus.

    Kartu pabrėžiama, kad bandymai sagas „pritempti“ prie konkrečių geografinių vietų neretai paskatino abejotinų teiginių laviną. Todėl kalbant apie galimus vikingų pėdsakus giliau žemyne, siūloma išlaikyti atsargumą ir remtis tik patikimais įrodymais.

    Ryšiai per Beringo sąsiaurį ir ginčijami radiniai

    Kita kontaktų kryptis siejama su Beringo sąsiauriu. Straipsnyje primenama plačiai paplitusi teorija, kad pirmieji žmonės į Ameriką pateko iš Sibiro per sausumos tiltą prieš 14 000–20 000 metų, o vėliau, susiformavus sąsiauriui, judėjimas tapo sudėtingesnis.

    Vis dėlto pateikiama mintis, kad vėlesniais laikotarpiais ryšiai tarp Eurazijos ir Šiaurės Amerikos galėjo tęstis per jūrą – per Beringo sąsiaurį ir Aleutų salų grandinę. Minimi čiukčiai Sibire ir Tulių kultūra, kilusi Aliaskos pakrantėse, vėliau išplitusi iki Grenlandijos ir Niufaundlendo.

    Tekste cituojami ir diskusijas keliantys tyrimai, kuriuose teigiama, kad Aliaskoje aptikta stiklinių karoliukų, galimai atkeliavusių net iš Venecijos, o jų datavimas siejamas su 1397–1488 metais. Kartu pabrėžiama, kad klausimas tebėra ginčijamas.

    Taip pat minima, kad archeologijoje aptariami ir technologijų bei dirbinių pavyzdžiai, kurių kilmė gali sietis su Azija. Bendras teiginys išlieka atsargus: įrodymų vis daugėja, tačiau išsamaus ir vienareikšmio kontakto „kalendoriaus“ vis dar nėra.

    Polineziečių kelionės ir saldžiosios bulvės mįslė

    Trečioji kryptis – Ramiojo vandenyno keliautojai. Polineziečių jūrinės tradicijos apima vadinamąjį „Polinezijos trikampį“ nuo Naujosios Zelandijos iki Havajų ir Velykų salos.

    Tekste pabrėžiama, kad jų navigacijos įgūdžiai leido įveikti milžiniškus atstumus, o archeologai ir genetikai ieško vis daugiau ženklų, rodančių polineziečių įtaką už šio regiono ribų – iki pat Pietų Amerikos pakrančių.

    Vienas dažniausiai aptariamų argumentų, siejančių Polineziją ir Ameriką, yra saldžiosios bulvės paplitimas Ramiajame vandenyne dar iki europiečių atvykimo. Pasak teksto, toks augalo išplitimas leidžia svarstyti apie kontaktus, nors neatsako į klausimą, kas pas ką atplaukė pirmas.

    Galiausiai primenama, kad patys Amerikos žemynai turėjo plačius vietinius prekybos ryšius. Pateikiamas pavyzdys iš Charleso C. Manno knygos „1491: New Revelations of the Americas before Columbus“, kur nurodoma, jog apie 1000 metus prekybiniai santykiai jau buvo išplitę per didelę žemyno dalį.

    Teksto išvada aiški: iki 1492 metų Amerika greičiausiai buvo ne „atskirta“, o tik ribotai susieta su išoriniu pasauliu. Kolumbo epocha šiuos ryšius pavertė ne pavieniais, o sisteminiais – įtrauktais į Europos imperijų kuriamus globalius tinklus.

  • Tikrasis skandinavų dievas Toras su „Marvel“ mažai ką turi bendra: 5 svarbūs skirtumai

    „Marvel“ filmuose Toras dažnai vaizduojamas kaip kilnus, šviesiaplaukis superherojus, tačiau skandinavų mitologijoje jo portretas gerokai kitoks. Vikingų laikų pasakojimuose tai ne „auksinis berniukas“, o raudonbarzdis, milžinus medžiojantis ir greitai įnirštantis dievas, kurio bijota ir kartu prašyta apsaugos.

    Apie šiuos skirtumus rašo kultūros ir istorijos portalas „The Collector“, primindamas, kad populiarioji kultūra dažnai sušvelnina mitinius personažus. Toks „sušvelninimas“ ypač ryškus, kai lyginame kino Torą su tuo, kuris aprašomas Eddose ir kituose šaltiniuose.

    Mitologinis Toras pirmiausia yra jėgos ir audros įsikūnijimas, o jo elgesys – impulsyvus ir neretai negailestingas. Daugelyje istorijų jis veikia ne dėl „didžiojo gėrio“, bet todėl, kad buvo įžeistas, apgautas ar iš jo kažkas atimta.

    Šie skirtumai įdomūs ne tik mitologijos gerbėjams: jie parodo, kaip šiuolaikinis kinas perkuria senąsias istorijas taip, kad jos atitiktų dabartinius herojų standartus. Štai penki ryškiausi punktai, kur tikrasis Toras labiausiai prasilenkia su tuo, kurį įpratome matyti ekrane.

    Raudonbarzdis, o ne šviesiaplaukis herojus

    Skandinavų šaltiniuose Toras nuosekliai apibūdinamas kaip raudonbarzdis – vartojamas epitetas „raudskeggjr“, tiesiogiai reiškiantis „raudona barzda“. Tai visiškai kitoks įvaizdis nei „Marvel“ versijoje įtvirtintas šviesiaplaukis ir blizgantis superherojus.

    Mitologijoje raudoni bruožai siejami ir su jo charakteriu: Toras garsėja ūmiu temperamentu, o pyktis dažnai pasireiškia žaibiškai – tiesiogine ir perkeltine prasme. Pasakojimuose minima, kad jo akys gali „žėrėti“ tarsi žaibas ir kelti siaubą aplinkiniams.

    Jo įniršis – ne detalė, o pagrindinė savybė

    Jei kino Toras dažniausiai pateikiamas kaip valdomas ir morališkai aiškus veikėjas, mitologinis Toras dažnai pratrūksta pykčiu. Istorijose jis įsiunta dėl, atrodytų, mažų dalykų – pavyzdžiui, kai sužeidžiama viena iš jo ožkų ar kas nors sutrukdo jam pasiekti tikslą.

    Pasakojimuose apie kelionę pas Utgardo Loki Toras ne kartą elgiasi kaip jėga, kurią sunku pristabdyti. Tai dievas, kuris pirmiausia smogia, o tik tada aiškinasi, kas ir kodėl įvyko.

    Mjolniras mituose neturi „vertumo“ užkeikimo

    Kino visatoje Mjolniras dažnai siejamas su taisykle, kad jį gali pakelti tik „vertas“ žmogus. Tačiau mitologijoje toks užkeikimas neminimas – plaktukas laikomas galingu ginklu, bet ne moraliniu testu.

    Vienas garsiausių siužetų pasakoja, kaip milžinas Trymas pavogė Mjolnirą ir sutiko jį grąžinti tik mainais į deivę Freją. Kai ši atsisakė, Toras persirengė Freja, suvaidino „vestuves“, o atnešus Mjolnirą ceremonijai, jį atsiėmė ir išžudė milžino menėje buvusius.

    Be plaktuko Toras turi ir kitų svarbių atributų, kurių dažniausiai nematome kino kostiume: geležines pirštines Jarngreipr ir jėgą didinantį diržą Megingjord. Šaltiniuose pabrėžiama, kad pirštinės jam būtinos valdant Mjolnirą.

    Vikingų Toras dažnai kovoja dėl asmeninių priežasčių

    „Marvel“ Toras dažnai pristatomas kaip tas, kuris gelbsti pasaulius ir kovoja su kosminėmis grėsmėmis. Mitologijoje jo žygiai kur kas žemiškesni: milžinai žudomi todėl, kad įžeidė dievus, pasiglemžė turtą ar peržengė nerašytas ribas.

    Pasakojimuose jis be didelių diskusijų susidoroja su tais, kurie jį supykdo, o jo teisingumas dažnai primena jėgos demonstravimą. Tai labiau atspindi žiauresnį, konfliktų pilną pasaulį, kuriame susiformavo šios istorijos.

    Ragnaroke Toras žūsta – nors laimi

    Kino filmuose Toras išlieka gyvas net tuomet, kai Asgardą ištinka katastrofa. Skandinavų mitologijoje jo pabaiga kur kas niūresnė: Ragnaroką jis pasitinka dvikovoje su pasauline gyvate Jormungandru.

    Pranašystėse teigiama, kad Toras pabaisą nukaus, tačiau pats netrukus mirs nuo jos nuodų. Mituose žūsta ir kiti svarbiausi dievai, tad „laiminga pabaiga“ čia neįprasta.

    Vis dėlto išlikimo motyvas egzistuoja ir senosiose istorijose: po Ragnaroką išgyvena Toro sūnūs Magni ir Modi, kurie paveldi Mjolnirą. Tai atspindi seną požiūrį į valdžios ir galios perdavimą „kitai kartai“, net jei dabartiniai herojai žūsta.

  • „Kruvinasis erelis“: istorikai aiškinasi, ar garsus vikingų „ritualas“ iš tiesų buvo realus

    „Kruvinasis erelis“ laikomas viena žiauriausių vikingams priskiriamų egzekucijų, tačiau vis daugiau istorikų kelia klausimą: ar toks ritualas apskritai kada nors buvo vykdomas, ar tai vėlesnė, literatūroje išaugusi legenda.

    Kaip rašoma „The Collector“, šaltiniuose aprašomas scenarijus šiurpina: aukai prapjaunama nugara, šonkauliai atskiriami nuo stuburo ir atverčiami į šonus tarsi „sparnai“, o plaučiai ištraukiami ir uždedami ant pečių.

    Pasakojimuose ši bausmė vaizduojama kaip reta ir skirta ypač dideliems nusikaltimams – pavyzdžiui, valdovo ar patriarcho nužudymui – bei siejama su auka Odinui. Dėl to ji ne kartą minima skandinavų sagose: skirtinguose tekstuose prisimenami keli tariami „kruvinojo erelio“ aukų atvejai.

    Vis dėlto problema ta, kad dauguma išsamesnių aprašymų užrašyti gerokai po vikingų epochos, jau krikščioniškame kontekste. Tai skatina įtarimą, kad žiaurumai galėjo būti sustiprinti siekiant pabrėžti „pagonio“ praeities brutalumą.

    Kaip „kruvinasis erelis“ atsirado sagose

    Išsamiausiai ritualas aprašomas „Orknejingų sagoje“, sukurtoje 13 amžiuje, kur minima Halfdano Ilgakojo egzekucija Orknėse. Panašus pasakojimas pateikiamas ir „Heimskringla“ cikle, siejamame su Snorriu Sturlusonu.

    Šiuose tekstuose pasakojama apie konfliktą, kuriame Halfdanas ir jo brolis Gudrodas esą nužudė įtakingą didiką Rognvaldą, o Rognvaldo sūnus Torfas-Einaras vėliau sučiupo Halfdaną ir nubaudė „kruvinojo erelio“ būdu.

    Garsiausia populiariojoje kultūroje tapusi versija siejama su Ragnaro Lodbroko sūnumis, kurie tariamai taip nubaudė Nortumbrijos karalių Aellą už tėvo mirtį. Tačiau ankstyviausioje išlikusioje užuominoje – 11 amžiaus skaldiškoje poemoje „Knútsdrápa“ – minima tik tai, kad Aellai „buvo perpjauta nugara“, be detalių apie plaučius.

    Kituose viduramžių tekstuose detalės skiriasi: vienur kalbama apie nugaroje „išpjautą erelio atvaizdą“ ir žaizdų sūdymą, kitur – apie šonkaulių atskyrimą ir plaučių ištraukimą. Šis nevienodumas ir vėlyvas užrašymas sustiprina abejones, ar aprašomas vienas konkretus, realiai nusistovėjęs ritualas.

    Kodėl mokslininkai abejoja „sparnuojančiais“ plaučiais

    Viena iš šiuolaikinių interpretacijų teigia, kad „kruvinasis erelis“ galėjo kilti iš neteisingai suprastų metaforų, būdingų senajai skaldų poezijai. Pavyzdžiui, posakis, kad kažkieno „nugarą atidavė ereliui“, galėjo reikšti ne ritualą, o tai, kad kūnas paliktas plėšriesiems paukščiams mūšio lauke.

    Siekiant įvertinti, ar toks veiksmas apskritai įmanomas, istorikų ir anatomų komanda nagrinėjo, ką būtų leidusios epochos technologijos ir žmogaus kūno galimybės. Jų vertinimu, vikingai turėjo pakankamai aštrius įrankius, kad teoriškai galėtų atskirti šonkaulius nuo stuburo.

    Tačiau didžiausias klausimas – ar auka galėjo išlikti gyva tiek, kiek reikalauja legendinis vaizdinys. Tyrėjai abejoja, kad žmogus galėtų ilgiau išgyventi po to, kai atveriama krūtinės ląsta: pasikeitus slėgiui, plaučiai greitai subliūkštų, o šokas veikiausiai būtų mirtinas per labai trumpą laiką.

    Dėl to versija apie „kvėpuojančius“ ir tarsi „sparnuojančius“ plaučius greičiausiai yra perdėta arba teatrališkai „sukonstruota“ pasakotojų. Kitaip tariant, net jei kažkas panašaus į žiaurią egzekuciją ir galėjo būti atlikta, vėlesni aprašymai galėjo smarkiai pagražinti detales.

    Ar yra archeologinių įrodymų?

    Diskusijose dažnai minimas ir vaizdinis šaltinis – Gotlando saloje Švedijoje rastas akmuo su reljefu (Lärbro Stora Hammars I). Jame kai kas įžvelgia veidą žemyn paguldytą žmogų, šalia esą matyti ginkluotas asmuo ir plėšrieji paukščiai, o virš scenos pavaizduotas su mirtimi siejamas simbolis.

    Vis dėlto tokia interpretacija nėra vienintelė: dėl akmens būklės dalis detalių gali būti dviprasmiškos, o vėlesnės rekonstrukcijos kartais paryškina tai, kas originale nėra aiškiai matoma. Be to, iki šiol nepateikta aiškių žmogaus palaikų radinių, kuriuose būtų matomi su „kruvinuoju ereliu“ siejami šonkaulių sužalojimai.

    Kita vertus, istorikai pažymi ir bendresnį kontekstą: Skandinavijoje ir kitose Europos dalyse žinomi ypač žiaurūs nužudymų ir bausmių atvejai, o kai kur palaikai būdavo šalinami pelkėse. Tad pati viešos, brutalios egzekucijos idėja vikingų visuomenės rėmuose nėra neįtikėtina – ginčas labiau sukasi apie tai, kiek tiksliai atitinka vėlyvieji aprašymai.

    Galiausiai aiškaus, vienareikšmio atsakymo kol kas nėra: „kruvinasis erelis“ gali būti realios praktikos branduolį turinti istorija, kuri vėliau buvo išplėtota ir pagražinta, bet gali būti ir mitas, gimęs iš metaforų bei krikščioniškų laikų pasakojimų apie „barbarišką“ praeitį.

  • Kaip vikingų berserkai ruošdavosi mūšiui: ritualai, gyvūnų kailiai ir transo būsena

    Vikingų berserkai sagose aprašomi kaip išskirtinai nuožmūs kariai, prieš mūšį atliekantys ritualus, turėjusius pažadinti „laukinio žvėries“ jėgą. Pasakojimuose jie siejami su meškų, vilkų ar šernų dvasia ir esą kovodavo taip, lyg būtų daugiau nei paprasti žmonės.

    Apie šiuos karius ir jų pasirengimą mūšiui rašoma skandinavų sagose, o kai kurios detalės sutampa ir su archeologiniais radiniais – pavyzdžiui, žinomuose vikingų laikų šachmatų figūrėlių atvaizduose matomi kariai, kandantys skydus.

    Pats „berserko“ įvaizdis siejamas ne tik su įniršiu, bet ir su religine praktika: tekste pabrėžiama, kad tai galėjo būti atskira šamaninė karo tradicija, dedikuota Odinui. Ritualai galėjo būti ne vienkartinis „triukas“, o nuoseklus, bendruomenės normomis apibrėžtas pasirengimo būdas.

    Pasakojimuose kartojasi keli esminiai bruožai: į kovą jie esą eidavo be šarvų (kartais – beveik nuogi, tik su gyvūnų kailiais), mūšyje tapdavo nejautrūs skausmui, o vėliau patirdavo stiprų fizinį „nuopuolį“ – išsekimą, galintį trukti kelias dienas.

    Berserkai, „vilkakailiai“ ir skydų kandimas

    Žodis „berserker“ dažnai aiškinamas kaip „meškos kailis“, tačiau šalia jų minimi ir kiti tipai: ulfhednar – „vilko kailio“ kariai, taip pat jofurr – „šerno kailio“ įvaizdis. Visus juos vienija laukiniai, regione gyvenę gyvūnai, laikyti nuožmumo simboliais.

    Vienas ryškiausių motyvų sagose – prieš mūšį pasiekiama transui artima būsena. „Ynglinga sagoje“ Snorri Sturlusonas rašo, kad kariai elgdavosi kaip laukiniai šunys ar vilkai ir kandžiodavo skydus, tarsi mėgindami suvaldyti kylantį įniršį.

    Pasakojimuose teigiama, kad įsibėgėjus įniršiui kariai tapdavo tarsi „nepažeidžiami“: nejautrūs žaizdoms, o kai kur net minima, jog jų neveikdavo nei ugnis, nei geležis. Kituose šaltiniuose užsimenama apie magiją, esą bukinusią priešo ginklus, todėl priešams tekdavę griebtis ne ašmenų, o kuokų ar kitų bukų smūgių.

    Ritualiniai šokiai, giesmės ir „garsinė“ ekstazė

    Tekste keliama mintis, kad transformacijai galėjo būti svarbūs ritualiniai šokiai. Tai siejama su vadinamosiomis Torslundos plokštelėmis – bronziniais liejiniais iš Vendelio laikotarpio, kuriuose matoma scena: vienakis, raguotą šalmą dėvintis veikėjas šoka greta kario su vilko kailiu ir ietimi. Vienakis veikėjas dažnai tapatinamas su Odinu.

    Panašios ikonografijos aptinkama ir ant Gallehuso auksinių ragų iš Jutlandijos: viename atvaizde du gyvūnų galvas turintys vyrai stovi vienas prieš kitą, ginkluoti pjautuvu ir kirviu. Tai sustiprina interpretaciją, kad „žvėries“ įvaizdis buvo ne vien metafora, o ritualo dalis.

    Prie ritualų aprašymų pridedamas ir Bizantijos imperatoriaus Konstantino VII liudijimas apie šiauriečius jo asmeninėje Varangų sargyboje: minimas „gotų šokis“, atliekamas vilkint gyvūnų kailius ir dėvint kaukes, taip pat šūksniai bei ginklų daužymas į skydus, kad būtų pasiekta į transą panaši būsena.

    Ar berserkų įniršį galėjo sukelti augalai?

    Šiuolaikiniai tyrinėtojai neretai svarsto, ar berserkų „mūšio įniršis“ galėjo būti susijęs su haliucinogenais. Tarp minimų variantų – musmirės (Amanita muscaria), galinčios sukelti pakitusį suvokimą, euforiją ir skausmo slopinimą, tačiau pabrėžiama, kad tiesioginių įrodymų apie tokių grybų vartojimą vikingų laikais nėra.

    Kaip labiau tikėtinas kandidatas minimas juodasis šunvyšninis (Hyoscyamus niger, henbanas) – toksiškas augalas, galintis sukelti kliedesius, agresiją, haliucinacijas, karščio pojūtį ir nejautrą skausmui, o vėliau – fizinį „kritimą“, kuris galėtų paaiškinti sagose aprašomą išsekimą.

    Henbano sėklų aptikta skandinavų archeologiniuose kontekstuose: pavyzdžiui, turtingos moters kape Fyrkate (Danijoje) rasta šimtai sėklų, o kapo inventorius leidžia spėti, kad ji galėjo būti volva – norvegų pasaulyje minima žynė ar burtininkė. Sėklų taip pat rasta ir kape Askoje, Švedijoje.

    Vis dėlto net ir ši versija išlieka hipoteze: tekstas aiškiai nurodo, kad nors randama užuominų apie augalus gėrimuose ir jų galimą vartojimą, berserkų ritualų „recepto“ šaltiniai nepateikia taip, kad būtų galima tai patvirtinti be abejonių.

    Kodėl berserkai galiausiai dingo?

    Nors berserkai sagose išlieka ryškūs personažai, teigiama, kad reali praktika apie 11 amžių sunyko. „Grettiro sagoje“ minima, kad Norvegijos jarlas Eirikas Hakonarsonas 1015 metais uždraudė berserkų kultą, o už dalyvavimą tokioje veikloje grėsė paskelbimas už įstatymo ribų.

    Panašūs draudimai minimi ir Islandijoje. Tekste pabrėžiama, kad tam įtakos turėjo krikščionybės įsitvirtinimas: atviros pagoniškos praktikos galėjo būti vertinamos kaip nepriimtinos ar net siejamos su „apsėdimu“.

    Kita priežastis – besikeičianti karo taktika. Kai pradėtos vertinti labiau disciplinuotos, organizuotos pajėgos, vienas „nevaldomas“ karys, kad ir koks įspūdingas būtų sagose, tapo mažiau naudingas už rikiuotę, kuri vykdo įsakymus ir veikia kaip vienas mechanizmas.

  • Norvegijoje rado 5 500 vikingų monetų, bet viena pribloškė archeologus: fenomenas pasauliniu mastu

    Norvegijoje rado 5 500 vikingų monetų, bet viena pribloškė archeologus: fenomenas pasauliniu mastu

    Norvegijos Innlandet regione, netoli Rena gyvenvietės, metalo ieškikliais apsiginklavę radėjai aptiko įspūdingą vikingų laikotarpio monetų lobį. Vadinamajame Mørstad lobyje jau suskaičiuota apie 5 500 sidabrinių monetų, o tyrėjai neatmeta, kad galutinis skaičius gali viršyti 6 000.

    Lobį šiuo metu detaliai analizuoja Oslo universiteto Kultūros istorijos muziejaus specialistai. Pasak jų, tai didžiausias iki šiol Norvegijoje rastas vikingų epochos monetų lobis, leidžiantis tiksliau suprasti to meto prekybą ir ryšius su Europa.

    Tačiau didžiausią sensaciją sukėlė ne monetų kiekis, o vienas išskirtinis radinys. Jį aptikusi Anne Skogsfjord iš pradžių manė laikanti anglišką numizmatą iš karaliaus Ethelredo II laikų, tačiau įrašas ant monetos pakeitė vertinimą.

    Ant sidabrinės monetos įskaitomas užrašas, siejamas su Norvegijos valdovu Olaf II Haraldssonu, vėliau kanonizuotu ir žinomu kaip šventasis Olafas. Šio tipo monetų pasaulyje anksčiau buvo žinomi vos keli egzemplioriai, o Norvegijoje iki šiol buvo rastas tik vienas.

    Istorikų teigimu, tokie radiniai ypač vertingi, nes išlikę mažiau nei 20 monetų, nukaldintų Olafui valdant. Tai reiškia, kad kiekvienas naujas egzempliorius iš esmės papildo žinias apie ankstyvą Norvegijos monetų kaldinimą ir karališkosios valdžios simboliką.

    Moneta kaip valdžios ir tikėjimo žinutė

    Tyrėjai atkreipia dėmesį į monetos ikonografiją: joje vaizduojamas valdovo profilis su kūginiu koviniu šalmu. Greta matomas kryžius ant trijų pakopų, motyvas, siejamas su Bizantijos monetų kaldinimo tradicija ir ankstyvosios krikščionybės simbolika.

    Kitoje pusėje taip pat įkomponuotas kryžiaus motyvas ir užrašas, kurio prasmė siejama su valdovo autoritetu. Specialistai pabrėžia, kad tokie ženklai nebuvo vien dekoras, o sąmoningas politinis ir religinis pareiškimas.

    Olafas II valdė 1015–1028 metais ir aktyviai rėmė Norvegijos christianizaciją, todėl monetos galėjo būti naudojamos formuojant krikščioniško monarcho įvaizdį. Numizmatikai pažymi, kad tuo laikotarpiu Norvegijoje buvo kaldinami tik keli monetų tipai, o reguliari monetų sistema plačiau įsitvirtino vėliau.

    Įbrėžimai atskleidė, kaip atsiskaitinėjo

    Dar viena svarbi detalė yra smulkūs įpjovimai abiejose monetos pusėse. Tokie pjūviai dažnai būdavo daromi peiliu norint patikrinti, ar moneta tikrai sidabrinė, todėl jie rodo, kad pinigai buvo vertinami ir praktiškai, o ne vien kaip valdžios simbolis.

    Preliminariai manoma, kad ši moneta nukaldinta maždaug 1024–1028 metais. Į žemę lobis, tikėtina, pateko XI amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje, vadinasi, moneta galėjo cirkuliuoti apie du dešimtmečius ir ne kartą keisti savininkus.

    Mokslininkams toks radinys svarbus ir dėl platesnio konteksto: Norvegijoje aptinkami lobiai padeda atsekti sidabro srautus, prekybos kryptis ir politinių centrų įtaką Skandinavijoje. Kuo didesnis lobių masyvas ir kuo retesni atskiri vienetai, tuo tiksliau galima atkurti vikingų laikų ekonomikos vaizdą.

  • Kasdamas sode Danijoje išgirdo keistą garsą: netrukus paaiškėjo, kad tai vikingų lobis

    Kasdamas sode Danijoje išgirdo keistą garsą: netrukus paaiškėjo, kad tai vikingų lobis

    Įprasti sodo darbai Danijoje baigėsi netikėtu archeologiniu atradimu: privačiame sklype rasta itin didelė vikingų laikų sidabro lobyno dalis. Sklypo savininkas, nuiminėdamas velėną ir judindamas akmenis bei žvyrą, įrankiu užkliudė kietą daiktą, kuris suskambo neįprastai.

    Iš pradžių jam pasirodė, kad tai gali būti senas metalo ar keramikos gabalas, tačiau netrukus iš žemės pradėjo lysti vis daugiau vertingų radinių. Tarp jų buvo sidabriniai papuošalai, monetos, lydiniai ir smulkesniais gabalais supjaustyti sidabro dirbiniai.

    Archeologų vertinimu, lobį sudaro apie 700 atskirų daiktų ir fragmentų. Pranešama, kad vienoje vietoje, moliniame inde, dar buvo likę apie 320 objektų, kurių bendra masė siekė 6,4 kilogramo, o likusi dalis buvo išsisklaidžiusi aplink užkasimo vietą.

    Šis radinys išsiskiria ne tik kiekiu, bet ir tuo, ką jis pasako apie vikingų laikų ekonomiką. Specialistai pabrėžia, kad sidabras tuomet neretai veikė kaip vertės matas: jis buvo sveriamas, vertinamas pagal prabą, pjaustomas į mažesnius gabalus, kaupiamas lydinių pavidalu arba perdirbamas.

    Ypatingo dėmesio sulaukė monetos, atkeliaudavusios iš tolimų regionų. Lobyje aptikta ir anglosaksiškų monetų, ir arabiškų dirhemų, o tai rodo plačius Danijos ryšius vikingų epochoje – nuo islamo pasaulio rytuose iki Anglijos ir Vakarų Europos.

    Datavimui svarbios ir kelios monetos, siejamos su Anglijos karaliaus Edvardo Vyresniojo valdymo laikotarpiu, tai padeda nustatyti ankstyviausią galimą momento ribą, kada lobis galėjo būti paslėptas. Tokie radiniai leidžia tiksliau suprasti, kada ir kokiomis aplinkybėmis žmonės slėpė sukauptą turtą.

    Ne mažiau intriguoja viena sidabrinė lydinio juosta su runomis: joje įrėžti ženklai gali sudaryti užrašą hutu. Archeologai kol kas neatsako, ar tai buvo asmens vardas, nuosavybės žyma, ar kitas simbolinis ženklinimas – tai paaiškės po išsamesnių tyrimų.

    Radimvietės apylinkės archeologams nėra naujiena: regione ir anksčiau aptikta reikšmingų vikingų laikų lobių. Naujausias atradimas dar labiau sustiprina prielaidą, kad ši vietovė buvo svarbi mainų ir kontaktų erdvė, kurioje cirkuliavo didelės vertės metalai ir importuotos monetos.

  • Vikingų mergaitės kapas Danijoje atvėrė sensaciją: išliko drabužių sluoksniai po 1 000 metų

    Vikingų mergaitės kapas Danijoje atvėrė sensaciją: išliko drabužių sluoksniai po 1 000 metų

    Danijoje, Skonager vietovėje, archeologai aptiko neeilinį vikingų laikotarpio vaiko kapą, kuriame išliko tekstilės fragmentų. Tokie radiniai ypač reti, nes organinės medžiagos žemėje paprastai suyra gerokai anksčiau, nei kapas pasiekia tyrėjus.

    Išskirtinumo suteikė dvi būdingos kriauklės formos segės, šalia kurių aptikta vilnos ir lino pluošto. Būtent šie metaliniai papuošalai, kaip aiškina specialistai, galėjo sukurti nedidelę apsauginę zoną, leidusią audiniams išlikti daugiau kaip 1 000 metų.

    Archeologams svarbu ne tik pats faktas, kad naudota vilna ir linas, bet ir tai, kur tiksliai pluoštai išsidėstę segių atžvilgiu. Audinių liekanos aptiktos ir virš segių, ir po jomis, todėl atsiranda reali galimybė atkurti, kaip buvo sluoksniuojami drabužiai ir kaip jie buvo susegami.

    Tyrėjų teigimu, tai gali pakeisti supratimą apie vikingų aprangos rekonstrukcijas, kurios dažnai remdavosi vien segėmis, papuošalais ar pavieniais siūlais. Šiuo atveju išlikusių pluoštų padėtis gali leisti daryti išvadas apie konkretaus žmogaus aprangą, o ne abstraktų laikotarpio modelį.

    Konservavimo darbai vykdomi itin atsargiai Konserveringscenter Vejle centre, kur analizuojamas visas žemės blokas su radiniais. Specialistai siekia išsaugoti ne tik pačius audinius ir seges, bet ir jų tarpusavio padėtį, nes net pavienė gija gali būti svarbi atkuriant aprangos elementus.

    Tekstilės analizę atlieka specialistė Lise Ræder Knudsen, o antropologiniai tyrimai, įskaitant išlikusių dantų analizę, patikėti Pietų Danijos universiteto mokslininkams. Tokie tyrimai gali padėti tiksliau suprasti vaiko amžių, sveikatos būklę bei gyvenimo aplinkybes.

    Viena segė užminė dar vieną mįslę: ant jos matyti senesnio remonto pėdsakai, rodantys, kad papuošalas buvo naudotas dar iki laidotuvių. Tai kelia prielaidą, jog segė galėjo būti perduodama šeimoje kaip vertingas daiktas, tačiau šią hipotezę dar reikės pagrįsti.

    Planuojami radiokarbono tyrimai turėtų padėti palyginti audinių amžių su segės chronologija. Jei paaiškėtų, kad segė gerokai senesnė už drabužius, tai sustiprintų versiją apie ilgą daikto naudojimą ar paveldėjimą.

    Mokslininkai taip pat tikisi nustatyti drabužių spalvas, nes pluoštai gali būti tiriami chemiškai ieškant dažiklių pėdsakų. Žinoma, kad vikingų laikotarpio Skandinavijoje buvo naudojami dažyti audiniai, įskaitant raudonų ir melsvų atspalvių, tačiau konkrečios šio kapo tekstilės spalvos dar nėra patvirtintos.

    Pasak tyrėjų, tokie radiniai yra vieni informatyviausių, kai kalbama apie kasdienį gyvenimą ir socialinius papročius vikingų laikotarpiu. Kuo daugiau pavyksta išsaugoti mikrodetalių, tuo tikslesnį vaizdą galima atkurti apie tai, kaip žmonės rengėsi, kokias medžiagas rinkosi ir kaip dėvėjo papuošalus.

  • Danijoje kalviai atkuria vikingų inkarą: dirba kaip prieš 1 000 metų ir atskleidžia netikėtas detales

    Danijoje kalviai atkuria vikingų inkarą: dirba kaip prieš 1 000 metų ir atskleidžia netikėtas detales

    Šiaurės Danijoje, prie Aggersborgo žiedinės tvirtovės, tarptautinė kalvių komanda ėmėsi neįprasto eksperimento: atkurti vikingų laikų inkarą taip, kaip jis galėjo būti gaminamas prieš daugiau nei 1 000 metų. Projekte dalyvauja Jungtinės Karalystės Nacionalinės kalvystės mokyklos studentai ir dėstytojai, dirbantys kartu su eksperimentinės archeologijos specialistais.

    Skirtingai nei šiuolaikinėje pramonėje, čia naudojama ne plienas, o vadinamasis kempininis geležis, išgaunama mažose krosnelėse iš geležies rūdos. Tai porėtesnė, nevienalytė žaliava, todėl kalviams tenka taikyti kitokius suvirinimo, formavimo ir sutankinimo būdus nei dirbant su moderniu metalu.

    Kaip atkuria senovinę technologiją

    Inkaro konstrukcija parinkta remiantis ankstyvųjų viduramžių inkarų tyrimais, įskaitant rentgeno analizę. Tokie tyrimai leidžia pamatyti suvirinimo siūlių vietas ir skirtingų geležies sluoksnių struktūrą, o tai padeda atkartoti senąsias metalų jungimo technikas.

    Dirbtuvėse naudojamos rankomis valdomos dumplės ir istoriniam laikotarpiui artimas kuras. Tai padeda suprasti, kokio pastovaus karščio ir ritmo reikėjo, kad metalas būtų tinkamai įkaitintas, o sujungimai išliktų tvirti net ir patiriant dideles apkrovas vandenyje.

    „Kai dirbi su tokia žaliava, supranti, kodėl vikingų meistrai pasirinko būtent tokius sprendimus ir kodėl kai kurie jų triukai buvo būtini, o ne išmonė“, – sakė technikas Ernestas Jakubauskas.

    Kodėl pasirinktas Aggersborgas

    Projektas vyksta Aggersborge, vienoje didžiausių Danijos vikingų žiedinių tvirtovių, siejamoje su karaliaus Haraldo Mėlynadančio laikais. Tvirtovė buvo pastatyta apie 980 metus ir laikoma strategiškai svarbia vieta, nes suteikė prieigą prie Limfjordo vandens kelio.

    Šis kelias jungė Baltijos ir Šiaurės jūras, todėl buvo reikšmingas tiek prekybai, tiek kariniams žygiams. Tyrėjų teigimu, būtent tokiose vietose geriausiai atsiskleidžia, kaip techniniai sprendimai, tokie kaip inkarai, prisidėjo prie vikingų jūrinės galios.

    Ką parodys eksperimentas

    Baigtą inkarą planuojama pritvirtinti prie rekonstruojamo ankstyvųjų viduramžių darbo laivo, kurio modelis paremtas Gislingės valtimi, aptikta Danijoje 1993 metais. Praktinis bandymas realiomis sąlygomis turėtų parodyti, kaip toks inkaras laikė laivą, kaip elgėsi skirtingose dugno dangose ir kokių kompromisų reikalavo ano meto medžiagos.

    Mokslininkai tikisi, kad eksperimentas suteiks daugiau aiškumo apie vikingų metalurgijos lygį ir kasdienę meistrų darbo realybę. Tokie projektai šiandien vis dažniau naudojami archeologijoje, nes leidžia patikrinti hipotezes ne tik laboratorijoje, bet ir praktikoje, atkuriant procesus nuo žaliavos iki galutinio daikto.

  • Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Paslaptis Hagia Sofijoje: vikingų runos atskleidžia, kas prieš 1 000 metų buvo Konstantinopolyje

    Įrašas, kuris ilgai atrodė kaip įbrėžimas

    Hagia Sofijos galerijose, ant marmurinės baliustrados, aptiktas runų įrašas ilgą laiką buvo laikomas atsitiktiniais akmens pažeidimais. Tik išsamesni tyrimai parodė, kad tai skandinaviškas runinis užrašas, paliktas viduramžių laikais.

    Viena žinomiausių inskripcijų, pasak tyrėjų, greičiausiai mini vardą Halvdan. Toks įrašas svarbus ne tik dėl paties teksto, bet ir dėl vietos: viršutinės galerijos istoriškai nebuvo lengvai prieinamos kiekvienam miesto gyventojui ar keliautojui.

    Kas galėjo palikti runas?

    Tiksliai nustatyti, kas buvo Halvdan, neleidžia pats užrašas, nes jame nėra duomenų apie kilmę ar kelionės tikslą. Vis dėlto istorikai pabrėžia, kad Konstantinopolyje nuo IX–XI amžių lankėsi daug skandinavų, kurie į miestą patekdavo prekybos ir upių keliais per Rytų Europą iki Juodosios jūros.

    Viena tikėtinų versijų sieja užrašo autorių su varangais – skandinavų kariais, tarnavusiais Bizantijos imperatoriui. Ypač išskiriama Varangų gvardija, elitarinis dalinys, kuris šaltiniuose minimas kaip imperatoriaus apsaugos branduolys ir ilgainiui tapo Bizantijos kariuomenės simboliu.

    Ne vienas vardas ir ne viena epocha

    Halvdan nėra vienintelis Hagia Sofijoje aptinkamas skandinaviškas pėdsakas. Tyrimuose minimi ir kiti vardai, kuriuos mokslininkai sieja su runiniais įrašais, pavyzdžiui, Árni, taip pat Arinbarðr.

    Skirtingų įrašų datavimas leidžia manyti, kad tokie ženklai galėjo atsirasti ne vienu metu, o per kelis šimtmečius, tikėtina, XI ar net XII amžiuje. Tai sustiprina prielaidą, kad skandinavų ryšiai su Bizantija buvo ilgalaikiai, o ne vienkartinis epizodas.

    Istorikai pabrėžia, kad runos savaime neįrodo vikingų karinio antpuolio prieš Hagia Sofiją ar miesto užkariavimo. Greičiau tai ženklas, kad Konstantinopolis viduramžiais buvo traukos centras, sutelkęs prekybą, politiką ir karo tarnybą, todėl į jį atvykdavo žmonės iš labai tolimų Europos regionų.

    Pati Hagia Sofija yra vienas ryškiausių istorinių sluoksnių pavyzdžių: pastatyta VI amžiuje kaip Bizantijos šventovė, vėliau tapo mečete, buvo paversta muziejumi, o šiandien vėl veikia kaip mečetė. Runų įrašai, nors ir sunkiai pastebimi, laikomi reikšmingu skandinavų ir Bizantijos pasaulių kontaktų liudijimu, todėl yra saugomi ir matomi lankytojams.

  • Viduramžių kapai slėpė netikėtą paslaptį: DNR tyrimai apvertė archeologų išvadas

    Viduramžių kapai slėpė netikėtą paslaptį: DNR tyrimai apvertė archeologų išvadas

    Švedijos viduramžių kapinynuose atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad archeologų ilgai taikytos prielaidos apie bendrus palaidojimus dažnai buvo klaidingos. Ištyrus 142 žmonių genetinę medžiagą paaiškėjo, kad kartu palaidoti asmenys neretai nebuvo artimi giminaičiai.

    Tyrimą atlikę Stokholmo universiteto mokslininkai analizavo vėlyvojo vikingų laikotarpio ir ankstyvųjų viduramžių palaikus iš Sigtunos, Västerhus ir Fjälkinge kapinynų dabartinėje Švedijoje. Tarp tiriamųjų buvo daugiau nei 60 vaikų ir paauglių, todėl gauti duomenys leido įvertinti ir vaikų laidojimo praktiką.

    Iki šiol bendri kapai, kuriuose šalia suaugusiųjų randami ir vaikų palaikai, dažnai buvo interpretuojami kaip šeimos ryšių įrodymas. Tačiau DNR analizė parodė, kad artimi biologiniai giminaičiai išskirtinai retai buvo laidojami tame pačiame kape, net ir tais atvejais, kai kapinyne aptikta aiškių tarpusavio giminystės tinklų.

    Kas iš tiesų lėmė laidojimo vietą?

    Mokslininkai daro išvadą, kad laidojimo sprendimus labiau galėjo lemti socialiniai, religiniai ar bendruomeniniai veiksniai, o ne kraujo ryšiai. Kitaip tariant, bendras kapas galėjo reikšti priklausymą tai pačiai bendruomenei, namų ūkiui ar vietinei religinei tradicijai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad viduramžių visuomenės galėjo vadovautis taisyklėmis, kurių šiandien neįmanoma tiksliai atkurti vien iš archeologinių radinių. Dėl to įprasti paaiškinimai, paremti vien kapų išdėstymu ar bendro palaidojimo faktu, gali būti pernelyg supaprastinti.

    DNR padėjo atsakyti ir apie vaikus

    Genetinė analizė suteikė svarbios informacijos apie vaikus, nes iš mažų skeletų lytį pagal kaulus nustatyti ypač sudėtinga. DNR duomenys parodė, kad berniukams ir mergaitėms buvo taikomos tos pačios laidojimo normos, kaip ir suaugusiesiems.

    Pavyzdžiui, Västerhus kapinyne vyrų ir moterų palaidojimo vietos buvo atskirtos skirtingose bažnyčios pusėse. Tokia pati tvarka, sprendžiant iš genetinių rezultatų, galiojo ir vaikams: berniukai laidoti vyrų pusėje, o mergaitės moterų pusėje.

    Vienas kapas atskleidė ne vieną istoriją

    Ypač išsiskyrė moteris, tyrime pažymėta 56 numeriu, kurios giminystės ryšius pavyko atsekti iki kelių artimų šeimos narių. Toje pačioje kapinių vietovėje identifikuoti jos motinos, tėvo, brolio ir dviejų dukrų palaikai, tačiau visi jie buvo palaidoti skirtingose nekropolio dalyse.

    Šis atvejis dar kartą sustiprino išvadą, kad šeima nebūtinai buvo laidojama kartu. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad moters kape rasta piligrimams siejama kriauklė leidžia spėti apie galimą kelionę į Santjago de Kompostelą, o tai rodo, kaip vienas radinys gali sujungti biologinę, socialinę ir religinę žmogaus gyvenimo istoriją.

    Mokslininkų teigimu, tokie tyrimai keičia požiūrį į praeities bendruomenes, nes DNR leidžia patikrinti tai, kas anksčiau buvo grindžiama tik materialiais radiniais ir jų interpretacijomis. Augant senovinės DNR tyrimų apimtims, panašūs atradimai vis dažniau perrašo nusistovėjusias istorines versijas apie giminystę, statusą ir bendruomenės struktūrą.