CP v2

Tag: Vikingai

  • Viduramžių kapai slėpė netikėtą paslaptį: DNR tyrimai apvertė archeologų išvadas

    Viduramžių kapai slėpė netikėtą paslaptį: DNR tyrimai apvertė archeologų išvadas

    Švedijos viduramžių kapinynuose atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad archeologų ilgai taikytos prielaidos apie bendrus palaidojimus dažnai buvo klaidingos. Ištyrus 142 žmonių genetinę medžiagą paaiškėjo, kad kartu palaidoti asmenys neretai nebuvo artimi giminaičiai.

    Tyrimą atlikę Stokholmo universiteto mokslininkai analizavo vėlyvojo vikingų laikotarpio ir ankstyvųjų viduramžių palaikus iš Sigtunos, Västerhus ir Fjälkinge kapinynų dabartinėje Švedijoje. Tarp tiriamųjų buvo daugiau nei 60 vaikų ir paauglių, todėl gauti duomenys leido įvertinti ir vaikų laidojimo praktiką.

    Iki šiol bendri kapai, kuriuose šalia suaugusiųjų randami ir vaikų palaikai, dažnai buvo interpretuojami kaip šeimos ryšių įrodymas. Tačiau DNR analizė parodė, kad artimi biologiniai giminaičiai išskirtinai retai buvo laidojami tame pačiame kape, net ir tais atvejais, kai kapinyne aptikta aiškių tarpusavio giminystės tinklų.

    Kas iš tiesų lėmė laidojimo vietą?

    Mokslininkai daro išvadą, kad laidojimo sprendimus labiau galėjo lemti socialiniai, religiniai ar bendruomeniniai veiksniai, o ne kraujo ryšiai. Kitaip tariant, bendras kapas galėjo reikšti priklausymą tai pačiai bendruomenei, namų ūkiui ar vietinei religinei tradicijai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad viduramžių visuomenės galėjo vadovautis taisyklėmis, kurių šiandien neįmanoma tiksliai atkurti vien iš archeologinių radinių. Dėl to įprasti paaiškinimai, paremti vien kapų išdėstymu ar bendro palaidojimo faktu, gali būti pernelyg supaprastinti.

    DNR padėjo atsakyti ir apie vaikus

    Genetinė analizė suteikė svarbios informacijos apie vaikus, nes iš mažų skeletų lytį pagal kaulus nustatyti ypač sudėtinga. DNR duomenys parodė, kad berniukams ir mergaitėms buvo taikomos tos pačios laidojimo normos, kaip ir suaugusiesiems.

    Pavyzdžiui, Västerhus kapinyne vyrų ir moterų palaidojimo vietos buvo atskirtos skirtingose bažnyčios pusėse. Tokia pati tvarka, sprendžiant iš genetinių rezultatų, galiojo ir vaikams: berniukai laidoti vyrų pusėje, o mergaitės moterų pusėje.

    Vienas kapas atskleidė ne vieną istoriją

    Ypač išsiskyrė moteris, tyrime pažymėta 56 numeriu, kurios giminystės ryšius pavyko atsekti iki kelių artimų šeimos narių. Toje pačioje kapinių vietovėje identifikuoti jos motinos, tėvo, brolio ir dviejų dukrų palaikai, tačiau visi jie buvo palaidoti skirtingose nekropolio dalyse.

    Šis atvejis dar kartą sustiprino išvadą, kad šeima nebūtinai buvo laidojama kartu. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad moters kape rasta piligrimams siejama kriauklė leidžia spėti apie galimą kelionę į Santjago de Kompostelą, o tai rodo, kaip vienas radinys gali sujungti biologinę, socialinę ir religinę žmogaus gyvenimo istoriją.

    Mokslininkų teigimu, tokie tyrimai keičia požiūrį į praeities bendruomenes, nes DNR leidžia patikrinti tai, kas anksčiau buvo grindžiama tik materialiais radiniais ir jų interpretacijomis. Augant senovinės DNR tyrimų apimtims, panašūs atradimai vis dažniau perrašo nusistovėjusias istorines versijas apie giminystę, statusą ir bendruomenės struktūrą.

  • Vikingų Ulfberht kardų paslaptis pagaliau atskleista: kuo jie lenkė laikmetį ir kas juos klastojo

    Vikingų Ulfberht kardų paslaptis pagaliau atskleista: kuo jie lenkė laikmetį ir kas juos klastojo

    Legenda, kuri glumino šimtmečius

    Europoje tarp IX ir XI amžiaus pasirodę kardai su įrašu +VLFBERH+T ilgą laiką buvo laikomi vienu didžiausių vikingų laikų metalurgijos mįslių. Archeologai iki šiol yra identifikavę apie 170 tokių kardų ar jų fragmentų, daugiausia Skandinavijoje, bet pavienių radinių aptikta ir kitose Europos dalyse.

    Istorikai sutaria, kad Ulfberht greičiausiai nebuvo vieno žmogaus vardas, o veikiau dirbtuvių, meistrų giminės ar kokybės ženklo pavadinimas. Toks ženklinimas viduramžiais veikė panašiai kaip reputaciją kuriantis prekės ženklas: jis signalizavo, ko pirkėjas gali tikėtis iš gaminio.

    Kuo šie kardai buvo išskirtiniai

    Tuo metu, kai didžioji dalis Europos kalvių ginklus kaldavo iš geležies su dideliu šlako ir priemaišų kiekiu, geriausi Ulfberht tipo kardai buvo gaminami iš itin švaraus, anglingo plieno. Tokia sudėtis leido suderinti kietumą, elastingumą ir atsparumą lūžiams, todėl ašmenys galėjo atlaikyti stiprius smūgius neprarasdami formos.

    Ilgą laiką didžiausias klausimas buvo paprastas: iš kur Europoje atsirado tokios kokybės metalas, jei panašios technologijos čia plačiau paplito tik gerokai vėliau. Tyrimai rodo, kad dalis aukščiausios kokybės ašmenų greičiausiai buvo kalami iš importuoto plieno, atkeliaudavusio prekybos keliais iš regionų prie Kaspijos jūros ar Artimųjų Rytų, kur tuo laikotarpiu buvo labiau pažengusi tiglinio plieno gamyba.

    Kaip atkurtas senasis gamybos procesas

    Atkurti gamybos metodą mėgino JAV kalvis Rickas Furreris, specializuojantis istorinių metalurgijos technologijų rekonstrukcijose. Dirbdamas su PBS laidos „NOVA“ projektu, jis rėmėsi archeologiniais duomenimis ir metalurginėmis analizėmis, o tada bandė pakartoti visą procesą tokiomis priemonėmis, kokias teoriškai galėjo turėti viduramžių meistrai.

    Esminis iššūkis buvo pasiekti reikiamas plieno savybes, nes tam reikia labai tiksliai valdyti temperatūrą ir cheminę sudėtį ilgo lydymo metu. Po daugybės bandymų pavyko gauti plieną, labai artimą tam, kuris nustatomas geriausiuose istoriniuose Ulfberht pavyzdžiuose, o iš jo nukalti ašmenys leido praktiškai įvertinti, kodėl šie kardai tapo legenda.

    Ne visi Ulfberht buvo vienodi

    Rekonstrukcijos ir tyrimų kontekste išryškėjo dar viena detalė: dalis kardų su Ulfberht įrašu buvo pagaminti iš gerokai prastesnio metalo. Tokiuose pavyzdžiuose aptinkama daugiau priemaišų, mažesnė anglies koncentracija, o mechaninės savybės nepriartėja prie geriausių egzempliorių.

    Tai stiprina versiją, kad jau viduramžiais rinkoje cirkuliavo klastotės: kalviai galėjo kopijuoti garsų užrašą, siekdami pasinaudoti reputacija. Tokia praktika paaiškintų, kodėl dalis radinių išliko tik skilusiais fragmentais ir kodėl skirtingų egzempliorių kokybė taip smarkiai varijuoja.

  • Danijoje aptiktas 1 000 metų vikingų tekstilės centrų tinklas: radiniai keičia epochos vaizdą

    Danijoje aptiktas 1 000 metų vikingų tekstilės centrų tinklas: radiniai keičia epochos vaizdą

    Didžiulis radinys prie Orhuso

    Danijos Jutlandijoje, netoli Orhuso esančiame Søften kaime, archeologai atkasė išskirtinai didelę vikingų laikotarpio amatų gyvenvietę. Tyrėjų teigimu, kompleksas datuojamas maždaug 7–10 amžiais ir užima apie 100 000 kvadratinių metrų plotą.

    Didžiausias atradimo akcentas – net 82 žeminiai pastatai, vadinamosios duobinės trobos. Pagal jų struktūrą ir radinius daroma išvada, kad tai buvo specializuotos tekstilės dirbtuvės, veikę ne pavieniui, o kaip koordinuotas gamybos tinklas.

    Tekstilė – ne tik buitis

    Kasinėjimuose rasta didelis kiekis audimo staklių svarelių, verpstukų ir kitų gamybos įrankių. Tokie radiniai rodo pilną gamybos grandinę: nuo pluošto paruošimo iki audinio pagaminimo, o mastas, anot tyrėjų, gerokai viršijo vietos bendruomenės poreikius.

    Vienodų dirbtuvių gausa leidžia įtarti aiškų darbo pasidalijimą, o galbūt ir centralizuotą veiklos organizavimą. Tai svarbu, nes vikingų ekonomiką dažnai bandoma aiškinti kaip fragmentišką ir paremtą sezoniniais mainais, tačiau šis objektas labiau primena ankstyvą pramoninės gamybos formą.

    Prekybos ryšiai driekėsi toli

    Gyvenvietėje aptikta monetų ir dirbinių, siejamų su skirtingais Europos regionais bei Artimaisiais Rytais. Tokie radiniai liudija, kad vietos gyventojai buvo įtraukti į plačius prekybos tinklus, o pagaminta produkcija tikėtina keliavo toliau nei Danijos ribos.

    Vietovės padėtis taip pat sustiprina šią interpretaciją: ji buvo netoli tuometinio prekybos centro Aros, laikomo Orhuso pirmtaku. Tai galėjo palengvinti produkcijos paskirstymą ir eksportą, o tekstilė vikingų visuomenėje buvo ne tik kasdienė prekė, bet ir statuso ženklas bei mainų vertybė.

    „Tai parodo, kad vikingų laikai nebuvo necivilizuota, barbariška ir atsilikusi epocha, kaip kartais manoma“, – sakė Moesgaard muziejaus istorikas Kasper H. Andersen.

    Tyrėjai pabrėžia, kad radinių analizė dar tik įsibėgėja ir gali užtrukti nuo kelių mėnesių iki kelerių metų. Tikimasi, kad dalis eksponatų ateityje bus pristatyta Moesgaard muziejuje, tačiau tiksli viešo demonstravimo data kol kas neskelbiama.

  • Atsitiktinai rado 762,5 g vikingų aukso: Danijoje aptiktas vienas didžiausių lobių

    Atsitiktinai rado 762,5 g vikingų aukso: Danijoje aptiktas vienas didžiausių lobių

    Danijoje, netoli Rold gyvenvietės Himmerlando regione, archeologai aptiko išskirtinį vėlyvojo vikingų laikotarpio lobį. Rasta šeši masyvūs auksiniai papuošalai, tarp jų rankogaliai ir apyrankės, kurių bendra masė siekia 762,5 gramo gryno aukso.

    Šis radinys jau įvardijamas kaip trečias pagal dydį vikingų aukso lobis, kada nors aptiktas Danijoje. Ekspertai pabrėžia, kad tokio masto ir taip gerai išlikęs komplektas yra itin retas, nes vikingų epochoje auksas ir sidabras dažnai būdavo karpomi į dalis ir naudojami atsiskaitymams.

    Atradimas prie miško kelio

    Lobio istorija prasidėjo nuo atsitiktinio pastebėjimo: vietos gyventojas prie miško kelio žemėje pamatė du auksinius objektus, kyšančius iš grunto. Apie radinį pranešta muziejui Nordjyske Museer, kurio archeologai atvykę į vietą ėmėsi detalesnių tyrimų.

    Atlikus apžiūrą ir sistemingai išžvalgius teritoriją metalo ieškikliais, netrukus aptikti dar keturi auksiniai žiediniai papuošalai. Skelbiama, kad visi šeši dirbiniai išliko beveik idealios būklės, o tai leidžia tikėtis itin tikslių technologinių ir istorinių išvadų.

    Ką išduoda papuošalų padėtis?

    Archeologų vertinimu, dalis lobio galėjo būti paslėpta tyčia. Trys dirbiniai gulėjo labai arti vienas kito, todėl tikėtina, kad jie buvo sąmoningai sudėti kaip depozitas prieš daugiau nei 1 000 metų.

    Toks slėpimo būdas siejamas su vėlyvojo vikingų laikotarpio suirutėmis ir valdžios persiskirstymu, kai brangūs metalai galėjo būti slepiami tiek dėl saugumo, tiek kaip aukojimo ar politinės žinutės forma. Vien tai, kad papuošalai nebuvo susmulkinti, rodo galimą ritualinę arba statuso prasmę.

    900–1 000 metų: permainų laikai Danijoje

    Specialistai lobį datuoja 900–1 000 metų laikotarpiu, tai yra vėlyvuoju vikingų epochos etapu. Tuo metu Skandinavijoje vyko ryškūs politiniai pokyčiai, o Danijoje stiprėjo centralizuota monarchija ir plito krikščionybė.

    Istorikai primena, kad šiuo laikotarpiu elitas savo galią dažnai demonstravo prabangiais papuošalais. Auksiniai rankogaliai ir apyrankės galėjo reikšti ne tik turtą, bet ir priklausymą aukščiausiam sluoksniui, lojalumą vadui, sąjungas ar apdovanojimus už tarnybą.

    Ypatingą susidomėjimą kelia meistrystė: dalis žiedų supinta iš dviejų storų auksinių strypų, kiti turi dekoratyvius užbaigimus ir puošybą plonu auksiniu vielos ornamentu. Vienas dirbinys išsiskiria zigzagų ir trikampių motyvais, būdingais aukštos kvalifikacijos meistrų darbui.

    Dėl nelegalių ieškotojų grėsmės tiksli radimvietė neviešinama, o radėjo ir žemės savininko tapatybės neatskleidžiamos. Visi artefaktai perduoti tolesnėms analizėms, o vėliau turėtų patekti į Danijos nacionalinio muziejaus rinkinius.