CP v2

Tag: Virškinimas

  • Dažnas palaiko piktžole: purpurinė notra žada naudą kepenims ir tulžies takams, bet tinka ne visiems

    Nors pavasarį pievose ir pakelėse gausu valgomų augalų, purpurinė notra dažnai lieka nepastebėta arba palaikoma dilgėle. Iš tiesų tai visai kitas augalas: jis nedegina, yra švelnesnio skonio ir tradiciškai vartojamas kaip žolelių arbata ar šviežias priedas maiste.

    Purpurinė notra (Lamium purpureum) priklauso notrelinių šeimai. Liaudies medicinoje ji siejama su virškinimo sistemos komfortu, ypač kai vargina sunkumo jausmas po riebaus maisto, tačiau mokslinių įrodymų apimtis nėra tokia didelė kaip vaistiniams augalams, kurie plačiai ištirti klinikiniuose tyrimuose.

    Kaip atskirti nuo dilgėlės?

    Vizualiai notra gali priminti dilgėlę, bet yra aiškių požymių. Svarbiausia, kad notra neturi geliančių plaukelių, jos lapai minkštesni, o viršūnėje dažnai matyti purpurinis atspalvis.

    Dar vienas atpažinimo ženklas yra žiedai: notros žydi smulkiais vamzdiškais, dažnai rausvai violetiniais žiedais, kurie pritraukia vabzdžius. Dilgėlės žiedynai visiškai kitokie, be tokių ryškių „trimitėlių“ formos žiedų.

    Kuo ji vertinama mityboje?

    Žolelių šalininkai purpurinę notrą vertina dėl augale esančių biologiškai aktyvių junginių, tarp jų flavonoidų ir fenolinių rūgščių. Šios medžiagos plačiai paplitusios augaluose ir siejamos su antioksidaciniu bei priešuždegiminiu poveikiu, nors konkretaus augalo poveikis gali skirtis pagal paruošimą ir vartojamą kiekį.

    Dažniausiai minima, kad notra gali švelniai skatinti tulžies išsiskyrimą ir taip padėti virškinti riebesnį maistą. Jei žmogus turi jautresnį skrandį, šiltas žolelių gėrimas kai kam padeda sumažinti diskomfortą, tačiau tai neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo.

    Kaip vartoti ir kada atsargiai?

    Paprastas būdas yra užpilas: švieži arba džiovinti augalo lapai ir žiedai užplikomi karštu vandeniu ir palaikomi apie 10–15 minučių. Švieži jauni lapeliai dažnai dedami į pavasarines salotas, varškės užtepėles ar žaliuosius kokteilius, nes skonis paprastai būna švelnus, šiek tiek žemiškas.

    Vis dėlto purpurinė notra tinka ne visiems. Nėščiosioms ir žindančioms moterims, taip pat žmonėms, turintiems tulžies pūslės akmenligę ar dažnus tulžies dieglius, prieš vartojimą verta pasitarti su gydytoju, nes tulžies tekėjimo skatinimas kai kuriais atvejais gali pabloginti savijautą.

    Atsargumo reikia ir tiems, kurie turi inkstų ligų ar yra jautrūs notrelinių šeimos augalams. Jei po žolelių arbatos atsiranda pilvo skausmas, pykinimas, bėrimas ar kiti neįprasti simptomai, vartojimą reikėtų nutraukti ir pasikonsultuoti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Renkant laukinius augalus svarbiausia taisyklė yra tikslus atpažinimas ir švara: vengti teritorijų prie intensyvaus eismo kelių, purškiamų laukų ar vietų, kur galimas užterštumas. Jei kyla abejonių, saugiau rinktis vaistinėse parduodamas, aiškiai sužymėtas žoleles.

  • Riaženka vietoje kefyro metant svorį: gydytojas paaiškino, kuo šis gėrimas pranašesnis

    Riaženka ir kefyras – du populiarūs fermentuoti pieno gėrimai, kuriuos žmonės dažnai lygina dėl poveikio virškinimui ir kūno svoriui. Nors abu produktai gali būti subalansuotos mitybos dalis, jų maistinė sudėtis ir toleravimas skirtingiems žmonėms gali reikšmingai skirtis.

    Gydytojas gastroenterologas Pavelas Andrjuščenka aiškina, kad riaženka gaminama fermentuojant pieną, todėl dalis laktozės joje būna suskaidyta. Dėl to kai kuriems žmonėms ji gali būti lengviau virškinama nei įprastas pienas, tačiau tai nereiškia, kad laktozės joje nėra.

    Kas yra riaženka ir kuo ji išsiskiria

    Riaženka paprastai vertinama dėl baltymų, kalcio ir pieno rūgšties bakterijų, kurios siejamos su žarnyno mikrobiotos įvairove. Baltymai taip pat prisideda prie sotumo jausmo, todėl tokie gėrimai neretai pasirenkami kaip užkandis ar lengvesnė vakarienės alternatyva.

    „Riaženkoje yra baltymų, kalcio ir naudingų pieno rūgšties bakterijų, todėl ji gali palaikyti virškinimą ir gerai suteikia sotumo“, – sakė Pavelas Andrjuščenka.

    Vis dėlto specialistas pabrėžia, kad riaženka tinka ne visiems. Žmonėms, turintiems laktozės netoleravimą, ji gali sukelti pilvo pūtimą, diskomfortą ar didesnį dujų kaupimąsi, nes laktozė fermentacijos metu išnyksta ne visiškai.

    Kefyras ar riaženka: ką rinktis?

    Lyginant su kefyru, riaženka dažnai būna riebesnė ir kaloringesnė, todėl ją rekomenduojama vartoti saikingai, ypač tiems, kurie griežčiau skaičiuoja paros energinę vertę. Kita vertus, švelnesnis, kiek saldesnis skonis kai kuriems žmonėms yra pranašumas, jei rūgštūs produktai netinka ar sukelia jautrumą.

    Gastroenterologas atkreipia dėmesį, kad kefyras dėl mažesnio riebumo dažniau pasirenkamas kasdieniam vartojimui, ypač siekiant mažinti svorį. Tuo metu riaženka gali būti naudinga kaip sotesnis pasirinkimas, jei tik telpa į bendrą dienos racioną.

    Ar riaženka padeda lieknėti?

    Specialistas pabrėžia, kad nei riaženka, nei kefyras savaime neturi riebalus deginančio poveikio. Svorio pokyčius daugiausia lemia bendras suvartojamų kalorijų kiekis, mitybos kokybė, baltymų ir skaidulų pakankamumas, fizinis aktyvumas bei miego režimas.

    „Sotumo jausmas ją vartojant išlieka ilgiau, todėl galima išvengti papildomų užkandžių“, – sakė Pavelas Andrjuščenka.

    Gydytojas nurodo, kad praktiška orientacinė porcija gali būti apie 150–250 mililitrų per dieną. Anot jo, tokio kiekio dažniausiai pakanka, kad žmogus gautų naudingų maistinių medžiagų ir kartu neperkrautų raciono papildomomis kalorijomis.

    Kalbant apie vartojimą vakare, riaženka gali būti vienas iš lengvo užkandžio variantų, jei po jos neatsiranda nemalonių pojūčių. Esminio skirtumo tarp riaženkos ir kefyro vakare, pasak specialisto, dažniausiai nėra – svarbiausia individuali tolerancija ir visos dienos mitybos balansas.

  • Ne tabletės: šią japonišką daržovę pridėkite prie pietų – daikonas populiarėja ir pas mus

    Daikonas, dar vadinamas japoniškuoju ridiku, vis dažniau atsiranda ir Europos virtuvėse. Švelnaus skonio, traškus ir mažai kaloringas šakniavaisis neretai pasirenkamas kaip lengvesnė alternatyva sunkesniems garnyrams.

    Maistine prasme daikonas vertinamas dėl vitamino C, folio rūgšties ir kitų B grupės vitaminų, taip pat kalio, magnio ir kalcio. Kaip ir kitos kryžmažiedės daržovės, jis turi augalinių junginių, kurie mityboje siejami su antioksidaciniu poveikiu.

    Daikonas dažnai minimas ir svorį kontroliuojančių žmonių racione. Jame esantis skaidulų kiekis padeda ilgiau jaustis sotiems, o lėtesnis virškinimas gali prisidėti prie stabilesnių gliukozės svyravimų po valgio ir palankesnių cholesterolio rodiklių.

    Japonijoje daikonas tradiciškai patiekiamas šalia sotesnių patiekalų, pavyzdžiui, keptos žuvies ar mėsos, taip pat su ryžiais. Tokia praktika siejama su virškinimu, o mokslinėje literatūroje aptariama, kad daikone randama fermentų, galinčių prisidėti prie krakmolingų produktų skaidymo.

    Dar viena dažnai aptariama tema yra sėklose aptinkami junginiai, susiję su sulforafano grupės medžiagomis, kurios tyrinėjamos dėl antioksidacinių savybių. Nors šie mechanizmai laboratoriniuose tyrimuose atrodo perspektyvūs, mityboje svarbiausia išlieka bendras daržovių kiekis ir įvairovė.

    Praktikoje daikoną lengva pritaikyti kasdien: šviežią galima tarkuoti į salotas, dėti į sriubas ar troškinius, pjaustyti griežinėliais ir lengvai apkepinti. Parduodamas ir marinuotas daikonas, kuris tinka prie dubenėlių su ryžiais, daržovėmis ar žuvimi.

  • Gerkite tik 2/3 stiklinės per dieną: rabarbarų sultys žada lengvesnį virškinimą ir naudą akims

    Rabarbarai daugeliui vis dar siejasi su pyragais ar kompotu, tačiau botanikos požiūriu tai daržovė, kurios valgomi stiebai. Jie yra mažai kaloringi ir turi skaidulų, o taip pat įvairių vitaminų bei mineralų, dėl kurių rabarbarai dažnai pristatomi kaip naudingas pavasario sezono pasirinkimas.

    Maistinė vertė priklauso nuo veislės ir paruošimo, tačiau patys rabarbarų stiebai paprastai yra lengvas produktas. Svarbu tai, kad rabarbarai turi skaidulų, kurios prisideda prie normalesnės žarnyno veiklos, o tai ypač aktualu žmonėms, kuriuos vargina vidurių užkietėjimas ar lėtesnis virškinimas.

    Rabarbaruose taip pat yra antioksidantinių junginių, kurie siejami su apsauga nuo oksidacinio streso ir uždegiminių procesų organizme. Be to, ši daržovė turi vitaminų, kurie prisideda prie normalios odos būklės ir regėjimo funkcijos palaikymo, nors stebuklingų pokyčių vien nuo vieno produkto tikėtis nereikėtų.

    Kam rabarbarų sultys gali netikti?

    Rabarbarai išsiskiria oksalatais, todėl jautresniems žmonėms jų perteklius gali kelti nepageidaujamų pasekmių. Jei žmogus turi polinkį į inkstų akmenligę ar laikosi gydytojo rekomenduotos mažo oksalatų kiekio dietos, rabarbarų kiekį verta aptarti su medikais.

    Dar viena praktinė detalė, apie kurią dažnai pamirštama: rabarbarų lapai nėra valgomi, nes juose esančių medžiagų koncentracija gali būti pavojinga. Maistui tinka tik stiebai, o per didelis sulčių kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti vidurius laisvinantį poveikį.

    Kiek gerti ir kaip pasigaminti?

    Rabarbarų sultys dažnai pasirenkamos dėl paprasto paruošimo: nuplauti stiebus, pašalinti lapus, supjaustyti gabalėliais ir išspausti sulčiaspaude ar sulčiaspaudei pritaikytu smulkintuvu. Kadangi sultyse mažiau skaidulų nei valgant visą produktą, daliai žmonių naudingiau rabarbarus įtraukti ir į patiekalus, pavyzdžiui, troškinius ar desertus su mažiau cukraus.

    Saiko principas čia svarbiausias: kasdieniam vartojimui dažnai minima maždaug 2/3 stiklinės porcija, kad būtų išvengta per stipraus poveikio virškinimui. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar jaučiate neįprastus simptomus, saugiausia pirmiausia pasitarti su šeimos gydytoju.

  • Užtenka 4 lauro lapų ir verdančio vandens: šis nuoviras stebina panaudojimu, bet yra svarbių įspėjimų

    Lauro lapai dažniausiai siejami su sriubomis ar troškiniais, tačiau iš jų verdamas užpilas seniai naudojamas ir buityje, ir tradicinėje žolininkystėje. Vis dėlto dalis jam priskiriamų poveikių yra paremti ne klinikiniais įrodymais, o patirtimi, todėl lūkesčius verta vertinti atsargiai.

    Laurus nobilis lapuose aptinkama eterinių aliejų ir įvairių biologiškai aktyvių junginių, tarp jų polifenolių, kurie laboratoriniuose tyrimuose siejami su antioksidaciniu ir antimikrobiniu poveikiu. Maistinės medžiagos, tokios kaip vitaminai ar mineralai, nuovire paprastai būna gerokai mažesnėmis koncentracijomis nei pačiuose lapuose.

    Liaudiškai laurų lapų užpilas dažniausiai minimas kaip priemonė virškinimui ir savijautai peršalus, taip pat kaip skalavimo skystis burnos ertmei. Kai kur jis naudojamas ir išoriškai, pavyzdžiui, odai valyti ar kompresams, tačiau odos sudirginimo rizika išlieka, ypač jautriems žmonėms.

    Kaip dažniausiai ruošiamas užpilas?

    Įprastas būdas paprastas: 4–5 džiovintus lauro lapus užpilti maždaug 350 mililitrų verdančio vandens ir trumpai pavirti ant silpnos ugnies apie 5 minutes. Vėliau skystį palikti pritraukti, perkošti ir vartoti mažais kiekiais, jei apskritai nusprendžiama jį gerti.

    Išoriškai toks nuoviras kartais naudojamas kaip apiplovimas ar kompresas, tačiau prieš tepant didesnį odos plotą pravartu atlikti mėginį ant nedidelės vietos. Jei atsiranda paraudimas, niežėjimas ar deginimas, naudojimą reikėtų nutraukti.

    Ką sako saugumas ir sąveikos?

    Žoliniai užpilai nėra neutralūs, todėl svarbiausia dalis yra atsargumas. Nėštumo ir žindymo laikotarpiu, taip pat vaikams savarankiškai vartoti lauro lapų nuovirą nerekomenduojama, nes nėra pakankamai patikimų duomenų apie saugias dozes.

    Taip pat reikia įvertinti galimas sąveikas su vaistais ir individualias alergines reakcijas: eteriniai aliejai ir kiti junginiai kai kuriems žmonėms gali sukelti bėrimą ar sudirginimą. Jei vartojate vaistus nuo lėtinių ligų arba turite sveikatos sutrikimų, dėl bet kokių žolinių priemonių saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

    Kada verta kreiptis į medikus?

    Jei peršalimo, kosulio, virškinimo sutrikimų ar burnos ertmės uždegimo simptomai stiprėja, užsitęsia ar kartojasi, vien užpilais pasikliauti nereikėtų. Tokiais atvejais svarbu nustatyti priežastį ir taikyti gydytojo rekomenduojamą gydymą.

    Lauro lapų nuoviras gali būti naudojamas kaip papildoma, atsargi priemonė, tačiau jis nepakeičia įrodymais pagrįstos medicinos. Renkantis tokias priemones verta laikytis principo: kuo paprastesnė sudėtis, mažesnė koncentracija ir aiškesnės vartojimo ribos.

  • Ką gerti rytais vietoj kavos: ekspertai įvardijo 3 alternatyvas, kurios padeda žarnynui

    Rytinis kavos puodelis daugeliui tapo įpročiu, tačiau mitybos specialistai primena, kad energijos suteikiantis gėrimas nebūtinai turi būti kofeinas. Vis dažniau rekomenduojama rinktis gėrimus, kurie ne tik žvalina, bet ir prisideda prie virškinimo sistemos darbo bei stabilesnio cukraus kiekio kraujyje.

    Ekspertų dėmesio centre atsiduria tirpiųjų skaidulų turintys augaliniai gėrimai: jie gali padėti ilgiau jaustis sotiems ir palaikyti žarnyno veiklą. Vis dėlto pabrėžiama, kad skaidulos tinka ne visiems, o jų kiekį verta didinti palaipsniui ir nepamiršti pakankamai skysčių.

    Viena dažniausiai minima alternatyva yra gysločio sėklų luobelių (psilio) užpilas. Jis paprastai vartojamas ryte ir vakare prieš valgį, užgeriant pakankamu kiekiu vandens, kad skaidulos nesukeltų diskomforto.

    Dar vienas pasirinkimas yra gėrimas iš linų sėmenų. Linų sėmenys vertinami dėl skaidulų ir gleivingų medžiagų, kurios gali švelniai veikti virškinamąjį traktą ir padėti palaikyti reguliarų tuštinimąsi.

    Trečias variantas, kurį dažnai siūlo sveikos mitybos konsultantai, yra vanduo su citrina ir čija sėklomis. Ši kombinacija suteikia skaidulų iš sėklų ir papildomą skonį, o gėrimas dažnai pasirenkamas norint lengvesnės ryto rutinos be kofeino.

    Specialistai aiškina, kad tirpiosios skaidulos virškinamajame trakte brinksta ir sudaro gelio pavidalo masę, todėl maistas gali būti virškinamas lėčiau. Dėl to daliai žmonių lengviau suvaldyti alkį, o po pusryčių gali būti paprasčiau išlaikyti tolygesnį gliukozės šuolį.

    Psilis dažnai įvardijamas kaip vienas skaidulomis turtingų pasirinkimų, tačiau kartu akcentuojama praktinė taisyklė: didinant skaidulų kiekį svarbu gerti daugiau vandens. Priešingu atveju vietoj naudos gali atsirasti pilvo pūtimas ar užkietėjimas.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad kai kuriais atvejais daug skaidulų turintys gėrimai gali būti netinkamas pasirinkimas. Atsargumo dažniausiai reikia, jei įtariamas žarnyno nepraeinamumas, vargina stiprus refliuksas ar ūmi diarėja.

    Taip pat pabrėžiama, kad skaidulos gali mažinti kai kurių medžiagų pasisavinimą, todėl žmonėms, turintiems sveikatos sutrikimų ar vartojantiems vaistus, saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Jei tikslas yra rytais jaustis žvaliau, pokytį verta derinti su miego režimu ir subalansuotais pusryčiais.

  • Romėnai tai valgė žarnynui, o mes pamiršome: rūgštynės stebina, bet tinka ne visiems

    Rūgštynės – pavasario ir ankstyvos vasaros žalumynas, kurį daugelis prisimena tik iš rūgštynių sriubos. Vis dėlto šis augalas Europoje vertintas nuo senovės laikų: jo lapai naudoti ir maistui, ir kaip tradicinės medicinos priemonė virškinimo negalavimams.

    Šiandien rūgštynės vėl atrandamos iš naujo, nes auga susidomėjimas sezonine, vietine mityba ir žalių lapinių daržovių nauda. Lapai išsiskiria gaiviu rūgštumu ir tinka ne tik karštiems patiekalams, bet ir salotoms ar padažams.

    Rūgštynėse yra vitamino C, taip pat mineralų, tarp jų kalio, magnio ir geležies. Lapuose randama ir biologiškai aktyvių junginių, pavyzdžiui, flavonoidų bei taninų, kurie siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Tradicinėje praktikoje rūgštynių lapai minimi kaip galintys palengvinti virškinimą, tačiau svarbiausia – saikas. Per didelis kiekis kai kuriems žmonėms gali sudirginti virškinamąjį traktą ir sukelti priešingą efektą, nei tikimasi.

    Didžiausia priežastis, kodėl rūgštynės tinka ne visiems, yra oksalo rūgštis. Ji gali mažinti kai kurių mineralų, ypač kalcio, pasisavinimą, o jautresniems žmonėms didesni kiekiai gali būti nepalankūs.

    Rūgštynes dažniau rekomenduojama riboti turintiems inkstų ar šlapimo takų problemų, taip pat sergant kai kuriomis tulžies pūslės ligomis. Atsargumas aktualus ir tiems, kuriems gydytojai yra nurodę riboti oksalatų kiekį mityboje.

    Ruošiant patiekalus, rūgštynės gali tapti lengvu būdu pagyvinti racioną: jos dera su kiaušiniais, agurkais, ridikėliais, varške, tinka omletams ar žaliems kokteiliams. Iš jų taip pat gaminami padažai prie žuvies ar mėsos, o sumaltos su aliejumi ir riešutais gali virsti intensyvaus skonio žaliu padažu.

    Norint rūgštynių turėti ilgiau, jas galima užšaldyti: lapus nuplaukite, nusausinkite ir susmulkinkite, tuomet sudėkite į šaldymui tinkamą indą. Atitirpinus jos labiau tiks terminiam apdorojimui, nes tekstūra tampa minkštesnė, tačiau skonis išlieka ryškus.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir sveiki produktai nėra universalūs, todėl verta stebėti savijautą. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus ar abejojate dėl oksalatų ribojimo, saugiausia pasitarti su gydytoju ar vaistininku.

  • Po 60-iesiems šie 3 produktai tyliai niokoja žarnyną – jų yra beveik kiekvienoje virtuvėje

    Po 60-iesiems šie 3 produktai tyliai niokoja žarnyną – jų yra beveik kiekvienoje virtuvėje

    Vyresniame amžiuje virškinimo sistema dažnai tampa jautresnė kasdieniams mitybos įpročiams. Dėl lėtesnės žarnyno veiklos, mikrobiotos pokyčių, mažesnio fizinio aktyvumo ir vartojamų vaistų dažniau vargina pilvo pūtimas, vidurių užkietėjimas ar nereguliarus tuštinimasis.

    Neretai problema slypi ne egzotiškuose produktuose ar greitajame maiste, o visiškai įprastuose pasirinkimuose, kurie kartojasi kasdien. Specialistai pabrėžia, kad ypač svarbu stebėti ne vieną patiekalą, o bendrą mitybos modelį, kuris ilgainiui pradeda alinti žarnyną.

    Pirmasis dažnas kaltininkas – pridėtinis cukrus ir jo gausūs šaltiniai: saldinti gėrimai, kepiniai, saldumynai, saldinti jogurtai ar dribsniai, taip pat saldinama arbata. Perteklinis cukrus siejamas su nepalankiais žarnyno mikrobiotos pokyčiais ir didesne fermentacija, dėl kurios gali stiprėti pūtimas bei diskomfortas.

    Ilgainiui saldūs produktai dažnai išstumia skaidulų turintį maistą, o tai ypač aktualu senjorams, kuriems reguliari žarnyno veikla priklauso nuo skaidulų ir skysčių. Kai užkandį pakeičia bandelė ar sausainiai, energijos netrūksta, tačiau žarnynas negauna to, ko labiausiai reikia kasdieniam ritmui palaikyti.

    Antrasis produktų tipas – baltų, stipriai rafinuotų miltų gaminiai: balta duona, bandelės, šviesūs makaronai, įvairūs sausainiai ar blynai iš aukščiausios rūšies miltų. Tokie gaminiai paprastai turi mažai skaidulų, todėl gali prisidėti prie užkietėjusių vidurių ir „lėto“ žarnyno jausmo.

    Vyresni žmonės neretai renkasi šviesią duoną iš įpročio ar dėl to, kad ji atrodo lengviau virškinama. Tačiau kai tokie produktai tampa pagrindine raciono dalimi, žarnynui ima trūkti tiek tirpių, tiek netirpių skaidulų, kurios padeda formuoti išmatas ir palaikyti reguliarų tuštinimąsi.

    Trečioji grupė – riebūs ir kepti patiekalai, ypač dažnai kartojami keli kartus per savaitę. Keptas, riebus maistas gali lėtinti skrandžio išsituštinimą ir sunkinti virškinimą, o kartu dažnai būna skurdus daržovių bei skaidulų, todėl nukenčia ir žarnyno darbas.

    Po 60-iesiems jautrumas didesniam riebalų kiekiui gali išryškėti aiškiau: vargina sunkumo jausmas, raugėjimas, pilvo pūtimas, o kai kuriems žmonėms ir pilvo skausmai ar tuštinimosi ritmo svyravimai. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad „kenkia viskas“, nors kartais užtenka koreguoti kelis pasikartojančius pasirinkimus.

    Svarbiausia žinia ta, kad šie produktai dažnai atrodo nekalti, nes yra įprasti ir siejami su namų virtuve. Būtent kasdienybė apsunkina ryšio atpažinimą: žmogus ieško bėdos pieno produktuose, daržovėse ar vaisiuose, o priežastis gali būti cukraus, rafinuotų miltų ir kepto maisto dominavimas.

    Radikalūs pokyčiai dažniausiai nereikalingi – veiksmingesnė būna lėta ir nuosekli mitybos korekcija. Žarnynui paprastai palankūs rauginti produktai, avižos, kruopos, ankštiniai, daržovės, sėklos ir pakankamas vandens kiekis, o patiekalų ruošime dažniau pasiteisina troškinimas, virimas ar kepimas orkaitėje.

    Jei vargina ilgalaikiai simptomai, pavyzdžiui, nuolatinis vidurių užkietėjimas, kraujas išmatose, nepaaiškinamas svorio kritimas, stiprėjantis skausmas ar mažakraujystės požymiai, vien mitybos keitimo gali nepakakti. Tokiais atvejais saugiausia sprendimus aptarti su šeimos gydytoju ar dietologu, ypač jei vartojama daug vaistų ar yra lėtinių ligų.

  • Kiaušiniai, feta ir cukinija: greita vakarienė, kuri palengvina pilvą ir ilgai sotina

    Kiaušiniai, feta ir cukinija: greita vakarienė, kuri palengvina pilvą ir ilgai sotina

    Po sotesnių pietų ar savaitgalio vaišių daugelis ieško paprasto patiekalo, kuris būtų lengvesnis virškinimui, bet vis tiek suteiktų sotumo. Vienas iš praktiškų sprendimų – kiaušinių, fetos ir cukinijos derinys, iš kurio per keliolika minučių galima paruošti frittatą keptuvėje arba orkaitėje.

    Kiaušiniai laikomi vienu kokybiškiausių baltymų šaltinių, todėl jie padeda ilgiau išlaikyti sotumą. Be to, kiaušiniai turi svarbių mikroelementų, tarp jų cholino, kuris reikalingas normaliai kepenų veiklai ir medžiagų apykaitai.

    Cukinija – vandeninga, švelnaus skonio daržovė, kuri dažnai pasirenkama tuomet, kai norisi lengvesnio maisto. Joje mažai kalorijų, o didelė dalis masės yra vanduo, todėl patiekalas tampa gaivesnis ir ne toks riebus, kaip su krakmolingomis ar sunkesnėmis daržovėmis.

    Feta patiekalui suteikia ryškesnį skonį, todėl dažnai nebereikia sunkių padažų. Visgi verta prisiminti, kad feta paprastai būna sūri, tad papildomą druską geriau dėti atsargiai, o daliai žmonių, ribojančių natrį, porciją verta mažinti.

    Kaip pasigaminti frittatą?

    Pagrindui paprastai užtenka 4 kiaušinių, 1 nedidelės cukinijos, apie 80 gramų fetos ir 1–2 šaukštų alyvuogių aliejaus. Pagardui tinka juodieji pipirai, o norint gaivesnio skonio galima įmaišyti krapų, petražolių ar kitų žalumynų.

    Cukiniją supjaustykite plonais griežinėliais arba kubeliais ir kelias minutes apkepkite įkaitintoje keptuvėje su aliejumi, kol suminkštės. Kiaušinius lengvai išplakite, įberkite pipirų, o druską dėkite tik įvertinę, kad feta pati savaime sūri.

    Ant cukinijų suberkite sutrupintą fetą ir užpilkite kiaušinių mase, tuomet kaitrą sumažinkite ir kepkite uždengę, kol masė sutvirtės. Alternatyva – viską supilti į kepimo indą ir kepti apie 8 minutes 180 laipsnių temperatūroje, kad viršus lengvai apskrustų.

    Kada šis patiekalas naudingiausias?

    Tokia frittata dažnai pasiteisina, kai norisi greito, bet maistingo patiekalo be ilgo stovėjimo virtuvėje. Ji tinka lengvai vakarienei, nes suteikia baltymų, tačiau paprastai neapsunkina taip, kaip riebūs ar gausūs patiekalai prieš miegą.

    Dar vienas privalumas – ją patogu pasiimti į darbą, nes skani ir atvėsusi, o dažniausiai nereikalauja papildomo padažo. Jei siekiate dar lengvesnės versijos, galima dėti daugiau cukinijos ir mažiau fetos, o kepimui rinktis orkaitę, taip sumažinant riebalų kiekį.

  • Išgerkite tai vakare: ryte pilvas gali atrodyti plokštesnis – ką sako specialistai

    Ieškant būdų greičiau sumažinti pilvo apimtį, dažnai sutelkiamas dėmesys į dienos mitybą, tačiau ne mažiau svarbūs ir vakaro įpročiai. Skysčių pasirinkimas prieš miegą gali paveikti savijautą, virškinimo komfortą ir net tai, kiek „pabrinkęs“ atrodys pilvas ryte. Vis dėlto stebuklingo riebalų deginimo per naktį nėra, o pažadai apie greitą efektą dažniausiai remiasi supaprastinimais.

    Vienas populiarių pasirinkimų – vanduo su agurku ir imbieru. Toks gėrimas yra mažai kaloringas, gaivus, padeda palaikyti skysčių balansą ir kai kuriems žmonėms gali sumažinti norą vėlai vakare užkandžiauti. Būtent mažesnis vėlyvas užkandžiavimas ir geresnė hidratacija dažniausiai paaiškina „lengvesnio ryto“ įspūdį.

    Vanduo svarbus daugeliui organizmo procesų: nuo termoreguliacijos iki normalaus virškinamojo trakto darbo. Pakankamas skysčių kiekis gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo, kuris neretai siejamas su pilvo pūtimu. Tačiau per didelis kiekis prieš pat miegą kai kuriems žmonėms gali bloginti miegą dėl dažnesnio kėlimosi į tualetą.

    Agurkas sudarytas daugiausia iš vandens ir turi nedaug skaidulų bei mineralų, įskaitant kalį. Dėl to gėrimas tampa gaivesnis, o daliai žmonių jis sukuria didesnį sotumo pojūtį. Praktikoje tai gali reikšti mažesnę tikimybę vakare rinktis saldžius ar sūrius užkandžius, kurie prisideda prie perteklinių kalorijų.

    Imbieras turi bioaktyvių junginių, tokių kaip gingeroliai ir shogaoliai, kurie siejami su virškinimo funkcijos palaikymu. Kai kuriems žmonėms imbieras padeda sumažinti sunkumo jausmą po valgio, tačiau jautresniems asmenims gali sukelti rėmenį ar dirginti skrandį. Jei turite refliuksą ar vartojate kraują skystinančius vaistus, imbierą verta derinti su gydytoju.

    Kaip pasigaminti gėrimą?

    Į stiklinę įpilkite vandens, įdėkite kelias plonas šviežio agurko riekeles ir nedidelį gabalėlį tarkuoto arba smulkinto imbiero. Palikite pastovėti 10–15 minučių, kad skonis išsiskleistų. Jei norisi ryškesnio aromato, galima įspausti šiek tiek citrinos sulčių arba įdėti mėtų.

    Svarbu nepamiršti, kad šis gėrimas nepakeičia bendrų svorio kontrolės principų. Pilvo riebalų mažėjimas tiesiogiai priklauso nuo ilgalaikio kalorijų deficito, pakankamo baltymų kiekio, judėjimo ir miego kokybės. „Plokštesnis pilvas“ ryte dažnai reiškia mažiau dujų, skysčių susilaikymo ar sunkumo jausmo, o ne per naktį sudegintus riebalus.

    Ką dar renkasi vakare?

    Vietoj saldintų gėrimų ar alkoholio kai kurie žmonės renkasi žolelių arbatą, pavyzdžiui, mėtų. Ji neturi kofeino ir gali būti tinkama vakarui, jei padeda atsipalaiduoti ir neskatina persivalgymo. Vis dėlto stipri mėta daliai žmonių gali paaštrinti refliukso simptomus.

    Dar viena alternatyva – ramunėlių arbata, tradiciškai siejama su atsipalaidavimu prieš miegą. Geresnis miegas netiesiogiai prisideda prie svorio kontrolės, nes miego trūkumas didina alkį ir potraukį kaloringam maistui. Jei vakare dažnai norisi užkandžiauti, kartais efektyviausia yra ne „riebalus deginantis“ gėrimas, o aiškus valgymo režimas ir pakankama vakarienė.