CP v2

Tag: Visuomenės sveikata

  • Prancūzijoje pasveiko pirmasis Ebolos atvejis: ministrė paaiškino, kaip suvaldyta rizika

    Prancūzijoje pasveiko pirmasis Ebolos atvejis: ministrė paaiškino, kaip suvaldyta rizika

    Pirmasis atvejis Prancūzijoje

    Prancūzijos sveikatos apsaugos ministrė Stéphanie Rist pranešė, kad pirmasis Prancūzijoje diagnozuotas Ebolos viruso atvejis pasveiko ir buvo išleistas iš ligoninės. Pasak ministrės, tai patvirtinta gavus du neigiamus PGR tyrimų rezultatus, po kurių pacientas galėjo saugiai grįžti namo.

    Pacientas yra humanitarinės pagalbos gydytojas, į Prancūziją atvykęs birželio 23 dieną skrydžiu iš Kongo Demokratinės Respublikos. Pranešama, kad į lėktuvą jis įlipo jausdamas lengvą galvos skausmą, tačiau kelionės metu savijauta pablogėjo.

    Izoliacija ir kontaktų stebėsena

    Vos atvykus į Prancūzijos teritoriją pacientas buvo izoliuotas, o gydymas ir stebėsena vyko laikantis nustatytų infekcijų kontrolės protokolų. Ministrė akcentavo, kad ligos eiga buvo lengva, o žmogus nuolat prižiūrėtas medikų.

    Taip pat nustatyti penki galimi artimi kontaktai, kurie buvo paprašyti 21 dieną likti namuose izoliacijoje. Toks laikotarpis atitinka įprastą Ebolos inkubacinio periodo viršutinę ribą, todėl stebėsena leidžia laiku pastebėti galimus simptomus ir sumažinti tolimesnio plitimo riziką.

    Ką svarbu žinoti apie Ebolą

    Ebolos virusas gali sukelti hemoraginę karštligę, kuri daliai pacientų baigiasi mirtimi, ypač jei pagalba suteikiama per vėlai. Vis dėlto Ebolai nebūdingas lengvas plitimas oru, o didžiausia rizika siejama su tiesioginiu kontaktu su užsikrėtusio žmogaus kūno skysčiais.

    Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur liga tebesklinda, iki liepos 3 dienos buvo fiksuota mažiausiai 452 mirtys. Pranešta ir apie atvejį Kisanganyje, dideliame mieste, esančiame apie 600 kilometrų nuo protrūkio epicentro, todėl sveikatos tarnybos regione išlieka budrios.

    „Po dviejų neigiamų PGR testų pacientas pasveiko ir galėjo saugiai grįžti namo“, – sakė Stéphanie Rist.

  • Karščio paradoksas: kodėl aštrus maistas gali vėsinti organizmą, bet kai kam jis pavojingas

    Karštomis dienomis daugelis instinktyviai vengia aštrių patiekalų, nes atrodo, kad jie dar labiau įkaitina kūną. Vis dėlto mitybos ir termoreguliacijos principai rodo paradoksą: saikingai vartojamas aštrus maistas kai kuriems žmonėms gali padėti jaustis vėsiau.

    Pagrindinis veikėjas čia yra kapsaicinas – junginys, suteikiantis aitrumą čili pipirams ir kai kuriems kitiems prieskoniams. Jis dirgina šilumos receptorius ir sukelia vadinamąjį „aštrumo karštį“, tačiau kartu aktyvina prakaitavimą ir kraujotakos pokyčius odoje, todėl vėliau sustiprėja šilumos atidavimas aplinkai.

    „Kapsaicinas gali paskatinti organizmo reakcijas, kurios prisideda prie šilumos išsklaidymo, tačiau lemiamas veiksnys yra saikas“, – teigiama visuomenės sveikatos rekomendacijose dėl elgesio per karščius.

    Specialistai pabrėžia, kad karštomis dienomis mitybos pagrindas turėtų būti vanduo ir lengvesni patiekalai. Rekomenduojama rinktis daugiau daržovių, vaisių, vandens bei nesaldintų gėrimų, o riebų, sunkiai virškinamą maistą, taip pat daug druskos ir cukraus turinčius produktus – riboti, nes jie gali apsunkinti savijautą.

    Jeigu norisi aštresnio skonio, dažnai siūloma rinktis lengvus, daug daržovių turinčius patiekalus, kuriuose aitrumas naudojamas kaip prieskonis, o ne pagrindas. Tokiu atveju aštrumas papildo gaivumą, bet neapkrauna virškinimo, o tai ypač svarbu per karščio bangas.

    Vis dėlto aštrus maistas tinka ne visiems. Žmonėms, turintiems virškinamojo trakto problemų, pavyzdžiui, refliuksą, ar sergantiems tam tikromis širdies ir kraujagyslių ligomis, aitresni patiekalai gali sustiprinti nemalonius simptomus, o karštyje tai juntama dar labiau.

    Atsargumas rekomenduojamas ir tiems, kurie linkę į gausų prakaitavimą ar sunkiau toleruoja karštį. Vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms termoreguliacija neretai yra mažiau efektyvi, todėl papildomai keliant kūno temperatūrą aštriu maistu kyla perkaitimo rizika.

    Ekspertai primena, kad karščių metu svarbiausia stebėti savijautą ir nedaryti staigių eksperimentų su mityba. Jei po aštraus maisto jaučiamas galvos svaigimas, silpnumas, pykinimas ar širdies plakimas, vertėtų rinktis švelnesnius patiekalus ir pasirūpinti skysčiais, o prireikus kreiptis į medikus.

  • PSO Europa ragina karščio bangas laikyti sveikatos krize: kodėl ligoninės jau perkrautos

    PSO Europa ragina karščio bangas laikyti sveikatos krize: kodėl ligoninės jau perkrautos

    Europą apėmus karščio bangai, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono vadovas Hansas Kluge paragino vyriausybes ekstremalų karštį pripažinti sveikatos krize ir veikti dar prieš temperatūrai pasiekiant piką. Pasak jo, vien tik perspėjimų nepakanka, jei sveikatos sistema nėra pasirengusi staigiam pacientų srautui.

    Pastarosiomis dienomis kai kuriose Europos vietose fiksuota daugiau nei 40 laipsnių karščio, o skubios pagalbos tarnybos praneša apie išaugusį iškvietimų skaičių. Ligoninės priima daugiau pacientų dėl šilumos smūgio, dehidratacijos ir kitų su karščiu susijusių būklių, o didžiausia rizika tenka vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiems lėtinėmis ligomis.

    „Pripažinkite ekstremalų karštį sveikatos krize ir veikite dar prieš temperatūrai pasiekiant piką“, – sakė Hansas Kluge.

    PSO Europos regiono vadovas pabrėžė, kad pasirengimas turi būti praktinis ir operatyvus. Tai apima lovų atlaisvinimą, didelės rizikos pacientų apsaugą, patikimą patalpų vėsinimą, atsarginių elektros šaltinių patikrą ir papildomą paramą sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems karščio metu tenka didesnis krūvis.

    Karštis jau daro apčiuopiamą spaudimą sveikatos paslaugoms keliose šalyse. Prancūzijoje skubios pagalbos skyriai fiksavo kelis kartus išaugusį pacientų skaičių dėl karščio sukeltų sutrikimų, įskaitant šilumos smūgį, dehidrataciją ir natrio kiekio sumažėjimą kraujyje.

    Jungtinėje Karalystėje Londono greitosios medicinos pagalbos tarnyba pranešė, kad ekstremalus karštis prisidėjo prie rekordinės apkrovos, kai per vieną dieną teko reaguoti į 8 869 skubius iškvietimus. Dalis Nacionalinės sveikatos tarnybos ligoninių taip pat skelbė kritines situacijas, kai vėsinimo sutrikimai paveikė medicinos įrangos darbą, operacines ir palatas.

    Ekspertai pabrėžia, kad dažnėjančios ir intensyvėjančios karščio bangos Europoje tampa nebe išimtimi, o vis labiau prognozuojama vasarų realybe. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama karščio veiksmų planams, ankstyvo perspėjimo sistemoms, miestų vėsinimo sprendimams ir sveikatos sektoriaus atsparumui, kad karštis nevirstų masiniu sveikatos sutrikimų ir mirčių šuoliu.

  • Vasara gali baigtis ligoninėje: požymiai, kad vanduo užterštas ir kur maudytis griežtai negalima

    Karštomis dienomis daugelis traukia prie ežerų ir upių, tačiau ne kiekviena vandens telkinio pakrantė yra saugi. Sveikatos specialistai primena, kad užterštame vandenyje galima pasigauti žarnyno infekciją, odos uždegimą ar alerginę reakciją, o kai kuriais atvejais poilsis baigiasi gydymu.

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur vanduo užteršiamas nuotekomis, paviršiniais lietaus srautais arba intensyviai lankomose vietose, kai nepakanka infrastruktūros. Ypač atsargiems verta būti po smarkių liūčių, nes tuomet į telkinius nuplaunami nešvarumai, įskaitant fekalinę taršą.

    Požymiai, kad maudytis neverta

    Vienas akivaizdžiausių signalų yra drumstas vanduo, plūduriuojančios šiukšlės ar maisto atliekos, taip pat vadinamasis vandens žydėjimas. Tai gali reikšti padidėjusį mikroorganizmų kiekį arba organinių medžiagų perteklių, o kartu ir didesnę infekcijų riziką.

    Rimtas perspėjimas yra ir nemalonus kvapas, primenantis kanalizaciją, puvimą, sieros vandenilį ar chemikalus. Neįprasta vandens spalva, pavyzdžiui, ryškiai žalia, melsva, ruda ar rūdžių atspalvio, taip pat gali rodyti dumblių suvešėjimą ar cheminę taršą.

    Jei paviršiuje matyti putos, aliejingos dėmės arba tirštas apnašas primenantis sluoksnis, geriau nerizikuoti. Tokie požymiai gali būti susiję su naftos produktų, buitinių ar pramoninių nuotekų patekimu, o kartais ir su toksinus galinčiais išskirti dumbliais.

    Kur ypač pavojinga maudytis

    Maudytis nerekomenduojama ten, kur netoliese matyti vamzdžiai, vandens išleidimo vietos ar kiti galimi nuotekų patekimo taškai. Atsargumo reikia ir prie vandens telkinių, šalia kurių įrengti valymo įrenginiai, veikia pramonės objektai ar intensyvūs ūkiai.

    Dar vienas blogas ženklas yra gausios šiukšlės pakrantėje, taip pat pastebėta nugaišusi žuvis. Tai gali rodyti prastą sanitarinę būklę, deguonies trūkumą vandenyje arba toksinę taršą.

    Ypatinga taisyklė yra paprasta: jei pakrantėje pastatytos lentelės, kad maudytis draudžiama, jų ignoruoti negalima. Tokie įspėjimai dažniausiai atsiranda gavus duomenis apie taršą arba nustačius pavojų žmonių sveikatai.

    Kas yra cerkarinis dermatitas

    Vasarą kai kuriuose ežeruose pasitaiko atvejų, kai po maudynių ar net pabraidymo seklumoje ant odos atsiranda smulkus bėrimas, paraudę spuogeliai ir stiprus niežulys. Tai gali būti cerkarinis dermatitas, dažnai vadinamas cerkarija arba paukščių parazitų sukeliama odos reakcija.

    Jį sukelia mikroskopinės vandens paukščių parazitų lervos, kurios vystosi tam tikruose moliuskuose priekrantės augalijoje. Šiltas vanduo gali skatinti jų aktyvumą, o žmogaus odoje jos neišgyvena, todėl dažniausiai pasireiškia alerginė, trumpalaikė reakcija.

    „Jei po maudynių atsirado bėrimas ir stiprus niežulys, tai dažniausiai yra organizmo reakcija, o ne ilgalaikė infekcija, tačiau simptomus verta stebėti ir prireikus pasitarti su gydytoju“, – pabrėžia visuomenės sveikatos specialistai.

    Norint sumažinti riziką, saugiausia rinktis oficialias maudyklas, kuriose reguliariai stebima vandens kokybė, o teritorija pritaikyta poilsiui. Jei kyla abejonių, verta palaukti, kol po liūčių vanduo nusistovės, ir sekti naujausią savivaldybių bei sveikatos institucijų informaciją.

  • Nekaltas įprotis turguje gali baigtis ligoninėje: kodėl uogų ragauti nuo prekystalio negalima

    Vasarą turguose ir pakelės prekyvietėse daugelis pirkėjų vis dar paragauja uogų tiesiai nuo prekystalio. Infekcinių ligų specialistai ir visuomenės sveikatos institucijos perspėja, kad toks įprotis gali baigtis ūmiu žarnyno infekcijos protrūkiu ar net hospitalizacija.

    Didžiausia rizika slypi nematomuose užkratuose, kurie patenka ant uogų auginimo, skynimo, transportavimo ir prekybos metu. Uogos dažnai liečiasi su žeme, yra vežamos atvirose dėžėse, o pardavimo vietoje ant jų nusėda dulkės, jas paliečia rankos, jas pasiekia vabzdžiai.

    Kas pavojingiausia ant neplautų uogų

    Uogų paviršiuje gali būti ligas sukeliančių bakterijų ir virusų, plintančių per nešvarias rankas, vandenį ar užterštą aplinką. Praktikoje tai reiškia didesnę riziką užsikrėsti salmonelioze, kampilobakterioze, įvairiomis žarnyno infekcijomis, o tam tikrais atvejais ir hepatitu A.

    Ne mažiau svarbi ir parazitų rizika. Ant žemai augančių uogų, pavyzdžiui, braškių, gali patekti mikroskopinės kirmėlių kiaušinėlių dalelės ar kiti teršalai iš dirvožemio, ypač jei laukuose naudojamos organinės trąšos.

    Specialistai pabrėžia, kad vien „nupūtimas“, nuvalymas servetėle ar patrinti į drabužį nepašalina mikroorganizmų. Patikimiausias būdas sumažinti riziką yra uogas nuplauti po tekančiu vandeniu, o jautresniems žmonėms rinktis tik namuose kruopščiai apdorotus produktus.

    Cheminės liekanos: kodėl ragauti dar rizikingiau

    Uogos, kaip ir kiti vaisiai, auginimo metu gali būti purškiamos augalų apsaugos produktais, kad būtų apsaugotos nuo ligų ir kenkėjų. Leistinos liekanos yra reglamentuojamos, tačiau ragaujant vietoje jūs negalite žinoti, kada ir kuo uogos buvo apdorotos, ar jos buvo tinkamai laikytos.

    „Pirkėjui saugiausia taisyklė paprasta: ne ragauti, o uogas įvertinti pagal kvapą, išvaizdą ir šviežumą, o namuose jas nuplauti“, – sako visuomenės sveikatos specialistai.

    Renkantis uogas patariama atkreipti dėmesį į ryškų natūralų aromatą, vienodą spalvą ir šviežias, nenuvytusias kotelių vietas. Jei uogos beveik nekvepia arba turi drėgmės, pelėsio, rūgimo požymių, tikėtina, kad jos bus prastesnės kokybės ir greičiau genda.

    Kaip sumažinti riziką namuose

    Grįžus namo uogas reikėtų perrinkti, pašalinti pažeistas ir pradėjusias gesti, nes jos gali pagreitinti visos dėžutės gedimą. Likusias uogas rekomenduojama plauti po vėsiu tekančiu vandeniu, ne mirkant ilgai dubenyje, kad neperneštumėte nešvarumų nuo vienos uogos ant kitos.

    Jei uogas valgys vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, nėščiosios ar turintys silpnesnį imunitetą, saugumo kartelę verta kelti dar aukščiau. Tokiais atvejais ypač svarbu laikytis rankų higienos, uogas laikyti šaldytuve ir suvalgyti per kuo trumpesnį laiką.

  • Miškuose jau dygsta itin reta „skanėsto“ reputaciją turinti musmirė: žmonės bijo ją rinkti

    Miškuose jau pasirodė rudo atspalvio musmirė, kuri kai kuriose šalyse laikoma valgoma, tačiau praktikoje ją ryžtasi rinkti tik patyrę grybautojai. Nors sezonas dažniausiai prasideda vasaros pradžioje ir tęsiasi iki rudens, šis grybas nėra toks dažnas ir atpažįstamas kaip baravykai ar voveraitės.

    Dažniausiai ji aptinkama spygliuočių ir mišriuose miškuose, rūgštesnėse dirvose. Didžiausia problema ta, kad „musmirės“ pavadinimas daugeliui asocijuojasi su mirtinu pavojumi, o kai kurios šios genties rūšys iš tiesų yra vienos nuodingiausių Europoje. Dėl to klaidos kaina gali būti labai didelė.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Esminis pavojus yra supainiojimas su nuodingomis musmirėmis, ypač tomis, kurios turi žiedą ant koto. Patyrę grybautojai vertina požymius, į kuriuos pradedantieji neretai numoja ranka: kepurėlės paviršių, kraštelio ruožuotumą, koto apačioje esančią makštį ir tai, ar ant koto yra žiedas.

    Net ir turint žinių, vien iš nuotraukų ar trumpų aprašymų patikimai nustatyti rūšį sunku, nes išvaizda kinta priklausomai nuo amžiaus, drėgmės ir augavietės. Todėl specialistai grybautojams kartoja paprastą taisyklę: jei bent kiek abejojate, tokio grybo neimkite.

    Ar tikrai galima valgyti?

    Grybų maistinė vertė dažnai siejama su B grupės vitaminais ir mineralais, tokiais kaip kalis ar fosforas, tačiau tai nereiškia, kad jie tinka visiems ir bet kokiomis sąlygomis. Daugelis laukinių grybų turi medžiagų, kurios suardomos tik tinkamai termiškai apdorojus, todėl žalias ragavimas yra viena pavojingiausių klaidų.

    Ypač svarbu prisiminti, kad miško grybai yra sunkiai virškinami dėl chitino, todėl jie nerekomenduojami jautresnės virškinimo sistemos žmonėms. Praktikoje tai reiškia, kad net valgomi grybai gali sukelti nemalonius simptomus, jei jų suvalgoma per daug arba jie paruošiami netinkamai.

    Ką būtina žinoti grybaujant?

    Sveikatos specialistai pabrėžia, kad vaikams miško grybai nėra tinkamas maistas: dažnai rekomenduojama jų neduoti bent iki 12 metų. Taip pat patariama nerinkti labai jaunų, dar neišsiskleidusių grybų, nes tuomet sunkiausia įvertinti atpažinimo požymius.

    Jei kyla įtarimų dėl suvalgyto grybo arba pasireiškia apsinuodijimo simptomai, delsimas gali būti lemtingas, todėl reikia nedelsiant kreiptis pagalbos. O norint grybauti saugiau, patikimiausias kelias yra pasitikrinti radinius pas grybų pažinimo specialistus arba konsultuotis su visuomenės sveikatos institucijomis.

  • Mokslininkai rado silpnąją erkių vietą: paprasta priemonė takams sumažino jų 99 proc.

    Mokslininkai rado silpnąją erkių vietą: paprasta priemonė takams sumažino jų 99 proc.

    Eksperimentas Kanadoje nustebino rezultatais

    Erkės vis dažniau aptinkamos ne tik miškuose, bet ir miestuose: parkuose, soduose, prie pėsčiųjų ir dviračių takų. Dėl to auga ir erkių platinamų ligų rizika, todėl ieškoma priemonių, kurias būtų galima pritaikyti be brangių infrastruktūros projektų.

    Kanadoje, Otavos žaliojoje juostoje, atliktas lauko eksperimentas parodė, kad takų pakraščiuose naudojama visai paprasta medžiaga gali reikšmingai sumažinti erkių kiekį ten, kur daugiausia vaikšto žmonės. Tyrėjai stebėjo, kaip keičiasi erkių gausa šalia skirtingai įrengtų takų atkarpų.

    Medienos skiedros tapo barjeru erkėms

    Mokslininkai vertino uosinių medienos skiedrų poveikį, kai jos paskleidžiamos palei takus. Buvo lyginamos įprastos skiedros ir skiedros, apdorotos deltametrinu, kuris kai kuriose šalyse naudojamas kenkėjų kontrolei.

    Per dvejus metus prie takų atkarpų su deltametrinu apdorotomis skiedromis užfiksuotas iki 99 proc. mažesnis aptinkamų erkių skaičius. Naudojant įprastas skiedras erkių sumažėjo maždaug 48 proc., o rezultatai paskelbti mokslo žurnale Ticks and Tick-borne Diseases.

    Kodėl tai veikia ir ką svarbu įvertinti

    Tyrėjai aiškina, kad vienas svarbiausių veiksnių yra fizinė aplinka: skiedros sukuria sausesnę juostą tarp augalijos ir tako. Erkėms palankesnė drėgna terpė, todėl joms sunkiau pereiti per sausą, birų sluoksnį ir pasiekti vietas, kur dažniausiai būna žmonės.

    Kartu pabrėžiama, kad skiedros gali būti gaunamos vietoje, iš želdynų priežiūros darbų, todėl sprendimas nėra brangus ir teoriškai pritaikomas daugelyje rekreacinių teritorijų. Vis dėlto, vertinant apdorotų skiedrų taikymą, būtina atskirai nagrinėti deltametrino poveikį kitiems organizmams ir laikytis vietinių aplinkosaugos bei visuomenės sveikatos reikalavimų.

    Erkės platina ne vieną ligą, o dažniausiai minimą grėsmę kelia Laimo liga ir erkinis encefalitas. Specialistai taip pat atkreipia dėmesį į klimato kaitos tendencijas: švelnesnės žiemos ir ilgesnis šiltasis sezonas daugelyje regionų sudaro palankesnes sąlygas erkėms plisti ir ilgiau išlikti aktyvioms.

    Tyrėjų teigimu, tokios priemonės, kurios mažina erkių kiekį būtent intensyvaus lankomumo vietose, gali tapti papildoma grandimi šalia įprastų rekomendacijų. Jos apima tinkamą aprangą, repelentų naudojimą, kūno apžiūrą po buvimo gamtoje ir skiepijimą nuo erkinio encefalito, kai jis rekomenduojamas.

  • Ispanija suskaičiavo 111 retų limfomos atvejų, siejamų su krūtų implantais: ką svarbu žinoti

    Ispanija suskaičiavo 111 retų limfomos atvejų, siejamų su krūtų implantais: ką svarbu žinoti

    111 patvirtintų atvejų ir daugiau pranešimų

    Ispanijos vaistų ir medicinos prietaisų agentūra AEMPS pranešė, kad iki 2025 metų šalyje patvirtinta 111 krūtų implantais siejamos anaplastinės didelių ląstelių limfomos atvejų. Tai reta ne Hodžkino limfomos forma, tarptautinėje literatūroje dažnai įvardijama kaip BIA-ALCL.

    Pasak AEMPS, iš viso nuo 2012 metų, kai pradėta sisteminga stebėsena, gauta 146 įtariami pranešimai. Ne visi įtarimai virsta patvirtinta diagnoze, tačiau toks skaičius rodo, kad budrumas ir atsekamumas išlieka aktualūs.

    Duomenys pateikiami šeštojoje nacionalinio protokolo, skirto šios ligos nustatymui ir analizei, stebėsenos ataskaitoje. Ji parengta remiantis Medicinos prietaisų budrumo sistemoje registruotais pranešimais.

    Kas yra BIA-ALCL ir kuo ji skiriasi?

    AEMPS pabrėžia, kad ši limfoma neprasideda krūties audinyje kaip įprastai suprantamas krūties vėžys. Liga vystosi imuninės sistemos ląstelėse ir dažniausiai aptinkama fibrozinėje kapsulėje, susidarančioje aplink implantą.

    Nors diagnozė skamba grėsmingai, institucija akcentuoja, kad tai reta liga ir jos dažnis yra mažas, palyginti su labai dideliu moterų, turinčių krūtų implantus, skaičiumi. Vis dėlto, retumas nėra priežastis mažinti stebėseną, nes laiku atpažinus būklę gydymo rezultatai paprastai būna geresni.

    Medicinos praktikoje įtarimą gali kelti simptomai, atsirandantys praėjus metams ar dar vėliau po implantacijos, pavyzdžiui, nepaaiškinamas patinimas, skysčio susikaupimas aplink implantą ar sukietėjimas. AEMPS kontekste akcentuojama ankstyvo nustatymo svarba, o sprendimai visada turėtų būti priimami kartu su gydytojais specialistais.

    Kas siejama su rizika ir kur daugiausia pranešimų?

    Ataskaitoje nurodoma, kad dauguma atvejų fiksuoti moterims, turėjusioms tekstūruotus implantus. Pastaraisiais metais būtent tekstūruotų paviršių implantai tarptautinėje rizikos vertinimo praktikoje minimi dažniau, todėl skirtingos šalys taiko papildomas budrumo priemones.

    Pagal AEMPS pateiktą suvestinę, daugiausia pranešimų gauta iš Madrido regiono, toliau rikiuojasi Andalūzija, Katalonija ir Valensijos regionas. Toks pasiskirstymas nebūtinai reiškia didžiausią riziką vienoje vietoje, nes pranešimų skaičių gali veikti ir implantų paplitimas, ir diagnostikos bei registravimo praktikos.

    Tyrimai iki šiol rodo, kad ligos kilmė greičiausiai yra daugiaveiksnė. Tarp nagrinėjamų veiksnių minimi implanto tipas, galimos genetinės predispozicijos ir uždegiminiai procesai ar su implantu susijusi tarša, tačiau aiškus vienas mechanizmas, kuris visais atvejais paaiškintų limfomos išsivystymą, vis dar nėra galutinai nustatytas.

  • Berlyno rajonus užplūdo ąžuolinio procesijinio verpiko vikšrai: uždaromos erdvės, gyventojai pyksta

    Berlyno rajonus užplūdo ąžuolinio procesijinio verpiko vikšrai: uždaromos erdvės, gyventojai pyksta

    Vikšrų židiniai Berlyne plečiasi

    Berlyno dalyje rajonų sparčiai plinta ąžuolinio procesijinio verpiko vikšrai, o kai kuriose vietose dėl to laikinai uždaromos žaliosios erdvės ir sporto aikštynai. Daugiausia problemų fiksuojama Šarlotenburgo-Vilmersdorfo apylinkėse, kur savivaldybės tarnybos riboja patekimą į rizikingas zonas.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad vikšrų ir jų lizdų pėdsakų matyti ant durų staktų, automobilių, pastatų fasadų ir net lauko šviestuvų. Dėl situacijos kyla įtampa, o dalis žmonių tvirtina, kad kasdienybė tapo sunkiai prognozuojama.

    Kodėl jie pavojingi žmonėms

    Pagrindinė grėsmė kyla ne nuo įkandimų, o nuo itin smulkių dilginančių plaukelių, kuriuos vikšrai barsto ir kurie lengvai pasklinda su vėju. Šiuose plaukeliuose yra baltymas taumetopoeinas, galintis sukelti stiprias alergines reakcijas ir gleivinių dirginimą.

    Kontaktas su plaukeliais kai kuriems žmonėms sukelia intensyvų niežėjimą, bėrimus, akių junginės uždegimą ar kvėpavimo takų sudirginimą. Ypatinga problema ta, kad plaukeliai gali išlikti „aktyvūs“ ir senuose lizduose, todėl rizika išlieka net ir vikšrams pasitraukus.

    Gyventojų nerimas ir valdžios ribojimai

    Vietos politikai ir bendruomenės atstovai teigia, kad labiausiai kenčia vyresnio amžiaus žmonės, dalis jų vengia išeiti iš namų. Taip pat skundžiamasi, kad vaikai grįžta su odos sudirgimais, o kai kurie gyventojai simptomams malšinti naudoja medikamentus.

    Pasak vietos gyventojų, situaciją apsunkina tai, kad sveikatos institucijos vikšrų nepriskiria prie „klasikinių kenkėjų“, tokių kaip graužikai, todėl intervencijos apimtis ribota. Be to, augalų apsaugos reguliavimas riboja biocidų naudojimą, tad kovos priemonės turi būti parenkamos atsargiai.

    Reaguodami į užsitęsusią problemą, žmonės inicijavo peticiją, kuria prašoma parengti privalomą apsaugos ir prevencijos planą ne tik Jungfernheidės apylinkėms, bet ir visam Berlynui. Bendruomenės siekia aiškaus veiksmų grafiko, greitesnio lizdų šalinimo ir informavimo apie rizikingas zonas.

  • Ebola vėl plinta Afrikoje: PSO įspėja, kad padėtis gali staigiai pablogėti

    Rytų Afrikoje fiksuojamas naujas Ebolos protrūkis kelia vis didesnį nerimą: ligos plitimas spartėja, o sveikatos apsaugos institucijos įspėja, kad artimiausiomis savaitėmis padėtis gali dar labiau komplikutis. Pasak tarptautinių institucijų, svarbiausias tikslas dabar yra kuo greičiau nutraukti perdavimo grandines ir apsaugoti pažeidžiamiausias bendruomenes.

    Didžiausias susirgimų skaičius siejamas su Kongo Demokratine Respublika, kur protrūkiai kartojasi dėl sudėtingos saugumo situacijos, riboto sveikatos paslaugų prieinamumo ir vėluojančio atvejų nustatymo. Gretimose šalyse didžiausia rizika kyla pasienio regionams, kur intensyvus judėjimas apsunkina kontrolę.

    „Kiekviena prarasta diena didina tikimybę, kad protrūkis išsiplės ir bus daug sunkiau suvaldomas“, – sakė PSO atstovas, ragindamas stiprinti testavimą, kontaktų atsekimą ir infekcijų kontrolę gydymo įstaigose.

    Ekspertai pabrėžia, kad Ebola plinta per tiesioginį kontaktą su užsikrėtusio asmens kūno skysčiais, o ypatingą pavojų kelia uždelstas kreipimasis į medikus ir infekcijų prevencijos spragos ligoninėse. Todėl daug dėmesio skiriama apsaugos priemonėms, medicinos personalo apmokymui, saugiam pacientų transportavimui ir saugiam laidojimui, kuris ankstesnių protrūkių metu buvo vienas svarbiausių plitimo veiksnių.

    Svarbi priemonė, padedanti greičiau sustabdyti protrūkius, yra vakcinacija rizikos grupėms, taikant žiedinės vakcinacijos principą, kai skiepijami artimi kontaktai ir kontaktų kontaktai. Taip pat stiprinami laboratoriniai pajėgumai, kad atsakymai dėl įtariamų atvejų būtų gaunami kuo greičiau, o pacientų izoliavimas nepriklausytų vien nuo klinikinių požymių.

    Nors dalis šalių pastaraisiais metais sustiprino pasirengimą epidemijoms po COVID-19 pandemijos, PSO ir partneriai akcentuoja, kad finansavimo, logistikos ir darbuotojų trūkumas vis dar išlieka esminė kliūtis. Riziką didina ir klaidinanti informacija, dėl kurios žmonės kartais vengia testavimo, gydymo ar kontaktų atsekimo.

    Sveikatos specialistai ragina visuomenę rizikos regionuose stebėti simptomus, kuo anksčiau kreiptis į medikus ir laikytis infekcijų prevencijos rekomendacijų. Tarptautinės institucijos pabrėžia, kad laiku sutelktos priemonės gali sustabdyti protrūkį, tačiau tam būtina greita reakcija vietoje ir nuoseklus bendradarbiavimas tarp šalių.