CP v2

Tag: Visuomenės sveikata

  • Tyrimas įspėja: gyvenimas prie judrios gatvės gali didinti Parkinsono riziką – ką rodo skaičiai

    Tyrimas įspėja: gyvenimas prie judrios gatvės gali didinti Parkinsono riziką – ką rodo skaičiai

    Naujas didelės apimties Danijos mokslininkų tyrimas rodo, kad ilgalaikis kelių eismo triukšmas gali būti susijęs su didesne Parkinsono ligos rizika. Autorių teigimu, svarbiausi mechanizmai gali būti miego trikdymas ir lėtinis organizmo stresas.

    Tyrime analizuoti daugiau nei 3 mln. Danijos gyventojų duomenys, vertinant laikotarpį nuo 2000 iki 2017 metų. Į analizę įtraukti vyresni nei 40 metų žmonės, kurie stebėjimo pradžioje Parkinsono liga nesirgo.

    Rezultatai parodė, kad didėjant triukšmui prie labiausiai eismo veikiamos būsto pusės, didėjo ir rizika susirgti Parkinsono liga. Tyrėjai skaičiavo, kad maždaug 11 decibelų triukšmo padidėjimas buvo susijęs su apie 3 proc. didesne rizika.

    Įdomu tai, kad triukšmo poveikis vertintas ir prie tyliausios namo pusės, kuri mažiausiai veikiama eismo. Ten nustatyta, kad maždaug 9 decibelų triukšmo augimas siejosi su apie 4 proc. didesne rizika, o tai pabrėžia, kad svarbu vertinti visą gyvenamąją aplinką, o ne tik vieną tašką.

    Ar gali padėti tyli namo pusė?

    Tyrimas išskyrė ir galimą apsauginį veiksnį: vadinamąją tyliąją pusę, kai viena namo pusė yra bent 10 decibelų tylesnė už kitą. Toks akustinis skirtumas, autorių vertinimu, gali veikti kaip buferis, ypač kai bendras triukšmo fonas yra didelis.

    Gyventojai, neturintys tokios tylesnės erdvės, gali patirti nuolatinį, sunkiai išvengiamą triukšmą, ypač naktimis. Būtent naktinis triukšmas dažniau siejamas su prastesne miego kokybe ir didesniu fiziologiniu streso atsaku.

    Kodėl triukšmas gali būti svarbus?

    Mokslininkai pabrėžia biologinį tikėtiną paaiškinimą: lėtinis triukšmas gali išbalansuoti miegą, o miegas yra svarbus smegenų atsistatymui. Be to, nuolatinis dirgiklis gali skatinti sisteminį stresą, didinti uždegiminius procesus ir oksidacinį stresą, kurie siejami su neurodegeneracija.

    Parkinsono liga yra viena dažniausių neurodegeneracinių ligų pasaulyje, siejama su dopaminą gaminančių neuronų nykimu. Tikslios ligos priežastys iki šiol nėra aiškios, todėl vis daugiau dėmesio skiriama modifikuojamiems aplinkos veiksniams, tarp jų ir triukšmo taršai.

    „Nustatyti keičiamus aplinkos veiksnius yra visuomenės sveikatos prioritetas“, – sakė neurologas ir tyrėjas Fernando Alonso Frech, tyrime nedalyvavęs ekspertas.

    Pasak jo, miesto planavimas, triukšmą mažinančios užtvaros, eismo ribojimas gyvenamuosiuose rajonuose ir būsto projektavimas su mažiau triukšmo veikiamomis poilsio zonomis gali turėti reikšmingą poveikį. Tai ypač aktualu, nes eismo triukšmą kasdien patiria didelė gyventojų dalis.

  • Vėjo turbinų infragarsas ir sveikata: dešimtmetį trukęs tyrimas nerado poveikio 120 000 namų

    Vėjo turbinų infragarsas ir sveikata: dešimtmetį trukęs tyrimas nerado poveikio 120 000 namų

    Vėjo jėgainės dažnai apibūdinamos ne tik kaip klimato kaitą mažinanti technologija, bet ir kaip triukšmo šaltinis, keliantis nerimą daliai šalia gyvenančių žmonių. Diskusijose kartojamas argumentas, kad ypač žemo dažnio garsas, vadinamas infragarsu, esą gali sukelti miego sutrikimus, galvos skausmus ar nerimą.

    Pastarąjį dešimtmetį sukaupti didesnės apimties duomenys šiuos nuogąstavimus leido patikrinti realiomis sąlygomis, o ne vien laboratorijoje. Tyrėjų išvada paprasta: gyvenimas įprastais atstumais nuo vėjo turbinų neparodė aptinkamo neigiamo poveikio gyventojų sveikatai.

    Kas yra infragarsas?

    Infragarsas yra garso bangos, kurių dažnis mažesnis nei 20 hercų, todėl žmogaus ausis jų paprastai sąmoningai negirdi. Vis dėlto tokios vibracijos gali būti juntamos kaip labai žemas, ritmiškas pulsavimas, ypač esant arti galingų mechanizmų.

    Infragarsą skleidžia ne tik pramoniniai įrenginiai: jis kyla ir gamtoje, pavyzdžiui, per audras, dėl vandenyno bangavimo ar žemės drebėjimų. Kai kurios rūšys, įskaitant dramblius ir didžiuosius banginius, tokiais dažniais naudojasi komunikacijai dideliais atstumais.

    Ką parodė laboratoriniai bandymai?

    Ankstesniuose, kontroliuojamuose tyrimuose buvo taikomi aklieji metodai, kai dalyviai nežino, kokį garsą girdi. Tokiu būdu siekiama sumažinti išankstinių nuostatų įtaką, nes lūkesčiai gali pakeisti savijautos vertinimą.

    Viename iš tokių eksperimentų dešimtys savanorių klausėsi skirtingų aplinkos garsų, tarp jų ir vėjo turbinų, o mokslininkai vertino smegenų aktyvumą bei užduočių atlikimą. Esminių, objektyviai išmatuojamų skirtumų tarp turbinų garso ir kitų foninių garsų nebuvo nustatyta.

    120 000 namų ir dešimt metų duomenų

    Didžiausią svorį diskusijose suteikė tyrimas, kuriame sujungti vėjo turbinų išsidėstymo duomenys ir ilgalaikės gyventojų sveikatos apklausos. Analizėje vertinta daugiau kaip 120 000 JAV namų ūkių, stebint laikotarpį nuo 2011 iki 2023 metų.

    Svarbu tai, kad tyrėjai rėmėsi ne vien subjektyvia savijauta: papildomai buvo tikrinami ir netiesioginiai rodikliai, pavyzdžiui, vaistų nuo miego sutrikimų ar skausmo įsigijimo tendencijos. Rezultatas sutapo su apklausomis: neaptikta patikimo ryšio tarp gyvenimo netoli vėjo jėgainių ir didesnio nemigos, nerimo, depresijos ar galvos skausmų paplitimo.

    „Didelės apimties duomenys nerodo, kad įprastais atstumais nuo vėjo turbinų infragarsas sukeltų išmatuojamą žalą sveikatai“, – teigiama tyrimo apibendrinime.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį į reiškinį, kai neigiami lūkesčiai sustiprina simptomų pojūtį, net jei objektyvi priežastis nepatvirtinama. Tokiu atveju žmonės, iš anksto neigiamai nusiteikę vėjo jėgainių atžvilgiu, gali dažniau pranešti apie prastesnę savijautą, nors matuojami rodikliai skirtumų nerodo.

    Šie rezultatai nereiškia, kad bendruomenių patirtys turi būti nuvertinamos, nes triukšmo dirginimas ir miego kokybės suprastėjimas gali pasireikšti šalia įvairių infrastruktūros objektų. Tačiau sukaupti duomenys leidžia aiškiau atskirti realų kasdienį diskomfortą nuo baimės, kad infragarsas savaime sukelia ilgalaikę sveikatos žalą.

  • Lenkijos „Focus“ mokslas: kas slepiasi po populiaria rubrika ir kodėl ji tampa vis svarbesnė?

    Lenkijos „Focus“ mokslas: kas slepiasi po populiaria rubrika ir kodėl ji tampa vis svarbesnė?

    Lenkijos portalo „Focus“ rubrika „Nauka“ pateikiama kaip vieta, kurioje kaupiamas su mokslu susijęs turinys, tačiau pats aprašymas rodo platesnį tikslą. Akcentuojamas gyvenimo būdas ir kasdieniai pasirinkimai, o mokslas čia tampa priemone aiškinti, kas realiai veikia žmonių gyvenimo kokybę.

    Toks modelis atspindi bendrą Europos žiniasklaidos kryptį: mokslinės temos vis dažniau pateikiamos per sveikatos, namų, kelionių, kultūros ir santykių prizmę. Redakcijos siekia ne tik pristatyti tyrimų rezultatus, bet ir paaiškinti jų praktinę reikšmę skaitytojui.

    Kas šiandien laikoma mokslo turiniu?

    Pastaraisiais metais „mokslo“ skiltis daugelyje portalų nebėra vien astronomija ar laboratoriniai atradimai. Ji apima visuomenės sveikatą, psichologiją, mitybą, miegą, rizikų vertinimą ir net technologijų poveikį kasdienybei, ypač kai tyrimai pateikia aiškias rekomendacijas.

    Tokį turinį stipriai veikia ir pandemijos palikimas, kai išaugo visuomenės poreikis patikimai suprasti duomenis, riziką ir prevenciją. Dėl to skaitytojai vis dažniau tikisi aiškiai atskirtų faktų, konteksto ir paaiškinimo, kuo vienas tyrimas skiriasi nuo ilgalaikių mokslinių išvadų.

    DI ir informacijos patikimumo klausimas

    Augant DI įrankių naudojimui redakcijose ir socialiniuose tinkluose, mokslo temose ypač svarbus tampa patikimumas. Daugėja generuoto turinio, tačiau kartu didėja ir klaidų, netikslių vertimų ar pernelyg supaprastintų išvadų rizika.

    Dėl to didesnę vertę įgauna aiškiai suredaguoti tekstai, kurie remiasi patikrintais šaltiniais, o teiginius susieja su platesniu kontekstu. Skaitytojams svarbu suprasti ne tik kas teigiama, bet ir kodėl tai pagrįsta bei kokios yra ribos.

    Kodėl tokios rubrikos tampa svarbesnės?

    Gyvenimo būdo žurnalistika, paremta mokslu, tampa atsvara nuomonėms ir sensacingoms interpretacijoms. Ji padeda priimti sprendimus dėl sveikatos, įpročių ir rizikų, ypač kai informacijos srautas didelis, o dėmesio trukmė trumpėja.

    „Focus“ aprašymas rodo, kad rubrika orientuota į kasdienį pritaikomumą, o ne vien į naujienų apie atradimus srautą. Tokia kryptis leidžia mokslines temas integruoti į plačiai skaitomą formatą, išlaikant aiškumą ir naudą auditorijai.

  • Leptospirozės sezonas: medikai įspėja, kur tyko infekcija ir kaip jos išvengti poilsiaujant

    Šiltuoju metų laiku padidėja leptospirozės rizika – tai bakterinė zoonozinė infekcija, kuria žmogus užsikrečia nuo gyvūnų arba užterštos aplinkos. Liga dažniau fiksuojama pavasarį ir vasarą, kai daugiau laiko leidžiama prie vandens telkinių, dirbama sode ar ūkyje, kontaktuojama su gyvūnais.

    Leptospirozę sukelia leptospirų bakterijos, kurios gali patekti į organizmą per pažeistą odą ar gleivines. Neretai užtenka nedidelio įbrėžimo, kad infekcija patektų, pavyzdžiui, maudantis ar dirbant su šlapiu dirvožemiu, kuris užterštas gyvūnų šlapimu.

    Kaip plinta infekcija

    Pagrindiniai užkrato rezervuarai gamtoje yra graužikai, ypač žiurkės ir pelės, taip pat šunys bei ūkiniai gyvūnai. Bakterijos su jų šlapimu patenka į vandenį ir dirvožemį, o žmogus užsikrečia patekus užterštam vandeniui ar purvui ant odos, į akis, nosį ar burną.

    Didžiausia rizika siejama su maudynėmis ir žvejyba vandens telkiniuose, taip pat su darbais daržuose ir ūkiuose, kai rankos ar kojos dažnai būna drėgnos, o oda gali būti pažeista. Rizika gali didėti po stiprių liūčių ar potvynių, kai užterštas vanduo plačiau pasklinda aplinkoje.

    Simptomai ir galimos komplikacijos

    Inkubacinis laikotarpis dažniausiai trunka nuo 2 iki 30 dienų, o simptomai neretai pasireiškia per 7–14 dienų. Dažniausi požymiai yra karščiavimas, šaltkrėtis, galvos ir raumenų skausmai, pykinimas, vėmimas ar viduriavimas, akių paraudimas.

    Daliai sergančiųjų liga gali komplikuotis, ypač jei laiku nesikreipiama į medikus. Sunkesniais atvejais galimi inkstų ar kepenų pažeidimai, meningitas, kvėpavimo sutrikimai, o gelta ir ryškus silpnumas laikomi signalais nedelsti ir skubiai įvertinti būklę gydymo įstaigoje.

    Kaip apsisaugoti poilsiaujant

    Specialistai pataria maudytis tik oficialiai tam pritaikytose vietose ir vengti neaiškių, užžėlusių, užterštų vandens telkinių, ypač po liūčių. Jei ant kūno yra įpjovimų ar nubrozdinimų, juos verta užklijuoti vandeniui atspariu pleistru, o po maudynių nusiprausti po dušu.

    Kasdienėje aplinkoje svarbu kruopščiai plauti rankas po darbo sode, kontakto su gyvūnais ar jų išskyromis, taip pat vartoti tik saugų vandenį ir laikytis maisto higienos. Turintiems šunį rekomenduojama laikytis veterinaro sudaryto vakcinacijos plano, o namų ir ūkio patalpose – nuosekliai kontroliuoti graužikus.

    „Jei po maudynių ar darbo su šlapiu dirvožemiu staiga pakilo temperatūra ir atsirado raumenų skausmai, neatidėliokite ir kreipkitės į gydytoją“, – pabrėžia infekcinių ligų specialistai.

  • Prancūzijoje pasveiko pirmasis Ebolos atvejis: ministrė paaiškino, kaip suvaldyta rizika

    Prancūzijoje pasveiko pirmasis Ebolos atvejis: ministrė paaiškino, kaip suvaldyta rizika

    Pirmasis atvejis Prancūzijoje

    Prancūzijos sveikatos apsaugos ministrė Stéphanie Rist pranešė, kad pirmasis Prancūzijoje diagnozuotas Ebolos viruso atvejis pasveiko ir buvo išleistas iš ligoninės. Pasak ministrės, tai patvirtinta gavus du neigiamus PGR tyrimų rezultatus, po kurių pacientas galėjo saugiai grįžti namo.

    Pacientas yra humanitarinės pagalbos gydytojas, į Prancūziją atvykęs birželio 23 dieną skrydžiu iš Kongo Demokratinės Respublikos. Pranešama, kad į lėktuvą jis įlipo jausdamas lengvą galvos skausmą, tačiau kelionės metu savijauta pablogėjo.

    Izoliacija ir kontaktų stebėsena

    Vos atvykus į Prancūzijos teritoriją pacientas buvo izoliuotas, o gydymas ir stebėsena vyko laikantis nustatytų infekcijų kontrolės protokolų. Ministrė akcentavo, kad ligos eiga buvo lengva, o žmogus nuolat prižiūrėtas medikų.

    Taip pat nustatyti penki galimi artimi kontaktai, kurie buvo paprašyti 21 dieną likti namuose izoliacijoje. Toks laikotarpis atitinka įprastą Ebolos inkubacinio periodo viršutinę ribą, todėl stebėsena leidžia laiku pastebėti galimus simptomus ir sumažinti tolimesnio plitimo riziką.

    Ką svarbu žinoti apie Ebolą

    Ebolos virusas gali sukelti hemoraginę karštligę, kuri daliai pacientų baigiasi mirtimi, ypač jei pagalba suteikiama per vėlai. Vis dėlto Ebolai nebūdingas lengvas plitimas oru, o didžiausia rizika siejama su tiesioginiu kontaktu su užsikrėtusio žmogaus kūno skysčiais.

    Kongo Demokratinėje Respublikoje, kur liga tebesklinda, iki liepos 3 dienos buvo fiksuota mažiausiai 452 mirtys. Pranešta ir apie atvejį Kisanganyje, dideliame mieste, esančiame apie 600 kilometrų nuo protrūkio epicentro, todėl sveikatos tarnybos regione išlieka budrios.

    „Po dviejų neigiamų PGR testų pacientas pasveiko ir galėjo saugiai grįžti namo“, – sakė Stéphanie Rist.

  • Karščio paradoksas: kodėl aštrus maistas gali vėsinti organizmą, bet kai kam jis pavojingas

    Karštomis dienomis daugelis instinktyviai vengia aštrių patiekalų, nes atrodo, kad jie dar labiau įkaitina kūną. Vis dėlto mitybos ir termoreguliacijos principai rodo paradoksą: saikingai vartojamas aštrus maistas kai kuriems žmonėms gali padėti jaustis vėsiau.

    Pagrindinis veikėjas čia yra kapsaicinas – junginys, suteikiantis aitrumą čili pipirams ir kai kuriems kitiems prieskoniams. Jis dirgina šilumos receptorius ir sukelia vadinamąjį „aštrumo karštį“, tačiau kartu aktyvina prakaitavimą ir kraujotakos pokyčius odoje, todėl vėliau sustiprėja šilumos atidavimas aplinkai.

    „Kapsaicinas gali paskatinti organizmo reakcijas, kurios prisideda prie šilumos išsklaidymo, tačiau lemiamas veiksnys yra saikas“, – teigiama visuomenės sveikatos rekomendacijose dėl elgesio per karščius.

    Specialistai pabrėžia, kad karštomis dienomis mitybos pagrindas turėtų būti vanduo ir lengvesni patiekalai. Rekomenduojama rinktis daugiau daržovių, vaisių, vandens bei nesaldintų gėrimų, o riebų, sunkiai virškinamą maistą, taip pat daug druskos ir cukraus turinčius produktus – riboti, nes jie gali apsunkinti savijautą.

    Jeigu norisi aštresnio skonio, dažnai siūloma rinktis lengvus, daug daržovių turinčius patiekalus, kuriuose aitrumas naudojamas kaip prieskonis, o ne pagrindas. Tokiu atveju aštrumas papildo gaivumą, bet neapkrauna virškinimo, o tai ypač svarbu per karščio bangas.

    Vis dėlto aštrus maistas tinka ne visiems. Žmonėms, turintiems virškinamojo trakto problemų, pavyzdžiui, refliuksą, ar sergantiems tam tikromis širdies ir kraujagyslių ligomis, aitresni patiekalai gali sustiprinti nemalonius simptomus, o karštyje tai juntama dar labiau.

    Atsargumas rekomenduojamas ir tiems, kurie linkę į gausų prakaitavimą ar sunkiau toleruoja karštį. Vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms termoreguliacija neretai yra mažiau efektyvi, todėl papildomai keliant kūno temperatūrą aštriu maistu kyla perkaitimo rizika.

    Ekspertai primena, kad karščių metu svarbiausia stebėti savijautą ir nedaryti staigių eksperimentų su mityba. Jei po aštraus maisto jaučiamas galvos svaigimas, silpnumas, pykinimas ar širdies plakimas, vertėtų rinktis švelnesnius patiekalus ir pasirūpinti skysčiais, o prireikus kreiptis į medikus.

  • PSO Europa ragina karščio bangas laikyti sveikatos krize: kodėl ligoninės jau perkrautos

    PSO Europa ragina karščio bangas laikyti sveikatos krize: kodėl ligoninės jau perkrautos

    Europą apėmus karščio bangai, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) Europos regiono vadovas Hansas Kluge paragino vyriausybes ekstremalų karštį pripažinti sveikatos krize ir veikti dar prieš temperatūrai pasiekiant piką. Pasak jo, vien tik perspėjimų nepakanka, jei sveikatos sistema nėra pasirengusi staigiam pacientų srautui.

    Pastarosiomis dienomis kai kuriose Europos vietose fiksuota daugiau nei 40 laipsnių karščio, o skubios pagalbos tarnybos praneša apie išaugusį iškvietimų skaičių. Ligoninės priima daugiau pacientų dėl šilumos smūgio, dehidratacijos ir kitų su karščiu susijusių būklių, o didžiausia rizika tenka vyresnio amžiaus žmonėms ir sergantiems lėtinėmis ligomis.

    „Pripažinkite ekstremalų karštį sveikatos krize ir veikite dar prieš temperatūrai pasiekiant piką“, – sakė Hansas Kluge.

    PSO Europos regiono vadovas pabrėžė, kad pasirengimas turi būti praktinis ir operatyvus. Tai apima lovų atlaisvinimą, didelės rizikos pacientų apsaugą, patikimą patalpų vėsinimą, atsarginių elektros šaltinių patikrą ir papildomą paramą sveikatos priežiūros darbuotojams, kuriems karščio metu tenka didesnis krūvis.

    Karštis jau daro apčiuopiamą spaudimą sveikatos paslaugoms keliose šalyse. Prancūzijoje skubios pagalbos skyriai fiksavo kelis kartus išaugusį pacientų skaičių dėl karščio sukeltų sutrikimų, įskaitant šilumos smūgį, dehidrataciją ir natrio kiekio sumažėjimą kraujyje.

    Jungtinėje Karalystėje Londono greitosios medicinos pagalbos tarnyba pranešė, kad ekstremalus karštis prisidėjo prie rekordinės apkrovos, kai per vieną dieną teko reaguoti į 8 869 skubius iškvietimus. Dalis Nacionalinės sveikatos tarnybos ligoninių taip pat skelbė kritines situacijas, kai vėsinimo sutrikimai paveikė medicinos įrangos darbą, operacines ir palatas.

    Ekspertai pabrėžia, kad dažnėjančios ir intensyvėjančios karščio bangos Europoje tampa nebe išimtimi, o vis labiau prognozuojama vasarų realybe. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama karščio veiksmų planams, ankstyvo perspėjimo sistemoms, miestų vėsinimo sprendimams ir sveikatos sektoriaus atsparumui, kad karštis nevirstų masiniu sveikatos sutrikimų ir mirčių šuoliu.

  • Vasara gali baigtis ligoninėje: požymiai, kad vanduo užterštas ir kur maudytis griežtai negalima

    Karštomis dienomis daugelis traukia prie ežerų ir upių, tačiau ne kiekviena vandens telkinio pakrantė yra saugi. Sveikatos specialistai primena, kad užterštame vandenyje galima pasigauti žarnyno infekciją, odos uždegimą ar alerginę reakciją, o kai kuriais atvejais poilsis baigiasi gydymu.

    Didžiausia rizika paprastai kyla ten, kur vanduo užteršiamas nuotekomis, paviršiniais lietaus srautais arba intensyviai lankomose vietose, kai nepakanka infrastruktūros. Ypač atsargiems verta būti po smarkių liūčių, nes tuomet į telkinius nuplaunami nešvarumai, įskaitant fekalinę taršą.

    Požymiai, kad maudytis neverta

    Vienas akivaizdžiausių signalų yra drumstas vanduo, plūduriuojančios šiukšlės ar maisto atliekos, taip pat vadinamasis vandens žydėjimas. Tai gali reikšti padidėjusį mikroorganizmų kiekį arba organinių medžiagų perteklių, o kartu ir didesnę infekcijų riziką.

    Rimtas perspėjimas yra ir nemalonus kvapas, primenantis kanalizaciją, puvimą, sieros vandenilį ar chemikalus. Neįprasta vandens spalva, pavyzdžiui, ryškiai žalia, melsva, ruda ar rūdžių atspalvio, taip pat gali rodyti dumblių suvešėjimą ar cheminę taršą.

    Jei paviršiuje matyti putos, aliejingos dėmės arba tirštas apnašas primenantis sluoksnis, geriau nerizikuoti. Tokie požymiai gali būti susiję su naftos produktų, buitinių ar pramoninių nuotekų patekimu, o kartais ir su toksinus galinčiais išskirti dumbliais.

    Kur ypač pavojinga maudytis

    Maudytis nerekomenduojama ten, kur netoliese matyti vamzdžiai, vandens išleidimo vietos ar kiti galimi nuotekų patekimo taškai. Atsargumo reikia ir prie vandens telkinių, šalia kurių įrengti valymo įrenginiai, veikia pramonės objektai ar intensyvūs ūkiai.

    Dar vienas blogas ženklas yra gausios šiukšlės pakrantėje, taip pat pastebėta nugaišusi žuvis. Tai gali rodyti prastą sanitarinę būklę, deguonies trūkumą vandenyje arba toksinę taršą.

    Ypatinga taisyklė yra paprasta: jei pakrantėje pastatytos lentelės, kad maudytis draudžiama, jų ignoruoti negalima. Tokie įspėjimai dažniausiai atsiranda gavus duomenis apie taršą arba nustačius pavojų žmonių sveikatai.

    Kas yra cerkarinis dermatitas

    Vasarą kai kuriuose ežeruose pasitaiko atvejų, kai po maudynių ar net pabraidymo seklumoje ant odos atsiranda smulkus bėrimas, paraudę spuogeliai ir stiprus niežulys. Tai gali būti cerkarinis dermatitas, dažnai vadinamas cerkarija arba paukščių parazitų sukeliama odos reakcija.

    Jį sukelia mikroskopinės vandens paukščių parazitų lervos, kurios vystosi tam tikruose moliuskuose priekrantės augalijoje. Šiltas vanduo gali skatinti jų aktyvumą, o žmogaus odoje jos neišgyvena, todėl dažniausiai pasireiškia alerginė, trumpalaikė reakcija.

    „Jei po maudynių atsirado bėrimas ir stiprus niežulys, tai dažniausiai yra organizmo reakcija, o ne ilgalaikė infekcija, tačiau simptomus verta stebėti ir prireikus pasitarti su gydytoju“, – pabrėžia visuomenės sveikatos specialistai.

    Norint sumažinti riziką, saugiausia rinktis oficialias maudyklas, kuriose reguliariai stebima vandens kokybė, o teritorija pritaikyta poilsiui. Jei kyla abejonių, verta palaukti, kol po liūčių vanduo nusistovės, ir sekti naujausią savivaldybių bei sveikatos institucijų informaciją.

  • Nekaltas įprotis turguje gali baigtis ligoninėje: kodėl uogų ragauti nuo prekystalio negalima

    Vasarą turguose ir pakelės prekyvietėse daugelis pirkėjų vis dar paragauja uogų tiesiai nuo prekystalio. Infekcinių ligų specialistai ir visuomenės sveikatos institucijos perspėja, kad toks įprotis gali baigtis ūmiu žarnyno infekcijos protrūkiu ar net hospitalizacija.

    Didžiausia rizika slypi nematomuose užkratuose, kurie patenka ant uogų auginimo, skynimo, transportavimo ir prekybos metu. Uogos dažnai liečiasi su žeme, yra vežamos atvirose dėžėse, o pardavimo vietoje ant jų nusėda dulkės, jas paliečia rankos, jas pasiekia vabzdžiai.

    Kas pavojingiausia ant neplautų uogų

    Uogų paviršiuje gali būti ligas sukeliančių bakterijų ir virusų, plintančių per nešvarias rankas, vandenį ar užterštą aplinką. Praktikoje tai reiškia didesnę riziką užsikrėsti salmonelioze, kampilobakterioze, įvairiomis žarnyno infekcijomis, o tam tikrais atvejais ir hepatitu A.

    Ne mažiau svarbi ir parazitų rizika. Ant žemai augančių uogų, pavyzdžiui, braškių, gali patekti mikroskopinės kirmėlių kiaušinėlių dalelės ar kiti teršalai iš dirvožemio, ypač jei laukuose naudojamos organinės trąšos.

    Specialistai pabrėžia, kad vien „nupūtimas“, nuvalymas servetėle ar patrinti į drabužį nepašalina mikroorganizmų. Patikimiausias būdas sumažinti riziką yra uogas nuplauti po tekančiu vandeniu, o jautresniems žmonėms rinktis tik namuose kruopščiai apdorotus produktus.

    Cheminės liekanos: kodėl ragauti dar rizikingiau

    Uogos, kaip ir kiti vaisiai, auginimo metu gali būti purškiamos augalų apsaugos produktais, kad būtų apsaugotos nuo ligų ir kenkėjų. Leistinos liekanos yra reglamentuojamos, tačiau ragaujant vietoje jūs negalite žinoti, kada ir kuo uogos buvo apdorotos, ar jos buvo tinkamai laikytos.

    „Pirkėjui saugiausia taisyklė paprasta: ne ragauti, o uogas įvertinti pagal kvapą, išvaizdą ir šviežumą, o namuose jas nuplauti“, – sako visuomenės sveikatos specialistai.

    Renkantis uogas patariama atkreipti dėmesį į ryškų natūralų aromatą, vienodą spalvą ir šviežias, nenuvytusias kotelių vietas. Jei uogos beveik nekvepia arba turi drėgmės, pelėsio, rūgimo požymių, tikėtina, kad jos bus prastesnės kokybės ir greičiau genda.

    Kaip sumažinti riziką namuose

    Grįžus namo uogas reikėtų perrinkti, pašalinti pažeistas ir pradėjusias gesti, nes jos gali pagreitinti visos dėžutės gedimą. Likusias uogas rekomenduojama plauti po vėsiu tekančiu vandeniu, ne mirkant ilgai dubenyje, kad neperneštumėte nešvarumų nuo vienos uogos ant kitos.

    Jei uogas valgys vaikai, vyresnio amžiaus žmonės, nėščiosios ar turintys silpnesnį imunitetą, saugumo kartelę verta kelti dar aukščiau. Tokiais atvejais ypač svarbu laikytis rankų higienos, uogas laikyti šaldytuve ir suvalgyti per kuo trumpesnį laiką.

  • Miškuose jau dygsta itin reta „skanėsto“ reputaciją turinti musmirė: žmonės bijo ją rinkti

    Miškuose jau pasirodė rudo atspalvio musmirė, kuri kai kuriose šalyse laikoma valgoma, tačiau praktikoje ją ryžtasi rinkti tik patyrę grybautojai. Nors sezonas dažniausiai prasideda vasaros pradžioje ir tęsiasi iki rudens, šis grybas nėra toks dažnas ir atpažįstamas kaip baravykai ar voveraitės.

    Dažniausiai ji aptinkama spygliuočių ir mišriuose miškuose, rūgštesnėse dirvose. Didžiausia problema ta, kad „musmirės“ pavadinimas daugeliui asocijuojasi su mirtinu pavojumi, o kai kurios šios genties rūšys iš tiesų yra vienos nuodingiausių Europoje. Dėl to klaidos kaina gali būti labai didelė.

    Kur slypi didžiausia rizika?

    Esminis pavojus yra supainiojimas su nuodingomis musmirėmis, ypač tomis, kurios turi žiedą ant koto. Patyrę grybautojai vertina požymius, į kuriuos pradedantieji neretai numoja ranka: kepurėlės paviršių, kraštelio ruožuotumą, koto apačioje esančią makštį ir tai, ar ant koto yra žiedas.

    Net ir turint žinių, vien iš nuotraukų ar trumpų aprašymų patikimai nustatyti rūšį sunku, nes išvaizda kinta priklausomai nuo amžiaus, drėgmės ir augavietės. Todėl specialistai grybautojams kartoja paprastą taisyklę: jei bent kiek abejojate, tokio grybo neimkite.

    Ar tikrai galima valgyti?

    Grybų maistinė vertė dažnai siejama su B grupės vitaminais ir mineralais, tokiais kaip kalis ar fosforas, tačiau tai nereiškia, kad jie tinka visiems ir bet kokiomis sąlygomis. Daugelis laukinių grybų turi medžiagų, kurios suardomos tik tinkamai termiškai apdorojus, todėl žalias ragavimas yra viena pavojingiausių klaidų.

    Ypač svarbu prisiminti, kad miško grybai yra sunkiai virškinami dėl chitino, todėl jie nerekomenduojami jautresnės virškinimo sistemos žmonėms. Praktikoje tai reiškia, kad net valgomi grybai gali sukelti nemalonius simptomus, jei jų suvalgoma per daug arba jie paruošiami netinkamai.

    Ką būtina žinoti grybaujant?

    Sveikatos specialistai pabrėžia, kad vaikams miško grybai nėra tinkamas maistas: dažnai rekomenduojama jų neduoti bent iki 12 metų. Taip pat patariama nerinkti labai jaunų, dar neišsiskleidusių grybų, nes tuomet sunkiausia įvertinti atpažinimo požymius.

    Jei kyla įtarimų dėl suvalgyto grybo arba pasireiškia apsinuodijimo simptomai, delsimas gali būti lemtingas, todėl reikia nedelsiant kreiptis pagalbos. O norint grybauti saugiau, patikimiausias kelias yra pasitikrinti radinius pas grybų pažinimo specialistus arba konsultuotis su visuomenės sveikatos institucijomis.