CP v2

Tag: Vitaminas B12

  • Konservu lentynoje šalia tuno, bet dažnai nuvertinama: skumbrė – naudinga širdžiai ir smegenims

    Skumbrė konservuose dažnai lieka tuno šešėlyje, nors pagal maistinę vertę kai kuriais aspektais jam net nenusileidžia. Tai riebi žuvis, kurioje gausu omega-3 riebalų rūgščių, visaverčių baltymų, vitamino D, vitamino B12 ir seleno, svarbių širdžiai, smegenims ir nervų sistemai.

    Omega-3 riebalų rūgštys siejamos su palankesne širdies ir kraujagyslių sistemos būkle, o taip pat gali prisidėti prie normalios smegenų veiklos, atminties ir koncentracijos palaikymo. Skumbrė patogi ir praktiška: ją lengva laikyti, galima greitai suvalgyti be papildomo paruošimo, todėl ji neretai tampa geru pasirinkimu skubantiems.

    Maistinė vertė ir saugumas

    Skumbrėje esantys baltymai ilgiau suteikia sotumo jausmą, todėl ji gali padėti sumažinti poreikį užkandžiauti menkaverčiais produktais. Vitaminas B12 svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujo ląstelių gamybai, vitaminas D prisideda prie kaulų ir imuninės sistemos funkcijų, o selenas reikalingas skydliaukės veiklai ir ląstelių apsaugai nuo oksidacinio streso.

    Renkantis žuvį konservuose daliai žmonių aktualus ir teršalų klausimas. Mažesnės, trumpiau gyvenančios žuvys dažniausiai sukaupia mažiau gyvsidabrio nei didelės plėšrios žuvys, todėl skumbrė daugeliu atvejų laikoma praktišku pasirinkimu norint dažniau įtraukti žuvį į racioną.

    Kaip valgyti skumbrę kasdien

    Skumbrė tinka ant pilno grūdo duonos, salotose, su makaronais ar kruopomis, taip pat kaip užtepėlės pagrindas. Jos ryškų skonį dažnai subalansuoja rūgštesni ir gaivesni priedai, pavyzdžiui, marinuoti agurkai, citrinos sultys, svogūnas, laiškiniai česnakai, natūralus jogurtas ar garstyčios.

    Perkant verta atkreipti dėmesį į sudėtį. Paprastesnės sudėties konservai savo sultyse dažnai būna universalesni, o versijos aliejuje paprastai turi daugiau kalorijų, tuo metu pomidoriniuose ar kituose padažuose gali būti daugiau druskos, cukraus ar tirštiklių.

    Kam skumbrė gali netikti

    Dažniausia problema yra druskos kiekis: kai kuriuose konservuose jos būna daug, todėl žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, širdies ar inkstų sutrikimų, pravartu tikrinti etiketes ir rinktis mažiau sūrias alternatyvas. Jei mityboje ribojamas natris, konservuota žuvis turėtų būti vartojama apgalvotai.

    Skumbrė yra riebi žuvis, todėl jautresniems žmonėms ji gali būti sunkiau virškinama, o ryškus kvapas ir skonis ne visiems priimtinas. Taip pat ji netinka alergiškiems žuviai, o net ir renkantis vertingus produktus rekomenduojama valgyti įvairių rūšių žuvį, konservus laikant patogiu, bet ne vieninteliu pasirinkimu.

  • Kodėl vyresniems verta rinktis menkę: lengvai virškinamas baltymas, mažai smulkių ašakų

    Menka kaip baltymų šaltinis

    Vyresniame amžiuje organizmui ypač svarbu gauti pakankamai baltymų, kad būtų palaikoma raumenų masė, jėga ir greitesnė atsistatymo eiga po ligų. Menkė dažnai įvardijama kaip patogus pasirinkimas, nes jos mėsa liesa, švelni ir paprastai lengvai virškinama.

    Baltymai reikalingi ne tik raumenims, bet ir imuninei sistemai, audinių gijimui bei kasdieniam aktyvumui. Kai baltymų racione trūksta, gali didėti silpnumas, blogėti fizinė ištvermė ir didėti kritimų rizika.

    Kuo menkė išsiskiria?

    Menkei būdingas gana neutralus skonis, o tinkamai paruošta ji tampa minkšta, todėl ją lengviau kramtyti žmonėms, turintiems dantų ar rijimo sunkumų. Dar vienas praktinis privalumas yra tai, kad ši žuvis dažnai turi mažiau smulkių, valgyti trukdančių ašakų nei dalis kitų žuvų.

    Menkėje yra svarbių mikroelementų, tarp jų jodas, selenas ir fosforas, taip pat vitaminas B12, reikalingas nervų sistemai ir kraujodarai. Jodas svarbus skydliaukės funkcijai, kuri daro įtaką medžiagų apykaitai, energijai ir temperatūros reguliavimui.

    Vis dėlto maistinė sudėtis gali skirtis priklausomai nuo žuvies rūšies, sugavimo vietos ir produkto apdorojimo. Jei renkatės šaldytą filė, verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir vengti perteklinių priedų ar labai sūrių marinatų.

    Kaip paruošti vyresniam žmogui?

    Geriausiai tinka kepimas orkaitėje, troškinimas, virimas garuose ar lengvas padažas, kuris suteikia drėgmės ir padeda išlaikyti minkštą tekstūrą. Per ilgai kaitinama menkė greitai sausėja, todėl svarbu neperkepti ir rinktis švelnius gaminimo būdus.

    Praktiškas derinys yra menkė su daržovėmis, citrina ir prieskoninėmis žolelėmis, o jei reikia švelnesnio skonio, tinka jogurtinis ar lengvas pomidorų padažas. Dažnai rekomenduojama vengti kepimo riebaluose ir storų paniruočių, nes toks patiekalas tampa sunkiau virškinamas.

    Žuvį galima įtraukti į valgiaraštį reguliariai, tačiau mitybą verta įvairinti ir kitais baltymų šaltiniais, pavyzdžiui, kiaušiniais, pieno produktais, ankštinėmis kultūromis ar liesa mėsa. Toks derinimas padeda užtikrinti platesnį maistinių medžiagų spektrą.

    Kada reikėtų pasitarti su gydytoju?

    Menka nėra universalus pasirinkimas visiems. Žmonės, turintys alergiją žuviai, turėtų jos vengti, o sergant tam tikromis ligomis mitybą būtina derinti su gydytoju ar dietologu.

    Daugiau dėmesio reikėtų, jei gydytojas rekomenduoja riboti jodo kiekį dėl skydliaukės sutrikimų, jei taikomi baltymų ribojimai dėl inkstų ligų, arba jei yra ryškūs rijimo sutrikimai. Tokiais atvejais svarbūs ir porcijų dydžiai, ir paruošimo būdas, ir individualūs mitybos tikslai.

  • Dietologai renkasi kalakutieną: kuo ji lenkia vištieną ir kaip kepti, kad mėsa neišsausėtų

    Kalakutiena vis dažniau minima kaip vienas praktiškiausių pasirinkimų, kai siekiama daugiau baltymų ir mažiau riebalų kasdienėje mityboje. Dietologai pabrėžia, kad ypač liesa yra kalakuto krūtinėlė, todėl ji neretai konkuruoja su vištiena, kai svarbus kalorijų balansas.

    Maistiniu požiūriu kalakutiena vertinama dėl didelės baltymų koncentracijos ir palankesnio riebalų kiekio, palyginti su daugeliu kitų mėsos rūšių. Renkantis mėsą, svarbu atsižvelgti ne tik į kalorijas, bet ir į tai, kaip produktas apdorotas bei kokie priedai naudojami.

    Kodėl kalakutiena dažnai pasirenkama?

    Kalakutiena siejama su liesesne mityba, nes krūtinėlėje riebalų paprastai būna nedaug, o baltymų kiekis išlieka didelis. Dėl to ji patraukli sportuojantiems, svorį koreguojantiems žmonėms ir tiems, kurie nori išlaikyti raumenų masę mažindami bendrą kalorijų kiekį.

    Ši mėsa taip pat yra B grupės vitaminų šaltinis, ypač dažnai minimas vitaminas B12, svarbus normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai. Be to, kalakutienoje aptinkama mineralų, tokių kaip selenas ir cinkas, kurie siejami su imuninės sistemos funkcijomis, taip pat fosforas ir kalis, reikalingi normaliai raumenų ir kaulų būklei palaikyti.

    Kalakutienoje yra triptofano, aminorūgšties, dalyvaujančios serotonino gamybos procesuose. Dėl to ji neretai minima kaip vienas iš produktų, kurie gali prisidėti prie geresnės savijautos ir miego kokybės, nors galutinis poveikis priklauso nuo visos mitybos, dienos režimo ir individualių ypatumų.

    Kaip kepti, kad neišsausėtų?

    Didžiausias kalakutienos minusas virtuvėje tas, kad ji gali lengvai išsausėti, ypač jei kepama per ilgai arba per aukštoje temperatūroje. Praktinis sprendimas yra kepti uždengtą, kepimo rankovėje arba inde su dangčiu, kad drėgmė ilgiau išliktų mėsos viduje.

    Padeda ir trumpas marinavimas: žolelės, šlakelis aliejaus ir nedidelis kiekis citrinų sulčių ar kito rūgštesnio ingrediento gali pagerinti tekstūrą. Svarbu nepersistengti su temperatūra ir verčiau rinktis švelnesnį kepimą, kad mėsa tolygiai iškeptų, bet neprarastų sulčių.

    Ką svarbu žinoti perkant?

    Renkantis kalakutieną verta atskirti šviežią mėsą nuo smarkiai apdorotų gaminių. Parduotuvėse pasitaiko kalakutienos kumpių ar pjaustytų gaminių, kuriuose mėsos dalis gali būti gerokai mažesnė, o sudėtyje atsiranda daugiau druskos, vandens ir tirštiklių.

    Jei tikslas yra kuo paprastesnė sudėtis ir didesnė maistinė vertė, dažniausiai geriausia rinktis ne perdirbtą, o žalią kalakutieną ir ją pasiruošti namuose. Taip pat verta prisiminti, kad kalakuto šlaunelių mėsa dažnai būna sodresnio skonio ir turi daugiau geležies, tačiau ji paprastai riebesnė nei krūtinėlė.

  • Parduotuvėje jo beveik neimame, bet senjorams tai gali padėti kaulams ir atminčiai

    Avių pieno sūris Lietuvoje vis dar perkamas rečiau nei karvės pieno sūriai, nors jo maistinė sudėtis dažnai yra labiau koncentruota. Mitybos specialistai pabrėžia, kad vyresniame amžiuje ypač svarbu rinktis produktus, kurie vienu metu prisideda prie kaulų, raumenų ir nervų sistemos funkcijų palaikymo.

    Moksliniuose apžvalginiuose darbuose, tarp jų ir Krokuvos žemės ūkio universiteto tyrėjų publikuotuose straipsniuose, akcentuojama, kad avių piene yra biologiškai aktyvių medžiagų. Minimi antioksidantai ir riebaluose tirpūs vitaminai, tokie kaip vitaminai A ir D, taip pat fosfolipidai bei kofermentas Q10, kurie siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Kuo jis išsiskiria vyresniame amžiuje?

    Senstant didėja rizika susidurti su vitamino B12 ir kitų B grupės vitaminų trūkumu, o tai gali atsispindėti nuovargiu, prastesne dėmesio koncentracija ar atminties sutrikimais. Avių pieno produktuose B grupės vitaminų kiekiai neretai būna didesni nei įprastuose karvės pieno produktuose, todėl jie gali būti viena iš praktinių alternatyvų, jei žmogus toleruoja pieno produktus.

    Mokslinėse publikacijose apie vyresnių žmonių mitybą pabrėžiama, kad pakankamas vitamino B12 ir folio rūgšties kiekis siejamas su geresniais kai kuriais kognityvinių testų rezultatais. Tai nereiškia, kad vien sūris „pagerina atmintį“, tačiau mitybos visumoje tokie produktai gali prisidėti prie reikalingų maistinių medžiagų užtikrinimo.

    Baltymai, kalcis ir sotumas

    Avių pieno sūris paprastai yra sotus, nes jame yra baltymų, riebalų ir kalcio. Dėl to dažnai pakanka nedidelės porcijos kaip priedo prie sumuštinio, salotų, kiaušinių patiekalų ar kruopų.

    Praktiškai dažniausiai rekomenduojama orientuotis į mažą kasdienę porciją, pavyzdžiui, apie 20–30 gramų, ypač jei sūris yra riebesnis ar sūresnis. Tokia dalis gali pagerinti patiekalo maistinę vertę, bet neperkrauti raciono druska ar sočiaisiais riebalais.

    Kada verta pasisaugoti?

    Avių pieno sūris netinka žmonėms, kurie yra alergiški pieno baltymams, o netoleruojant laktozės reikėtų vertinti individualiai ir rinktis brandintus produktus, jei jie toleruojami. Sergant hipertenzija ar laikantis mažai druskos turinčios dietos pravartu atkreipti dėmesį į etiketę, nes dalis sūrių gali turėti daug druskos.

    Jei nėra medicininių apribojimų, avių pieno sūris gali būti paprastas būdas paįvairinti meniu ir gauti daugiau baltymų, kalcio bei B grupės vitaminų. Kaip ir su kitais koncentruotais produktais, svarbiausia saikas ir bendra subalansuota mityba.

  • Vitaminas B12 ir senėjimas: mokslininkai aiškinasi, kaip net nedidelis trūkumas veikia raumenis

    Vitaminas B12 (kobalaminas) svarbus ne tik kraujodarai ir nervų sistemai, bet ir energijos apykaitai. Naujesni tyrimai rodo, kad net nežymiai per žemas jo lygis gali būti susijęs su prastesniu raumenų ląstelių gebėjimu efektyviai gaminti energiją, o tai ypač aktualu vyresniame amžiuje.

    Kornelio universiteto mokslininkų darbe daug dėmesio skirta tam, kaip B12 trūkumas veikia raumenų mitochondrijas, kurios ląstelėse atsakingos už energijos gamybą. Tyrėjai pabrėžia, kad su amžiumi raumenys natūraliai atsistato lėčiau, todėl bet koks energijos gamybos sutrikimas gali turėti didesnę praktinę reikšmę kasdieniam judrumui.

    Ką parodė tyrimas?

    Tyrime, apie kurį pranešta viešojoje erdvėje, nustatyta, kad B12 stoka gali bloginti energijos gamybą raumenų ląstelėse. Eksperimentuose su gyvūnais pastebėta, kad papildomas vitaminas B12 siejosi su geresniais raumenų funkcijos rodikliais vyresnėms pelėms.

    „Tai ypač svarbu vyresniame amžiuje, kai raumenys ir taip atsinaujina lėčiau ir jiems reikia daugiau energijos“, – teigiama tyrimo apžvalgoje.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dalis išvadų remiasi laboratoriniais ir gyvūnų modeliais, todėl ryšiui patvirtinti reikalingi platesni tyrimai su žmonėmis. Praktikoje tai reiškia, kad B12 nereikėtų vertinti kaip „jaunystės vitamino“, tačiau jo trūkumas gali būti vienas iš veiksnių, turinčių įtakos savijautai ir fiziniam pajėgumui.

    Kodėl B12 trūkumas dažnas?

    B12 trūkumas pasaulyje laikomas gana paplitusiu, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Tai siejama ne tik su mityba, bet ir su prastesniu pasisavinimu, kuris dažnėja senstant ar esant tam tikroms virškinamojo trakto būklėms.

    Rizika didėja, jei racione mažai gyvūninės kilmės produktų, nes natūraliai daugiausia B12 yra mėsoje, žuvyje, kiaušiniuose ir pieno produktuose. Taip pat svarbu tai, kad daliai žmonių B12 pasisavinimą gali silpninti ilgalaikis kai kurių vaistų vartojimas ar skrandžio rūgštingumo sumažėjimas.

    Ką tai reiškia praktikoje?

    Specialistai pabrėžia, kad nerimą gali kelti ne tik ryškus, bet ir „ribinis“ B12 kiekis, kai simptomai dar neryškūs. Tokiais atvejais galimi nuovargis, silpnumas, tirpimai, dėmesio ar atminties sutrikimai, nors šie požymiai nėra specifiniai vien B12 trūkumui.

    Mokslininkai svarsto, kad ateityje pagal individualų B12 lygį gali būti tikslinamos mitybos rekomendacijos. Tačiau sprendimus dėl tyrimų ir papildų vartojimo reikėtų priimti su gydytoju, nes B12 rodikliai ir jų interpretacija priklauso nuo bendros sveikatos, mitybos bei kitų laboratorinių tyrimų.

  • Šitaip keptos vištienos kepenėlės be kartumo: močiutės triukas su pienu ir svogūnais

    Vištienos kepenėlės dažnai vertinamos dėl maistinės vertės, tačiau ne vienas jų vengia dėl kartumo ar sausos tekstūros. Tinkamai paruoštos jos gali būti švelnios, kremiškos ir sultingos, o tam daugiausia įtakos turi ne prieskoniai, o paruošimo ir kepimo technika.

    Kepenėlėse gausu heminės geležies, kuri organizme paprastai pasisavinama geriau nei augalinės kilmės geležis. Jos taip pat yra vienas ryškesnių vitamino B12 šaltinių, o ši medžiaga svarbi normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujodarai.

    Kas dažniausiai sugadina skonį?

    Kartumas ir kieta tekstūra dažnai atsiranda dėl nepašalintų plėvelių, gyslelių ir per ilgo kepimo. Net keliomis minutėmis perkeptos kepenėlės greitai išsausėja, tampa grūdėtos ir praranda švelnumą.

    Kitas dažnas klaidos šaltinis yra per anksti dedama druska. Druska ištraukia drėgmę, todėl kepenėlės greičiau kietėja, ypač jei kepama aukštoje kaitroje.

    Močiutės triukas su pienu

    Vienas paprasčiausių būdų sušvelninti skonį yra kepenėles apie 30 minučių pamirkyti piene, o prieš kepant kruopščiai nusausinti. Pienas padeda sušvelninti poskonį, o nusausinimas svarbus tam, kad kepenėlės keptų, o ne troškintųsi.

    Prieš mirkymą verta atidžiai apžiūrėti gabalėlius ir pašalinti plėveles bei gysleles. Būtent jos dažnai lemia nemalonų kramtomumą ir stipresnį poskonį.

    Kaip kepti, kad liktų sultingos?

    Kepenėles geriausia kepti trumpai, gerai įkaitintuose riebaluose, bet ne ant maksimalios kaitros. Tikslas paprastas: išorėje lengvas apskrudimas, viduje minkštumas, o prireikus galima palikti vos rausvą centrą.

    Druska ir pipirai dedami tik pačioje pabaigoje, o po kepimo kepenėlėms verta leisti 2–3 minutes pailsėti. Per tą laiką sultys pasiskirsto tolygiau, todėl skonis tampa švelnesnis, o tekstūra kremiškesnė.

    Svogūnus patariama kepti atskirai ir sujungti su kepenėlėmis tik pabaigoje. Taip svogūnai išlieka saldūs, nepridega ir nepersismelkia kartesniais skrudinimo tonais.

    Patiekti tinka su bulvių koše ar šviežia duona, o jei norisi ryškesnio kontrasto, pabaigoje galima įlašinti kelis lašus balzaminio acto. Rūgštelė subalansuoja svogūnų saldumą ir suteikia patiekalui gilesnį skonį.

  • Italai šį avies pieno sūrį valgo be saiko: ekspertai įspėja dėl druskos ir kalorijų

    Italų virtuvėje pecorino laikomas vienu ryškiausių sūrių, tačiau būtent dėl intensyvaus skonio jį lengva padauginti. Tai kietasis avies pieno sūris, kurio maistinės medžiagos dėl brandinimo tampa labiau koncentruotos nei šviežiuose pieno produktuose.

    Pecorino pavadinimas kilęs iš itališko žodžio pecora, reiškiančio avį, todėl pagrindinė žaliava yra avies pienas. Avies piene paprastai būna daugiau riebalų ir baltymų nei karvės piene, o tai lemia sodresnę tekstūrą ir didesnę energinę vertę.

    Kas sukuria aštrų skonį?

    Ryškus pecorino skonis formuojasi brandinimo metu, kai fermentai ir bakterijos skaido baltymus bei riebalus į mažesnius junginius. Ilgiau brandinamas sūris praranda daugiau drėgmės, todėl skonis tampa koncentruotesnis, o tekstūra kietesnė ir trapesnė.

    Ne mažiau svarbi ir druska, kuri naudojama konservavimui bei skoniui išryškinti. Dėl to pecorino dažnai būna sūresnis už daugelį kasdienių sūrių, o tai aktualu žmonėms, kurie turi riboti natrio kiekį.

    Ką jis duoda organizmui?

    Pecorino yra baltymų, kalcio ir vitamino B12 šaltinis, todėl nedidelė porcija gali prisidėti prie kaulų būklės, dantų tvirtumo ir normalios nervų sistemos veiklos. Kietuose brandintuose sūriuose taip pat paprastai būna mažiau laktozės, todėl daliai žmonių jie gali būti lengviau toleruojami.

    Tačiau kartu tai ir kaloringas produktas: 100 gramų pecorino dažnai gali turėti apie 350–400 kilokalorijų. Dėl didesnio druskos kiekio gausesnės porcijos gali apsunkinti kasdienį natrio kontrolės tikslą, ypač jei mityboje netrūksta perdirbtų produktų.

    Kada verta riboti?

    Atsargumas dažniausiai rekomenduojamas žmonėms, turintiems padidėjusį kraujospūdį, polinkį į skysčių kaupimąsi ar gydytojo nurodymą riboti druską. Tokiais atvejais svarbu vertinti ne tik sūrį, bet ir bendrą dienos natrio balansą, nes didelė dalis druskos gaunama nepastebimai.

    Kasdienėje mityboje pecorino geriausiai veikia kaip akcentas, o ne pagrindinis ingredientas. Praktinis orientyras yra maža porcija, maždaug 10–20 gramų, ypač kai sūris naudojamas tarkuotas ant patiekalo.

    Norint išlaikyti skonį ir nepersistengti, patogu sūrį berti jau baigiant gaminti, kai jis tolygiai pasiskirsto ir neužgožia kitų produktų. Derinimas su švelnesnio skonio daržovėmis, kruopomis ar makaronais leidžia pasiekti norimą efektą su mažesniu kiekiu.

  • 5 pavojingi mitai apie vitaminus ir papildus: ką jie iš tikrųjų gali padaryti kepenims

    Populiarūs pažadai, pavojingos klaidos

    Vitaminai ir maisto papildai daugeliui atrodo kaip paprastas būdas sustiprinti sveikatą, tačiau dalis įsitikinimų apie juos yra klaidinantys. Specialistai pabrėžia, kad nekritiškas papildų vartojimas gali ne tik neduoti naudos, bet ir sukelti nepageidaujamų pasekmių, įskaitant kepenų pažeidimą.

    Kepenys dalyvauja apdorojant daugelį medžiagų, taip pat ir didesnes kai kurių papildų dozes, todėl rizika išauga, kai vartojama kelių produktų deriniai arba „megadozės“. Ypač atsargiai turėtų elgtis žmonės, vartojantys receptinius vaistus, turintys lėtinių ligų ar kepenų funkcijos sutrikimų.

    Mitas, kad papildai tinka visiems

    Papildai labiausiai pagrįsti tada, kai yra patvirtintas konkretaus mikroelemento ar vitamino trūkumas, nustatytas tyrimais, arba kai egzistuoja aiški medicininė priežastis. Pavyzdžiui, kai kurioms grupėms, priklausomai nuo mitybos ar būklės, gali prireikti vitamino D ar vitamino B12, tačiau tai nereiškia, kad papildų reikia kiekvienam.

    Gydytojai atkreipia dėmesį, kad įprasti kraujo tyrimai ne visada tiksliai parodo realias organizmo atsargas, todėl savarankiškai interpretuoti rodiklius ir pagal juos pradėti vartoti dideles dozes nėra saugu. Dažnai geriausias sprendimas yra individualus įvertinimas, atsižvelgiant į mitybą, simptomus, vaistus ir rizikos veiksnius.

    Mitas, kad natūralu reiškia saugu

    Vienas pavojingiausių įsitikinimų yra tas, kad maisto papildai yra visiškai saugūs, nes yra „natūralūs“. Praktikoje papildai gali skirtis sudėtimi, veikliųjų medžiagų kiekiu ir žaliavos švarumu, o vartotojas ne visada gauna tai, kas nurodyta etiketėje.

    Rizika didėja ir dėl sąveikų su vaistais: kai kurios medžiagos gali silpninti ar stiprinti vaistų poveikį, o tai kartais baigiasi rimtomis komplikacijomis. Dėl šios priežasties prieš pradedant vartoti papildus rekomenduojama pasitarti su gydytoju ar vaistininku, ypač jei vartojami kraują skystinantys, širdies, antidepresiniai ar hormoniniai vaistai.

    Mitas, kad tabletė pakeičia mitybą

    Joks papildas nepakeičia subalansuotos mitybos, nes maistinės medžiagos iš visaverčio maisto dažnai pasisavinamos efektyviau ir veikia kompleksiškai. Be to, kartu su vitaminais ir mineralais su maistu gaunama skaidulų, baltymų, sveikųjų riebalų ir kitų junginių, kurie svarbūs medžiagų apykaitai.

    Jei žmogus tikisi kompensuoti prastą racioną papildais, reali nauda dažnai būna menka. Tuo pačiu išlieka rizika persistengti, ypač kai vartojami keli produktai vienu metu ir neįvertinamos bendros paros dozės.

    Mitas, kad didesnė dozė visada geriau

    Su vitaminais ir mineralais principas daugiau reiškia geriau dažnai neveikia. Dalis medžiagų perteklių organizmas pašalina, tačiau kitos gali kauptis ir sukelti toksinį poveikį, o kepenims tenka papildomas krūvis apdorojant didelius kiekius.

    Ypač atsargiai vertinamos didelės riebaluose tirpių vitaminų dozės, nes jos gali kauptis organizme. Taip pat svarbu prisiminti, kad kai kurie mineralai konkuruoja tarpusavyje, todėl netinkamai suderinti papildai gali sumažinti vienas kito pasisavinimą ir didinti virškinimo ar kitų nepageidaujamų reakcijų tikimybę.

    Mitas, kad papildai išspręs bet kokią problemą

    Dalies papildų poveikis turi daugiau mokslinio pagrindo, tačiau daugeliu atvejų reklaminiai pažadai gerokai pralenkia realius rezultatus. Papildai nėra skirti gydyti ligas, o savarankiškas jų naudojimas vietoje diagnostikos ir gydymo gali atitolinti reikalingą medicininę pagalbą.

    Jei vargina nuolatinis nuovargis, miego sutrikimai ar kiti simptomai, saugiausia pradėti nuo pagrindinių dalykų: mitybos kokybės, miego, fizinio aktyvumo, streso lygio ir prireikus atlikti gydytojo paskirtus tyrimus. Papildai gali būti tik dalis plano, bet ne jo pakaitalas.

    „Papildai nėra nekalti, ypač kai vartojami be aiškios priežasties ir be specialisto patarimo“, – sako gydytojai.

    Norint sumažinti riziką, patariama rinktis kuo paprastesnės sudėties produktus, nevartoti kelių papildų dubliuojant tas pačias medžiagas ir visada įvertinti, ar nėra sąveikų su vaistais. Jei atsiranda neįprasti simptomai, pavyzdžiui, pykinimas, pilvo skausmas, tamsus šlapimas ar odos pageltimas, būtina kuo greičiau kreiptis į medikus.

  • Kainuoja centus, bet daugelis jų vengia: sardinėse – vienos svarbiausių medžiagų širdžiai

    Sardinėmis dažnas vis dar numoja ranka, nors mitybos specialistai šią žuvį įvardija kaip vieną palankiausių pasirinkimų kasdienei mitybai. Jos dažnai parduodamos konservuotos, todėl yra lengvai prieinamos ir patogios, o maistinė vertė išlieka aukšta.

    Vienas svarbiausių argumentų sardinių naudai – tai, kad jos yra mažos, minta planktonu ir dėl to paprastai sukaupia mažiau teršalų nei didesnės plėšrios žuvys. Dėl šios priežasties sardinėmis dažnai siūloma keisti žuvis, kuriose teršalų rizika gali būti didesnė.

    Kuo sardinėmis išsiskiria?

    Sardinėse gausu omega-3 riebalų rūgščių, kurios siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos apsauga bei uždegiminių procesų slopinimu. Reguliarus omega-3 vartojimas taip pat siejamas su nauda smegenų funkcijoms ir bendrai savijautai, ypač kai žuvis valgoma vietoj itin perdirbtų produktų.

    Ši žuvis išsiskiria ir vitaminu B12, kuris būtinas nervų sistemai ir kraujo ląstelių gamybai. Taip pat svarbus vitaminas D, kurio trūkumas šiaurės Europos regione yra dažnas, o pakankamas jo kiekis siejamas su geresne imunine funkcija ir kaulų sveikata.

    Kaulai, baltymai ir sotumas

    Konservuotos sardinės neretai valgomos kartu su suminkštėjusiais kaulais, o tai reikšmingai padidina kalcio kiekį racione. Dėl to jos gali būti praktiška išeitis žmonėms, kurie mažina pieno produktų vartojimą arba jų netoleruoja.

    Sardinėse taip pat daug visaverčių baltymų, todėl jos ilgiau suteikia sotumo jausmą ir gali padėti lengviau kontroliuoti apetitą. Tai aktualu tiek siekiantiems mažinti svorį, tiek fiziškai aktyviems žmonėms, kuriems svarbus raumenų atsistatymas.

    Kaip rinktis ir vartoti?

    Renkantis konservuotas sardines verta atkreipti dėmesį į sudėtį: kuo trumpesnė, tuo geriau. Dažniausiai palankesnis pasirinkimas yra sardinės savo sultyse ar alyvuogių aliejuje, o vartojant aliejuje esančias sardines pravartu įsivertinti bendrą riebalų kiekį dienos racione.

    Sardines lengva panaudoti salotose, sumuštiniuose ar įmaišyti į šiltus patiekalus, pavyzdžiui, makaronus. Jei aktualu druskos kiekis, verta rinktis produktus su mažesniu druskos kiekiu arba dalį skysčio nuo žuvies nupilti.

    Specialistai primena, kad žuvį verta įtraukti į racioną reguliariai, o sardinėmis galima paįvairinti įprastą pasirinkimą. Tai vienas paprastų būdų padidinti omega-3, vitamino D ir B grupės vitaminų kiekį kasdienėje mityboje.

  • PRL laikų hitas grįžta į virtuves: šis pigus produktas turi daug geležies ir mažai kalorijų

    Cynaderki wołowe to podroby, które w PRL-u i wcześniejszej kuchni domowej były niemalże codziennością. Podawano je najczęściej w sosie, z cebulą, ziemniakami, kaszą albo pieczywem. Dziś przegrywają z piersią z kurczaka, karkówką i gotowymi mielonkami, ale to bardziej kwestia uprzedzeń niż samego składu.

    Największą zaletą cynaderek jest wysoka zawartość składników odżywczych przy stosunkowo niskiej kaloryczności. To produkt białkowy, sycący i dość chudy. Dostarczają żelaza, cynku, selenu oraz witamin z grupy B, w tym witaminy B12, ważnej dla układu nerwowego i prawidłowej produkcji czerwonych krwinek.

    Żelazo z produktów zwierzęcych jest lepiej przyswajalne niż to z wielu źródeł roślinnych, dlatego cynaderki wołowe mogą być ciekawym dodatkiem do diety osób, które jedzą mięso, ale szukają czegoś tańszego i bardziej treściwego niż klasyczny filet.

    Najczęstszy problem z cynaderkami to zapach. Nerki mają charakterystyczny aromat, który potrafi skutecznie zniechęcić, jeśli wrzuci się je od razu na patelnię. Dlatego przed gotowaniem trzeba je porządnie przygotować. Najpierw należy je dokładnie opłukać, przekroić, usunąć białe błony i twardsze części ze środka. Potem warto namoczyć je w zimnej wodzie, mleku albo wodzie z odrobiną octu. Ten etap łagodzi zapach i poprawia smak.

    Nie warto też smażyć ich zbyt długo. Podroby powinny być miękkie, ale nie przeciągnięte, bo wtedy robią się twarde i nieprzyjemne. Najlepiej sprawdzają się w sosie z cebulą, majerankiem, pieprzem i odrobiną musztardy. Taki zestaw dobrze przykrywa ich ostrość, ale nie zabija smaku.

    Składniki:

    Sposób przygotowania: