CP v2

Tag: Vitaminas C

  • Geležies trūkumas neišsisprendžia grikiais: mitybos specialistė įvardijo 7 taisykles

    Geležies trūkumas yra viena dažniausių mitybinių būklių, ypač tarp vaisingo amžiaus moterų, nėščiųjų, paauglių ir ištvermės sportininkų. Nors dažnai patariama dažniau valgyti grikius ar špinatus, vieno produkto neužtenka, nes geležies pasisavinimą lemia jos forma, virškinimas ir tai, su kuo ji valgoma.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad geležis maiste būna dviejų tipų. Heminė geležis yra gyvūninės kilmės produktuose ir paprastai pasisavinama geriau, o neheminė geležis gaunama iš augalinio maisto, tačiau jos įsisavinimas dažniausiai mažesnis.

    Kodėl grikiai ne visada padeda?

    Kepenys, raudona mėsa, žuvis ir kiaušiniai dažnai laikomi efektyvesniais geležies šaltiniais nei vien augaliniai produktai. Žmonėms, kurie nevalgo mėsos, pasiekti rekomenduojamą geležies kiekį gali būti sunkiau, todėl svarbu kruopščiai planuoti racioną ir stebėti kraujo rodiklius.

    Ne mažiau svarbi ir skrandžio būklė, nes geležies pasisavinimui palanki rūgštesnė terpė. Jei vargina pūtimas, sunkumas po valgio ar kiti virškinimo sutrikimai, geležis gali būti pasisavinama prasčiau, net jei jos maiste pakanka.

    Ką derinti, o ko vengti?

    Vitaminas C padeda geriau pasisavinti neheminę geležį, todėl praktiška derinti geležies turinčius patiekalus su daržovėmis, uogomis ar citrusais. Pavyzdžiui, mėsa su salotomis ir citrinos sultimis ar ankštiniai su paprikomis gali būti naudingesnis derinys nei vien kruopos.

    Tuo pačiu svarbu atkreipti dėmesį į produktus, kurie gali slopinti geležies įsisavinimą. Kava ir arbata dėl juose esančių polifenolių, o pieno produktai dėl kalcio, vartojami kartu su geležies turinčiu maistu, gali mažinti pasisavinimą, todėl dažnai rekomenduojama juos atskirti bent 1–2 valandoms.

    Kada vien mitybos neužtenka?

    Geležies apykaitai svarbus ir bendras raciono balansas: pakankamas baltymų kiekis, taip pat kiti mikroelementai ir vitaminai, pavyzdžiui, B grupės vitaminai, vitaminas A ir varis. Jei šių medžiagų trūksta, geležies rodikliai gali negerėti net koreguojant mitybą.

    Dar vienas veiksnys yra uždegimas ir ilgalaikis stresas, nes jie gali didinti hepcidino aktyvumą, o tai mažina geležies įsisavinimą ir jos panaudojimą organizme. Jei jaučiamas ryškus nuovargis, silpnumas, dusulys fizinio krūvio metu ar slenka plaukai, gydytojai ragina ne spėlioti, o atlikti tyrimus ir geležies papildus vartoti tik pagal individualias rekomendacijas.

  • Neišmeskite braškių lapelių: dietologai paaiškina, kaip juos saugiai valgyti ir kuo naudingi

    Braškių „uodegėles“ daugelis automatiškai nupjauna ir išmeta, tačiau lapeliai ir kotelis yra valgomi. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tinkamai paruošti jie gali papildyti racioną ir kartu sumažinti maisto švaistymą.

    Braškių lapeliuose yra biologiškai aktyvių junginių, tarp jų polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai. Nors paties vitamino C daugiau yra uogoje, lapeliai taip pat prisideda prie bendros maistinės vertės ir gali turėti priešuždegiminių savybių.

    „Dauguma žmonių lapelius pašalina iš įpročio, o ne dėl to, kad jie būtų nesaugūs“, – sako dietologė Chelsea Edwards.

    Mokslinėje literatūroje braškių lapų ekstraktai aprašomi kaip turintys antioksidacinių ir antimikrobinių savybių. Vis dėlto specialistai primena, kad tyrimuose dažnai vertinami ekstraktai, o realiame maiste poveikis priklauso nuo kiekio, mitybos konteksto ir individualių žmogaus ypatumų.

    Norint braškes valgyti kartu su lapeliais, svarbiausia higiena. Uogas reikėtų kruopščiai nuplauti po šaltu vandeniu, švelniai patrinant paviršių, o patamsėjusius ar pažeistus lapelius bei kotelio dalis pašalinti.

    Jei kyla abejonių dėl uogų kilmės ar jose galimų likučių, dalis žmonių renkasi braškes trumpai pamirkyti vandenyje ir tik tada dar kartą perplauti. Taip pat verta prisiminti, kad jautresniems žmonėms kietesnė lapelių tekstūra gali dirginti virškinamąjį traktą, todėl pradėti geriau nuo mažesnio kiekio.

    Kasdienėje virtuvėje lapelius galima panaudoti ne tik suvalgant kartu su uoga. Jie tinka glotnučiams, užpilams ar arbatai, tačiau skonis gali būti šiek tiek žolinis, todėl dažnai derinamas su vaisiais ar mėtomis.

  • Visi ją meta, bet be reikalo: ši braškės dalis valgoma ir gali duoti netikėtos naudos

    Daugelis, valgydami braškes, automatiškai nupjauna ir išmeta žalią viršūnėlę su lapeliais. Tačiau mitybos specialistai atkreipia dėmesį, kad ši braškės dalis yra valgoma, o joje esantys augaliniai junginiai gali papildyti uogos maistinę vertę.

    Braškės ir taip vertinamos dėl vitamino C, mangano bei skaidulų, tačiau žaliojoje dalyje aptinkama ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Tyrimuose akcentuojami polifenoliai ir kiti antioksidantai, kurie organizme siejami su mažesne oksidacine pažaida ir uždegiminiais procesais.

    „Braškės lapeliai ir koteliai yra valgomi, o jų sudėtyje gali būti antioksidantų, kurie papildo uogų teikiamą naudą“, – sakė dietologė Čelsi Edvards.

    Praktikoje ši braškės dalis daugeliui nepatinka dėl kiek kartesnio, žoliško skonio ir šiurkštesnės tekstūros. Visgi, jei uoga gerai nuplauta, viršūnėlę galima suvalgyti kartu su pačia uoga arba sumalti trintuve gaminant kokteilį, tuomet skonis beveik nebesijaučia, o skaidulų kiekis gali būti didesnis.

    Svarbiausia sąlyga – kruopštus nuplovimas, nes žalioji viršūnėlė, kaip ir visas vaisiaus paviršius, gali turėti nešvarumų ar augalų apsaugos priemonių likučių. Jei braškės kilmė kelia abejonių arba jos buvo gausiai apdorotos, saugesnis pasirinkimas gali būti viršūnėlę nupjauti.

    Ne visiems ši braškės dalis tinka vienodai. Jautresnį skrandį turintiems žmonėms žaliųjų dalių sutraukiamosios medžiagos gali dirginti gleivinę, todėl, pajutus diskomfortą, geriau jų vengti.

    Atsargumas rekomenduojamas ir mažiems vaikams, nes lapelių tekstūra sunkiau virškinama. Taip pat reikėtų įvertinti individualią toleranciją: jei po suvalgymo atsiranda pykinimas ar pilvo nemalonūs pojūčiai, viršūnėlės geriau nevalgyti.

  • Daug kas išmeta žaliausią poro dalį: dietologai įspėja, kur slepiasi daugiausia naudos

    Poras dažnai laikomas antraeiliu virtuvės ingredientu, tačiau mitybos specialistai primena: tai viena maistingiausių daržovių iš svogūninių augalų grupės. Jis turi mažai kalorijų, daug vandens ir skaidulų, o kartu suteikia ryškų skonį patiekalams.

    Poruose gausu vitaminų ir mineralų, kurie svarbūs kasdieniam racionui: ypač minimi vitaminai C, K, folio rūgštis, taip pat kalis ir kiti mikroelementai. Dėl skaidulų poras siejamas su geresniu sotumu ir sklandesne žarnyno veikla.

    Kuo poras išsiskiria sveikatai?

    Ši daržovė turi biologiškai aktyvių junginių, būdingų svogūnams ir česnakams: sieros junginių bei antioksidantų. Tyrimuose dažnai akcentuojami flavonoidai, tarp jų ir kvercetinas bei kemferolis, kurie siejami su mažesniu oksidaciniu stresu organizme.

    Praktikoje tai reiškia paprastą dalyką: poras gali būti naudingas kaip subalansuotos mitybos dalis, kai siekiama daugiau daržovių, skaidulų ir natūralių antioksidantų. Vis dėlto jis nėra vaistas, todėl svarbiausia išlieka bendras raciono kokybės principas.

    Žalia dalis – dažnai be reikalo išmetama

    Virtuvėje dažnai naudojama baltoji poro dalis, o žalieji lapai nukerpami ir keliauja į šiukšliadėžę. Tačiau būtent žalesnėje dalyje neretai būna daugiau tam tikrų augalinių medžiagų, įskaitant chlorofilą, bei daugiau skaidulų.

    Žalia poro dalis yra intensyvesnio skonio, todėl tinka ten, kur reikia ryškesnio aromato. Ji ypač praverčia verdant sultinius, ruošiant daržovių troškinius ar kepant orkaitėje, kai skoniai susikoncentruoja.

    Kaip valgyti, kad būtų skanu ir lengviau virškinti?

    Termiškai apdorotas poras tampa švelnesnis ir saldžiau kvepiantis, todėl daugeliui žmonių jis lengviau virškinamas. Tiesa, kaitinant gali sumažėti dalies vitaminų, ypač vitamino C, kiekis, todėl verta derinti ir su šviežiomis daržovėmis.

    Jei porą valgote žalią, svarbu jį smulkiai supjaustyti ir gerai nuplauti, nes tarp lapų dažnai lieka žemių. Jautresnį virškinimą turintiems žmonėms didesni kiekiai žalio poro gali sukelti diskomfortą, todėl saugesnis pasirinkimas dažnai būna troškinimas ar kepimas.

    Poras universalus ir lengvai pritaikomas: tinka sriuboms, apkepams, omletams, žuviai ar paukštienai. O svarbiausia žinia paprasta: net ir ta dalis, kuri dažnai keliauja į atliekas, gali praturtinti patiekalus ir sumažinti maisto švaistymą.

  • Japonų triukas prie riebios žuvies: daikonas padeda virškinimui, svoriui ir odai

    Japonų triukas prie riebios žuvies: daikonas padeda virškinimui, svoriui ir odai

    Daikonas, dar vadinamas japoniškuoju ridiku, Japonijoje dažnai patiekiamas prie riebesnės žuvies ir sotesnių patiekalų. Šis įprotis siejamas ne tik su skoniu, bet ir su tuo, kaip daržovė gali palengvinti virškinimą bei padėti jaustis lengviau po valgio.

    Daikonas priklauso kryžmažiedžių daržovių šeimai, kaip ir kopūstai ar ridikėliai. Išvaizda jis primena didelę baltą morką, o šaknis neretai užauga iki kelių dešimčių centimetrų ir gali sverti apie 1 kilogramą.

    Skonis paprastai apibūdinamas kaip švelniai saldus, su lengvu aštrumu, o tekstūra primena kaliaropę. Japonijoje jis valgomas žalias, tarkuotas, marinuojamas, taip pat verdamas ar troškinamas, todėl lengvai pritaikomas skirtingiems patiekalams.

    Kodėl jis dažnai patiekiamas prie žuvies?

    Daikono derinimas su riebesne žuvimi turi praktišką pagrindą: daržovėje aptinkami fermentai, siejami su angliavandenių ir baltymų skaidymo procesais. Dėl to daliai žmonių toks priedas gali padėti sumažinti sunkumo jausmą po sočių patiekalų.

    Ne mažiau svarbus ir skonis. Tarkuotas daikonas veikia kaip gaivus, riebalumą subalansuojantis priedas, kuris tarsi nuvalo gomurį, todėl kitas kąsnis atrodo ryškesnis ir ne toks sunkus.

    Mažai kalorijų, daug naudos?

    Daikonas laikomas itin nekaloringa daržove: 100 gramų gali turėti apie 20 kilokalorijų. Didžiąją jo dalį sudaro vanduo, be to, jame yra skaidulų, todėl jis gali ilgiau suteikti sotumo pojūtį.

    Šioje daržovėje yra vitamino C, taip pat įvairių B grupės vitaminų ir mineralų, tarp jų kalio, magnio, fosforo ir kalcio. Vitamino C kiekis svarbus imuninei sistemai ir antioksidacinei apsaugai, o augalinėje mityboje jis taip pat padeda geriau pasisavinti neheminę geležį.

    Daikonas dažnai minimas ir kaip palankus virškinimo sistemai, nes jame esantys junginiai bei skaidulos siejami su geresne žarnyno veikla. Vis dėlto žmonėms, kurių virškinimas jautrus, didesni žalių kryžmažiedžių daržovių kiekiai kartais gali sukelti pūtimą, todėl verta pradėti nuo mažesnių porcijų.

    Oda ir bendra savijauta

    Daikonas siejamas su antioksidacine nauda, nes tokie junginiai padeda neutralizuoti oksidacinį stresą, kuris laikomas vienu iš odos senėjimą spartinančių veiksnių. Kadangi daržovėje daug vandens, ji gali prisidėti ir prie bendro skysčių suvartojimo.

    Svarbu suprasti, kad vienas produktas odos būklės nepakeičia akimirksniu. Geriausi rezultatai paprastai siejami su bendra mitybos kokybe, pakankamu baltymų, sveikųjų riebalų, daržovių kiekiu, miegu ir fiziniu aktyvumu.

    Daikoną patogiausia naudoti šviežią ir tarkuotą, kaip priedą prie žuvies, ryžių ar dubenėlių tipo patiekalų. Renkantis parduotuvėje verta ieškoti tvirto, lygaus šakniavaisio be įtrūkimų, o jei parduodamas su lapais, jie turėtų būti ryškiai žali ir nevytę.

    Jei daikono rasti nepavyksta, kai kuriuose patiekaluose jį gali atstoti baltoji ropinė daržovė ar baltasis ridikas, taip pat kaliaropė ar ropė. Skonis bus kiek kitoks, tačiau tekstūriškai ir kulinariškai tai dažnai būna artimiausios alternatyvos.

  • Japonki tuo žavisi nuo seno: yuzu vaisius gali padėti odai švytėti ir stiprinti kolageną

    Japonki tuo žavisi nuo seno: yuzu vaisius gali padėti odai švytėti ir stiprinti kolageną

    Japonės daugelį metų žavi lygia, stangria ir švytinčia oda, o jų grožio rutina dažnai siejama ne tik su kosmetika, bet ir su mityba. Vienas dažnai minimas ingredientas yra yuzu – Rytų Azijos citrusas, vertinamas dėl ryškaus aromato ir maistinių medžiagų.

    Yuzu labiausiai paplitęs Japonijoje ir Korėjoje, o savo išvaizda primena mažą greipfrutą ar storaskūrę mandariną. Dėl itin rūgštaus skonio šis vaisius dažniausiai vartojamas ne žalias, o kaip sultys, tarkuota žievelė, koncentratai ar tradiciniai gėrimai.

    Kas yra yuzu ir kuo jis išsiskiria

    Yuzu vertinamas dėl vitamino C ir įvairių augalinių junginių, tarp jų flavonoidų, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu. Antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris laikomas vienu iš veiksnių, prisidedančių prie greitesnių odos senėjimo procesų.

    Vitamino C vaidmuo ypač svarbus kolageno sintezei, todėl pakankamas jo kiekis mityboje siejamas su odos stangrumu ir elastingumu. Nors yuzu nėra stebuklinga priemonė, kaip ir kiti citrusai jis gali būti naudingas kaip subalansuotos mitybos dalis.

    Tradicijos ir kasdieniai įpročiai

    Japonijoje yuzu siejamas ir su sezoninėmis sveikatingumo tradicijomis, pavyzdžiui, žiemos metu kai kur praktikuojamos vonios su šiais vaisiais. Tokie ritualai dažniau akcentuoja savijautą, atsipalaidavimą ir odos komfortą, o ne greitą kosmetinį rezultatą.

    Kasdienėje mityboje yuzu dažniausiai pasirodo gėrimuose ir patiekaluose, kai naudojama nedidelė sulčių ar žievelės dalis. Tokia forma patogu reguliariai papildyti racioną aromatingu ingredientu, neapkraunant jo pertekliniu rūgštumu.

    Kaip vartojamas ir ką svarbu žinoti

    Vienas žinomiausių pasirinkimų yra yuzu gėrimas, gaminamas iš žievelės pagrindo mišinio, užpilamo šiltu vandeniu. Taip pat yuzu dedamas į arbatą, vandenį, padažus, jogurtus ar desertus, kai norisi gaivesnės citrusinės natos.

    Renkantis produktus parduotuvėje verta atkreipti dėmesį į sudėtį, nes dalis jų būna stipriai saldinti. Jei siekiama naudos sveikatai, paprastai rekomenduojama rinktis kuo paprastesnės sudėties gaminius ir nepamiršti, kad odos būklei didelę įtaką daro miegas, stresas, baltymų kiekis ir bendra mitybos kokybė.

    Šviežias yuzu Europoje vis dar nėra labai paplitęs, tačiau jo pagrindu pagamintų produktų pasiūla auga, ypač specializuotose Azijos maisto parduotuvėse. Populiariausi yra yuzu arbatos mišiniai, sultys, sirupai ir džiovinta žievelė, kurią patogu naudoti gaminant namuose.

  • Pamirštas „popiežių vaisius“ parduotuvėse guli po nosimi: ką kantalupa daro širdžiai ir akims

    Kantalupa, dar vadinama cukrinio meliono atmaina, Lietuvos ir Lenkijos parduotuvėse dažnai lieka nepastebėta, nors mitybos specialistai ją vertina dėl vandens, vitaminų ir antioksidantų. Vaisius saldus, sultingas, o prinokęs turi ryškų aromatą, todėl neretai gali pakeisti kaloringesnius desertus.

    Kantalupos istorija Europoje siejama su Italija: ši meliono rūšis išpopuliarėjo XV amžiuje, kai pradėta auginti netoli Romos esančioje vietovėje Cantalupo. Būtent iš jos pavadinimo ir kilo kantalupos vardas, o tradicija ją vadinti popiežių vaisiumi siejama su tuometine auginimo praktika popiežiaus sodams.

    Maistine verte kantalupa išsiskiria tuo, kad didelę jos dalį sudaro vanduo, todėl ji padeda papildyti skysčių atsargas, ypač šiltuoju metų laiku. 100 gramų kantalupos turi apie 34 kilokalorijas, tad tai vienas lengvesnių pasirinkimų tarp saldžių užkandžių.

    Vaisiuje gausu vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos. Be to, kantalupa turi kalio, svarbaus normaliai raumenų funkcijai ir kraujospūdžio reguliavimui, todėl toks derinys dažnai minimas kalbant apie širdies ir kraujagyslių sveikatą.

    Ryškiai oranžinę kantalupos spalvą lemia beta karotenas, iš kurio organizme gaminamas vitaminas A. Ši maistinė medžiaga svarbi normaliai regėjimo funkcijai, taip pat odos ir gleivinių būklei, todėl kantalupa dažnai rekomenduojama kaip vienas iš produktų, padedančių papildyti karotenoidų kiekį racione.

    Pirkėjams svarbu atkreipti dėmesį į laikymo ypatumus: pernokusi kantalupa greitai praranda tekstūrą ir skonį, todėl ją geriausia suvalgyti netrukus po įsigijimo. Jei renkatės jau supjaustytą vaisių, dalis jautresnių vitaminų ir antioksidantų dėl sąlyčio su oru gali mažėti, tad praktiškiau pirkti visą ir pjaustyti namuose.

    Valgyti kantalupą paprasta: perpjaukite per pusę, išimkite sėklas ir supjaustykite skiltelėmis, kaip arbūzą. Ji tinka į vaisių salotas, su natūraliu jogurtu ar koše, o taip pat į kokteilius ir šerbetus, kai norisi saldumo be perteklinių priedų.

    Džiovinta kantalupa išlieka saldi ir patogi kaip užkandis, tačiau joje nebėra tiek vandens, kiek šviežiame vaisiuje. Dėl to ji labiau tinka desertams gardinti ar maišyti su košėmis, tačiau porcijas verta rinktis saikingai, nes džiovintuose vaisiuose cukrų koncentracija paprastai būna didesnė.

  • Pavasarinis nuovargis kerta be gailesčio: citrusų kokteilis žvalina ilgiau nei kava

    Pavasarinis nuovargis daugeliui pasireiškia energijos stoka, mieguistumu, galvos skausmais ir didesniu dirglumu. Tai dažnai siejama su sezonišku paros šviesos pokyčiu, miego režimo svyravimais, mažesniu fiziniu aktyvumu žiemą ir racionu, kuriame gali stigti vitaminų bei mineralų.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie simptomai paprastai trunka kelias savaites, kol organizmas prisitaiko prie naujo ritmo. Vis dėlto, jei nuovargis, silpnumas ar kiti požymiai užsitęsia ilgiau, verta pasitarti su gydytoju, nes panašiai gali pasireikšti ir kitos būklės, pavyzdžiui, mažakraujystė, skydliaukės sutrikimai ar miego problemos.

    Dalis žmonių pirmiausia griebiasi kavos, tikėdamiesi greito energijos antplūdžio. Kofeinas išties gali trumpam pagerinti budrumą, tačiau efektas neretai būna trumpalaikis, o vėliau nuovargis sugrįžta dar stipriau, ypač jei kartu trūksta miego ir skysčių.

    Be to, rytinė kava kai kuriems žmonėms gali sustiprinti įtampą ar širdies plakimą, ypač geriant ją tuščiu skrandžiu. Kokteiliai, ypač ruošiami iš vaisių ir praskiedžiami vandeniu, paprastai labiau prisideda prie skysčių balanso, o energija iš angliavandenių gali būti pasisavinama tolygiau.

    Vienas paprastas pasirinkimas pavasariui yra citrusų kokteilis iš apelsino, greipfruto ir citrinos. Šie vaisiai vertinami dėl vitamino C ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų, o jų įtraukimas į racioną gali padėti, kai po žiemos norisi lengvesnio, gaivesnio maisto.

    Paruošimas nesudėtingas: citrusus nuplaukite, nulupkite, išspauskite sultis arba sudėkite minkštimą į trintuvą, įpilkite šlakelį vandens ir sutrinkite iki norimos konsistencijos. Kokteilį geriausia ruošti prieš pat vartojimą, kad skonis ir maistinės savybės būtų kuo geresnės.

    Vis dėlto vien gėrimo dažniausiai neužtenka, jei pavasarinis nuovargis įsisenėjęs. Daugiausia duoda reguliarus miegas, kasdienis judėjimas, pakankamas vandens kiekis ir subalansuotas racionas, o kavą verta vartoti saikingai ir nepamiršti, kad ji nepakeičia paprasto vandens.

  • Ne morka, ne petražolė: į virtuvę grįžta pastarnokas – kuo jis naudingas ir kaip kepti

    Pastarnokas yra saldoko, šiek tiek riešutus primenančio skonio šakniavaisis, artimas morkai ir petražolei. Nors ilgą laiką jis buvo primirštas, pastaraisiais metais pastarnokas vėl dažniau atsiranda moderniose virtuvėse, ypač sriubose, tyrėse ir keptų daržovių patiekaluose.

    Istoriškai pastarnokas Europoje buvo svarbi kasdienės mitybos dalis dar iki bulvių išpopuliarėjimo XVIII amžiuje. Dėl gero išsilaikymo per žiemą jis buvo patogus pasirinkimas regionuose, kur šviežių daržovių šaltuoju sezonu trūkdavo.

    Kas vertingo pastarnoke?

    Mitybos požiūriu pastarnokas išsiskiria skaidulomis, taip pat turi vitamino C, vitamino K, folio rūgšties ir kalio. Skaidulos svarbios virškinimui, ilgiau išlaiko sotumą ir prisideda prie įvairesnės žarnyno mikrobiotos, o tai siejama su geresne bendra sveikata.

    Žaliame pastarnoke yra apie 75 kilokalorijas 100 gramų, o didesnę energetinės vertės dalį sudaro angliavandeniai. Kalis, kurio pastarnoke taip pat netrūksta, yra svarbus normaliai raumenų veiklai ir padeda palaikyti kraujospūdžio kontrolę, ypač kai mityboje pakanka daržovių ir ribojama druska.

    Pastarnoke aptinkami ir biologiškai aktyvūs junginiai, tarp jų poliacetilenai, tokie kaip falcarinolis ir falcarindiolis. Mokslinėje literatūroje jie minimi dėl potencialių priešuždegiminių savybių, tačiau praktinėje mityboje svarbiausia išlieka bendras daržovių kiekis ir įvairovė, o ne vienas produktas.

    Kaip jį skaniai paruošti?

    Virtuvėje pastarnokas vertinamas dėl to, kad kepant ar verdant jo skonis tampa gilesnis ir saldesnis, primenantis karamelę. Dėl to jis tinka trintoms sriuboms, troškiniams, orkaitėje keptų daržovių skardoms, taip pat bulvių ir pastarnokų mišinio tyrelei.

    Paprasčiausias būdas išryškinti skonį yra kepimas orkaitėje. Pastarnoką supjaustykite plonomis riekelėmis ar lazdelėmis, apšlakstykite alyvuogių aliejumi, pagardinkite druska, česnaku ir čiobreliais, tada kepkite iki apskrunda kraštai.

    Pastarnokas gerai dera su paukštiena, žuvimi ir kitomis šakninėmis daržovėmis, o tyrėse gali dalinai pakeisti bulves, kai norisi lengvesnio, saldesnio skonio. Jei siekiate mažiau perdirbto maisto, keptas pastarnokas gali tapti paprasta alternatyva užkandžiams ar garnyrui.

    Į ką svarbu atkreipti dėmesį?

    Renkantis pastarnoką verta pirkti iš patikimų prekybos vietų ir neeksperimentuoti su laukiniais augalais. Išoriškai panašūs skėtinių šeimos augalai gali būti lengvai supainiojami, o kai kurie jų yra pavojingi.

    Kaip ir daugumą šakniavaisių, pastarnoką patogiausia laikyti vėsiai ir tamsiai, kad ilgiau išliktų tvirtas. Jei šaknis suminkštėjo ar atsirado gedimo požymių, tokio produkto geriau nenaudoti.

  • Lenkai masiškai daro šią klaidą: taip verdamos bulvės netenka beveik visų vertybių

    Bulvės ilgai buvo laikomos menkaverčiu garnyru, tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra tiesa. Jose gausu kalio, taip pat randama magnio, fosforo ir kitų mineralų, o šviežesnėse bulvėse būna ir vitamino C bei B grupės vitaminų.

    Problema ta, kad dalis šių medžiagų yra jautrios ilgam kaitinimui ir vandeniui. Dėl to net ir maistinga daržovė gali prarasti reikšmingą dalį vertės, jei ją verdame įprastai, bet neapgalvotai.

    Didžiausia klaida virtuvėje

    Viena dažniausių klaidų – nuskustas bulves ilgai mirkyti vandenyje prieš verdant. Taip iš jų išplaunami vandenyje tirpūs junginiai ir dalis mineralų, o vėliau verdant nuostoliai dar labiau padidėja.

    Ne mažiau svarbu ir tai, kaip bulvės supjaustomos. Kuo smulkesni gabaliukai, tuo didesnis paviršiaus plotas liečiasi su vandeniu, todėl daugiau vertingų medžiagų pereina į nuovirą.

    Kaip virti, kad išliktų daugiau

    Mitybos rekomendacijose dažnai pabrėžiama, kad mažiausi nuostoliai būna verdant ar kepant bulves su lupena. Jei lupti vis dėlto reikia, patariama tai daryti kuo ploniau, nes po odele susitelkia dalis vertingų junginių.

    Dar vienas praktinis patarimas – bulves dėti ne į šaltą, o į jau verdantį vandenį. Taip sutrumpėja laikas, kai jos mirksta, be to, greičiau „išjungiami“ fermentai, galintys spartinti vitamino C irimą.

    Mažiau kalorijų ir švelnesnis poveikis cukrui

    Pačios bulvės nebūtinai yra kaloringos, tačiau jų energinė vertė smarkiai išauga, kai jos gausiai pagardinamos riebalais. Taip pat ką tik virtose bulvėse krakmolas yra lengviau virškinamas, todėl daliai žmonių gali greičiau kilti gliukozės lygis.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad atvėsintos bulvės gali turėti daugiau vadinamojo atspariojo krakmolo. Atvėsinus ir palaikius šaldytuve, krakmolo struktūra pakinta, todėl jis virškinamas lėčiau, gali ilgiau suteikti sotumo ir švelniau veikti glikemiją.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti porcijų dydžio ir bendro patiekalo sudėties. Bulvės išlieka vertinga raciono dalimi, jei jos ruošiamos taupiai naudojant vandenį, neperverdamos ir neapsunkinamos riebiais priedais.