Tag: Vitaminas C

  • Kiszonkės ir probiotikai gali padėti įsisavinti geležį – mokslininkai įvertino poveikį

    Kiszonkės ir probiotikai gali padėti įsisavinti geležį – mokslininkai įvertino poveikį

    Geležies pasisavinimą organizme gali padėti pagerinti fermentuoti produktai (kiszonkės) ir tam tikri probiotikai – tokią kryptį vis dažniau nagrinėja mokslininkai. Geležis būtina hemoglobinui, kuris perneša deguonį į ląsteles, taip pat raumenų, imuninės sistemos ir smegenų veiklai.

    Vienas svarbiausių geležies atsargų rodiklių yra feritinas – baltymas, kuris kaupia geležį. Svarbu tai, kad hemoglobino rodikliai gali būti normalūs, o geležies atsargos vis tiek labai mažos – tai vadinama geležies trūkumu be mažakraujystės.

    Tokiam trūkumui gali būti būdingas lėtinis nuovargis, susilpnėjusi koncentracija, mažesnė fizinio krūvio tolerancija, neramių kojų sindromas ar net neįprasti potraukiai, pavyzdžiui, noras valgyti ledą. Šeimos gydytojas Adrianas Krzymińskis pabrėžia, kad šie simptomai nėra specifiniai – jie gali pasireikšti ir dėl kitų priežasčių.

    Esant mažam feritino kiekiui, mitybos pagrindas – reguliarus geležies turinčių produktų vartojimas, tačiau svarbu suprasti, kad skirtingos geležies formos įsisavinamos nevienodai. Dėl to reikšmę turi ne vien geležies kiekis lėkštėje, bet ir jos biologinis prieinamumas.

    Dvi geležies formos maiste

    Maiste aptinkamos dvi geležies formos: heminė ir neheminė. Heminė geležis yra mėsoje, žuvyje ir jūros gėrybėse – ji paprastai įsisavinama lengviau.

    Neheminė geležis dažniau randama augaliniuose produktuose ir kiaušiniuose, o jos pasisavinimas labiau priklauso nuo viso patiekalo sudėties. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie renkasi vegetarišką ar veganišką mitybą – geležies kiekio gali pakakti, bet valgiaraštį tenka planuoti atidžiau.

    Minima ir svarbi išimtis dėl kepenėlių: jos turi daug geležies, tačiau dėl didelio vitamino A kiekio nėščiosioms jų reikėtų vengti arba vartoti itin atsargiai.

    Nors kai kurios sėklos ar grūdai, skaičiuojant 100 gramų, gali turėti daug geležies, tai dar nereiškia, kad organizmas jos pasisavins daugiau nei iš mėsos. Praktikoje lemiamas veiksnys – įsisavinimas.

    Kas padeda ir kas trukdo įsisavinti geležį

    Vienas paprasčiausių būdų padėti organizmui pasisavinti geležį – geležies šaltinius derinti su vitaminu C. Vitaminas C padeda sudaryti tirpius kompleksus, kurie palengvina geležies įsisavinimą plonojoje žarnoje.

    Kasdienėje mityboje tai reikštų, kad prie lęšių, pupelių ar grikių verta pridėti vitaminu C turinčių produktų. Pavyzdžiui, avinžirnių salotos su petražolėmis, raudonąja paprika ir citrinos sultimis geležies pasisavinimo požiūriu būtų palankesnės nei vien avinžirniai.

    Kita vertus, net ir gerai subalansuotas racionas gali neduoti laukiamo efekto, jei geležies šaltiniai nuolat derinami su medžiagomis, kurios slopina pasisavinimą. Tarp jų įvardijami kavos ir arbatos polifenoliai, fitatai (jų daug pilno grūdo produktuose, sėklose, ankštinėse kultūrose) ir didesni kalcio kiekiai.

    Tai nereiškia, kad būtina atsisakyti kavos, arbatos, pilno grūdo ar pieno produktų – svarbiau jų vartojimą protingai išdėlioti. Pavyzdžiui, kavą ar arbatą rekomenduojama gerti tarp valgymų, darant maždaug 1–2 valandų pertrauką.

    Fermentacija, mikrobiota ir probiotikai: ką rodo tyrimai

    Fermentacija laikoma dar viena kryptimi, kuri gali būti naudinga: duona su raugu, tempehas ar raugintos daržovės gali turėti mažiau antimaistinių medžiagų, nes fermentacijos metu dalis fitatų suyra. Tai teoriškai gali palengvinti geležies panaudojimą.

    Mokslininkai taip pat domisi žarnyno mikrobiota ir konkrečiais probiotikais. Išskiriama bakterijų padermė Lactiplantibacillus plantarum 299v, kuri siejama su galimai palankesniu geležies terapijos toleravimu.

    2024 metais „British Journal of Nutrition“ publikuotame tyrime, kuriame dalyvavo 295 žmonės, sergantys geležies stokos mažakraujyste, buvo vertintas geriamųjų geležies preparatų derinys su minėtu probiotiku. Probiotiką vartojusioje grupėje rečiau fiksuotos virškinamojo trakto reakcijos (13 proc. palyginti su 46,5 proc.) ir rečiau nutrauktas gydymas, taip pat pastebėti palankesni kai kurių geležies apykaitos rodiklių pokyčiai.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad probiotikas nepakeičia nei adekvataus geležies kiekio mityboje, nei gydymo, kai diagnozuojama mažakraujystė. Esant sumažėjusiam feritinui, svarbiausia ne tik „kelti skaičių“, bet ir nustatyti, kodėl atsargos išseko.

    Gydytojas atkreipia dėmesį, kad normali kraujo morfologija dar nereiškia, jog geležies netrūksta, o normalus ar net padidėjęs feritinas ne visada rodo geras atsargas – feritinas gali didėti ir dėl uždegimo, infekcijų ar kepenų ligų.

    Tarp dažnų feritino sumažėjimo priežasčių minimi lėtinis kraujo netekimas (pvz., gausios menstruacijos ar kraujavimas iš virškinamojo trakto), per maža geležies gausa maiste, pasisavinimo sutrikimai (pvz., sergant celiakija ar kitomis virškinamojo trakto ligomis) ir padidėjęs poreikis.

    Tekste taip pat primenamas hepcidino vaidmuo – tai kepenyse gaminamas hormonas, reguliuojantis geležies įsisavinimą ir išsiskyrimą. Padidėjęs hepcidino kiekis gali mažinti geležies prieinamumą, todėl geležies papildų vartojimo schemą turėtų parinkti gydytojas – vieniems žmonėms gali tikti vartojimas kas antrą dieną, tačiau tai nėra universali taisyklė.

    Jeigu laboratoriniai rodikliai rodo mažą feritiną ar įtariamas geležies trūkumas, vien mitybos korekcijų gali nepakakti. Saugiausia išeitis – aptarti tyrimų rezultatus su gydytoju ir kartu ieškoti tikrosios priežasties.

  • Pomelas – didžiausias citrusas pasaulyje: kuo naudingas širdžiai ir kada jo vengti

    Pomelas – didžiausias citrusas pasaulyje: kuo naudingas širdžiai ir kada jo vengti

    Pomelas (Citrus maxima) laikomas didžiausiu citrusiniu vaisiumi pasaulyje – itin dideli egzemplioriai gali sverti net iki 10 kg, nors parduotuvėse dažniausiai būna gerokai mažesni.

    Iš pirmo žvilgsnio jis primena didelį greipfrutą, tačiau turi gerokai storesnę žievę ir švelnesnį skonį. Minkštimas, priklausomai nuo veislės, gali būti šviesiai geltonas, žalsvas arba rausvas, o kartumas paprastai mažesnis nei greipfruto.

    Pomelą dažniausiai rekomenduojama valgyti žalią: nulupus storą žievę, išskirsčius skiltelėmis ir pašalinus jas gaubiančias plėveles. Jis taip pat tinka salotoms, kokteiliams ar lengviems desertams.

    Šis vaisius vertinamas dėl maistinių savybių: jame daug vitamino C, yra skaidulų, kalio ir nedideli kiekiai B grupės vitaminų. Be to, pomelas yra mažai kaloringas – 100 gramų minkštimo suteikia apie 38 kilokalorijas.

    Vitamino C ir skaidulų nauda

    Pagal JAV Žemės ūkio departamento (USDA) duomenis, 100 gramų pomelo minkštimo yra apie 61 mg vitamino C. Tai reiškia, kad maždaug 150 gramų porcija gali padengti suaugusio žmogaus dienos poreikį.

    Vitaminas C svarbus imuninei sistemai, dalyvauja kolageno gamyboje (jis reikalingas ir kraujagyslių sienelėms), taip pat veikia kaip antioksidantas, padedantis apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Pomelas turi ir maistinių skaidulų, kurios bendrai siejamos su palankesne mityba širdžiai bei svorio kontrolei. Vis dėlto didžiausią reikšmę turi visas mitybos modelis, o ne vienas atskiras produktas.

    Ką rodo tyrimai apie cholesterolį?

    Mokslininkų dėmesį traukia galimas pomelo poveikis kraujotakai ir širdies sveikatai, nes vaisiuje yra augalinių junginių, įskaitant antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčius flavonoidus.

    Žurnale „Journal of Food and Drug Analysis“ publikuotame tyrime vertintas greipfrutų ir pomelų sulčių poveikis žiurkėms, kurios buvo šeriamos daug cholesterolio turinčia dieta. Tyrime stebėtas bendrojo cholesterolio, LDL („blogojo“) cholesterolio ir trigliceridų sumažėjimas, o HDL („gerojo“) cholesterolio – padidėjimas.

    Tačiau šiuos rezultatus būtina vertinti atsargiai: tyrimas atliktas su gyvūnais, todėl negalima tiesiogiai teigti, kad pomelas sukels tokį patį efektą žmonėms.

    Aišku viena – mityba, kurioje gausu daržovių, vaisių ir skaidulų, siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika. Pomelas gali būti tokios mitybos dalis, bet jis nepakeičia gydymo, jei cholesterolis yra padidėjęs.

    Vaistų sąveika: kam pomelo gali netikti

    Pomelas nėra tinkamas visiems – panašiai kaip greipfrutas, jis gali turėti furanokumarinų. Šie junginiai gali veikti fermentus, susijusius su kai kurių vaistų skaidymu organizme.

    Tai aktualu, pavyzdžiui, daliai statinų, skirtų cholesterolio mažinimui, taip pat kai kuriems kitiems vaistams, vartojamiems širdies ir kraujagyslių ligoms gydyti.

    JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) įspėja: jei vartojant vaistus reikia vengti greipfruto, reikėtų vengti ir pomelo. Svarbu ir tai, kad net kelių valandų pertrauka tarp vaisiaus suvalgymo ir tabletės vartojimo nebūtinai užtikrina saugumą – sąveika gali išlikti ilgiau.

  • Pusryčiai, kurie gali mažinti skrandžio vėžio riziką: avižos su spanguolėmis ir apelsinu

    Skrandžio vėžys retai siejamas su tuo, ką valgome pusryčiams, tačiau tyrėjai vis dažniau analizuoja, kaip kasdieniai pasirinkimai gali būti susiję su ilgalaike rizika. Vienas iš dažniausiai minimų derinių – iš vakaro paruošiamos avižos su spanguolėmis ir apelsinų sultimis.

    Kaip rašoma „EatingWell“, šiuose pusryčiuose sudedamosios dalys parinktos taip, kad atlieptų kelias kryptis, kurios mokslinėje literatūroje siejamos su mažesne skrandžio vėžio rizika: daugiau skaidulų, tam tikrų antioksidantų bei mažiau druskos.

    Svarbu pabrėžti, kad daug tyrimų šioje srityje yra stebėjimo pobūdžio – jie gali parodyti ryšius, bet neįrodo priežasties ir pasekmės. Tai reiškia, kad joks vienas patiekalas pats savaime negarantuoja apsaugos.

    Vis dėlto tokie pusryčiai gali būti praktiškas būdas dažniau rinktis produktus, kurie paprastai laikomi palankiais virškinimo sistemai: pilno grūdo produktus, uogas, fermentuotus pieno produktus, o kartu – rečiau rinktis sūrius, perdirbtus mėsos gaminius.

    Kodėl akcentuojamos skaidulos

    Pagrindinė šio pusryčių varianto ašis – avižos ir chia sėklos, kurios suteikia daugiau skaidulų. Didesnis skaidulų vartojimas tyrimuose siejamas su mažesne skrandžio vėžio rizika, o galimi paaiškinimai apima žarnyno mikrobiotos palaikymą ir potencialiai žalingų junginių šalinimą.

    Avižos yra pilno grūdo produktas, turintis tirpiųjų skaidulų (beta gliukanų). Chia sėklos papildo patiekalą dar didesniu skaidulų kiekiu ir suteikia šiek tiek augalinių omega-3 riebalų.

    Originaliame tekste nurodoma, kad viena porcija gali suteikti apie 9 gramus skaidulų – tai prisideda prie rekomenduojamo 25–38 gramų skaidulų kiekio per parą.

    Spanguolės, H. pylori ir vitaminas C

    Spanguolės dažnai minimos dėl augalinių junginių (proantocianidinų), kurie, kaip teigiama, gali apsunkinti bakterijos H. pylori prisitvirtinimą prie skrandžio gleivinės. Ilgalaikė H. pylori infekcija yra vienas svarbiausių žinomų skrandžio vėžio rizikos veiksnių.

    Tekste pabrėžiama, kad spanguolės nėra gydymas: jei žmogus turi H. pylori, įprastai prireikia sveikatos priežiūros specialisto paskirto gydymo, dažniausiai antibiotikų. Tačiau spanguolės vis tiek išlieka maistinga, antioksidantų turinti uoga.

    Apelsinų sultys šiame recepte reikšmingos dėl vitamino C – antioksidanto, kuris gali padėti riboti skrandyje susidarančius N-nitrozo junginius. Šie junginiai gali formuotis iš nitratų ir nitritų, aptinkamų perdirbtuose mėsos produktuose, o moksliniuose šaltiniuose jie siejami su vėžio rizika.

    Originaliame tekste taip pat nurodoma, kad didesnis vitamino C gausių produktų ir citrusinių vaisių vartojimas tyrimuose siejamas su mažesne skrandžio vėžio rizika.

    Kam tokie pusryčiai tinka ne visada

    Šie pusryčiai dažniausiai tinka daugeliui: jie vegetariški, be riešutų ir kiaušinių. Vis dėlto kai kuriems žmonėms gali reikėti korekcijų.

    Žmonėms, turintiems celiakiją ar jautrumą gliutenui, verta rinktis sertifikuotas avižas be gliuteno, nes įprastos avižos kartais apdorojamos šalia kviečių. Sergantiems cukriniu diabetu gali būti aktualus angliavandenių kiekis porcijoje ir pridėtinio cukraus dalis.

    Turintiems refliuksą citrusai ir spanguolės dėl rūgštingumo kai kada sukelia rėmenį, todėl dalį apelsinų sulčių siūloma keisti pienu. O prie didesnio skaidulų kiekio nepratusiems žmonėms patariama pradėti nuo mažesnės porcijos ir nepamiršti vandens.

    Galiausiai akcentuojama, kad skrandžio vėžio rizikai svarbūs ir kiti veiksniai: rūkymas, gausus alkoholio vartojimas, sūrūs ar druskoje konservuoti produktai, perdirbta ir rūkyta mėsa. Pusryčiai – tik viena dėlionės dalis.

  • Dietologai įvardijo žiemos daržoves imunitetui: išskiria lapinį kopūstą „kale“

    Atšalus orams, dažnėja peršalimo ir gripo atvejai, todėl mitybos specialistai ragina peržiūrėti kasdienį meniu. Jie primena, kad organizmo apsaugines funkcijas padeda palaikyti ne „stebuklingi“ papildai, o nuosekliai subalansuota, maistinių medžiagų turtinga mityba.

    Kaip rašo leidinys „Real Simple“, trys dietologai tarp vertingiausių šaltojo sezono pasirinkimų vienbalsiai išskiria lapinį kopūstą, dar vadinamą „kale“. Ši žalialapė daržovė vertinama dėl plataus vitaminų ir antioksidantų spektro.

    Dietologė Anna Smith pabrėžia, kad „kale“ gausu vitaminų C ir A, kurie svarbūs normaliai imuninės sistemos veiklai. Be to, jame yra vitaminų K ir E, pasižyminčių antioksidacinėmis savybėmis.

    Antioksidantai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, kuris gali skatinti uždegiminius procesus ir ląstelių pažeidimus. Tad į racioną įtraukiamos antioksidantų turinčios daržovės yra vienas iš būdų palaikyti organizmo atsparumą.

    Kuo naudingas lapinis kopūstas „kale“

    Dietologė Kristen Carli atkreipia dėmesį, kad lapiniuose kopūstuose yra beta karotino ir kitų polifenolių. Tuo metu dietologė Lainey Younkin išskiria flavonoidą kempferolį, kuris gali turėti teigiamą poveikį imuninės sistemos ląstelėms, žarnyno mikrobiomui ir padėti kovoti su laisvaisiais radikalais.

    Ne mažiau svarbios ir „kale“ esančios skaidulos. Jos yra tarsi „maistas“ naudingosioms žarnyno bakterijoms, padedantis palaikyti sveiką mikrobiomą, o moksliniai tyrimai rodo, kad žarnyno mikroorganizmų pusiausvyra susijusi su imuninės sistemos veikla ir uždegiminių procesų reguliavimu.

    Kitos žiemos daržovės, kurias verta rinktis

    Specialistai rekomenduoja nepamiršti ir ryškiai oranžinių žiemos daržovių – moliūgų, žieminių cukinijų bei saldžiųjų bulvių (batatų). Šių produktų spalvą lemia beta karotinas – augalinis pigmentas.

    Organizme beta karotinas paverčiamas vitaminu A, kuris reikalingas normaliai imuninės sistemos veiklai ir padeda organizmui apsisaugoti nuo infekcijų. Lainey Younkin teigimu, karotinoidų gausus racionas siejamas su geresne imuniteto veikla, ypač vyresnio amžiaus žmonėms ar tiems, kurių atsparumas jau nusilpęs.

    Kaip „kale“ paprastai įtraukti į meniu

    Lapiniai kopūstai nebūtinai turi būti valgomi tik žali. Kristen Carli siūlo pasigaminti traškius „kale“ traškučius: lapus suplėšyti mažesniais gabalėliais, gerai nusausinti, apšlakstyti alyvuogių aliejumi, lengvai pasūdyti ir kepti apie 10–15 minučių 150 laipsnių temperatūroje.

    „Kale“ taip pat tinka sriuboms, glotnučiams ar žiemos salotoms – jie dera su moliūgu ir granatų sėklomis. Dar viena idėja: trumpai pakepinti lapus su česnaku ir citrina bei patiekti kaip garnyrą.

    Lapiniai kopūstai gali papildyti makaronų patiekalus, omletus ir apkepus, o prireikus – netgi mėsos patiekalus, pavyzdžiui, tako įdarą. Moliūgus ir batatus patogu naudoti trintoms sriuboms, kariams ir apkepams, o konservuota moliūgų tyrė gali praversti tiek padažams, tiek kepiniams ar blynams.

    Dietologai primena: nė vienas atskiras produktas negarantuoja apsaugos nuo peršalimo ar gripo. Vis dėlto įvairi, maistinėmis medžiagomis turtinga mityba, kurioje reguliariai atsiranda daržovių, padeda organizmui gauti medžiagų, reikalingų normaliai imuninės sistemos veiklai.

  • Mango – kuklus citrinos varžovas: ką duoda vitaminui C, žarnynui ir odai

    Mango – kuklus citrinos varžovas: ką duoda vitaminui C, žarnynui ir odai

    Mango dažniausiai siejamas su saldžiu skoniu ir sultingu minkštimu, tačiau tai ne tik desertas. Po šio vaisiaus odele slypi nemažai organizmui svarbių medžiagų, tarp jų – vitaminas C.

    Remiantis JAV žemės ūkio departamento (USDA) duomenimis, 100 gramų šviežio mango vidutiniškai suteikia apie 36 mg vitamino C. Palyginimui, tokio pat kiekio citrinoje jo yra apie 53 mg.

    Nors vitaminas C mango vaisiuje citrinos „neaplenkia“, mango išsiskiria kitų maistinių medžiagų deriniu. Vitamino C vaidmuo svarbus imuninei sistemai: jis dalyvauja imuninių ląstelių veikloje ir padeda jas apsaugoti nuo oksidacinio streso.

    Vis dėlto vien mango suvalgymas nėra „skydas“ nuo peršalimo – straipsnyje pabrėžiama, kad didžiausią reikšmę turi bendra, subalansuota mityba ir pakankamas įvairių maistinių medžiagų kiekis.

    Kuo mango naudingas odai

    Viena iš ryškiausių mango savybių – karotenoidų, įskaitant beta karoteną, kiekis. Organizmas beta karoteną gali paversti vitaminu A, kuris padeda palaikyti normalią odos ir gleivinių būklę.

    Gleivinės veikia kaip svarbi apsauginė barjerinė sistema, todėl jų gera būklė reikšminga ir bendrai organizmo apsaugai. Mango minimas ir kaip vaisius, galintis prisidėti prie odos būklės palaikymo, nors „jaunystės vaisiaus“ etiketė būtų per drąsi.

    Dar vienas svarbus aspektas – vitaminas C reikalingas kolageno gamybai. Kolagenas yra baltymas, svarbus audinių struktūrai ir tvirtumui, taip pat susijęs su žaizdų gijimu.

    Tekste taip pat aptariami mango polifenoliai, tarp jų – mangiferinas, kuriam priskiriamos antioksidacinės savybės. Minima, kad laboratoriniai tyrimai rodo ir galimą priešuždegiminį potencialą, tačiau tai nereiškia, jog mango veikia kaip vaistas.

    Žarnynas ir skaidulos: ką rodo tyrimas

    Mango gali būti naudingas ir virškinimo sistemai, nes suteikia skaidulų. Skaidulos padeda reguliuoti tuštinimąsi ir palaiko žarnyno mikrobiotos funkcijas.

    Įdomi detalė – 2018 metais žurnale „Molecular Nutrition & Food Research“ publikuotas tyrimas apie lėtinius vidurių užkietėjimus. Jame dalyviai keturias savaites kasdien suvalgydavo po 300 gramų mango, o tyrėjai fiksavo tuštinimosi dažnio ir konsistencijos pagerėjimą.

    Rezultatai buvo palankesni nei grupėje, kuri gavo panašų kiekį vien skaidulų. Tiesa, pabrėžiama, kad tai buvo nedidelis bandomasis tyrimas, todėl reikalingi didesni tyrimai, kad nauda būtų patvirtinta plačiau.

    Kiek mango valgyti ir kam svarbus saikas

    Mango gali būti kasdienės mitybos dalis, tačiau svarbu saikingos porcijos. 100 gramų mango yra apie 60 kcal, be to, jame yra natūralių cukrų.

    Renkantis produktą, straipsnyje siūloma teikti pirmenybę šviežiam vaisiui – jis suteikia ne tik vitaminų, bet ir skaidulų. Tuo metu sultyse ar nektaruose skaidulų paprastai gerokai mažiau, o kai kuriuose produktuose gali būti ir pridėtinio cukraus.

    Žmonėms, sergantiems cukriniu diabetu, rekomenduojama mango porciją įskaičiuoti į bendrą per dieną suvartojamų angliavandenių kiekį. O jautresnį virškinimą turintiems asmenims didesnės porcijos gali sustiprinti virškinimo diskomfortą.

    Apibendrinant, mango nėra stebuklinga priemonė imunitetui ar senėjimui sustabdyti. Tačiau vitaminų, skaidulų ir antioksidantų derinys gali būti vertinga įvairios mitybos dalis.

  • Saldžiosios bulvės ar morkos: kuri oranžinė daržovė naudingesnė akims?

    Akims svarbu ne tik laikas prie ekranų ar akinių stiprumas – regėjimą ilgainiui gali palaikyti ir kasdienė mityba. Tarp dažniausiai minimų produktų išsiskiria dvi oranžinės daržovės: morkos ir saldžiosios bulvės.

    „EatingWell“ apžvalgoje dietologai ir gydytoja oftalmologė aiškina, kad abi daržovės turi regėjimui naudingų medžiagų, tačiau jų „profiliai“ šiek tiek skiriasi. Todėl vienos aiškios nugalėtojos čia nėra.

    Tiek morkos, tiek saldžiosios bulvės yra turtingos beta karoteno – augalinio junginio, kurį organizmas paverčia vitaminu A. Šis vitaminas svarbus ragenai ir padeda akims prisitaikyti prie prastesnio apšvietimo.

    Skirtumai atsiranda kalbant apie kitas medžiagas: saldžiosios bulvės išsiskiria vitaminu C, o morkos – liuteinu, kuris siejamas su papildoma tinklainės apsauga.

    Kuo akims naudingos saldžiosios bulvės

    Saldžiosios bulvės, kaip ir morkos, ryškią spalvą gauna dėl karotenoidų. Jos ypač gausios beta karoteno, o organizmui tai – svarbus vitamino A šaltinis.

    Be vitamino A, saldžiosios bulvės suteikia ir vitamino C, kuris veikia kaip antioksidantas. Straipsnyje pabrėžiama, kad antioksidantai padeda neutralizuoti laisvuosius radikalus ir taip mažinti su amžiumi siejamų akių pažeidimų riziką.

    Kuo išsiskiria morkos

    Morkos seniai turi „daržovės akims“ reputaciją, ir tai pagrįsta ne vien beta karotenu. Oftalmologė Dagny Zhu pabrėžia, kad morkose yra ir liuteino.

    Liuteinas – antioksidantas, kurio daugiausia randama geltonojoje dėmėje (makuloje), atsakingoje už ryškų centrinį matymą. Straipsnyje jis apibūdinamas kaip savotiški „vidiniai akiniai nuo saulės“, galintys filtruoti dalį žalingos mėlynos šviesos ir saugoti tinklainę.

    Kartu akcentuojama, kad vien morkų „padauginimas“ nepavers regėjimo geresniu nei įprasta, jei žmogus jau gauna pakankamai vitamino A su maistu.

    Kurią rinktis ir kaip valgyti, kad nauda būtų didesnė

    Gydytojos vertinimu, tiek morkos, tiek saldžiosios bulvės yra puikūs pasirinkimai – tiesiog jos suteikia kiek skirtingas medžiagas. Saldžiosiose bulvėse daugiau vitamino C ir šiek tiek daugiau beta karoteno, o morkose – patikimas liuteino šaltinis.

    Svarbus niuansas – vitaminas A yra tirpus riebaluose, todėl jo įsisavinimui padeda riebalų šaltinis. Pavyzdžiui, tiek morkas, tiek saldžiąsias bulves verta derinti su alyvuogių aliejumi ar kitais riebalais.

    Galiausiai siūloma orientuotis į įvairovę: valgyti skirtingų spalvų daržoves, o ne ieškoti vieno „geriausio“ produkto. Papildomai akims naudingi gali būti ir tamsiai žali lapiniai augalai bei riebi žuvis.

    Be mitybos, straipsnyje primenami ir kasdieniai įpročiai: darant pertraukas nuo ekranų galima taikyti 20-20-20 taisyklę (kas 20 minučių 20 sekundžių pažiūrėti į tolį), o lauke – rinktis akinius su 100 proc. UV apsauga.

  • Tyrimas: 1 000 mg vitamino C nepaveikė ligos eigos, bet siejosi su ilgesniu išgyvenimu

    Naujas klinikinis tyrimas rodo, kad didelės vitamino C dozės kai kuriems pacientams, sergantiems kraujo ligomis, gali būti susijusios su ilgesniu išgyvenimu, nors pagrindinis tyrimo tikslas taip ir nebuvo pasiektas.

    EVITA tyrime dalyvavo 109 žmonės, kuriems nustatyta kloninė citopenija neaiškios reikšmės (CCUS) arba mažesnės rizikos mieloidiniai navikai, daugiausia mielodisplazinis sindromas (MDS). Šie sutrikimai susiję su nenormaliu kraujo ląstelių formavimusi ir daliai pacientų laikui bėgant gali progresuoti iki ūminės mieloleukemijos (AML).

    Dalyviai atsitiktinai suskirstyti į dvi grupes: 55 asmenys 12 mėnesių kasdien gavo po 1 000 mg vitamino C, 54 – placebą. Tyrimas vyko dvigubai aklu metodu, todėl nei pacientai, nei tyrėjai nežinojo, kas gauna papildą.

    Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad šioje pacientų grupėje vitamino C trūkumas arba per mažas jo kiekis kraujyje buvo dažnas. Vartojusiųjų papildą vitamino C koncentracija kraujyje pastebimai padidėjo ir pasiekė plazmos „prisotinimui“ būdingą lygį.

    Pagrindinis tikslas nepasiektas

    Svarbiausias EVITA tyrimo klausimas buvo, ar vitaminas C gali sulėtinti nenormalių kraujo ląstelių klonų augimą. Šiuo aspektu reikšmingo statistinio skirtumo tarp grupių nustatyta nebuvo.

    Kitaip tariant, kloninio augimo tempas buvo panašus tiek vartojusių vitamino C, tiek gavusių placebą. Dėl to iš šio tyrimo negalima teigti, kad metų trukmės papildų vartojimas sustabdė procesą, galintį vesti į leukemijos vystymąsi.

    Skirtumai išryškėjo stebint išgyvenimą

    Visgi tyrėjų dėmesį patraukė kiti signalai. Po maždaug 34 mėnesių stebėjimo medianos placebo grupėje užfiksuotos 24 mirtys, o vitamino C grupėje – 11.

    Analizė parodė ilgesnį bendrą išgyvenimą tarp vartojusiųjų vitaminą C. Tačiau autoriai pabrėžė, kad ši išgyvenamumo analizė buvo eksploracinė – tyrimas nebuvo specialiai suplanuotas ir jo dalyvių skaičius nebuvo apskaičiuotas būtent šiam rodikliui įvertinti.

    Uždegimo žymenys ir epigenetikos klausimas

    Įdomių rezultatų pateikė ir uždegimą reguliuojančių medžiagų analizė. Tyrėjai įvertino 19 citokinų ir chemokinų, o šešių jų pokyčiai tarp grupių reikšmingai skyrėsi.

    Vienas pavyzdžių – interleukinas-6 (IL-6): placebo grupėje jo kiekis didėjo, o vitamino C vartojusiųjų grupėje šiek tiek mažėjo. Kadangi lėtinis uždegimas gali prisidėti prie nenormalių kraujo ląstelių plitimo, ši kryptis tyrėjams pasirodė verta gilesnio nagrinėjimo, nors išvada, kad vitaminas C apsaugo nuo leukemijos, kol kas negalima.

    Mokslininkus domina ir galimas vitamino C poveikis epigenetiniams mechanizmams. Žinoma, kad vitaminas C yra TET fermentų kofaktorius, o ypač daug dėmesio skiriama TET2 – genui, kuris CCUS ir mieloidiniuose navikuose neretai būna mutavęs.

    Tyrėjai pabrėžia, kad EVITA rezultatai kol kas nėra pagrindas pacientams savarankiškai pradėti vartoti po 1 000 mg vitamino C per parą. Tyrimas buvo palyginti nedidelis, truko metus, o pagrindinis rodiklis skirtumo neparodė, todėl planuojamas didesnis tyrimas, kuriame būtų tiksliau įvertintas papildų poveikis išgyvenimui.

    Taip pat primenama, kad 1 000 mg yra gerokai daugiau nei suaugusiajam sveikam žmogui nurodoma orientacinė vitamino C paros norma – 80 mg. Dėl to papildai paprastai turėtų būti skirti tik realiam trūkumui koreguoti, o principas „kuo daugiau, tuo geriau“ vitaminams ne visada tinka.

  • Dietologai įvardijo daržoves, kurios gali būti siejamos su mažesne kasos vėžio rizika

    Kryžmažiedės daržovės – tokios kaip brokoliai, briuseliniai kopūstai, lapiniai kopūstai ar paprasti kopūstai – gali būti siejamos su mažesne kasos vėžio rizika. Apie tai kalba dietologai, remdamiesi moksliniais tyrimais, kurie nagrinėjo šių daržovių vartojimo ir kasos vėžio tikimybės sąsajas.

    Kasos vėžys – viena sunkiausiai anksti nustatomų onkologinių ligų, todėl natūralu, kad visuomenę domina, kokie kasdieniai pasirinkimai gali padėti sumažinti riziką. Kaip rašoma „EatingWell“, nors nėra vieno produkto, kuris užkirstų kelią ligai, mitybos kryptis ir tam tikri maisto produktai gali būti reikšminga bendros prevencijos dalis.

    Minimos daržovės išsiskiria tuo, kad jose gausu biologiškai aktyvių augalinių junginių. Vienas dažniausiai tyrinėtų – sulforafanas, kuris aptinkamas būtent kryžmažiedėse daržovėse ir siejamas su galimu apsauginiu poveikiu.

    Svarbu pabrėžti: kalbama apie rizikos mažinimą, o ne garantuotą prevenciją. Vis dėlto tokie pasirinkimai, kaip dažnesnis daržovių įtraukimas į mitybą, gali būti paprastas žingsnis, prisidedantis prie geresnės sveikatos.

    Kuo išsiskiria kryžmažiedės daržovės

    Dietologų teigimu, vienas pagrindinių kryžmažiedžių daržovių „stipriųjų ginklų“ yra sulforafanas. Laboratoriniuose tyrimuose šis junginys buvo siejamas su kasos vėžio ląstelių augimo lėtinimu ir dalies jų žūtimi, tačiau tokie rezultatai nebūtinai tiesiogiai persikelia į realias mitybos situacijas.

    Vis dėlto epidemiologiniai tyrimai leidžia kalbėti apie ryšį: viename tyrime nustatyta, kad žmonės, kurie per savaitę suvalgydavo daugiau nei tris ketvirtadalius puodelio žalių kryžmažiedžių daržovių, turėjo mažesnę tikimybę susirgti kasos vėžiu nei tie, kurie suvalgydavo mažiau nei ketvirtadalį puodelio.

    Dar vienas svarbus niuansas – paruošimo būdas. Nors daržovių nebūtina valgyti žalių, švelnesni terminio apdorojimo metodai (pavyzdžiui, trumpas garinimas ar šildymas mikrobangų krosnelėje) gali geriau išsaugoti sulforafaną nei ilgas virimas.

    Skaidulos ir vitaminas C – papildomas argumentas

    Kryžmažiedės daržovės vertinamos ne tik dėl sulforafano. Jose gausu skaidulų – maistinės medžiagos, kuri įvairiuose tyrimuose siejama su mažesne kasos vėžio rizika, taip pat su geresne virškinimo sistemos veikla.

    Be to, šios daržovės aprūpina vitaminu C ir kitais antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčiais junginiais. Dietologai atkreipia dėmesį, kad lėtinis uždegimas organizme gali sudaryti palankesnes sąlygas onkologinių ligų vystymuisi, o antioksidantų turintis maistas gali būti viena iš priemonių, padedančių mažinti oksidacinį stresą.

    Pavyzdžiui, nurodoma, kad vienas puodelis virtų brokolių gali suteikti daugiau nei 100 proc. rekomenduojamos vitamino C paros normos. Tai viena priežasčių, kodėl kryžmažiedės daržovės minimos kaip vertingas šio vitamino šaltinis.

    Kiti kasos vėžio rizikos veiksniai, kuriuos galima keisti

    Nors mityba svarbi, dietologai pabrėžia ir kitus kasos vėžio riziką galinčius veikti dalykus. Tarp jų minimas kūno svoris – perteklinis riebalinis audinys siejamas su didesne kasos vėžio rizika, todėl rekomenduojama siekti sveiko svorio per fizinį aktyvumą ir augalinio maisto gausesnę mitybą.

    Taip pat išskiriamas alkoholis: didesnis vartojimas siejamas su didesne kasos vėžio rizika, o gausus alkoholio vartojimas gali prisidėti prie pankreatito (kasos uždegimo), kuris laikomas vienu rizikos veiksnių.

    Dar vienas itin reikšmingas veiksnys – rūkymas. Metimas rūkyti įvardijamas kaip vienas svarbiausių žingsnių, mažinančių kasos vėžio riziką, o nerūkantiems patariama kiek įmanoma vengti pasyvaus rūkymo.

    Specialistai apibendrina: vienas maisto produktas ligos neapsaugo, tačiau reguliariai įtraukiant kryžmažiedes daržoves į subalansuotą mitybą galima prisidėti prie mažesnės rizikos ir geresnės bendros savijautos.

  • Populiarūs geležies papildai gali dirginti skrandį: ką svarbu žinoti apie vartojimą

    Geležies papildai yra vieni populiariausių, tačiau daliai žmonių jie sukelia nemalonius pojūčius – pykinimą, pilvo skausmą ar rėmenį. Specialistai aiškina, kad problema dažnai slypi ne vien pačiame papilde, o tame, kaip organizmas pasisavina geležį.

    Kaip rašo „EatingWell“, geležis neretai rekomenduojama tiems, kuriems nustatytas jos trūkumas arba didesnė rizika su juo susidurti – pavyzdžiui, moterims, nėščiosioms, sportuojantiems ar besilaikantiems augalinės mitybos. Vis dėlto net ir saugiais laikomi papildai gali turėti šalutinį poveikį.

    Viena pagrindinių priežasčių – geležies organizmas nepasisavina visos. Tai, kas lieka neįsisavinta, gali užsibūti virškinamajame trakte ir sukelti dirginimą, ypač jei vartojamos didesnės dozės.

    Dar vienas svarbus niuansas – skiriasi geležies formos, dozavimas ir vartojimo laikas. Tai lemia ir įsisavinimą, ir tai, kaip stipriai papildas „kerta“ per skrandį.

    Kodėl geležis gali „užstrigti“ žarnyne

    Geležies tabletėse jos kiekis dažnai yra gerokai didesnis nei gaunamas su maistu. Pavyzdžiui, tekste pateikiamas dažnai vartojamos geležies sulfato tabletės pavyzdys: 325 mg geležies sulfato gali suteikti 65 mg vadinamosios elementinės geležies.

    Tačiau organizmas gali įsisavinti tik dalį šio kiekio. Kuo didesnė dozė, tuo mažesnė įsisavinama procentinė dalis – todėl „daugiau“ nebūtinai reiškia „geriau“.

    Didžioji dalis geležies pasisavinama plonojoje žarnoje. Neįsisavinta geležis keliauja toliau virškinamuoju traktu, o tuomet gali pasireikšti pykinimas, pilvo skausmas ar nevirškinimo pojūtis.

    Dirginimas ir poveikis žarnyno bakterijoms

    Neįsisavinta geležis gali būti chemiškai reaktyvi. Straipsnyje aiškinama, kad ji gali prisidėti prie laisvųjų radikalų susidarymo, o tai potencialiai pažeidžia šalia esančias ląsteles, įskaitant virškinamojo trakto gleivinę.

    Minima ir tai, kad geležies oksidacijos procesai virškinamajame trakte gali sietis su gleivinės pažeidimu, dėl kurio atsiranda skrandžio skausmas, spazmai ir dirginimas.

    Be to, geležies perteklius žarnyne gali keisti mikrobiotos (žarnyno bakterijų) balansą. Tekste nurodoma, kad tyrimai sieja papildomą geležį su naudingų bakterijų mažėjimu ir galimai nepalankių bakterijų augimu, o tai gali pasireikšti spazmais ar pakitusiais tuštinimosi įpročiais.

    Forma ir laikas: kodėl tai svarbu

    Ne visi geležies papildai sukelia vienodą šalutinį poveikį – svarbi ir forma, ir dozė, ir individuali geležies būklė. Straipsnyje pabrėžiama, kad kai kurios formos virškinamajam traktui gali būti „aštresnės“.

    Pavyzdžiui, geležies sulfatas ir geležies fumaratas įvardijami kaip dažniau galintys sukelti virškinimo sistemos nepageidaujamus pojūčius. Kaip viena švelnesnių alternatyvų minima geležies bisglicinato forma, kuri kai kuriems žmonėms gali būti lengviau toleruojama.

    Reikšmę turi ir vartojimo momentas. Geležis geriausiai įsisavinama nevalgius, tačiau taip gali sustiprėti skrandžio diskomfortas, todėl kartais siūloma vartoti su nedideliu kiekiu maisto – tiesa, tai gali sumažinti įsisavinimą.

    Kaip vartoti, kad mažiau skaudėtų skrandį

    Svarbiausia rekomendacija – dėl tinkamos formos ir dozės pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu. Didesnės geležies dozės, pasak tekste cituojamų specialistų, dažniau siejamos su skrandžio skausmais.

    Jei nevalgius vartojama geležis dirgina skrandį, gali padėti nedidelis kiekis maisto. Tai gali pagerinti toleravimą, nors ir gali turėti įtakos tam, kiek geležies bus pasisavinta.

    Taip pat patariama geležį derinti su vitaminu C, nes jis padeda pasisavinti geležį. Kaip pavyzdžiai minimi apelsinų sultys ar vitamino C turintys produktai, tokie kaip apelsinai, braškės ar raudonosios paprikos.

    Kartu primenama vengti kai kurių produktų ir vaistų tuo pačiu metu kaip ir geležies papildai: didelio skaidulų kiekio maisto, kalcio gausių produktų, antacidinių preparatų bei kofeino (pvz., kavos ar juodos arbatos). Tokie deriniai gali trukdyti įsisavinimui ir didinti nemalonių pojūčių tikimybę.

    Kaip saugiau rinktis papildus

    Papildų pasiūla didžiulė, todėl straipsnyje rekomenduojama rinktis patikimų gamintojų produktus ir, jei įmanoma, tokius, kurie yra nepriklausomai testuoti. Tai padeda sumažinti riziką, kad sudėtis neatitiks etiketės.

    Galiausiai pabrėžiama, kad kiekvieno žmogaus poreikiai skiriasi. Prieš pradedant vartoti geležies papildus verta pasitikrinti geležies rodiklius ir aptarti su gydytoju ar kitu specialistu, kas konkrečiu atveju būtų tinkamiausia.

  • Kaip iš apelsinų sulčių gauti daugiau vitamino C: svarbiausia – laikymas ir laikas

    Apelsinų sultys – vienas patogiausių būdų gauti vitamino C, tačiau jo kiekis stiklinėje priklauso ne tik nuo vaisių. Didelę įtaką daro tai, kaip sultys apdorojamos, supakuojamos ir kaip jas laikote namuose.

    Kaip rašo „EatingWell“, mitybos specialistės pabrėžia: nėra vieno „stebuklingo“ būdo, kuris staiga pagerintų vitamino C įsisavinimą iš 100 proc. apelsinų sulčių. Tačiau tinkamas laikymas padeda išsaugoti patį vitaminą C – kad jo išties būtų tada, kai geriate.

    Vitaminas C (L-askorbo rūgštis) yra vandenyje tirpus vitaminas, svarbus imuninei funkcijai, žaizdų gijimui ir antioksidacinei apsaugai. Jo gausu ne tik apelsinuose, bet ir braškėse, kiviuose, taip pat daržovėse – pavyzdžiui, paprikose ar brokoliuose.

    Vis dėlto, net ir pasirinkus 100 proc. sultis, verta prisiminti paprastą taisyklę: vitaminas C laikui bėgant skyla, todėl svarbu, kiek laiko atidarytas pakelis ar butelis stovi šaldytuve.

    Kodėl vitaminas C apelsinų sultyse mažėja

    Pasak dietologų, vitamino C kiekį keičia ne vien tai, ar sultys šviežiai spaustos. Reikšmę turi ir apdorojimo procesai, pakuotė bei laikymo sąlygos nuo pat gamybos iki jūsų šaldytuvo.

    Vitamino C stabilumui kenkia aplinkos veiksniai – ypač deguonis, šviesa ir šiluma. Dėl to net tinkamos sultys, ilgai stovėdamos atidarytos, pamažu praranda dalį savo maistinės vertės.

    Specialistai akcentuoja, kad atidarius pakuotę „laikrodis pradeda tiksėti“ – kuo ilgiau sultys laikomos, tuo daugiau vitamino C gali būti prarandama. Dėl to rekomenduojama sultis suvartoti per protingą laiką.

    Kaip laikyti apelsinų sultis, kad išsaugotumėte vitaminą C

    Pagrindinė rekomendacija paprasta: apelsinų sultis laikykite šaldytuve ir sandariai uždarytas. Taip sumažinama oksidacija, o kartu – ir maistinių medžiagų irimas.

    Minima ir praktinė detalė: sultis geriausia laikyti originalioje pakuotėje, o jei perpilate – rinktis sandarų indą. Specialistų teigimu, nepermatoma arba stiklinė tara gali padėti geriau apsaugoti nuo šviesos poveikio.

    Dar viena svarbi smulkmena – planavimas perkant. Jei žinote, kad sultis vartojate lėtai, gali būti naudingiau rinktis mažesnę pakuotę, kad spėtumėte jas išgerti, kol jos „šviežiausios“.

    Pasteurizuotų sulčių vengti nerekomenduojama: pasterizacija yra svarbus maisto saugos žingsnis, padedantis sumažinti riziką dėl kenksmingų mikroorganizmų. Jei norite palyginti produktus tarpusavyje, siūloma atkreipti dėmesį į etiketėse nurodomą vitamino C kiekį.

    Kaip dar panaudoti apelsinų sultis

    Jei atidarytų sulčių lieka, jas galima panaudoti ne tik geriant. Vienas paprasčiausių būdų – naudoti kaip pagrindą glotnučiams (suteiks ir skonio, ir natūralaus saldumo).

    Kitas variantas – užšaldyti ledukų formelėse ir ledo kubelius dėti į gėrimus. Taip pat apelsinų sultys tinka užpilams: pavyzdžiui, sumaišius su trupučiu alyvuogių aliejaus ir prieskoniais galima pasigaminti paprastą salotų padažą.

    Aktyvesniems žmonėms apelsinų sultys gali būti ir angliavandenių šaltinis prieš ar po treniruotės. Tačiau svarbiausia išlieka praktinis principas: kad gautumėte kuo daugiau vitamino C, pasirūpinkite, jog sultys būtų laikomos tinkamai ir nebūtų užmirštos šaldytuve per ilgai.