CP v2

Tag: Vitaminas C

  • 5 produktai, kurie skatina kolageno gamybą: mitybos specialistai pataria, ką rinktis kasdien

    Kolagenas yra vienas svarbiausių baltymų organizme: jis suteikia odai stangrumo, dalyvauja jungiamojo audinio, sąnarių ir kraujagyslių struktūroje. Su amžiumi natūrali kolageno gamyba lėtėja, o tai dažnai siejama su mažesniu odos elastingumu ir lėtesne regeneracija.

    Nors stebuklingo produkto, kuris per kelias dienas grąžintų jaunystę, nėra, mityba gali padėti sudaryti palankias sąlygas kolageno sintezei. Ypač svarbūs vitaminas C, cinkas, varis, baltymai ir antioksidantai, padedantys mažinti oksidacinį stresą.

    Avokadai ir citrusai

    Avokadai vertinami dėl mononesočiųjų riebalų, kurie padeda palaikyti odos barjerą, taip pat dėl mikroelementų, dalyvaujančių audinių atsinaujinimo procesuose. Kadangi avokadai kaloringi, svarbu derinti juos su bendra dienos energijos norma ir fiziniu aktyvumu.

    Apelsinai ir kiti citrusiniai vaisiai siejami su didesniu vitamino C kiekiu, kuris būtinas kolageno skaidulų formavimuisi. Žmonėms, turintiems skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opą, refliuksą ar pankreatito paūmėjimų, aktyvesnis citrusų vartojimas gali netikti.

    Guava, uogos ir mangas

    Guava dažnai minima kaip vaisius, turintis itin daug vitamino C, taip pat ji gali papildyti mitybą antioksidantais. Vis dėlto egzotiniai vaisiai kai kuriems žmonėms gali sukelti jautrumą, todėl verta stebėti individualią organizmo reakciją.

    Uogos, tokios kaip braškės, avietės, mėlynės ar gervuogės, papildo racioną vitaminu C ir kitais antioksidantais. Šie junginiai padeda saugoti ląsteles nuo laisvųjų radikalų poveikio, o tai netiesiogiai prisideda prie odos būklės palaikymo.

    Mangas aprūpina vitaminu A ir kitomis bioaktyviomis medžiagomis, kurios svarbios odos atsinaujinimui. Jo geriau nevalgyti nevalgius, o turint virškinimo sutrikimų ar alergijų, kiekį reikėtų didinti atsargiai.

    Specialistai pabrėžia, kad odos būklei svarbi ne tik mityba, bet ir pakankamas miegas, apsauga nuo saulės, nerūkymas bei fizinis aktyvumas. Jei vargina ryškūs odos pokyčiai ar nuolatiniai virškinimo simptomai, tikslinga pasitarti su šeimos gydytoju ar gydytoju dietologu.

  • Šios salotos lenkia rukolą: daugiau geležies, vitamino C ir švelnesnės skrandžiui

    Daržovių skyriuose vis dažniau pastebima vienu pavadinimu išsiskirianti lapinė daržovė – avinžirnė, dar vadinama avinžole arba lauko salota. Ji vertinama dėl švelnaus, lengvai riešutinio skonio ir traškių, nedidelių lapelių. Ypač ji išpopuliarėja šaltuoju metų laiku, kai šviežių vietinių daržovių pasirinkimas siaurėja.

    Mitybos požiūriu tai viena maistingesnių lapinių žalumynų rūšių: avinžolėje gausu vitaminų A ir C, folio rūgšties, taip pat kalio ir geležies. Lapuose aptinkama ir bioaktyvių junginių, tarp jų karotenoidų bei fenolinių medžiagų, kurios siejamos su antioksidaciniu poveikiu. Dėl mažo kaloringumo ši daržovė lengvai įtraukiama į kasdienį racioną.

    Kuo išsiskiria maistinė sudėtis?

    Avinžolė dažnai lyginama su įprastomis salotomis ir rukola, nes gali būti geras būdas paįvairinti žalumynus. Joje paprastai būna daugiau mikroelementų nei neutralios skonio salotų rūšys, o skonis išlieka švelnus. Dėl to ji tinka ir tiems, kurie vengia aštresnių, kartesnių lapinių daržovių.

    Geležis ir folio rūgštis svarbios normaliai kraujodarai, o vitaminas C prisideda prie imuninės sistemos funkcijos ir padeda organizmui įsisavinti geležį iš augalinių šaltinių. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad vienas produktas problemų neišsprendžia: svarbiausia yra bendra mitybos įvairovė ir pakankamas baltymų bei kitų mikroelementų kiekis.

    Švelnesnė skrandžiui

    Praktikoje avinžolė dažnai pasirenkama kaip švelnesnė alternatyva rukolai ar cikorijai, ypač jautresnio virškinimo žmonėms. Jos lapai minkšti, o skonis ne toks aitrus, todėl ji lengvai dera su įvairiais patiekalais. Tai patogu, kai norisi daugiau žalumynų, bet nesinori ryškaus kartumo.

    Internete paplitę teiginiai apie organizmo odruskėjimą ar toksinų šalinimą dažnai skamba patraukliai, tačiau mokslo požiūriu tokias frazes vertinti reikėtų atsargiai. Organizmas natūraliai šalina medžiagų apykaitos produktus per kepenis ir inkstus, o didžiausią naudą duoda paprasti įpročiai: daugiau daržovių, pakankamai skysčių ir mažiau itin perdirbto maisto.

    Kaip ją valgyti kasdien?

    Lengviausias būdas – naudoti avinžolę salotoms: ji dera su feta, kiaušiniais, tunu ar lašiša, taip pat su ankštiniais ir keptomis daržovėmis. Kad neprarastų tekstūros, ją verta dėti pačioje pabaigoje ir padažu apšlakstyti prieš pat valgant.

    Norint daugiau naudos, salotas verta papildyti vitamino C šaltiniais, pavyzdžiui, citrinų sultimis ar paprika, o sotumui – baltymais. Taip iš paprastos žalumynų saujos gaunamas visavertiškesnis patiekalas, tinkantis ir pietums, ir vakarienei.

  • Ši daržovė turi daugiau vitamino C nei citrusai: dietologai ragina jos neignoruoti

    Ši daržovė turi daugiau vitamino C nei citrusai: dietologai ragina jos neignoruoti

    Vitaminą C daugelis pirmiausia sieja su apelsinais ar citrinomis, tačiau puikiu jo šaltiniu gali būti ir kur kas paprastesnė daržovė – kaliaropė. Pastaraisiais metais ji vis dažniau grįžta į kasdienę virtuvę, o mitybos specialistai primena apie jos maistinę vertę.

    Kaliaropė išsiskiria švelniu, lengvai salstelėjusiu skoniu ir traškia tekstūra, todėl tinka valgyti žalią. Ji dažnai naudojama salotose, kaip užkandis vietoje mažiau palankių pasirinkimų ar kaip garnyras prie pagrindinių patiekalų.

    Kiek vitamino C turi kaliaropė?

    Žalioje kaliaropėje 100 gramų gali būti apie 60–65 miligramai vitamino C, todėl kai kuriais atvejais ji lenkia citrusinius vaisius. Palyginimui, tokio pat kiekio apelsine paprastai būna apie 50 miligramų vitamino C.

    Praktiškai tai reiškia, kad viena vidutinė kaliaropė gali reikšmingai prisidėti prie dienos vitamino C poreikio. Daugiausia jo išlieka valgant daržovę žalią, nes kaitinimas dalį vitamino C sumažina.

    Kuo ji naudinga kasdienėje mityboje?

    Vitaminas C svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai ir kolageno gamybai, kuri reikalinga odai, kraujagyslėms, kremzlėms ir kaulams. Jis taip pat padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso.

    Kaliaropėje yra skaidulų, kurios padeda ilgiau išlaikyti sotumą ir palaiko žarnyno veiklą, todėl ši daržovė dažnai minima kaip palankus pasirinkimas siekiant kontroliuoti svorį. Be to, ji turi kalio, kuris svarbus normaliai raumenų funkcijai ir kraujospūdžio palaikymui.

    Kam reikėtų būti atsargesniems?

    Nors kaliaropė laikoma saugia ir naudinga daugumai žmonių, didesni jos kiekiai kai kuriems gali sukelti pilvo pūtimą ar kitą virškinimo diskomfortą. Tokiais atvejais verta stebėti organizmo reakciją ir rinktis mažesnes porcijas.

    Žmonėms, turintiems skydliaukės sutrikimų, dažniausiai nereikia visiškai atsisakyti kryžmažiedžių daržovių, tačiau rekomenduojamas saikas ir įvairesnė mityba. Jei kyla klausimų dėl individualaus raciono, tikslinga pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Kaliaropę galima panaudoti ne tik žalią: ji tinka troškiniams, trintoms sriuboms ar keptiems užkandžiams. Valgomi ir jauni lapai, kuriuos galima dėti į salotas, kokteilius ar gaminti iš jų pesto.

  • Kada gerti kolageną: daug kas tiki mitu, bet specialistai sako, kas iš tiesų svarbiausia

    Kada gerti kolageną: daug kas tiki mitu, bet specialistai sako, kas iš tiesų svarbiausia

    Kolagenas pastaraisiais metais tapo vienu populiariausių papildų, siejamų su odos išvaizda, plaukų ir nagų būkle bei sąnarių komfortu. Vis dažniau kyla klausimas, kada jį vartoti geriau: ryte ar vakare. Nors internete gausu patarimų, moksliniai duomenys rodo, kad svarbiausias veiksnys dažniausiai yra ne paros metas.

    Specialistai pabrėžia, kad didžiausią įtaką rezultatams turi vartojimo reguliarumas ir pakankamas kiekis, o ne tai, ar papildą išgersite prieš pusryčius, ar prieš miegą. Kolageno poveikis siejamas su tuo, kad organizmas jį suskaido į aminorūgštis ir peptidus, kurie naudojami audinių atsinaujinimui. Todėl svarbu ilgalaikis, nuoseklus režimas.

    Kodėl ryto ar vakaro pasirinkimas ne esminis?

    Dažnai kartojamas teiginys, kad kolageną būtina gerti nevalgius, nes taip jis esą geriau pasisavinamas, neturi tvirto mokslinio pagrindo. Kolageno papildai virškinami kaip baltymai, tad jų įsisavinimą labiau lemia bendra mityba ir individualus virškinimo toleravimas. Daliai žmonių patogiau vartoti ryte, nes taip lengviau nepamiršti dienos dozės.

    Kitas populiarus įsitikinimas, kad kolageną būtina gerti vakare, nes naktį organizmas intensyviau regeneruojasi. Tiesa, miego metu vyksta daug atkuriamųjų procesų, tačiau patikimų įrodymų, kad vakarinis kolageno vartojimas duoda geresnį rezultatą nei rytinis, trūksta. Praktikoje rekomenduojama pasirinkti laiką, kurį lengviausia išlaikyti kasdien.

    Kas realiai padeda kolageno sintezei?

    Kolagenas yra struktūrinis baltymas, svarbus odai, kremzlėms, sausgyslėms ir kaulams. Su amžiumi jo gamyba mažėja, o tai gali atsispindėti odos elastingume ir sąnarių pojūčiuose. Būtent todėl dalis žmonių renkasi kolageno papildus, tikėdamiesi palaikyti įprastą audinių būklę.

    Norint sudaryti palankesnes sąlygas natūraliai kolageno sintezei, svarbu, kad mityboje netrūktų baltymų ir vitamino C. Taip pat reikšmingi mikroelementai, pavyzdžiui, cinkas ir varis, kurie dalyvauja audinių atsinaujinimo procesuose. Vien papildas nekompensuoja prastos mitybos, todėl dažniausiai rekomenduojamas kompleksinis požiūris.

    Kada tikėtis pokyčių ir kaip vartoti saugiai?

    Kolagenas neveikia iš karto, o pirmi pastebimi pokyčiai dažniausiai siejami su kelių savaičių nuosekliu vartojimu. Kai kuriais atvejais prireikia 2–3 mėnesių, kol rezultatai tampa aiškesni, ypač jei vertinami odos elastingumo ar sąnarių komforto pokyčiai. Dėl to trumpalaikės, nenuoseklios kuracijos dažnai nuvilia.

    Renkantis papildą verta atkreipti dėmesį į sudėtį, porcijoje esančio kolageno kiekį ir tai, ar jis jums nesukelia virškinimo diskomforto. Jei turite lėtinių ligų, vartojate vaistus, esate nėščia ar žindote, dėl papildų vartojimo saugumo tikslinga pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Patogiausias paros metas yra tas, kurį realiai išlaikysite kasdien.

  • Raudonasis kivis užkariauja virtuvę: skonis lyg kiwi ir uogų miksas, o naudos – apstu

    Kas yra raudonasis kivis?

    Raudonasis kivis – tai iš aktinidijų (Actinidia) genties išvestos veislės, išsiskiriančios švelnesniu skoniu ir ryškiu rausvu ar rubininiu žiedu vaisiaus centre. Iš išorės jis primena įprastą kivi, tačiau dažniausiai būna smulkesnis, su plonesne odele ir menkesniu plaukelių sluoksniu.

    Šios veislės paplito kaip selekcijos ir kryžminimo rezultatas, siekiant sukurti desertinį, saldesnį vaisių su įspūdinga spalva. Tarptautinėje prekyboje ryškiausiai minimos „Zespri“ linijos, tarp jų ir „RubyRed“, kurios pastaraisiais sezonais dažniau pasirodo ne tik nišinėse, bet ir didžiųjų tinklų lentynose.

    Skonis, sezonas ir kaip išsirinkti

    Pagrindinis skirtumas nuo žaliojo kivi – skonis: raudonasis dažniausiai mažiau rūgštus, sultingesnis ir aiškiai saldesnis. Dalis ragaujančių jį apibūdina kaip kivi, uogų ir labai prinokusių vynuogių derinį, su lengva tropine nata.

    Lietuvoje raudonasis kivis paprastai yra sezoninė naujiena, dažniau pasirodanti pavasarį ir vasaros pradžioje, ypač per egzotinių vaisių ar premium produktų kampanijas. Renkantis verta ieškoti vaisių, kurie yra lengvai pasiduodantys spaudimui, bet neturi įdubimų, šlapių patamsėjimų ar pažeistos odelės.

    Jei kivis kietas, jis gali ramiai prinokti kambario temperatūroje per kelias dienas. Spartesniam nokimui padeda laikymas šalia obuolių ar bananų, nes šie vaisiai išskiria etileną, skatinantį brendimą.

    Maistinė vertė ir kam reikėtų atsargumo

    Raudonasis kivis vertinamas dėl vitamino C ir skaidulų, o spalvą jam suteikiantys augaliniai pigmentai siejami su antioksidacinių junginių gausa. Vitaminas C svarbus imuninei sistemai ir kolageno sintezei, o skaidulos prisideda prie normalios virškinimo funkcijos.

    Vis dažniau kalbama ir apie kivi vartojimą su odele, nes joje gali būti papildomų skaidulų ir dalies antioksidantų. Vis dėlto odelę reikėtų rinktis tik tuomet, kai ji plona, vaisius kruopščiai nuplautas, o žmogus neturi jautrios burnos gleivinės ar dirginimo požymių.

    Kaip ir kiti kivi, raudonasis gali sukelti alergines reakcijas, ypač žmonėms, jautriems kivi, lateksui ar kai kuriems žiedadulkių alergenams. Simptomai gali svyruoti nuo burnos niežulio iki rimtesnių reakcijų, todėl pirmą kartą ragaujant verta pradėti nuo mažesnės porcijos.

    Mokslinėje literatūroje dažnai minimas kivi ir miego ryšys: viename tyrime dalyviai, turėję miego sunkumų, keturias savaites valgė kivi prieš miegą, o rezultatai rodė palankius miego kokybės pokyčius. Vis dėlto tai nėra universali rekomendacija visiems, o efektas priklauso nuo individualios būklės ir visos miego higienos.

    Virtuvėje raudonasis kivis ypač tinka pusryčiams ir desertams: prie natūralaus jogurto, varškės, avižinės košės, chia pudingo ar šalto sūrio pyrago. Dėl ryškios spalvos jis dažnai naudojamas kaip dekoras, todėl geriausia jį dėti pačioje pabaigoje, prieš pat patiekimą.

    Sūresniuose deriniuose jis gerai „žaidžia“ su rukola, špinatais, avokadu, feta ar ožkos sūriu, taip pat su skrudintomis sėklomis. Jei planuojate laikyti desertą šaldytuve ilgiau, kivi įmaišyti verta paskutinę minutę, kad skonis ir tekstūra išliktų stabilūs.

  • Gvajava parduotuvėje atrodo kaip kriaušė: kuo ji naudinga odai, raumenims ir imunitetui

    Iš pirmo žvilgsnio gvajava gali pasirodyti kaip nedidelė kriaušė ar žalsvas obuolys, tačiau tai tropinis vaisius, vis dažniau atsirandantis ir didesnėse Europos parduotuvėse. Ji turi ploną žievelę, šviesų arba rausvą minkštimą ir smulkias sėklas, o sunokusi kvepia intensyviai ir saldžiai.

    Mitybos specialistai gvajavą dažnai mini dėl itin didelio vitamino C kiekio. Įvairių mitybos duomenų bazėse nurodoma, kad 100 gramų žalios gvajavos gali turėti apie 200 miligramų vitamino C ar net daugiau, todėl pagal šį rodiklį ji lenkia daug įprastų citrusinių vaisių.

    Skonis ir kaip ją valgyti?

    Sunokusi gvajava paprastai būna saldi, lengvai rūgštelėjusi ir labai aromatinga, o skonis gali priminti kriaušės, braškių ir citrusų derinį. Nesunokęs vaisius dažniau būna kietesnis, aitresnis ir mažiau sultingas, todėl verta rinktis minkštesnį, stipriau kvepiantį.

    Gvajavą galima valgyti žalią: ją pakanka nuplauti, perpjauti ir valgyti kartu su žievele bei sėklomis. Jei sėklos atrodo per kietos, minkštimą galima išskobti šaukšteliu arba pertrinti per sietelį, o gautą masę naudoti glotnučiams, jogurtui ar desertams.

    Kuo gvajava naudinga?

    Didžiausias šio vaisiaus privalumas yra vitaminas C, kuris svarbus imuninės sistemos veiklai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Jis taip pat reikalingas kolageno gamybai, todėl gvajava dažnai siejama su odos, dantenų ir kraujagyslių būklės palaikymu.

    Gvajavoje yra ir skaidulų, kurios prisideda prie žarnyno veiklos ir gali padėti palaikyti reguliarų tuštinimąsi. Vis dėlto jautresniems žmonėms didesnė porcija iš karto gali sustiprinti pilvo pūtimą, todėl naują vaisių geriau išbandyti nuo mažesnio kiekio.

    Dar vienas svarbus elementas yra kalis, reikalingas normaliai raumenų funkcijai ir padedantis palaikyti įprastą kraujospūdį. Be to, gvajavoje aptinkama augalinių antioksidantų, pavyzdžiui, polifenolių ir karotenoidų, kurie mityboje vertinami kaip papildomas ląstelių apsaugos šaltinis.

    Kam vertėtų būti atsargesniems?

    Gvajavos turėtų vengti jai alergiški žmonės, o turintiems jautrų virškinimą, dirgliosios žarnos sindromą ar polinkį į viduriavimą verta pradėti nuo kelių gabalėlių. Jei po vaisiaus jaučiamas diskomfortas, geriau jo nepadauginti arba rinktis kitus, lengviau toleruojamus vaisius.

    Žmonės, sergantys cukriniu diabetu, gvajavą gali įtraukti į racioną, tačiau svarbu ją skaičiuoti kaip angliavandenių šaltinį ir derinti su bendru dienos meniu. Esant inkstų ligoms ar taikant dietą su ribojamu kalio kiekiu, didesnius gvajavos kiekius verta aptarti su gydytoju ar dietologu.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios gydytojo ar dietologo konsultacijos. Jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus, prieš reikšmingai keičiant mitybą verta pasitarti su specialistu.

  • Svoris auga nors sportuojate ir laikotės dietos? Kaltas gali būti kortizolis – štai ką daryti

    Svoris auga nors sportuojate ir laikotės dietos? Kaltas gali būti kortizolis – štai ką daryti

    Kortizolis dažnai vadinamas streso hormonu, tačiau jo funkcijos kur kas platesnės. Jis padeda palaikyti stabilų gliukozės kiekį kraujyje, reguliuoja kraujospūdį, dalyvauja medžiagų apykaitoje ir imuninės sistemos veikloje. Natūraliai ryte kortizolio daugiau, o vakare jo turėtų mažėti, kad organizmas pasiruoštų poilsiui.

    Problemos prasideda tuomet, kai stresas tampa ne trumpu epizodu, o kasdieniu fonu. Nuolatinė įtampa, miego trūkumas, darbas spaudžiant terminams ir per menka regeneracija gali palaikyti organizmą nuolatinio budrumo režime. Tokiu atveju dažniau suaktyvėja apetitas, didėja potraukis saldiems ir riebiems produktams.

    Moksliniai tyrimai rodo, kad užsitęsęs stresas siejamas ne tik su didesniu suvalgomo maisto kiekiu, bet ir su prastesniais pasirinkimais. Dažniau griebiamasi labai kaloringų, greitai suvalgomų, stipriai perdirbtų produktų, nes organizmas ieško greitos energijos. Tai nebūtinai yra valios trūkumas, o fiziologinis atsakas į įtampą.

    Padidėjęs kortizolio lygis kai kuriems žmonėms gali būti susijęs su didesniu visceralinių riebalų kaupimu, tai yra riebalais aplink vidaus organus. Vis dėlto vien iš pilvo apimties spręsti, kad tai vadinamasis kortizolio pilvas, būtų klaida. Svorį lemia daug veiksnių, tarp jų mityba, judėjimas, amžius, genetika, vartojami vaistai ir kiti hormoniniai pokyčiai.

    Kortizolis gali apsunkinti svorio kontrolę ir netiesiogiai, per kasdienius įpročius. Kai miegas prastas, o nervų sistema nuolat per daug aktyvi, dažniau užkandžiaujama, mažėja motyvacija judėti ir sudėtingiau planuoti valgymus. Prie to gali prisidėti ir gliukozės bei insulino svyravimai, didinantys alkio priepuolių tikimybę.

    Kalbant apie streso valdymą neretai minima vitaminas C, nes jis svarbus imuninei sistemai, kolageno gamybai ir apsaugai nuo oksidacinio streso. Kai kurie tyrimai leidžia manyti, kad pakankamas vitamino C kiekis gali švelninti dalį organizmo reakcijų į stresą. Tačiau tai nereiškia, kad papildai išspręs problemą arba sustabdys svorio augimą be kitų pokyčių.

    Saugiausia vitaminą C vertinti kaip kasdienės mitybos dalį. Jo gausu paprikose, petražolių lapuose, juoduosiuose serbentuose, braškėse, kiviuose, citrusiniuose vaisiuose, brokoliuose, briuseliniuose kopūstuose, žiediniuose kopūstuose, kopūstuose, pomidoruose ir špinatuose. Didelės papildų dozės kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo skausmą, viduriavimą ar pūtimą.

    Vienu produktu ar vienu įpročiu kortizolio suvaldyti nepavyks, tačiau organizmui padeda nuoseklūs, paprasti sprendimai. Didžiausią reikšmę turi miegas, jo trukmė ir pastovus režimas. Taip pat padeda reguliarus, bet organizmo nealinantis judėjimas, pavyzdžiui, vaikščiojimas, lengvas važiavimas dviračiu, joga ar kvėpavimo pratimai.

    Svarbus ir valgymo ritmas, nes ilgos pertraukos, valgymas skubant bei diena, paremta kava ir saldžiais užkandžiais, gali didinti energijos svyravimus. Praktikoje dažniausiai geriau veikia sotūs, subalansuoti valgiai su baltymais, daržovėmis, pilno grūdo produktais ir sveikais riebalais. Tai padeda išlaikyti stabilesnį sotumą ir mažina spontaniškų užkandžių poreikį.

    Jeigu svoris auga greitai, nors mityba ir fizinis aktyvumas iš esmės nepasikeitė, verta pasitarti su gydytoju. Ypač jei kartu atsiranda padidėjęs troškulys, dažnas šlapinimasis, aukštas kraujospūdis, raumenų silpnumas, nemiga, nuotaikų svyravimai, nereguliarios mėnesinės ar neįprasti odos pokyčiai. Kartais tokie simptomai gali būti susiję su vaistais, pavyzdžiui, ilgai vartojamais steroidais, arba antinksčių ir hipofizės sutrikimais.

    Tokiais atvejais vien bendrų kraujo tyrimų gali nepakakti, o gydytojas gali rekomenduoti tikslingus kortizolio tyrimus kraujyje, seilėse arba paros šlapime. Svarbiausia neapkaltinti savęs disciplina, jei pastangos neduoda rezultato. Kartais kūnas į pervargimą reaguoja anksčiau, nei žmogus spėja tai aiškiai įvardyti, todėl pirmas žingsnis gali būti miegas, režimas ir profesionali konsultacija.

  • Ilgaamžiškumo uoga, kurią verta valgyti dabar: kuo braškės naudingos ir kaip išsaugoti žiemai

    Braškės dažnai vadinamos viena vertingiausių sezono uogų ne vien dėl skonio. Jose gausu vitamino C, antioksidantų ir skaidulų, todėl šviežios braškės gali prisidėti prie imuninės sistemos veiklos ir bendros savijautos, ypač šiltuoju metų laiku.

    Mitybos specialistai pabrėžia, kad antioksidantai maiste siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, o tai svarbu ilgalaikei sveikatai. Braškėse esantys polifenoliai ir kiti bioaktyvūs junginiai tiriami dėl galimo teigiamo poveikio kraujagyslėms, uždegiminiams procesams ir medžiagų apykaitai.

    Braškės taip pat naudingos dėl skaidulų, kurios padeda virškinimui ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. Nors uogos yra saldžios, jų energinė vertė paprastai nėra didelė, todėl jos dažnai pasirenkamos kaip deserto alternatyva, kai norisi mažiau pridėtinio cukraus.

    Sezono laikas svarbus

    Didžiausia nauda paprastai siejama su prinokusiomis, natūraliai sezono metu užaugintomis uogomis. Ilgai transportuojamos ar ne iki galo prinokusios braškės gali būti mažiau aromatingos, o jų maistinių medžiagų kiekis priklauso nuo veislės, auginimo sąlygų ir laikymo trukmės.

    Perkant verta atkreipti dėmesį į uogų kvapą, spalvą ir konsistenciją: jos turėtų būti ryškios, be pelėsio požymių, o koteliai žali. Uogas geriausia nuplauti prieš pat valgant, nes nuplautos ir ilgiau laikomos jos greičiau minkštėja.

    Kaip išsaugoti braškes žiemai?

    Norint išlaikyti kuo daugiau vertingų medžiagų, dažnai rekomenduojamas greitas užšaldymas. Tam tinka sausai nusausintos uogos: jas galima paskleisti vienu sluoksniu, trumpai pašaldyti, o vėliau suberti į maišelius ar dėžutes.

    Termiškai apdorojant, ypač ilgai verdant su dideliu cukraus kiekiu, dalis jautresnių vitaminų gali sumažėti. Dėl to vis dažniau renkamasi šaldymas arba trintos uogos su nedideliu cukraus kiekiu, laikomos šaldiklyje, kai svarbiausia išsaugoti skonį ir aromatą.

    Jei turite jautrumą braškėms ar alergijų, į mitybą jas verta įtraukti atsargiai. O sergant lėtinėmis ligomis ar laikantis specialios dietos, geriausia pasitarti su gydytoju ar dietologu, kiek ir kaip dažnai uogas rinktis.

  • Pinigai į klozetą: kurie vasaros uogų vitaminai iš organizmo dingsta per kelias valandas

    Vasaros uogos dažnai vadinamos vitaminų bomba, tačiau dalis jų naudos gali būti trumpalaikė. Specialistai primena, kad ne visi vitaminai organizme kaupiami, todėl suvalgius daugiau nei reikia perteklius tiesiog pašalinamas.

    Kurie vitaminai kaupiasi, o kurie ne?

    Žmogaus organizmas vitaminus skirsto pagal tai, kaip jie tirpsta ir kaip yra pasisavinami. Riebaluose tirpūs vitaminai paprastai gali būti sukaupiami, o vandenyje tirpūs dažniausiai organizme neužsibūna.

    Riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E ir K gali būti kaupiami kepenyse ir riebaliniame audinyje. Dėl to jų atsargos gali būti naudojamos ilgiau, tačiau per didelis kiekis kai kuriais atvejais didina perdozavimo riziką.

    Vandenyje tirpūs vitaminai, tokie kaip vitaminas C ir dauguma B grupės vitaminų, paprastai nekaupiami. Su maistu gautas perteklius dažniausiai gana greitai pašalinamas per šlapimo sistemą, todėl bandymas prisivalgyti uogų vienu kartu tam, kad vitaminų užtektų žiemai, nėra veiksmingas.

    Kodėl vienkartinis perteklius nepadeda?

    Praktikoje tai reiškia, kad svarbiausia yra reguliarumas, o ne rekordai. Organizmui naudingiau kasdien gauti pakankamą kiekį vitaminų ir kitų medžiagų, nei vieną dieną smarkiai viršyti įprastą normą.

    Vasaros uogos vertingos ne tik dėl vitaminų, bet ir dėl skaidulų bei polifenolių, kurie siejami su širdies ir kraujagyslių sistemos bei medžiagų apykaitos rodikliais. Vis dėlto net ir šios medžiagos geriausiai „veikia“ tada, kai uogos tampa subalansuotos mitybos dalimi, o ne trumpu eksperimentu.

    Sezoniškumas: kodėl žieminė braškė nuvilia

    Dar vienas svarbus akcentas yra sezoniškumas. Natūralaus sezono metu sunokusios uogos paprastai būna aromatingesnės, o jų skonis dažnai atspindi didesnę brandą, kuri susijusi ir su bioaktyvių medžiagų kiekiu.

    Ne sezono metu užaugintos uogos neretai skinamos anksčiau, kad atlaikytų transportavimą ir sandėliavimą. Dėl to jos gali būti mažiau kvapnios, o pirkėjui susidaro įspūdis, kad už ryškią išvaizdą sumokama, bet reali nauda ir skonis ne visuomet pateisina kainą.

    Specialistai pataria vitaminų ir kitų naudingų medžiagų šaltinius rinktis įvairius: uogas derinti su daržovėmis, ankštinėmis kultūromis, pilno grūdo produktais ir pakankamu baltymų kiekiu. Tokia kasdienė rutina dažniau duoda apčiuopiamą rezultatą nei trumpalaikis persivalgymas uogomis.

  • Pinigai į klozetą: šie vitaminai iš vasaros uogų pasišalina per kelias valandas

    Vasarą daug kas tikisi uogomis „prisikaupti“ vitaminų ilgam laikui, tačiau mitybos specialistai primena, kad toks planas dažnai neveikia. Didelė dalis vitaminų organizme neužsilaiko, todėl perteklius tiesiog pasišalina su šlapimu per kelias valandas.

    Pagrindinė taisyklė paprasta: vitaminai skirstomi į riebaluose tirpius ir vandenyje tirpius. Nuo šio skirtumo priklauso, ar organizmas gali bent kiek jų sukaupti, ar jie bus greitai pašalinami.

    Kurie vitaminai gali kauptis?

    Riebaluose tirpūs vitaminai A, D, E ir K yra tie, kurių atsargos gali būti kaupiamos kepenyse ir riebaliniame audinyje. Dėl to jie gali išlikti organizme ilgiau, tačiau tai nereiškia, kad jų reikia vartoti be saiko.

    Specialistai pabrėžia, kad būtent šių vitaminų perdozavimas yra realesnė rizika, nes jie šalinami lėčiau. Todėl papildus ar labai koncentruotus produktus verta vartoti atsakingai, o ne remiantis principu „daugiau reiškia geriau“.

    Kodėl uogų vitaminai greitai dingsta?

    Dauguma vitaminų, kuriais garsėja vasaros derlius, yra vandenyje tirpūs, pavyzdžiui, vitaminas C ir B grupės vitaminai. Organizmas jų beveik nekaupia, todėl suvartojus daugiau nei reikia, perteklius greitai pasišalina.

    Dėl šios priežasties bandymas vienu kartu suvalgyti labai daug uogų, tikintis „atsargų“ žiemai, neduoda laukiamo efekto. Naudingiau tokius produktus valgyti reguliariai, o ne epizodiškai dideliais kiekiais.

    Sezoniškumas: kodėl žieminė braškė nuvilia?

    Mitybos praktikoje akcentuojama ir sezoniškumo reikšmė: didžiausia maistinė vertė paprastai būna tada, kai vaisiai ir uogos sunoksta natūraliai. Ne sezono metu užauginti produktai neretai būna mažiau aromatingi ir gali turėti mažesnę dalį kai kurių biologiškai aktyvių medžiagų.

    „Vitaminų neįmanoma prisikaupti kibirais, ypač jei kalbame apie vandenyje tirpius vitaminus“, – sako mitybos ekspertė.

    Norint realios naudos, svarbiausia yra nuoseklumas: įvairi mityba, pakankamai daržovių, vaisių ir uogų viso sezono metu, o prireikus ir papildų pasirinkimas pasitarus su gydytoju ar vaistininku.