CP v2

Tag: Vitaminas C

  • Ši baltoji paprika vasarą daro stebuklus: kodėl ją verta valgyti dažniau ir kaip skaniai paruošti

    Ši baltoji paprika vasarą daro stebuklus: kodėl ją verta valgyti dažniau ir kaip skaniai paruošti

    Baltoji paprika, Lenkijoje dažnai vadinama igołomskąja pagal tradicinę jos auginimo vietą Mažosios Lenkijos regione, vasarą neretai lieka spalvingesnių paprikų šešėlyje. Tačiau būtent ši švelnaus skonio daržovė turi savybių, dėl kurių karščiu metu gali tapti vienu praktiškiausių pasirinkimų kasdieniame valgiaraštyje.

    Ji išsiskiria šviesia, pieno baltumo spalva, lygia blizgia odele ir kiek pailga forma. Dėl didesnės vidinės ertmės ir nedidelio sėklų lizdo ją patogu įdaryti, o termiškai apdorojant ji dažnai geriau išlaiko formą ir tekstūrą nei dalis kitų paprikų.

    Kodėl vasarą ji ypač verta dėmesio?

    Kaip ir kitos paprikos, baltoji paprika didžiąja dalimi sudaryta iš vandens, todėl karštomis dienomis gali prisidėti prie skysčių gavimo su maistu. Tai ypač aktualu vasarą, kai organizmas daugiau prakaituoja, o dalis žmonių vis dar neįvertina reguliaraus vandens ir elektrolitų balanso svarbos.

    Baltoji paprika dažnai apibūdinama kaip švelnesnė ir saldoka, mažiau karti nei žalia paprika, todėl tinka jautresniam skrandžiui. Dėl lengvesnio virškinimo ji gali būti patogus pasirinkimas, kai karštis mažina apetitą, o sunkesnis maistas vargina.

    Paprikose paprastai gausu vitamino C, kuris svarbus imuninei sistemai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Taip pat jose randama provitamino A karotenoidų, B grupės vitaminų bei mineralų, tarp jų kalio, kuris prisideda prie normalios nervų sistemos veiklos ir raumenų funkcijos.

    Maistinė vertė ir praktiniai patarimai

    Baltoji paprika yra nekaloringa daržovė, o jos traškumas ir sultingumas padeda lengviau didinti daržovių kiekį racione. Praktikoje tai reiškia daugiau skaidulų, didesnį sotumą ir mažesnę tikimybę užkandžiauti itin kaloringais produktais tarp valgymų.

    Vasaros sezonu ji dažniau pasirodo turguose ir ūkininkų prekyvietėse, todėl būna šviežesnė ir aromatingesnė. Renkantis verta ieškoti standžių, nesusiraukšlėjusių vaisių su tolygiai šviesia odele, o namuose laikyti šaldytuve, kad ilgiau išliktų traški.

    Kaip skaniausiai paruošti?

    Šią papriką galima valgyti žalią, keptą ar troškintą, o švelnus skonis dera tiek su mėsa, tiek su kruopomis ar ankštiniais. Ji tinka vasariškoms salotoms, sumuštiniams, lengvoms užtepėlėms, o ant grilio įgauna švelnią dūmo natą.

    Dėl patogios formos ir didesnės vidinės ertmės tai vienas geriausių pasirinkimų įdarui: tinka maltai mėsai, grikiams su grybais, varškei ar fetai su džiovintais pomidorais. Ji taip pat dera troškiniuose, daržovių apkepuose ir klasikiniame lečo, kur svarbu, kad daržovės neištižtų ir išlaikytų tekstūrą.

    Jei norisi maksimalios naudos, dalį porcijų verta suvalgyti žalių, o kepant rinktis trumpesnį laiką ir žemesnę kaitrą. Taip lengviau išsaugoti dalį jautresnių vitaminų, ypač vitamino C, kuris kaitinant mažėja.

  • Ši daržovė kadaise pakeisdavo bulves: specialistai paaiškina, ką daro žarnynui

    Pastarnokas ilgus metus buvo įprastas virtuvės daržas, kol bulvės galutinai įsitvirtino kaip kasdienis garnyras. Vis dėlto šakninė daržovė vėl grįžta į mitybą, nes turi savybių, kurios ypač svarbios žarnyno veiklai ir sotumui.

    Pastarnokas skoniu primena morkų, petražolių šaknies ir bulvių derinį, tačiau yra saldesnis, ypač kepant. Jį galima virti ir trinti į tyrę, gaminti kremines sriubas, kepti orkaitėje su kitomis daržovėmis ar paversti traškiomis lazdelėmis, kurios primena bulvytes.

    Didžiausia vertė žarnynui siejama su skaidulomis: jos didina išmatų tūrį, padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. Mitybos specialistai pabrėžia, kad staigus skaidulų padidinimas racione kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą, todėl porcijas verta didinti palaipsniui ir nepamiršti vandens.

    Be skaidulų, pastarnokuose yra kalio, folatų, vitamino C ir magnio, todėl ši daržovė papildo racioną mikroelementais. Kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų sistemos veiklai, folatai reikalingi kraujodarai, o vitaminas C prisideda prie imuninės sistemos funkcijų ir padeda įsisavinti geležį iš augalinio maisto.

    Kepant pastarnokus svarbu nepersistengti su riebalais, nes saldumas išryškėja ir be didelio aliejaus kiekio. Kad gabaliukai apskrustų, jie turi gulėti vienu sluoksniu, ne per arti vienas kito, o druską geriau berti jau iškepus, kad paviršius ilgiau išliktų traškus.

    Praktiškai pastarnoką lengva įtraukti į kasdienę mitybą kaip alternatyvą bulvėms, ypač kai norisi daugiau skaidulų ir įvairovės lėkštėje. Žmonėms, turintiems jautresnį virškinimą ar laikantiems specialių dietų, verta stebėti individualią savijautą ir derinti daržovę su kitais gerai toleruojamais produktais.

  • Nektarinai mažina kraujospūdį ir padeda lieknėti: kada jie naudingiausi ir kam atsargiai?

    Nektarinai mažina kraujospūdį ir padeda lieknėti: kada jie naudingiausi ir kam atsargiai?

    Nektarinai dažnai laikomi vasarišku desertu, tačiau jų maistinė vertė gali būti naudinga ir širdies bei kraujagyslių sveikatai. Dietologų vertinimu, tai vaisius, kuriame gausu vandens, skaidulų ir mikroelementų, todėl jis gali padėti subalansuoti mitybą ir lengviau kontroliuoti apetitą.

    Vienas svarbiausių nektarinų privalumų yra kalis, padedantis palaikyti skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą organizme. Daugeliui žmonių tai aktualu dėl didelio druskos kiekio racione, nes kalis prisideda prie normalaus kraujospūdžio palaikymo, ypač kai mažinamas natrio perteklius.

    Skaidulos nektarinuose siejamos su ilgesniu sotumo jausmu, todėl vaisius gali būti naudingas, kai siekiama sumažinti užkandžiavimą ir bendrą dienos kalorijų kiekį. Vidutinio dydžio nektarinas paprastai yra palyginti nekaloringas, todėl gali pakeisti kaloringesnius saldumynus, ypač jei valgomas kaip užkandis.

    Nektarinuose taip pat yra vitamino C ir karotenoidų, kurie svarbūs imuninei sistemai ir antioksidacinei apsaugai. Šios medžiagos prisideda prie normalios kolageno sintezės, todėl mitybos specialistai jas sieja su odos būkle, o karotenoidai svarbūs ir regėjimo funkcijoms.

    Daugiausia maistinių savybių ir ryškiausią skonį nektarinai dažniausiai turi sezono metu, kai jie prinoksta natūraliai. Įprastai geriausias pasirinkimas būna nuo liepos iki rugsėjo, kai vaisiai yra sultingiausi, o jų pasirinkimas prekyboje didžiausias.

    Nektarinai tinka ne tik valgyti vieni: juos galima dėti į košes, kokteilius ar salotas, derinant su baltymais ir sveikaisiais riebalais. Toks derinys padeda stabiliau palaikyti sotumą, o skonis išlieka saldus net be papildomo cukraus.

    Vis dėlto kai kuriems žmonėms verta būti atsargesniems. Jei vargina alergijos kaulavaisiams, pasireiškia burnos niežėjimas ar patinimas, reikėtų vengti nektarinų ir pasitarti su gydytoju. Sergant lėtinėmis ligomis ar vartojant vaistus, ypač kai ribojamas kalio kiekis, tinkamiausią kiekį saugiausia aptarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Šis egzotiškas marakujų gėrimas ramina nervus: stiklinė vakare ir užmigsite lengviau

    Marakuja, dar vadinama pasiflora, yra tropinis vaisius, kurio rūgštokas, aromatingas minkštimas dažnai naudojamas desertams, tačiau vis dažniau atrandamas ir kaip gėrimų ingredientas. Namuose paruoštas marakujų gėrimas yra palyginti nekaloringas ir gali būti geras pasirinkimas tiems, kurie vakare ieško lengvesnės alternatyvos saldiems užkandžiams.

    Nors internete dažnai teigiama, kad marakujų sultys padeda užmigti, svarbu atskirti pojūtį nuo įrodyto poveikio. Moksliniai duomenys rodo, kad pasifloros augalo ekstraktai kai kuriems žmonėms gali turėti lengvą raminamąjį poveikį ir mažinti nerimą, tačiau tai nereiškia, jog bet kuris marakujų gėrimas veiks kaip vaistas nuo nemigos.

    Marakujoje yra vitamino C, įvairių polifenolių ir kitų antioksidantų, o taip pat kalio, kuris svarbus normaliai nervų sistemos ir raumenų funkcijai. Vis dėlto miegui didžiausią reikšmę paprastai turi ne vienas produktas, o bendra rutina, streso valdymas, kofeino ribojimas ir reguliarus miego grafikas.

    Kaip pasigaminti marakujų gėrimą?

    Dažniausiai rekomenduojama rinktis prinokusius vaisius, kurių odelė būna šiek tiek susiraukšlėjusi, ir išskobti minkštimą į trintuvą. Tuomet įpilama šalto vandens ir trumpai sutrinama, stengiantis per smarkiai nesusmulkinti sėklų, nes jos gali suteikti kartumo.

    Gėrimas perkošiamas per smulkų sietelį, o skystis pagal skonį papildomai praskiedžiamas vandeniu. Jei norisi saldumo, geriau jo nepadauginti, nes didesnis cukraus kiekis vakare kai kuriems žmonėms gali apsunkinti užmigimą ir pabloginti miego kokybę.

    Kada verta būti atsargiems?

    Marakujų gėrimas dėl rūgštingumo ne visiems tinka vienodai. Žmonėms, kurie turi refliuksą, opaligę ar jautresnį skrandį, didesni kiekiai gali dirginti virškinamąjį traktą, ypač jei gėrimas vartojamas vėlai vakare.

    Taip pat atsargumo turėtų laikytis turintieji alergijų, ypač jei yra žinoma reakcijų į lateksą, nes kai kuriems žmonėms pasitaiko kryžminių alerginių reakcijų. Jei vartojate raminamuosius vaistus ar turite lėtinių sveikatos problemų, saugiausia dėl tokių gėrimų vartojimo pasitarti su gydytoju.

    Norint išlaikyti saiką, dažniausiai pakanka vienos stiklinės praskiesto gėrimo, tačiau tai nėra universali miego problemai skirta priemonė. Jei miego sutrikimai kartojasi ilgiau, verta ieškoti priežasčių ir rinktis įrodymais grįstus sprendimus.

  • Jarmužas grįžta į virtuvę: geležies daugiau nei mėsoje, bet ne visiems jis tinka

    Dar visai neseniai jarmužas daugeliui buvo tik lėkštės dekoracija ar retas priedas prie pietų. Pastaraisiais metais ši lapinė daržovė vėl atrandama iš naujo: ją vis dažniau renkasi sveikos mitybos šalininkai, o receptuose ji keliauja į salotas, troškinius ir kokteilius.

    Jarmužas priklauso kopūstinių šeimai ir išsiskiria tamsiai žaliais, garbanotais lapais. Jis vertinamas dėl maistinių medžiagų gausos, o ypač dėl geležies, vitaminų ir antioksidantų, kurie siejami su širdies bei imuninės sistemos palaikymu.

    Istorija senesnė, nei atrodo

    Istoriškai jarmužas Europoje žinomas šimtmečius: jis buvo auginamas dėl atsparumo šalčiui ir galimybės ilgiau išsilaikyti. Tokios savybės lėmė, kad tai buvo patogi daržovė vėsesnio klimato regionuose, kai šviežių produktų pasirinkimas žiemą būdavo ribotas.

    Kai kuriose virtuvėse jarmužas naudotas ne tik maistui, bet ir dėl ryškios spalvos, kuri tiko natūraliam dažymui. Šiandien jis grįžta jau kitu formatu: ne kaip būtinybė, o kaip sąmoningas pasirinkimas, paremtas mitybos mokslo žiniomis.

    Kuo jarmužas išsiskiria mityboje

    Jarmuže yra geležies, tačiau augalinė geležis įsisavinama prasčiau nei gyvūninės kilmės produktuose. Praktikoje tai reiškia, kad verta jarmužą derinti su vitamino C turinčiais produktais, pavyzdžiui, paprika, citrusais ar uogomis, nes tai gali pagerinti geležies pasisavinimą.

    Ši daržovė taip pat siejama su vitaminais A, C ir K, kurie svarbūs regėjimui, imuninei sistemai ir kaulų būklei. Be to, jarmuže yra skaidulų, kurios padeda virškinimui ir ilgesniam sotumui, todėl jis dažnai pasirenkamas lengvesnei kasdienei mitybai.

    Kada jarmužą reikėtų riboti?

    Ne visiems jarmužas yra vienodai tinkamas. Kopūstinių šeimos daržovėse esantys goitrogenai kai kuriems žmonėms gali būti aktualūs dėl sąsajų su jodo apykaita, todėl turint skydliaukės sutrikimų verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Atsargumas dažnai rekomenduojamas ir žmonėms, turintiems polinkį į inkstų akmenligę, nes lapinėse daržovėse gali būti daugiau oksalatų. Tokiais atvejais svarbu individualus vertinimas, o ne universalios taisyklės.

    Kaip skaniai panaudoti virtuvėje

    Žalias jarmužas dažnai naudojamas salotoms, tačiau jo lapai gali būti kietesni, todėl juos verta trumpai pamasažuoti su alyvuogių aliejumi ir citrinos sultimis. Taip sušvelnėja tekstūra ir kartumas, o skonis tampa švaresnis.

    Termiškai apdorotas jarmužas tinka troškiniams, makaronams ar kaip garnyras su česnaku. Taip pat populiarūs orkaitėje kepti jarmužo traškučiai, kai norisi traškios užkandžio alternatyvos, o kokteiliuose jis dažnai maišomas su vaisiais, kad skonis būtų švelnesnis.

  • Taip išdžiovinsite serbentus be klaidų: paprastas būdas žiemai pasiruošti naminio supermaisto

    Serbentai vertinami dėl didelės maistinių medžiagų koncentracijos, ypač vitamino C, kurio daugiausia turi juodieji serbentai. Skirtingos veislės taip pat suteikia folio rūgšties ir vitamino A, o raudonieji išsiskiria didesniu kalio kiekiu. Džiovinimas yra vienas paprasčiausių būdų šias uogas išsaugoti žiemai, nes sumažinus vandens kiekį pailgėja laikymo trukmė.

    Džiovinti serbentai kasdienėje virtuvėje praverčia ne tik kepiniams. Jie tinka keksams, bandelėms ir avižinėms košėms, taip pat kompotams bei desertams, kai norisi ryškesnės, saldžiarūgštės natos. Dėl intensyvaus skonio jie gali pakeisti razinas, o sauja uogų pagyvina ir mėsos padažus.

    Prieš džiovinimą uogas verta perrinkti, nuplauti ir gerai nusausinti, kad procesas vyktų tolygiai. Džiovinant svarbiausia neperkaitinti: per aukšta temperatūra gali suprastinti aromatą ir tekstūrą. Geriausią rezultatą dažniausiai duoda lėtesnis džiovinimas 50–60 laipsnių temperatūroje.

    Patogiausias būdas namuose yra vaisių ir daržovių džiovyklė: serbentus paskleiskite vienu sluoksniu ir džiovinkite apie 8–12 valandų, priklausomai nuo uogų dydžio ir sultingumo. Įpusėjus procesui verta patikrinti ir, jei reikia, sukeisti lentynėles vietomis, kad drėgmė pasišalintų tolygiai. Uogos turėtų likti elastingos, susiraukšlėjusios ir spaudžiamos neišleisti sulčių.

    Jei džiovyklės neturite, tiks orkaitė su termoapykaita: serbentus berkite ant skardos, išklotos kepimo popieriumi, ir džiovinkite 50–60 laipsnių temperatūroje. Svarbu palikti praviras orkaitės dureles, kad pasišalintų drėgmė, o uogos nepradėtų troškintis. Procesas gali užtrukti panašiai kaip džiovyklėje, tačiau reikia dažniau stebėti, kad uogos neprikeptų.

    Tradicinis džiovinimas saulėje taip pat įmanomas, bet jis labiau priklauso nuo oro sąlygų. Reikia kelių karštų, giedrų dienų, o uogas būtina pridengti nuo vabzdžių ir dulkių, užtikrinant gerą oro cirkuliaciją. Šis būdas paprastai trunka ilgiau, todėl labiau tinka mažesniems kiekiams.

    Išdžiovintus serbentus geriausia laikyti sandariame inde, tamsioje ir vėsioje vietoje, kad jie neprisigertų drėgmės ir kvapų. Jei kyla abejonė, ar uogos pakankamai išdžiūvusios, geriau džiovinti kiek ilgiau, nes likusi drėgmė didina gedimo riziką. Tinkamai paruoštos uogos tampa patogiu priedu kasdieniam maistui visą žiemą.

  • Šių uogų vitamino C gali būti net 4 kartus daugiau nei apelsinuose: valgykite, kol sezonas

    Vasarą turguose ir soduose prasideda serbentų sezonas. Raudonieji, baltieji ir juodieji serbentai dažnai keliauja į kompotus ar uogienes, tačiau didžiausia jų vertė slypi maistinėse medžiagose. Specialistai pabrėžia, kad tai vienos turtingiausių uogų pagal vitamino C kiekį.

    Juodieji serbentai išsiskiria tuo, kad 100 gramų gali turėti apie 180 miligramų vitamino C. Palyginimui, tokioje pačioje apelsinų porcijoje jo dažniausiai būna apie 50 miligramų. Tai reiškia, kad juoduosiuose serbentuose vitamino C gali būti daugiau nei 3 kartus, o kai kurių veislių atveju artėti ir prie 4 kartų skirtumo.

    Vitamino C svarba siejama su normalia imuninės sistemos veikla, kolageno gamyba ir geležies įsisavinimu. Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad geriausią efektą duoda nuosekli, subalansuota mityba, o ne vienas atskiras produktas. Serbentai gali būti patogus sezoninis būdas papildyti racioną vitaminu C.

    Serbentai taip pat vertinami dėl skaidulų, kurios padeda virškinimo sistemai ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. 100 gramų šviežių juodųjų serbentų paprastai turi apie 60–65 kilokalorijas, todėl tai gana lengvas užkandis. Dėl santykinai žemo glikeminio indekso, kuris dažnai nurodomas apie 25, jie rečiau siejami su staigiais gliukozės šuoliais.

    Dar viena priežastis, kodėl serbentai laikomi vertingomis uogomis, yra antioksidantai, ypač antocianinai, kurie suteikia tamsią spalvą juodiesiems serbentams. Antioksidantai siejami su ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso, o skaidulos gali prisidėti prie palankesnių cholesterolio rodiklių mityboje, kurioje gausu augalinio maisto. Serbentuose taip pat aptinkama vitamino K, B grupės vitaminų ir kalio.

    Norint išsaugoti kuo daugiau vitamino C, serbentus geriausia valgyti šviežius. Šis vitaminas jautrus karščiui, todėl ilgai verdant ar kepant jo kiekis mažėja. Jei norisi atsargų žiemai, praktikuojamas greitas užšaldymas dažnai padeda išlaikyti didesnę dalį vertingų medžiagų nei ilgas terminis apdorojimas.

    Kasdienėje mityboje serbentus patogu įmaišyti į natūralų jogurtą, varškę, košes ar kokteilius. Jų rūgštumas gerai dera su saldesniais vaisiais ir uogomis, todėl lengva pasigaminti subalansuotą užkandį be papildomo cukraus. Prieš valgant pirktas uogas rekomenduojama gerai nuplauti.

  • Mityba pagal mokslą: šis daržovių gaminimo būdas geriausiai saugo vitaminus ir mineralus

    The Best Way To Cook Vegetables For Maximum Nutritional Value

    By Scheenagh Harrington


    An assortment of raw vegetables

    FOTOGRIN/Shutterstock

    Every generation of children faces a plate of limp, soggy vegetables and, with every miserable forkful, is told to eat them up because they will “make you big and strong.” Those who grew up into dedicated foodies know there is truth in that nutritional argument, but there are also many ways to make eating veggies a far more pleasant experience. We’re up to our elbows in different cooking methods, thanks to evolving kitchen kit, but to help our veggies hang on to their vitamins and minerals, there’s one method that rules supreme: you need to steam ’em.

    For instance, broccoli is a vitamin C powerhouse, packing in more than an orange, and steaming helps to retain as much of that nutrient as possible. Scientists found that boiling broccoli eliminated 54.6% of that essential vitamin, way more than the 14.3% lost during steaming, per Nutrition & Food Science. It’s a similar story for spinach, which saw 50.5% of its vitamin C leach into the cooking water, compared to just over 11% when it was steamed. Another study suggested steaming veggies such as cabbage, broccoli, and cauliflower, also allowed them to keep more immune system-boosting phytochemicals and glucosinolates, which have antioxidant and anti-inflammatory benefits (via Journal of the Science of Food and Agriculture). Of course, not every vegetable that we plant in our garden or buy in the supermarkets can be steamed, so where does that leave home cooks looking for more vitamins and minerals in their dishes?

    Microwaving will also help retain lots of nutrients

    Freshly steamed green broccoli in skimmer pot

    Leszekglasner/Getty Images

    There’s no right or wrong way to cook vegetables (you should always do you), but it’s worth favoring certain methods to maximize nutritional value. Steaming is great for many veggies, but microwaving them comes a close second, with samples hanging on to more than 90% of their vitamin K, according to a study published in Food Science and Biotechnology. Steaming and microwaving enable this because neither method subjects foods to prolonged high heat. However, beyond the taste of the vegetable itself, it’s also fair to say both methods can result in bland flavor, unless you decide to amp it up cowboy style.

    That’s where roasted and pan-fried vegetables come in. While both high heat methods can negatively affect vitamins that don’t do well in heat, roasting and sautéeing can also enhance other goodies. Take the humble tomato, for instance. Cooking them allows us to absorb more of the antioxidant lycopene in the fruit (yes, technically they’re a fruit), while heating spinach cuts oxalate levels so we can take in more of the leafy green’s iron and calcium. 

    Some people prefer eating raw veggies to ensure they absorb all their nutrients. While that works for bell peppers, lettuce, and many other common salad ingredients, the same can’t be said for potatoes. If you want the best the tasty tuber has to offer (all that fiber under the skin, for instance), you have to cook them. Precisely “how” is all down to you and part of the fun.

  • Dažnai pamirštame šias uogas, bet jos vadinamos jaunystės vaisiais – štai kodėl

    Dažnai pamirštame šias uogas, bet jos vadinamos jaunystės vaisiais – štai kodėl

    Gervuogės dažnai lieka aviečių ar braškių šešėlyje, tačiau mitybos specialistai jas vis dažniau mini tarp vertingiausių vasaros uogų. Jų sezonas paprastai tęsiasi nuo liepos pabaigos iki rugsėjo pabaigos, kai uogos būna aromatingiausios ir sultingiausios.

    Nors skaniausia gervuoges ragauti ką tik nuskintas, jų vis daugiau augina ir sodininkai. Ypač populiarios bespyglės veislės, kurios palengvina derliaus nuėmimą ir sumažina riziką susižeisti rankas. Dėl to gervuogės vėl grįžta į namų daržus ir kasdienį racioną.

    Skirtinguose kraštuose galima išgirsti ir kitus pavadinimus, tačiau svarbiausia išlieka tai, kas slypi uogų sudėtyje. Tamsiai violetinę, beveik juodą spalvą gervuogėms suteikia antocianinai – natūralūs augaliniai pigmentai, siejami su antioksidaciniu poveikiu.

    Tyrimuose antocianinai ir kiti polifenoliai dažnai aptariami dėl ryšio su širdies ir kraujagyslių sveikata bei uždegiminių procesų mažinimu. Tokios medžiagos paprastai siejamos ir su palankesniais kraujo riebalų rodikliais, todėl uogos laikomos vienu paprasčiausių būdų praturtinti mitybą augaliniais antioksidantais.

    Gervuogės vertinamos ir dėl vitamino C, vitamino K bei mangano, taip pat skaidulų. Skaidulos svarbios žarnyno veiklai ir sotumo jausmui, o tai ypač aktualu tiems, kurie nori lengviau kontroliuoti užkandžiavimą. Dėl natūraliai mažesnio cukraus kiekio, palyginti su dalimi kitų saldžių užkandžių, jos dažnai įvardijamos kaip palankesnis pasirinkimas kasdienai.

    Kaloringumo požiūriu tai taip pat viena lengvesnių uogų. Vidutiniškai 100 gramų gervuogių turi apie 43 kilokalorijas, todėl jos tinka ir tiems, kurie skaičiuoja suvartojamą energijos kiekį. Vis dėlto svarbiausia ne vien kalorijos, o bendras mitybos balansas ir porcijų dydis.

    Ką su jomis daryti virtuvėje, jei nusibodo valgyti vienas? Gervuogės dera su natūraliu jogurtu, varške, avižine koše ar kokteiliais, tinka kepiniams, vaisių salotoms ir naminiams desertams. Iš jų taip pat gaminami padažai prie mėsos, o tradiciniams pasiruošimams žiemai pasirenkamos uogienės ar sultys.

    Medikai primena, kad net ir sveiki produktai gali netikti visiems. Žmonėms, turintiems alergijų, jautresnį virškinimą ar vartojantiems kraujo krešėjimą veikiančius vaistus, verta pasitarti su gydytoju ar vaistininku, ypač jei mityboje planuojama didinti uogų kiekį kasdien.

  • Parduotuvėse vis dar apeiname: šis melonas stiprina širdį, o akims gali būti tikras balzamas

    Kantalupa, dar vadinama kvapiuoju melonu, vis dažniau minima kaip vienas naudingiausių vasaros vaisių, tačiau pirkėjų krepšeliuose ji vis dar reta. Specialistai primena, kad tai mažai kaloringas, vandeningas vaisius, galintis padėti lengviau pasiekti dienos skysčių normą ir papildyti racioną vitaminais.

    Kantalupa priklauso moliūginių šeimai ir išsiskiria tvirta, tinkliška žieve bei ryškiai oranžiniu, sultingu minkštimu. Prinokęs vaisius skleidžia stiprų saldų aromatą, tačiau turi vieną trūkumą: pernoksta gana greitai, todėl parsinešus namo jį verta suvalgyti per kelias dienas.

    Didelę kantalupos dalį sudaro vanduo, todėl ji laikoma ypač lengvu užkandžiu. Maistinė vertė dažniausiai siekia apie 34 kilokalorijas 100 gramų, tad ji gali būti alternatyva saldumynams, kai norisi deserto, bet kartu svarbus saikas.

    Šis melonas vertinamas dėl vitamino C, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos ir padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso. Praktikoje tai reiškia, kad kantalupa gali būti paprastas būdas vasarą dažniau rinktis vitaminų turintį užkandį vietoje perdirbtų saldėsių.

    Kantalupoje yra ir kalio, kuris svarbus normaliai raumenų veiklai bei padeda palaikyti normalų kraujospūdį. Dėl šios priežasties kalio turtingi produktai neretai minimi širdžiai palankioje mityboje, ypač kai racione per daug druskos ir per mažai daržovių bei vaisių.

    Kitas kantalupos privalumas siejamas su karotenoidais, ypač beta karotenu, iš kurio organizme gali būti gaminamas vitaminas A. Ši medžiaga svarbi normaliai regai, todėl vaisiai ir daržovės, turintys oranžinę spalvą, dažnai rekomenduojami kaip regą palaikantys pasirinkimai kasdienėje mityboje.

    Perkant kantalupą patariama rinktis ne supjaustytą, o visą vaisių, nes perpjovus minkštimas greičiau oksiduojasi ir trumpėja laikymo laikas. Taip pat svarbu laikytis higienos: prieš pjaustant vaisių verta nuplauti žievę, kad pjaunant bakterijos nepatektų ant minkštimo.

    Kantalupą paprasčiausia valgyti kaip arbūzą: perpjauti per pusę, išskobti sėklas ir supjaustyti skiltelėmis. Ji tinka ir į jogurtą, košes, vaisių salotas ar glotnučius, o karštomis dienomis gali tapti pagrindu naminiam šerbetui.

    Džiovinta kantalupa išlieka saldi ir patogi kaip užkandis, tačiau joje būna mažiau vandens, o cukrų koncentracija didesnė. Todėl ją verta vertinti kaip desertinį priedą ir mėgautis saikingai, ypač jei ribojamas pridėtinis cukrus ar skaičiuojamos kalorijos.