CP v2

Tag: Vitaminas K

  • Retai valgote salierų stiebus? Specialistai paaiškino, kas nutinka kūnui po kelių savaičių

    Retai valgote salierų stiebus? Specialistai paaiškino, kas nutinka kūnui po kelių savaičių

    Salierų stiebai daugelį metų buvo laikomi tik dietų ir kokteilių daržove, tačiau mitybos specialistai pabrėžia, kad tai viena universaliausių daržovių kasdieniam racionui. Juose daug vandens, todėl jie gali prisidėti prie geresnės savijautos, ypač jei iki šiol skysčių trūkdavo. Be to, tai lengvas užkandis, padedantis „užpildyti“ lėkštę be didelio kaloringumo.

    Maistine prasme salierų stiebai vertinami dėl vitamino K, vitamino C ir folio rūgšties, taip pat kalio bei kitų mineralų. Juose yra skaidulų, kurios svarbios virškinimui ir sotumo jausmui, o augaliniai junginiai, įskaitant flavonoidus, siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Nors tai nėra stebuklingas produktas, reguliarus vartojimas gali būti naudingas kaip bendros mitybos dalis.

    Didelis vandens kiekis ir kalis siejami su skysčių balansu organizme, o tai aktualu šiltuoju sezonu ir daugiau sportuojant. Kai kuriems žmonėms salierų stiebų įtraukimas į racioną padeda lengviau suvaldyti norą užkandžiauti, nes traškus, skaidulų turintis maistas dažnai suteikia sotumo. Vis dėlto specialistai primena, kad kraujospūdį labiausiai veikia bendras mitybos modelis, druskos kiekis ir gyvenimo būdas.

    Kaip valgyti, kad būtų naudos

    Daugiausia vitamino C ir dalies antioksidantų salierų stiebai išsaugo valgomi žali, todėl jie tinka salotoms, sumuštiniams ar kaip užkandis tarp valgymų. Populiarūs ir daržovių kokteiliai, tačiau svarbu prisiminti, kad trintuose gėrimuose skaidulų paprastai lieka daugiau nei sultyse. Jei renkatės sultis, jos gali būti tik priedas, o ne pagrindinis daržovių vartojimo būdas.

    Termiškai apdoroti salierai taip pat gali būti naudingi, ypač jei žali sukelia diskomfortą ar atrodo per intensyvaus skonio. Troškinti ar dedami į sriubas jie dažnai būna lengviau virškinami, nors dalis šilumai jautrių vitaminų sumažėja. Tokiu atveju verta derinti skirtingas formas: dalį suvalgyti žalius, dalį naudoti karštuose patiekaluose.

    Su kuo derinti virtuvėje

    Salierų stiebai dera su produktais, kuriuose yra naudingųjų riebalų, pavyzdžiui, alyvuogių aliejumi, avokadais ar riešutais. Tokie deriniai padeda subalansuoti užkandį ir gali pagerinti kai kurių riebaluose tirpių medžiagų pasisavinimą. Skonio prasme jie tinka su natūraliu jogurtu, humusu ar varške.

    Kasdieniams patiekalams salierus patogu maišyti su obuoliais, morkomis, citrusais ar žalumynais, ypač salotose ir kokteiliuose. Jie tinka ir kaip aromatinė bazė sultiniams, padažams, troškiniams, kai norisi daugiau daržovių nepridedant daug kalorijų. Norint išvengti per sūraus skonio, verta atsargiai dozuoti druską ir rinktis prieskonius.

    Kada reikalingas atsargumas

    Salierų stiebai kai kuriems žmonėms gali kelti rizikų, todėl svarbus saikas ir individualus vertinimas. Sergant tam tikromis inkstų ligomis, kalio perteklius gali būti nepageidaujamas, tad prieš didinant šios daržovės kiekį verta pasitarti su gydytoju. Nėštumo metu taip pat rekomenduojama vengti kraštutinumų, ypač koncentruotų sulčių ar ekstraktų.

    Dar vienas aspektas yra sąveika su vaistais: dėl vitamino K gausos ir galimo diuretinio poveikio salierai gali būti aktualūs vartojantiems kai kuriuos kraują krešėjimą veikiančius ar šlapimą varančius vaistus. „Jei vartojate receptinius vaistus ir planuojate kasdien gerti salierų sultis ar smarkiai didinti kiekį, saugiausia pasitarti su gydytoju ar dietologu“, – pabrėžia mitybos specialistai.

  • Nepelnytai pamiršta petražolių lapija: iki 5 kartų daugiau vitamino C nei citrina ir naudinga kraujospūdžiui

    Petražolių lapija dažnai laikoma tik prieskoniu, tačiau maistine verte ji prilygsta daugeliui daržovių. Joje gausu vitamino C, vitamino K, folio rūgšties, beta karoteno ir antioksidantų, o taip pat yra kalio ir geležies. Dėl to net nedidelė sauja šviežių lapelių gali reikšmingai papildyti kasdienį racioną.

    Vertinant pagal 100 gramų, petražolių lapijoje vitamino C paprastai yra kelis kartus daugiau nei citrinoje, tačiau praktikoje jos suvalgoma gerokai mažiau. Vis dėlto keli šaukštai smulkintų lapelių prie sriubos, salotų ar sumuštinių užtepėlės yra paprastas būdas įtraukti daugiau mikroelementų, ypač šaltuoju sezonu.

    Kuo naudinga petražolių lapija?

    Vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos, dalyvauja kolageno sintezėje ir padeda geriau įsisavinti augalinės kilmės geležį. Dėl šios priežasties petražolės ypač tinka patiekalams su ankštinėmis daržovėmis, kruopomis, daržovėmis ar kiaušiniais, kai norisi sustiprinti geležies pasisavinimą.

    Vitamino K petražolių lapijoje taip pat daug, o šis vitaminas svarbus normaliai kraujo krešėjimo funkcijai ir kaulų būklei. Greta to, augaliniai antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, todėl ši žaluma gali būti vertinga subalansuotos mitybos dalis.

    Dar vienas dažnai minimas privalumas siejamas su kaliu, kuris svarbus skysčių pusiausvyrai ir širdies bei kraujagyslių sistemos funkcijoms. Didesnis kalio kiekis mityboje gali padėti palaikyti normalų kraujospūdį, tačiau didžiausią efektą paprastai duoda visuma: mažiau druskos, daugiau daržovių, pakankamas fizinis aktyvumas ir tinkamas kūno svoris.

    Kaip vartoti, kad neprarastų vertės?

    Petražolių lapiją geriausia dėti gaminimo pabaigoje arba jau į lėkštę, nes aukšta temperatūra sumažina dalies vitamino C kiekį ir susilpnina aromatą. Jei norisi ryškesnio skonio, lapelius verta smulkinti kuo šviežesnius ir nelaikyti ilgai supjaustytų.

    Ji tinka sriuboms, bulvėms su sviestu, varškei ar užtepėlėms, salotoms, jogurtiniams padažams, žuviai. Paprastas padažas namuose gaminamas iš petražolių, alyvuogių aliejaus, česnako, citrinos sulčių, druskos ir pipirų, o šį derinį galima pritaikyti ir prie kepintų daržovių.

    Kada reikėtų atsargumo?

    Petražolių lapija tinka daugumai žmonių, tačiau kai kuriais atvejais svarbu pasitarti su gydytoju. Dėl didelio vitamino K kiekio atsargumo dažniausiai reikia vartojantiems antikoaguliantus, nes mitybos pokyčiai gali turėti įtakos gydymo stabilumui.

    Taip pat atsargiau ją vartoti gali būti rekomenduojama sergant tam tikromis inkstų ligomis ar turint individualių alergijų. Jei atsiranda neįprastų simptomų arba vartojami vaistai, prieš ženkliai didinant žalumynų kiekį racione pravartu pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia gydytojo konsultacijos.

  • Rabarbaro sezonas įsibėgėja: štai ką jis iš tiesų daro jūsų organizmui ir kada geriau vengti

    Rabarbaras pavasarį dažnai grįžta į virtuvę kaip pyragų, kompotų ar uogienių žvaigždė, tačiau mitybos požiūriu tai kur kas daugiau nei rūgštus deserto priedas. Jo stiebai turi mažai energinės vertės, o kartu suteikia skaidulų ir biologiškai aktyvių junginių, siejamų su antioksidaciniu poveikiu.

    Šviežiuose rabarbaro stiebuose yra vitamino K, taip pat nedideli kiekiai vitamino C ir įvairių mineralų, įskaitant kalį bei manganą. Dėl skaidulų rabarbaras gali prisidėti prie geresnės žarnyno veiklos ir ilgesnio sotumo jausmo, ypač jei valgomas su baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu.

    Rausvą spalvą suteikiantys augaliniai pigmentai yra antocianinai, priklausantys flavonoidams, o rabarbare aptinkami ir kiti polifenoliai. Šie junginiai siejami su mažesniu oksidaciniu stresu, kuris laikomas vienu iš veiksnių, didinančių lėtinių ligų riziką.

    Vis dėlto rabarbaro nauda dažnai pranyksta, kai jis gausiai saldinamas. Kompotas ar pyragas su dideliu cukraus kiekiu reikšmingai padidina patiekalo kaloringumą, todėl norint išlaikyti lengvesnį profilį verta rinktis mažiau cukraus, saldinti vaisiais arba naudoti saikingas alternatyvas.

    Kaip keičiasi vertė kaitinant?

    Terminis apdorojimas sumažina vitamino C kiekį, nes jis jautrus karščiui, tačiau skaidulos išlieka, o dalis polifenolių gali išlikti gana stabili. Kepimas taip pat sušvelnina rabarbaro rūgštumą, todėl jis dažnai būna lengviau toleruojamas jautresnį skrandį turintiems žmonėms.

    Norint išsaugoti daugiau maistinių medžiagų, rabarbarą verta kepti trumpiau ir žemesnėje temperatūroje, o indą pridengti, kad neišsausėtų. Tokį rabarbarą patogu derinti su koše ar varške, taip subalansuojant patiekalą ir išvengiant perteklinio saldinimo.

    Kada rabarbarą reikėtų riboti?

    Rabarbaras natūraliai turi oksalatų, kurie kai kuriems žmonėms gali būti aktualūs dėl inkstų akmenų rizikos, ypač jei jų mityboje oksalatų apskritai daug. Svarbu prisiminti ir tai, kad valgomi yra stiebai, o rabarbaro lapai netinka maistui.

    Jei turite inkstų ligų, esate linkę į inkstų akmenligę ar turite specifinių mitybos apribojimų, dėl rabarbaro kiekio racione verta pasitarti su gydytoju ar dietologu. Daugumai žmonių saikingai vartojamas rabarbaras gali būti sezoninis būdas paįvairinti racioną skaidulomis ir augaliniais junginiais.

  • Dėl šios daržovės pamišo dietologai: kalorijų beveik nėra, o sotumo jausmas – ilgai

    Salotose, sriubose ar kokteiliuose salierų lapkočiai tapo viena ryškiausių pastarųjų metų mitybos madų. Jie traškūs, gaivūs ir lengvai pritaikomi kasdienėje virtuvėje, todėl dažnai pasirenkami kaip užkandis ar priedas prie pagrindinių patiekalų.

    Socialiniuose tinkluose salierai neretai pristatomi kaip daržovė su neva neigiamomis kalorijomis. Specialistai pabrėžia, kad tai labiau supaprastintas mitas: organizmas tikrai sunaudoja energijos virškinimui, tačiau tiksliai „daugiau nei gaunama“ daugeliu atvejų įrodyti sunku. Vis dėlto dėl mažo kaloringumo salierai gali padėti lengviau kontroliuoti bendrą paros energijos kiekį.

    Jungtinių Valstijų žemės ūkio departamento duomenimis, 100 gramų žalių salierų turi apie 14 kilokalorijų, daug vandens ir šiek tiek skaidulų. Būtent didelė vandens dalis ir skaidulos dažnai siejamos su didesniu sotumu, ypač kai salierai valgomi vietoje kaloringų užkandžių.

    Salierų lapkočiai taip pat prisideda prie kasdienio mikroelementų ir vitaminų raciono. Juose yra vitamino K, folatų, kalio, o taip pat įvairių augalinių junginių, kurie siejami su priešuždegiminėmis savybėmis. Vis dėlto tai nėra stebuklingas produktas, todėl reali nauda atsiskleidžia tik bendrame subalansuotos mitybos kontekste.

    Dietologai dažnai rekomenduoja salierus žmonėms, siekiantiems didesnės daržovių įvairovės ir paprastesnių pasirinkimų užkandžiaujant. Jie tinka su humusu, varške, riešutų sviestu, gali būti dedami į troškinius, sultinius ar daržovių sriubas, o smulkinti lapkočiai neretai tampa aromatine baze kartu su svogūnais ir morkomis.

    Vertinant sveikatos rizikas, salierai yra vienas iš dažniau alergiją sukeliančių produktų, o reakcijos gali pasireikšti ir po terminio apdorojimo. Atsargumo taip pat reikia vartojantiems kraują skystinančius vaistus, nes didesni vitamino K kiekiai racione gali turėti reikšmės gydymo suderinamumui. Jei kyla abejonių dėl mitybos ar vaistų sąveikos, saugiausia tai aptarti su gydytoju ar vaistininku.

    Renkantis salierus parduotuvėje verta ieškoti tvirtų, sultingų, nesuvytusių lapkočių ir ryškiai žalių lapų. Laikant šaldytuve sandariame inde ar pakuotėje jie ilgiau išlieka traškūs, o tai ypač svarbu, jei daržovę planuojama valgyti žalią.