JAV ir Rusijos atstovai kelis mėnesius neoficialiai aptarinėja galimą Rusijos naftos koncerno „Lukoil“ užsienyje esančių aktyvų pardavimą, pranešė „New York Times“. Pasak leidinio, tema siejama su platesnėmis derybomis dėl karo Ukrainoje pabaigos ir galimų ekonominių „geros valios“ žingsnių.
Anot publikacijoje cituojamų šaltinių, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas tokią idėją aptarė susitikime Maskvoje 2026 metais rugsėjo 5 dieną su JAV pasiuntiniais Steve’u Witkoffu ir Jared’u Kushneriu. „New York Times“ teigimu, planas būtų pristatytas kaip signalas, kad Maskva pasirengusi sandoriams dar nepasibaigus karui.
Kas būtų parduodama ir kodėl tai svarbu?
„New York Times“ rašo, kad galimas sandoris apimtų įvairius „Lukoil“ aktyvus už Rusijos ribų: nuo naftos telkinių iki perdirbimo ir mažmeninės prekybos infrastruktūros. Minimos ir Europoje veikiančios naftos perdirbimo įmonės, taip pat kiti turto vienetai skirtinguose regionuose.
Didžiausias dėmesys, anot leidinio, krypsta į Europoje esančias perdirbimo grandis, nes jos gamina dyzeliną ir reaktyvinį kurą. Šių produktų tiekimas pastaruoju metu išlieka jautrus geopolitikai, todėl bet kokie pokyčiai gali atsiliepti kainoms ir rinkos balansui.
Pažymima, kad pats „Lukoil“ savo tarptautinio turto vertę šiais metais įvertino maždaug 20 milijardų JAV dolerių, tai yra apie 18 milijardų eurų. Tokios apimties sandoris būtų reikšmingas ne tik energetikos sektoriui, bet ir sankcijų politikai, nes potencialiai reikėtų reguliuotojų sprendimų bei leidimų.
Kas gali būti pirkėjai?
„New York Times“ nurodo, kad dėl galimo susitarimo, be kitų, domisi JAV investuotojas Toddas Boehly, taip pat du Artimųjų Rytų verslo subjektai. Leidinys taip pat mini JAV Tarptautinio vystymo finansų korporaciją (DFC) kaip vieną iš institucijų, stebinčių ir vertinančių scenarijus.
„Sandoris padidintų JAV energetinį saugumą ir prisidėtų prie mažesnių energijos kainų vartotojams“, – sakė DFC atstovas, kurį cituoja „New York Times“.
Leidinys taip pat atkreipia dėmesį į galimus interesų konfliktų vertinimus, nes dalis minimų veikėjų esą turi politinių ir verslo ryšių su JAV politine aplinka. Vis dėlto pabrėžiama, kad viešai patvirtintų duomenų, jog JAV pasiuntiniai asmeniškai gautų naudos, nėra.
Kokios kliūtys laukia ir ką tai reikštų rinkai?
Net jei šalys politiškai sutartų dėl krypties, sandoriui tektų įveikti kelis barjerus: teisinį patikrinimą, sankcijų režimų suderinamumą ir atskirų valstybių leidimus, ypač jei kalbama apie strateginius energetikos objektus Europoje. Tokie procesai paprastai užtrunka, o sąlygos gali keistis priklausomai nuo karo Ukrainoje eigos.
Energetikos rinkai tai būtų signalas, kad Maskva ieško būdų monetizuoti užsienio turtą ir tuo pačiu atverti kanalus ekonominiam dialogui. Tačiau bet koks realus poveikis degalų kainoms priklausytų nuo to, ar pasikeistų fiziniai tiekimo srautai, ar tik nuosavybės struktūra ir valdymas.
Kol kas, remiantis „New York Times“, galutinis susitarimas nėra pasiektas, o derybos išlieka jautrios tiek politiškai, tiek reputaciškai. Tai reiškia, kad artimiausiu metu labiau tikėtini signalai ir nutekėjimai, o ne greitas formalus sandorio paskelbimas.



