CP v2

Tag: Vokietija

  • Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne latrinoje aptiktas retas viduramžių vaško užrašų sąsiuvinis: ką jis gali atskleisti

    Paderborne rastas unikalus radinys

    Vokietijos Paderborne, vykdant kasinėjimus būsimo administracinio pastato statybvietėje, archeologai aptiko itin retą viduramžių užrašų knygelę. Radinys iškeltas iš vienos iš penkių atidengtų latrinų, datuojamų XIII–XIV amžiais.

    Darbus prižiūrėjo Vestfalijos-Lipės regioninė asociacija LWL, atsakinga už kultūros paveldo tyrimus ir apsaugą. Specialistų teigimu, tokie objektai kasinėjimuose pasitaiko itin retai, ypač kai išlieka ir organinės medžiagos.

    „Kad ir kaip neįprastai skambėtų, latrinos archeologams dažnai būna ypač turtingi radinių šaltiniai“, – sakė LWL kultūros reikalų vadovė Barbara Rüschoff-Parzinger.

    Kaip atrodė viduramžių užrašai

    Maždaug 700–800 metų senumo knygelė yra nedidelė, apie 10 x 7,5 centimetro dydžio. Ji sudaryta iš medinių lentelių, padengtų vaško sluoksniu, o viską saugo odinis dėklas su įspaustu lelijos motyvu.

    Viduramžiais tokios vaško lentelės veikė kaip daugkartinio naudojimo užrašinė: specialiu rašikliu vaške įrėžiami užrašai, o vėliau paviršius galėdavo būti išlyginamas ir naudojamas dar kartą. Archeologai skaičiuoja, kad knygelėje yra dešimt puslapių, iš kurių aštuoni prirašyti abiejose pusėse.

    Kodėl latrina išsaugojo radinį

    Tekstas įrėžtas lotynų kalba, o rašysena, kaip manoma, priklauso vienam žmogui. Paderborno miesto centrinė dalis tuo laikotarpiu buvo turtingesnių miestiečių ir pirklių erdvė, o raštingumas tarp prekybininkų buvo gerokai dažnesnis nei kitose visuomenės grupėse.

    Neįprasta, bet būtent latrinos aplinka tapo „konservatoriumi“: drėgmė, sandarumas ir mažas deguonies kiekis pristabdė organinių medžiagų irimą. Dėl to išliko ne tik vaško sluoksniai, bet ir oda bei medis, kurie įprastomis sąlygomis dažniausiai suirsta.

    „Iš pradžių radinys atrodė visai neįspūdingai: jis buvo įstrigęs šlapiame žemių gumule ir beveik nebuvo atpažįstamas, kol restauravimo dirbtuvėse Miunsteryje nepradėjome valymo“, – sakė LWL konservatorė Susanne Bretzel.

    Pasak specialistų, vaško paviršius nuo purvo ir deformacijų papildomai apsaugojo tai, kad lentelės buvo stipriai suspaustos. Svarbu ir tai, kad medinės dalys nesusikraipė, todėl įrėžtas tekstas išliko įskaitomas.

    Ką dar rado ir kas bus toliau

    Toje pačioje vietoje aptikta ir šilko audinio fragmentų, kurie, archeologų spėjimu, galėjo būti naudojami higienai. Tokios detalės padeda spręsti apie latrinos naudotojų socialinį statusą, jų kasdienius įpročius ir materialines galimybes.

    Radinio konservavimas ir tyrimai, kaip nurodo LWL, gali trukti iki vienų metų. Mokslininkai analizuoja vaško sudėtį, galimas dervų priemaišas, pigmentus ir medienos rūšis, o kol vyksta procesai, organinės dalys laikomos distiliuotame vandenyje.

    Baigus laboratorinius darbus, tyrėjai planuoja iššifruoti visą lotynišką tekstą. Jei pavyks nustatyti, ar tai buvo prekybiniai užrašai, asmeniniai priminimai ar apskaita, radinys gali tapti reta kasdienybės liudytoja iš laikotarpio, iš kurio paprastai išlieka tik fragmentiški dokumentai.

  • Trumpas svarsto stabdyti „Tomahawk“ Vokietijoje: Berlynas žvalgosi raketų iš Ukrainos ir Izraelio

    Trumpas svarsto stabdyti „Tomahawk“ Vokietijoje: Berlynas žvalgosi raketų iš Ukrainos ir Izraelio

    Vokietijos vyriausybė svarsto, kaip greičiau sustiprinti tolimojo nuotolio smūgio pajėgumus, ir žvalgosi į alternatyvius raketų tiekėjus Ukrainoje bei Izraelyje. Tokios paieškos suaktyvėjo po signalų, kad JAV gali persvarstyti planus dėl tolimojo nuotolio ginklų dislokavimo Vokietijoje.

    Pagal aptariamus scenarijus Berlynas paraleliai vertina kelis kelius: nuo amerikietiškų sistemų įsigijimo iki pigesnių, greičiau pagaminamų sprendimų iš mažesnių gamintojų. Oficialiai tai nereiškia, kad sprendimas jau priimtas, tačiau rodo siekį turėti daugiau pasirinkimų, jei politinė situacija Vašingtone keistųsi.

    Vienas svarstomų variantų siejamas su JAV sausumos paleidimo sistema „Typhon“ ir sparnuotosiomis raketomis „Tomahawk“. Tokiu atveju operacinis pasirengimas būtų siejamas su dešimtmečio pabaiga, nes reikia ir techninės integracijos, ir personalo parengimo, ir logistikos grandinės.

    Kitas kelias būtų greitesnis, orientuotas į palyginti nebrangias sparnuotąsias raketas, kurias galėtų tiekti Ukrainos ar Izraelio gynybos pramonės įmonės. Tokia logika atitinka platesnę Europos tendenciją plėsti tiekėjų ratą ir didinti gamybos apimtis, kad atsargos būtų papildomos sparčiau nei iki šiol.

    Ilgesnio laikotarpio planuose minimi ir europiniai, daug metų trunkantys projektai, kurie galėtų duoti rezultatą tik po 2030 metų. Gynybos planuotojų požiūriu tai svarbu, nes tolimojo nuotolio pajėgumai reikalauja ne vien pirkimo, bet ir nuolatinio tiekimo, modernizacijos bei amunicijos atsargų.

    Diskusijas sustiprino ir JAV vidaus politikos faktorius: svarstoma, kad prezidentas Donaldas Trumpas galėtų atsisakyti ankstesnių įsipareigojimų dėl tolimojo nuotolio ginklų dislokavimo Vokietijoje. Ankstesni planai numatė, kad dislokavimas galėtų prasidėti 2026 metais, o paketą sudarytų „Tomahawk“, SM-6 ir vėliau kuriamos hipergarsinės sistemos.

    Papildomas spaudimas kyla dėl realių JAV atsargų ir gamybos tempo: intensyvūs konfliktai ir didelis šaudmenų poreikis trumpina sandėlius, o naujos gamybos apimtys ribotos. Dėl to Europos valstybės vis dažniau vertina ne tik ginklo technines savybes, bet ir tai, ar tiekėjas pajėgus užtikrinti stabilų pristatymą krizinėmis sąlygomis.

    Vokietijai tai tampa platesnio saugumo politikos persitvarkymo dalimi, kai prioritetu laikomas greitis, atsargų kaupimas ir pramonės pajėgumų didinimas Europoje. Galutiniai sprendimai priklausys nuo politinių derybų su sąjungininkais, biudžetinių galimybių ir to, kaip greitai pramonė gali pasiūlyti realiai prieinamus sprendimus.

  • PKP Intercity vėl dairysis vagonų Vokietijoje: kodėl nauji vėluoja, o naudoti jau veža keleivius

    PKP Intercity vėl dairysis vagonų Vokietijoje: kodėl nauji vėluoja, o naudoti jau veža keleivius

    Lenkijos keleivinių traukinių vežėja PKP Intercity planuoja įsigyti dar vieną partiją naudotų keleivinių vagonų iš Vokietijos. Apie tai bendrovė pranešė patvirtindama, kad domisi Deutsche Bahn pasiūlymu parduoti papildomus vagonus.

    Šįkart kalbama apie 96 naudotus vagonus, kurių konstrukcinis greitis siekia iki 200 kilometrų per valandą. Tarp jų yra ir pirmos klasės kupė tipo, ir atviro salono vagonai, pritaikyti tiek pirmai, tiek antrai klasei.

    Deutsche Bahn nurodo, kad vagonai turi leidimus tarptautiniam eismui ir yra pritaikyti darbui skirtingose elektrifikuotose sistemose. Tokios savybės vežėjui svarbios, nes palengvina eksploataciją maršrutuose, kuriuose kertamos sienos arba naudojama skirtinga infrastruktūra.

    PKP Intercity poreikį didinti parką lemia išaugę keleivių srautai ir intensyvesnis reisų grafikas. Tuo pat metu naujų vagonų tiekimas, užsakytas iš gamintojų, užtrunka, todėl naudoti vagonai tampa greitesniu būdu didinti pasiūlą.

    Praėjusiais metais PKP Intercity iš Deutsche Bahn jau įsigijo 50 naudotų vagonų. Jie į Lenkiją atkeliavo 2026 metų pradžioje, buvo pradėti pritaikymo darbai, o dalis vagonų jau eksploatuojami reguliariuose reisuose.

    Vežėjas anksčiau svarstė ir alternatyvą iš Austrijos, kur buvo siūlomi 1996 metais pagaminti dviaukščiai vagonai, taip pat pritaikyti iki 200 kilometrų per valandą greičiui. Vis dėlto šio sandorio galiausiai atsisakyta, o prioritetu liko vagonai iš Vokietijos.

    Rinkoje naudotų keleivinių vagonų pirkimai dažnai vertinami kaip kompromisas tarp kainos, terminų ir kokybės. PKP Intercity atveju naudoti vagonai sulaukė palankių keleivių vertinimų dėl tylesnės eigos ir komforto, o tai vežėjui suteikia papildomą argumentą plėsti būtent šį sprendimą.

  • Atrodė kaip nekaltas peizažas: skenavimas atidengė, ką dailininkas slėpė nuo pokario Vokietijos

    Atrodė kaip nekaltas peizažas: skenavimas atidengė, ką dailininkas slėpė nuo pokario Vokietijos

    Vokietijos mokslininkai, tyrę vieną iš pokario laikotarpio paveikslų, po vėlesniais dažų sluoksniais aptiko uždažytus Trečiojo reicho simbolius ir propagandinius motyvus. Rentgeno metodais atliktas skenavimas parodė, kad iš pirmo žvilgsnio neutralus miesto vaizdas iš tiesų buvo kruopščiai perdirbtas, siekiant paslėpti pirminę žinutę.

    Tyrimą atliko Helmholtz Zentrum Berlin komanda, pasitelkusi rentgeno fluorescencijos spektroskopiją. Ši technologija leidžia nustatyti dažų cheminę sudėtį ir „pamatyti“ gilesnius sluoksnius nepažeidžiant drobės, todėl dažnai naudojama meno kūrinių autentiškumui ir restauravimo istorijai aiškintis.

    Pėdsakai, kurių nepavyko ištrinti

    Tirtas darbas siejamas su Miunchene kūrusiu dailininku Erichu Merckeriu, kuris 1933–1945 metais tapė kūrinius su nacistine simbolika. Vienas jo pasirinktų motyvų buvo Feldherrnhalle Odeonsplatz aikštėje, vieta, turėjusi išskirtinę reikšmę nacių politinėje mitologijoje ir propagandoje.

    Po Antrojo pasaulinio karo menininkas, kaip teigiama tyrime, toliau tapė tą patį architektūrinį vaizdą, tačiau keitė detales ir pavadinimus. Ryškiausi politiniai akcentai buvo „išvalyti“: svastikų vėliavos pakeistos Bavarijos simbolika, iš kompozicijos dingo uniformuoti sargybiniai, vainikai ir kiti režimą pabrėžę elementai.

    Paveikslas į tyrėjų akiratį pateko tada, kai iš privačios kolekcijos buvo atneštas ekspertiniam vertinimui. Pirminės apžiūros metu įtarimų sukėlė detalės, kurios, pasak specialistų, menkai derėjo su tariamai „neutraliu“ pokariniu variantu: drobėje matėsi sugriauto paminklo fragmentai, o ties Bavarijos vėliavos kraštais buvo pastebėti raudonų dažų pėdsakai.

    Ką parodė rentgeno analizė?

    Atlikus rentgeno fluorescencijos spektroskopijos tyrimą paaiškėjo, kad po dabartine mėlynai balta vėliava iš pradžių buvo raudona nacistinės Vokietijos vėliava. Be to, kituose plotuose aptikti uždažyti vainikai, du sargybiniai prie paminklo ir figūros, atliekančios nacistinį pasveikinimą.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad vietose, kuriose vaizdas buvo keistas, dažnai naudota titano balta. Cheminė sudėtis skyrėsi nuo kitų paveikslo sričių, o tarp su menininku siejamų tapybos medžiagų buvo aptikta dažų tūbelė su tokiu pigmentu, todėl keliama prielaida, kad perpiešimus galėjo atlikti pats autorius, o ne vėlesni savininkai.

    Kodėl tai svarbu šiandien?

    Šis atvejis išryškina platesnę pokario Europos realybę, kai dalis su propaganda ar režimo užsakymais susijusių kūrėjų siekė „perrašyti“ savo biografijas ir kūrybą. Meno rinka, privatūs rinkiniai ir pakitę pavadinimai neretai tapdavo priemone kontroliuoti, kas bus matoma, o kas liks paslėpta.

    Kartu tai primena, kaip sparčiai modernūs neardomieji tyrimo metodai keičia meno istorijos tyrimus. Rentgeno ir cheminė analizė vis dažniau leidžia atsekti ne tik autorystę ar restauravimo etapus, bet ir sąmoningas pastangas užmaskuoti politiškai kompromituojančius vaizdus, kurie dešimtmečius atrodė dingę.

  • Vokiečiai sureagavo į Lenkijos F-35: kodėl šie naikintuvai keičia NATO rytų flangą

    Vokiečiai sureagavo į Lenkijos F-35: kodėl šie naikintuvai keičia NATO rytų flangą

    Lenkijos karinės oro pajėgos oficialiai į savo rikiuotę priėmė pirmuosius penktos kartos amerikiečių naikintuvus F-35A. Šis žingsnis sulaukė greitos reakcijos Vokietijos žiniasklaidoje, kur pabrėžiama, kad Varšuva nuosekliai tęsia plataus masto ginkluotųjų pajėgų modernizaciją.

    Ceremonija vyko birželio 12 dieną 32-ojoje taktinės aviacijos bazėje Lasko mieste, kur pristatyti pirmieji trys Lenkijai skirti F-35A. Pranešama, kad prieš oficialų priėmimą orlaiviai simboliškai praskrido virš kelių didžiųjų šalies miestų, taip pažymint jų atėjimą į tarnybą.

    Kodėl F-35 laikomi lūžio tašku?

    Vokietijos komentatoriai akcentuoja, kad F-35 stiprybė nėra vien mažas pastebimumas radarams. Esminis pranašumas yra integruota jutiklių sistema, leidžianti realiu laiku rinkti, apdoroti ir dalintis duomenimis su kitomis NATO platformomis.

    Tokie gebėjimai keičia oro gynybos ir puolamųjų operacijų logiką: F-35 gali atlikti oro erdvės kontrolės, tikslių smūgių, žvalgybos ir elektroninės kovos užduotis, kartu veikdami kaip informacijos mazgas. Tai ypač svarbu rytiniame NATO flange, kur didžiausias dėmesys skiriamas atgrasymui ir ankstyvam grėsmių nustatymui.

    32 orlaiviai dabar, daugiau vėliau?

    Lenkija F-35 įsigijimą užsakė 2020 metais, o pristatymai turėtų vykti etapais iki 2029 metų. Dalis analitikų neatmeta, kad ateityje Varšuva gali svarstyti papildomų eskadrilių pirkimą, jei bus užtikrintas finansavimas ir gamybos grafikai.

    Šiuo metu F-35 paklausa pasaulyje išaugusi, todėl formuojasi ilgos gamybos eilės, su kuriomis susiduria ir kitos valstybės, įskaitant Vokietiją. Dėl to kiekvienas realiai į tarnybą įvestas orlaivis tampa ne tik technologiniu, bet ir politiniu signalu apie šalies pasirengimą investuoti į gynybą.

    Signalas regionui ir sąjungininkams

    Vokietijos apžvalgininkai Lenkijos sprendimą sieja su platesniu tikslu stiprinti NATO rytinės sienos saugumą. Kontekstas akivaizdus: Rusijos karo prieš Ukrainą fone regiono valstybės didina gynybos išlaidas, plečia pajėgumus ir siekia didesnio sąveikumo su JAV bei kitais sąjungininkais.

    Todėl F-35 atsiradimas Lenkijos ore vertinamas kaip realus operacinis sustiprinimas, o ne vien prestižinis pirkinys. Šie naikintuvai gali greičiau suteikti situacijos vaizdą, paremti oro gynybos tinklus ir prisidėti prie bendrų NATO planų, kurie remiasi greitu informacijos apsikeitimu ir koordinuotu atsaku.

  • Vokietija parodė futuristinį ginklą: „Diehl Defence“ dronas gali medžioti raketas už 400 km

    Vokietija parodė futuristinį ginklą: „Diehl Defence“ dronas gali medžioti raketas už 400 km

    Berlyne vykstančioje aviacijos parodoje ILA Vokietijos gynybos pramonė pristatė netradicinę priešlėktuvinės gynybos idėją: reaktyvinį droną, kuris į pavojingą zoną nuskraidina ir paleidžia raketą. Projekto sumanymas ypač aktualus dėl išaugusio masinių dronų ir sparnuotųjų raketų smūgių masto Europoje.

    Naują koncepciją pirmą kartą viešai pademonstravo „Diehl Defence“, bendradarbiaudama su „Polaris Raumflugzeuge“. Sistema vadinama AIRLAS Cobra 600, o jos esmė paprasta: bepilotis orlaivis veikia kaip mobilus paleidimo „taksi“, praplečiantis įprastų antžeminių oro gynybos baterijų veikimo zoną.

    Pagrindinė užduotis yra kelis kartus padidinti IRIS-T šeimos sistemų pasiekiamumą. Praktikoje antžeminės versijos IRIS-T SLS ir IRIS-T SLM dažniausiai minimos kaip trumpo ir vidutinio nuotolio sprendimai, todėl gamintojai ieško būdų, kaip greitai sukurti didesnį dengiamą plotą be itin brangių tolimojo nuotolio raketų.

    Kaip veikia AIRLAS Cobra 600

    Pagal pristatytą koncepciją Cobra 600 gali pakilti nuo aerodromo arba tinkamos kelio atkarpos, nuskristi į numatomą grėsmės rajoną ir ten paleisti vieną priešlėktuvinę raketą IRIS-T. Skelbiama, kad su raketa dronas gali įveikti apie 400 kilometrų, taip sukuriant „išplėstą ranką“ antžeminiams vienetams.

    Dronas pats neskirtas savarankiškai ieškoti taikinių, todėl remiasi antžemine valdymo grandimi ir perduodamais taikinio duomenimis. Teigiama, kad ryšys vykdomas per apsaugotą duomenų perdavimo kanalą, o intensyvaus elektroninio trikdymo sąlygomis svarstomas ir palydovinis ryšys.

    Gamintojai pabrėžia ir dar vieną aspektą: platforma laikoma daugkartine. Jei raketa nepanaudojama, dronas teoriškai galėtų grįžti į bazę, o tai mažintų vienos misijos kainą ir leistų greičiau atkurti parengtį po pavojaus.

    Kodėl tai svarbu Europai

    Pastarųjų metų karas Ukrainoje parodė, kad oro atakos dažnai vykdomos mišriai: vienu metu naudojami dronai, sparnuotosios raketos ir balistiniai smūgiai, siekiant perkrauti gynybą. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama sprendimams, kurie leidžia lanksčiai perkelti ugnies taškus ir dengti platesnes teritorijas, ypač saugant infrastruktūrą ir miestus.

    AIRLAS idėja taikosi į šią problemą: vietoj to, kad baterija būtų stumiama arčiau grėsmės ir rizikuotų būti aptikta bei sunaikinta, į priekį galima siųsti mažesnę, greitesnę platformą. Tai dera su platesne NATO šalių kryptimi stiprinti daugiasluoksnę oro gynybą ir gerinti jos atsparumą masinėms atakoms.

    Kas žinoma apie projekto brandą

    Pristatymo metu buvo skelbiama, kad Cobra 600 jau atliko bandomuosius skrydžius su raketos maketu. Programą daugiausia finansuoja „Diehl Defence“, tačiau viešai užsiminta ir apie bent vienos užsienio kariuomenės susidomėjimą bendradarbiavimu.

    Vis dėlto tai dar ankstyvos stadijos koncepcija, todėl svarbiausi klausimai bus susiję su realiu integravimu į esamas oro gynybos valdymo sistemas, ryšio atsparumu trikdymui ir tokios platformos išgyvenamumu priešo oro gynybos zonoje. Jei šie klausimai bus išspręsti, „raketinis taksi“ gali tapti reikšmingu priedu prie IRIS-T baterijų, ypač ginantis nuo prisotintų oro atakų.

  • Hesėje aptiktas retas keltų vežimo kapas: auksiniai žiedai ir ginklų pėdsakai stebina tyrėjus

    Hesėje aptiktas retas keltų vežimo kapas: auksiniai žiedai ir ginklų pėdsakai stebina tyrėjus

    Vokietijos Hesės žemėje, netoli Bad Kamberso, atliekant parengiamuosius darbus saulės elektrinių parkui archeologai aptiko išskirtinį geležies amžiaus keltų kapą. Specialistų vertinimu, radinys gali būti vienas svarbiausių pastarųjų metų atradimų regione, nes liudija apie vietos elitą, kurio buvimas iki šiol buvo labiau spėjamas nei patvirtintas.

    Kape rasta keli auksiniai žiedai, ginklų liekanos ir importuotas etruskų ąsotis su snapo formos liejimo anga, siejamas su dabartinės Italijos Toskanos teritorija. Taip pat aptikta dviračio vežimo pėdsakų: spalvotųjų metalų detalės nuo ratų stebulių ir ašies gaubtų bei geležinės ratlankių tvirtinimo dalys.

    „Šis atradimas leidžia įrodyti anksčiau tik numanomą vietos keltų elito buvimą“, – sakė Hesės žemės archeologas Udo Reckeris.

    Pasak tyrėjų, įkapės ir vežimo elementai leidžia manyti, kad čia galėjo būti palaidotas aukšto statuso vyras. Keltų vežimų kapai laikomi retu laidojimo tipu, o Hesėje iki šiol buvo žinomi tik keli panašūs palaidojimai, tačiau Bad Kamberso radiniai išsiskiria komplekso pilnumu ir prabanga.

    Kas toliau bus tiriama?

    Kapavietė bus tiriama šiuolaikiniais metodais, kad būtų kuo tiksliau nustatyta radinių padėtis ir nepažeistas jų kontekstas. Archeologai taikys vaizdinimo technologijas, įskaitant rentgeno ir kompiuterinės tomografijos tyrimus, kurie jau parodė, kad po žeme gali būti ir daugiau dar neatskleistų objektų.

    Radinių datavimas siejamas su pirmojo tūkstantmečio prieš Kristų viduriu, o kultūriškai kompleksas priskiriamas vadinamajai Hunsriuko ir Eifelio kultūrai. Tokios kapavietės dažnai siejamos su regioniniais valdžios ir prestižo centrais, todėl tikimasi, kad tyrimai padės geriau suprasti to meto socialinę struktūrą ir prekybos ryšius.

    Ką tai sako apie keltus?

    Keltų visuomenė geležies amžiuje buvo organizuota kitaip nei šiandieninės valstybės: tai nebuvo vieninga tauta su centralizuota valdžia, o daugybė savarankiškų genčių ir jų sąjungų. Rašytinių šaltinių keltai beveik nepaliko, tad žinios apie juos remiasi archeologija ir antikos autorių pasakojimais.

    Keltų pasaulį Vidurio Europoje apibūdina dvi didelės archeologinės tradicijos: Halštato kultūra ir vėlesnė La Teno kultūra. Tokie prabangūs laidojimai, ypač su vežimu ir importinėmis įkapėmis, paprastai rodo aiškiai išskirtą elitą, kurio įtaka galėjo būti susijusi su prekybos kelių kontrole, metalų apdirbimu ir politiniu prestižu.

    Šio atradimo tyrimus vykdo kelių institucijų specialistai: „Hessen-Archäologie“, Glauberge veikiantis Keltų pasaulio tyrimų centras ir Leibnizo archeologijos centras Maince. Kol kas viešai neskelbiama, kada tiksliai bus pristatyti išsamūs rezultatai, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad kruopšti analizė užtruks, nes siekiama maksimaliai išsaugoti radinių kontekstą.

  • Vaiduokliškas 70 km greitkelis Vokietijoje: kodėl nacistų pradėtas projektas taip ir liko nebaigtas

    Vaiduokliškas 70 km greitkelis Vokietijoje: kodėl nacistų pradėtas projektas taip ir liko nebaigtas

    Vokietijoje iki šiol išlikęs maždaug 70 kilometrų ilgio nebaigtas greitkelio ruožas, dažnai vadinamas Route 46, laikomas ilgiausia oficialiai registruota apleista magistralės „griuvėsio“ atkarpa šalyje. Tai Trečiojo reicho laikais pradėtas infrastruktūros projektas, kurio statybos buvo sustabdytos prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir daugiau niekada neatnaujintos.

    Šis planuotas kelias turėjo jungti Bad Hersfeldą su Viurcburgu ir tapti šiaurės–pietų krypties arterijos dalimi per pietinę Riūno dalį ir Špesarto regioną. Tačiau maršrutas buvo parinktas ne vien pagal transporto logiką: didelę reikšmę turėjo to meto ideologija ir propagandinė ambicija paversti kelionę „vokiško kraštovaizdžio vitrinos“ patirtimi.

    Propaganda svarbiau už patogumą

    Trečiojo reicho „autobahnų“ politika neretai buvo pristatoma kaip modernizacijos ir progreso simbolis, nors realybėje kai kurie projektai labiau siekė reprezentacijos nei efektyvaus susisiekimo. Route 46 atveju buvo numatyta, kad vairuotojai pakeliui matys iš anksto parinktus „vaizdingus“ objektus, įskaitant istorinius griuvėsius, pavyzdžiui, Hamburgo pilies liekanas.

    Statybos prasidėjo 1937 metais, pasitelkiant tuo metu modernią techniką ir dideles darbininkų pajėgas. Išlikę inžineriniai fragmentai leidžia spręsti, kad buvo laikomasi tuometinių Reichsautobahn standartų, tačiau keliui taip ir nebuvo lemta tapti veikiančia magistrale.

    Kodėl statybos nebegrįžo

    1939 metų spalio 4 dieną darbai buvo sustabdyti, kai Vokietijos prioritetai galutinai persisvėrė į militarizaciją. Karo sąlygomis didieji civiliniai projektai prarado finansavimą ir žmogiškuosius išteklius, o nebaigti ruožai liko „įšaldyti“ ilgiems dešimtmečiams.

    Po 1945 metų statybų atnaujinti nebuvo nuspręsta ir dėl praktinių priežasčių: dalis trasos buvo per siaura, kai kur numatyti statūs įkalnės ir nuokalnės neatitiko pokario transporto planavimo krypties. Vietoje to Vokietijos šiaurės–pietų ašimi tapo A7 greitkelis, perėmęs strateginį srautą per Heseno ir šiaurinės Bavarijos teritorijas.

    Kas liko šiandien

    Iki šiol maršrute galima aptikti ryškių konstrukcinių elementų, tarp jų ir aukštą tilto atramą netoli Šionderfeldo, taip pat 1930-iesiems būdingus akmeninius skliautinius pralaidas ir natūralaus akmens tunelių portalus. Šie fragmentai tapo savotišku atviru technikos ir istorijos „muziejumi“, liudijančiu, kaip infrastruktūra buvo pasitelkiama politiniam pasakojimui.

    2003 metais šis nebaigtas ruožas įtrauktas į saugomų objektų sąrašus kaip kultūros paveldo vertybė. Dalis buvusios trasos šiandien yra įaugusi į kraštovaizdį, kai kur tapusi buveine augalijai ir gyvūnijai, o taip pat naudojama kaip pėsčiųjų maršrutas, papildytas informaciniais stendais apie projekto istoriją.

  • Berlyno rajonus užplūdo ąžuolinio procesijinio verpiko vikšrai: uždaromos erdvės, gyventojai pyksta

    Berlyno rajonus užplūdo ąžuolinio procesijinio verpiko vikšrai: uždaromos erdvės, gyventojai pyksta

    Vikšrų židiniai Berlyne plečiasi

    Berlyno dalyje rajonų sparčiai plinta ąžuolinio procesijinio verpiko vikšrai, o kai kuriose vietose dėl to laikinai uždaromos žaliosios erdvės ir sporto aikštynai. Daugiausia problemų fiksuojama Šarlotenburgo-Vilmersdorfo apylinkėse, kur savivaldybės tarnybos riboja patekimą į rizikingas zonas.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad vikšrų ir jų lizdų pėdsakų matyti ant durų staktų, automobilių, pastatų fasadų ir net lauko šviestuvų. Dėl situacijos kyla įtampa, o dalis žmonių tvirtina, kad kasdienybė tapo sunkiai prognozuojama.

    Kodėl jie pavojingi žmonėms

    Pagrindinė grėsmė kyla ne nuo įkandimų, o nuo itin smulkių dilginančių plaukelių, kuriuos vikšrai barsto ir kurie lengvai pasklinda su vėju. Šiuose plaukeliuose yra baltymas taumetopoeinas, galintis sukelti stiprias alergines reakcijas ir gleivinių dirginimą.

    Kontaktas su plaukeliais kai kuriems žmonėms sukelia intensyvų niežėjimą, bėrimus, akių junginės uždegimą ar kvėpavimo takų sudirginimą. Ypatinga problema ta, kad plaukeliai gali išlikti „aktyvūs“ ir senuose lizduose, todėl rizika išlieka net ir vikšrams pasitraukus.

    Gyventojų nerimas ir valdžios ribojimai

    Vietos politikai ir bendruomenės atstovai teigia, kad labiausiai kenčia vyresnio amžiaus žmonės, dalis jų vengia išeiti iš namų. Taip pat skundžiamasi, kad vaikai grįžta su odos sudirgimais, o kai kurie gyventojai simptomams malšinti naudoja medikamentus.

    Pasak vietos gyventojų, situaciją apsunkina tai, kad sveikatos institucijos vikšrų nepriskiria prie „klasikinių kenkėjų“, tokių kaip graužikai, todėl intervencijos apimtis ribota. Be to, augalų apsaugos reguliavimas riboja biocidų naudojimą, tad kovos priemonės turi būti parenkamos atsargiai.

    Reaguodami į užsitęsusią problemą, žmonės inicijavo peticiją, kuria prašoma parengti privalomą apsaugos ir prevencijos planą ne tik Jungfernheidės apylinkėms, bet ir visam Berlynui. Bendruomenės siekia aiškaus veiksmų grafiko, greitesnio lizdų šalinimo ir informavimo apie rizikingas zonas.

  • Vokietijoje „Mehrzweckeier“ veržiasi į metų jaunimo žodį: protestas prieš Merzą ar įžeidimas?

    Vokietijoje „Mehrzweckeier“ veržiasi į metų jaunimo žodį: protestas prieš Merzą ar įžeidimas?

    Vokietijoje prasidėję oficialūs 2026 metų jaunimo žodžio rinkimai netikėtai iškėlė vieną frazę, kuri jau dabar dominuoja siūlymuose. Leidėjas „Pons Langenscheidt“ patvirtina, kad tarp pateikiamų kandidatų išsiskiria žodis „Mehrzweckeier“ – naujadaras, kurio istorija susijusi ne su popkultūra, o su politiniais protestais.

    Terminas kilo iš šūkio, nukreipto prieš kanclerį Friedrichą Merzą, ir tapo internetinio pasipiktinimo simboliu po to, kai keli protestų epizodai peraugo į teisines procedūras. Pirmąkart platesnio dėmesio šūkis sulaukė, kai per demonstraciją Berlyne policija konfiskavo aštuoniolikmečio moksleivio plakatą su užrašu. Netrukus panašus atvejis fiksuotas ir Gysene, kur prokuratūra pradėjo tyrimą dėl galimo politikų šmeižimo ir įžeidimo.

    Kaip protesto frazė tapo trendu

    Būtent teisėsaugos reakcija, o ne pats šūkis, paspartino jo išplitimą socialiniuose tinkluose. Internete pasirodė įrašai ir vaizdai su protesto užrašu, o dalis aktyvistų ėmė provokuoti ir simboliniais veiksmais skaitmeninėje erdvėje, pavyzdžiui, pervadinant CDU būstines žemėlapiuose. Taip žodis „Mehrzweckeier“ iš nišinio politinio juoko virto masiškai kartojamu memu.

    Friedrichas Merzas interviu žiniasklaidai teigė, kad pastaruoju metu patiria neregėto masto asmenines atakas.

    „Jei pažiūrite, kas apie mane platinama, kaip esu puolamas ir menkinamas, nė vienam kancleriui anksčiau neteko to iškęsti“, – sakė Friedrichas Merzas.

    Interneto bendruomenės tuo metu ėmė siūlyti naujadarą teikti oficialiam jaunimo žodžio balsavimui, o tai dar labiau padidino jo matomumą. Tokie rinkimai Vokietijoje kasmet tampa viešos diskusijos veidrodžiu: į finalą neretai patenka terminai, atspindintys metų nuotaikas, kartų konfliktus ar socialinių tinklų kalbą.

    Kas yra Baudžiamojo kodekso 188 straipsnis

    Diskusijos dėl žodžio „Mehrzweckeier“ neatsiejamos nuo Baudžiamojo kodekso 188 straipsnio, numatančio atsakomybę už politikų įžeidimą, šmeižimą ar garbės ir orumo žeminimą. 2021 metais šis reguliavimas buvo sugriežtintas, įtraukiant įžeidimą ir sudarant sąlygas kai kuriais atvejais pradėti procesą net ir be nukentėjusiojo skundo.

    Pastaraisiais metais, remiantis viešai aptariamais duomenimis, tokių tyrimų ir baudų skaičius augo, todėl klausimas tapo ne tik teisinis, bet ir politinis. Kritikai teigia, kad valstybė neturėtų suteikti politikams didesnės apsaugos nei paprastiems piliečiams, o šalininkai pabrėžia, kad viešojo gyvenimo veikėjai vis dažniau tampa koordinuotų patyčių ir dezinformacijos taikiniais.

    Riba tarp satyros ir įžeidimo?

    Vokietijos politinėje erdvėje nuomonės išsiskiria. Dalis CDU ir CSU atstovų svarsto, ar nereikėtų grįžti prie tvarkos, kai bylos dėl įžeidimo pradedamos tik pateikus skundą, kaip buvo iki 2021 metų pakeitimų. Kiti politikai, įskaitant socialdemokratus, laikosi pozicijos, kad speciali apsauga būtina, nes viešos atakos prieš politikus kenkia demokratiniam procesui ir atgraso žmones nuo dalyvavimo politikoje.

    Ši įtampa atsispindi ir jaunimo žodžio rinkimuose: kandidatai dažnai tampa ne vien kalbos, bet ir visuomenės „temperatūros“ matuokliu. Vieniems „Mehrzweckeier“ yra satyros forma ir protesto ženklas, kitiems – paprastas įžeidimas, kurį normalizuojant nyksta pagarba viešajai diskusijai.

    Siūlymai 2026 metų jaunimo žodžiui renkami iki birželio vidurio, vėliau sudaromas dešimtukas, o galutinis nugalėtojas tradiciškai skelbiamas rudenį. Iki tol „Mehrzweckeier“ veikiausiai ir toliau bus naudojamas kaip lakmuso popierėlis, parodantis, kur Vokietijoje šiandien brėžiama žodžio laisvės riba.