Tag: Vokietija

  • Vokietija moka „Kindergeld“ beveik 300 tūkst. užsienyje gyvenančių vaikų – kyla politinis ginčas

    Vokietija moka „Kindergeld“ beveik 300 tūkst. užsienyje gyvenančių vaikų – kyla politinis ginčas

    Vokietijoje įsiplieskė politinis ginčas dėl „Kindergeld“ – vokiškų vaiko pinigų, mokamų ir už Vokietijos ribų gyvenantiems vaikams. Nauji duomenys rodo, kad išmokos pasiekia beveik 300 tūkst. vaikų užsienyje, o tai daliai politikų tapo argumentu raginti riboti tokius mokėjimus.

    Kaip skelbia „Euronews“, Federalinės užimtumo agentūros (Bundesagentur für Arbeit, BA) duomenis parlamente išsireikalavo Sahros Wagenknecht sąjunga (BSW). Skaičiuojama, kad 2025 metų pabaigoje „Kindergeld“ buvo mokamas už 291 292 užsienyje gyvenančius vaikus.

    Pati išmoka 2026 metais siekia 259 eurus per mėnesį už kiekvieną vaiką. Statistikos duomenys taip pat rodo ilgalaikę tendenciją: per 14 metų tokių atvejų skaičius beveik patrigubėjo – nuo 103 559 vaikų 2011 metais iki dabartinių mastų.

    Nors skaičius atrodo didelis, užsienyje gyvenantys vaikai sudaro tik apie 1,66 proc. visų 17,6 mln. vaikų, už kuriuos Vokietija moka vaiko pinigus. Vis dėlto būtent ši dalis tapo diskusijų objektu, ypač kalbant apie išmokų „eksportą“ į kitas ES šalis.

    Kas dažniausiai gauna išmokas užsienyje

    Didžiausia dalis „Kindergeld“ už Vokietijos ribų tenka Lenkijos piliečių vaikams: tokių atvejų – 112 384. Tai sudaro beveik 39 proc. visų užsienyje gyvenančių vaikų, už kuriuos mokama vokiška išmoka.

    Antra pagal dydį grupė – 36 727 Vokietijos piliečių vaikai. Toliau, pagal vokiškoje žiniasklaidoje minimus duomenis, rikiuojasi Čekijos (33 872) ir Rumunijos (32 459) piliečių vaikai.

    Šie skaičiai nebūtinai reiškia, kad vaikai ar šeimos „negyvena Vokietijoje iš principo“ – dažnas modelis yra toks, kad vienas iš tėvų dirba Vokietijoje, o šeima laikinai lieka gimtojoje šalyje.

    Kodėl Vokietija moka vaiko pinigus vaikams, gyvenantiems kitur

    Tokie mokėjimai remiasi ES socialinės apsaugos sistemų koordinavimo taisyklėmis. Pagal jas už šeimos išmokas gali būti atsakinga ta valstybė, kurioje tėvai dirba, net jei vaikas gyvena kitoje ES šalyje.

    Esminis principas – teisė į „Kindergeld“ kyla iš tėvų darbo Vokietijoje, o ne iš vaiko gyvenamosios vietos. Jei už šeimos išmokas gali būti atsakingos kelios valstybės, taikomos prioriteto taisyklės, o kai kuriais atvejais Vokietija moka ne visą sumą, o tik skirtumą, jei kitoje šalyje numatyta mažesnė išmoka.

    Tekste pabrėžiama ir tai, kad statistika pati savaime neatsako į klausimą, kiek dažni piktnaudžiavimo atvejai. Be to, mokėjimų suma neleidžia tiesiogiai spręsti apie gavėjų skaičiaus augimą, nes išmokos dydis bėgant metams didėjo.

    Politikai siūlo ribojimus, tačiau kliūtis – ES teisė

    Diskusijas kaitina dalies politikų argumentas, kad vienodos išmokos mokėjimas skirtingo pragyvenimo lygio šalyse kelia klausimų dėl teisingumo. CDU/CSU ir AfD atstovai viešai kritikavo situaciją, akcentuodami, kad Vokietijos biudžeto lėšos keliauja į užsienį.

    BSW lyderė Sahra Wagenknecht pasisakė dar griežčiau – ji ragina „Kindergeld“ iš principo nebemokėti vaikams, gyvenantiems už Vokietijos ribų. AfD Bundestage taip pat siekia, kad išmokos ES šalyse būtų susietos su vietos pragyvenimo išlaidomis.

    Vis dėlto tokie planai susiduria su teisinėmis ribomis. Pavyzdžiu minima Austrija, kuri 2019 metais išmokas susiejo su vaiko gyvenamosios šalies pragyvenimu, tačiau 2022 metais Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pripažino tokią praktiką nesuderinama su ES teise. Straipsnyje taip pat minimas 2026 metų teismo sprendimas, kad ir Bavarijos šeimos išmokos siejimas su vaiko gyvenamąja vieta prieštarauja ES teisei.

    Tuo pat metu dalis politikų pabrėžia, kad mastas nėra milžiniškas: minima, jog tai sudaro maždaug 1 proc. visų „Kindergeld“ išlaidų. BA duomenimis, 2025 metais išmokoms bendrai skirta 55,32 mlrd. eurų, o į užsienio bankų sąskaitas pervesta apie 528 mln. eurų – maždaug 0,95 proc. visos sumos.

  • Vokietija atidarė penktą LNG terminalą Stade: baigiasi skubios gazoportų statybos era

    Vokietija, po trejų metų vėlavimo, pradėjo eksploatuoti LNG terminalą Stade mieste prie Elbės. Tai – penktas suskystintų gamtinių dujų terminalas šalyje ir, pasak pačių vokiečių, paskutinis tokio tipo objektas, pastatytas federalinės valdžios iniciatyva.

    Naujasis terminalas yra dalis sprendimų, kuriuos Vokietija priėmė po Rusijos pradėto karo Ukrainoje, kai Maskva sustabdė dujų tiekimą ir Europa ėmė skubiai keisti tiekimo kryptis. Vokietijai tai buvo ypač jautru, nes ji yra didžiausia šio ištekliaus vartotoja Europoje, o reikšminga dalis dujų anksčiau atkeliaudavo iš Rusijos.

    Siekiant užsitikrinti tiekimą, buvo pasirinktas greitesnis kelias – plaukiojantys terminalai (FSRU), kuriuos galima įdiegti greičiau nei ant kranto statomas infrastruktūras. Tam buvo įsteigta bendrovė „Deutsche Energy Terminal“ (DET), koordinavusi investicijas ir eksploataciją.

    Vokietija per mažiau nei ketverius metus atidavė naudoti keturis terminalus: Stade laikomas ketvirtuoju ir paskutiniu, priklausančiu federalinei valdžiai. Be jų, šalyje veikia ir privatus LNG terminalas Mukrane.

    FSRU sprendimas leido veikti greičiau

    Vokiečiai rėmėsi ne vien naujų laivų statyba, o ir esamų FSRU vienetų nuoma, todėl projektai pajudėjo sparčiau. Prie to prisidėjo ir geografinės sąlygos – gilesni Vėzerio ir Elbės žiočių vandenys palengvino plaukiojančių terminalų išdėstymą.

    Stade terminalo „širdis“ – plaukiojantis regazifikavimo ir saugojimo laivas FSRU „Energos Force“. Jis yra 294 metrų ilgio, pastatytas 2021 metais, o jo keliamoji galia (DWT) siekia 94 361 toną.

    Terminalo darbas priklauso ir nuo sezono: žiemą, naudojant uždarą sistemą su garo katilais, laivas gali regazifikuoti iki 500 mln. standartinių kubinių pėdų dujų per dieną. Vasarą, naudojant atvirą sistemą ir Elbės vandenį, optimaliomis sąlygomis pajėgumas gali siekti iki 750 mln. standartinių kubinių pėdų per dieną.

    Kiek dujų planuojama įleisti į tinklą

    DET skaičiuoja, kad kitais metais per Stade terminalą į Vokietijos dujų tinklą galėtų patekti iki 3,2 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Teoriškai toks kiekis prilygsta maždaug 2,6 mln. keturių asmenų namų ūkių metiniam šildymo energijos poreikiui.

    Bendrai šiemet DET tikisi pristatyti ne mažiau kaip 9 mlrd. kubinių metrų dujų. Vokietija pabrėžia, kad taip plečiamas tiekimo šaltinių spektras ir mažinama priklausomybė nuo pavienių tiekėjų bei transporto maršrutų.

  • „Tesla“ už 3 mlrd. eurų plės gamyklą Vokietijoje: „Cybercab“ gamybą planuoja nuo 2029-ųjų

    „Tesla“ už 3 mlrd. eurų plės gamyklą Vokietijoje: „Cybercab“ gamybą planuoja nuo 2029-ųjų

    „Tesla“ planuoja maždaug 3 mlrd. eurų investiciją į gamyklos netoli Berlyno plėtrą, kad joje nuo 2029 metų pradėtų gaminti autonominiams pavežėjimo paslaugų automobiliams pritaikytus „Cybercab“.

    Kaip praneša „Reuters“, bendrovė leidimų plėtrai ketina prašyti dar iki šių metų pabaigos, o statybas planuoja pradėti 2027 metų pirmoje pusėje. Skelbiama, kad tikslas – Vokietijoje pagaminti iki 1 mln. „Cybercab“ automobilių.

    Šie planai pasirodo tuo metu, kai „Tesla“ mažina įprastų, žmogaus vairuojamų modelių pasirinkimą ir vis daugiau resursų nukreipia į robotaksi bei autonominio vairavimo kryptį.

    Tokį poslinkį sustiprina pastarųjų metų sprendimai atsisakyti dalies modelių ar jų versijų, o gamybos pajėgumus perskirstyti naujiems projektams. Tai leidžia manyti, kad „Cybercab“ ambicijos bendrovei gali tapti ne tik papildomu produktu, bet ir svarbia strategijos ašimi.

    Mažėjantis modelių sąrašas

    Vienas ryškiausių pokyčių šiemet – sprendimas nutraukti „Model S“ ir „Model X“ modelių linijas. Tai buvo mažesnės apimties, senstantys produktai, tačiau jie padėdavo „Tesla“ atrodyti panašiau į tradicinį automobilių gamintoją.

    Tuo pat metu dalis gamybos erdvių, kurios anksčiau buvo siejamos su šiais modeliais, planuojamos panaudoti kitoms kryptims – įskaitant humanoidinio roboto „Optimus“ projektą.

    Artimiausiuose planuose minimas ir „Cybertruck“ pasitraukimas, nors jo sustabdymo terminas kito. Iš pradžių buvo skelbta apie gamybos uždarymą 2027 metų viduryje, vėliau gamybą nuspręsta pratęsti iki vasaros pabaigos, kad būtų įvykdyti užsakymų įsipareigojimai, bet modelio „pensija“ vis tiek numatoma.

    Pokyčių neišvengė ir itin populiarus „Model Y“: bendrovė atsisakė pigiausios visų varančiųjų ratų versijos. Norintiems dviejų variklių dabar tenka rinktis brangesnę „Premium AWD“ komplektaciją, o bazinė galinių varančiųjų ratų versija išlieka.

    Autonomijos pažadas ir reguliuotojų ribos Europoje

    „Cybercab“ idėja stipriai remiasi autonominio vairavimo galimybėmis, nes šis automobilis numatytas be įprastų rankinių valdymo priemonių. Tai reiškia, kad jo realus panaudojimas priklausys ne tik nuo technologijų, bet ir nuo leidimų jas taikyti.

    JAV reguliuotojai jau yra pradėję tyrimą, kaip „Cybercab“ atitinka federalinius saugos reikalavimus. Vien tai, kad gamyba vyktų Vokietijoje, automatiškai neišsprendžia klausimo, kur ir kokiomis sąlygomis tokie automobiliai galėtų važinėti.

    Europoje „Tesla“ autonominio vairavimo sistemos diegimas juda lėčiau. Nyderlandų reguliuotojai balandį patvirtino prižiūrimą (kai vairuotojas privalo stebėti kelią) sistemos naudojimą po daugiau nei 18 mėnesių bandymų, tačiau tolesnis diegimas priklauso nuo atskirų šalių sprendimų.

    EU masto patvirtinimas vis dar laukiamas, o „Tesla“ Europoje pervadino FSD į „Tesla Assisted Driving“ ir sugriežtino greičio nustatymus, siekdama atliepti reguliuotojų lūkesčius. Vis dėlto leidimas automobiliui be vairo ir pedalų būtų atskiras, dar sudėtingesnis žingsnis.

    Ką tai reiškia „Tesla“ strategijai

    Nors „Tesla“ tebeplanuoja ir žmogaus vairuojamus modelius – pavyzdžiui, pernai pristatytas atnaujintas „Roadster“ dabar žadamas 2028 metais – toks sportinis automobilis neišsprendžia praktinių spragų, kurias paliko prabangesnio sedano, didelio SUV ar pikapo kryptys.

    Įmonė vis dar turi stiprius ramsčius: „Model 3“ ir „Model Y“ išlieka populiarūs daugelyje rinkų, o „Semi“ gali suteikti pozicijas elektrinių vilkikų segmente. Tačiau mažėjant lengvųjų automobilių portfeliui ir kartu investuojant milijardus į robotaksi, bendrovė palieka sau mažiau atsarginių scenarijų, jei vairuotojo nereikalaujanti ateitis pasirodytų vėlesnė ar mažiau pelninga, nei tikimasi.

  • Tyrimas: dalis saulės modulių po 30 metų dar išlaiko apie 80 proc. pradinės galios

    Kai kurios saulės baterijos gali tarnauti gerokai ilgiau, nei įprastai žadama garantijose – net po 30 metų jos vis dar gali gaminti didžiąją dalį pradinės galios. Naujausi tyrimai rodo, kad dalis modulių ir po trijų dešimtmečių išlaiko apie 80 proc. nominalaus našumo.

    Tokias išvadas pateikia Šveicarijos, Austrijos ir Vokietijos mokslininkų analizė: jie vertino šešias fotovoltines sistemas, įrengtas 1987–1993 metais skirtingomis Šveicarijos sąlygomis – nuo slėnių iki kalnų ir aukštikalnių stočių. Praėjus daugiau nei 30 metų, šios sistemos ir toliau patikimai gamino elektrą.

    Vidutiniškai tirtose Šveicarijos sistemose našumas kasmet mažėjo apie 0,24 proc. Laboratoriniai bandymai parodė, kad dauguma atskirų modulių po 30–35 metų vis dar tiekė daugiau nei 80 proc. pradinės vardinės galios – tai yra ilgiau nei dažniausiai taikomos 25–30 metų gamintojų garantijos.

    Vis dėlto kiti didelės apimties duomenys leidžia suprasti, kad ilgaamžiškumas nėra vienodas visur: skirtingas klimatas, įrengimo ypatybės ir medžiagos gali lemti labai nevienodą „senėjimo“ tempą.

    Šveicarijos pavyzdys: lėtas našumo kritimas

    Tyrėjai pabrėžia, kad šiuo atveju užfiksuotas metinis našumo mažėjimas buvo mažesnis, nei neretai nurodoma ankstesnėje literatūroje. Kitaip tariant, dalis senų modulių pasirodė esantys ilgaamžiškesni, nei tikėtasi vertinant pagal vidutines prognozes.

    Panašūs rezultatai buvo gauti ir Prancūzijoje, kur atsinaujinančios energetikos organizacija testavo vieną seniausių šalies stoginių sistemų, įrengtą 1992 metais. Po 31 metų jos moduliai taip pat veikė beveik 80 proc. pradinio pajėgumo lygiu.

    Šie pavyzdžiai rodo, kad net senesnės technologijos fotovoltiniai sprendimai gali išlikti funkcionalūs labai ilgai. Tačiau mokslininkai atkreipia dėmesį: keli ypač sėkmingi atvejai dar nereiškia, kad taip bus su visomis sistemomis.

    Didžiausias „realybės testas“ Vokietijoje: 1,25 mln. sistemų

    Dar platesnį vaizdą pateikia Vokietijoje atlikta analizė, paskelbta 2026 metais: joje įvertinti 1,25 mln. fotovoltinių sistemų gamybos įrašai. Iš viso tai apėmė 34 gigavatus įdiegtos galios ir iki 16 metų veikimo laikotarpį.

    Šioje imtyje vidutinis elektros gamybos mažėjimas siekė apie 0,59 proc. per metus. Tai daugiau nei Šveicarijos atveju, tačiau vis tiek mažiau, nei dažnai buvo įsivaizduojama vertinant saulės modulių senėjimą.

    Įdomu tai, kad Vokietijos duomenyse našumo kritimas, regis, su amžiumi lėtėjo: dešimtais veikimo metais sistemų gamyba mažėjo 7–13 proc. lėčiau nei pradžioje. Tačiau didesnės sistemos (virš 30 kilovatų piko galios) vidutiniškai degradavo maždaug trečdaliu greičiau nei mažesnės, o rezultatams įtakos turėjo ir ekstremalios temperatūros bei oro tarša kietosiomis dalelėmis.

    Dykumos sąlygos: kai senėjimas spartesnis

    Kita 2026 metais paskelbta studija Alžyre nagrinėjo 64 monokristalinius modulius, pagamintus dar 1980-ųjų pradžioje. Jie apie 20 metų veikė karštame ir sausame pietvakarių Alžyro klimate, vėliau buvo perkelti į pakrantės tyrimų bazę.

    Po maždaug trijų dešimtmečių lauko sąlygų šie moduliai vidutiniškai buvo išlaikę apie 53 proc. pradinės vardinės galios, o geriausiai išsilaikę – beveik 69 proc. Įvertintas metinis degradacijos intervalas svyravo nuo 1 iki 2 proc.

    Tyrėjai fiksavo ir akivaizdžius pažeidimus: spalvos pakitimus, įtrūkusias celės dalis, atšokusias jungčių dėžutes. Nors moduliai išlaikė sausos izoliacijos varžos bandymą, tik 63 proc. jų įveikė šlapio nuotėkio testą – tai iškėlė klausimų dėl elektrinės saugos, kai konstrukciją veikia drėgmė.

    Dar vienas 2026 metų tyrimas, atliktas Čilės Atakamos dykumoje, vertino 1 216 modulių būklę po 10 metų ekspozicijos ir degradaciją įvertino apie 1,32 proc. per metus. Pagal bazines prielaidas, projekcinis laikas iki 80 proc. ribos šiomis sąlygomis buvo gerokai trumpesnis, nors skaičiavimai jautriai priklausė nuo prielaidų apie pradinę modulių galią.

    Kodėl vieni moduliai tarnauja ilgiau už kitus

    Šveicarijos analizėje ryškiai išsiskyrė vietos poveikis: žemumose, kur paviršiai vasarą gali įkaisti iki 80 laipsnių, našumas krito sparčiau. Nuolatiniai įkaitimo ir atvėsimo ciklai didina medžiagų įtampas, o tai gali skatinti koroziją ir bloginti laidumą.

    Tuo metu kalnuose moduliai, nors susiduria su didesne ultravioletine spinduliuote ir ryškiais temperatūrų svyravimais, neretai išlaikė našumą geriau nei žemumose. Tyrėjai tokius skirtumus sieja ir su mikroklimato ypatybėmis, ir su pačių modulių konstrukcija.

    Dar svarbesniu veiksniu įvardijamas vadinamasis „medžiagų komplektas“ – tai, iš ko pagamintas modulis: kapsuliantai, klijai, nugarinės dangos, laminatai. Tvirtos medžiagos ir konstrukciniai sprendimai gali reikšti ilgesnį tarnavimo laiką, tačiau senesniuose modeliuose, gamintuose iki plačiai pradėjus naudoti UV stabilizatorius, dažniau pasitaikė pageltimas ar sluoksnių atsisluoksniavimas.

    Bendra žinutė investuotojams ir vartotojams gana aiški: saulės elektrinės gali būti ilgalaikė investicija, tačiau rezultatą lemia ne vien technologija, o ir klimatas, sistemos dydis, įrengimo kokybė bei modulių konstrukcija. Tai taip pat priminimas, kad vertinant ilgaamžiškumą svarbu atsižvelgti į realias eksploatacijos sąlygas, o ne tik į garantinius pažadus.

  • Vokietija ruošia anglies elektrines žiemai: dujų kainos Europoje šoktelėjo iki 95 eurų už MWh

    Europoje vėl brangsta dujos, o Vokietija jau rengia atsarginį planą žiemai: prireikus būtų atnaujintas anglimi ir mazutu kūrenamų elektrinių darbas. Taip Berlynas siekia apsidrausti, jei šaltuoju sezonu imtų trūkti dujų.

    Kaip rašo lenkų portalas „SE.pl“, 2026 metų lapkritį gamtinių dujų kainos Europos biržose per trumpą laiką pašoko beveik 10 proc. ir priartėjo prie maždaug 95 eurų už megavatvalandę.

    Šį šuolį lemia keli vienu metu sutapę veiksniai: artėjantis atšalimas Europoje, didinsiantis dujų poreikį šildymui, ir tiekimo trikdžiai. Minimi ir gedimai, kurie riboja srautus iš Norvegijos, įskaitant svarbų Troll telkinį.

    Įtampą rinkoje didina ir tai, kad Europa į šildymo sezoną ateina su mažesnėmis atsargomis nei įprasta. Tai reiškia mažesnį „pagalvės“ dydį, kai paklausa staiga išauga arba tiekimas sutrinka.

    Dujos brangsta, o atsargos – žemesnės nei vidurkis

    Publikacijoje nurodoma, kad Europos Sąjungos dujų saugyklos užpildytos kiek mažiau nei 72 proc., kai penkerių metų vidurkis šiam laikui siekia apie 89 proc. Toks atsargų atotrūkis verčia rinką jautriau reaguoti į kiekvieną blogesnę žinią.

    Ypač išsiskiria Vokietija: jos saugyklos, teigiama, užpildytos mažiau nei 60 proc. Kadangi tai didžiausia Europos ekonomika ir viena didžiausių dujų vartotojų, bet koks staigesnis paklausos šuolis čia tampa svarbus visam regionui.

    Tekste primenama, kad kainos buvo trumpam atslūgusios – kotiruotės buvo nusileidusios nuo maždaug 104 iki 78 eurų už megavatvalandę, tačiau vėliau optimizmas išgaravo ir kainos vėl ėmė kilti.

    Berlynas rengia taisykles anglies ir mazuto elektrinėms

    Vokietijos vyriausybė, reaguodama į riziką, rengia teisinį mechanizmą, kuris leistų įjungti rezervines anglies ir mazuto elektrines tuomet, jei būtų oficialiai paskelbta nepaprastoji padėtis dėl dujų trūkumo.

    Tokios jėgainės įprastai būna išjungtos ir paleidžiamos tik kraštutiniu atveju, kai reikia užtikrinti elektros sistemos stabilumą. Planas iš esmės siejamas su tikslu taupyti dujas, kad jų užtektų namų ūkiams ir svarbiausioms pramonės šakoms.

    Numatoma, kad operatoriai, kuriems tektų paleisti šias elektrines, turėtų iš anksto sukaupti kuro atsargas: anglies – 30 darbo dienų, o mazuto – 10 dienų. Tokios sąlygos reikalingos tam, kad rezervas būtų realiai paruoštas veikti, o ne tik egzistuotų „popieriuje“.

    Taip pat nurodoma, kad numatomos nuostatos galiotų iki 2028 metų kovo. Tai signalas, jog Berlynas riziką vertina ne kaip vienos žiemos problemą, o kaip ilgesnio laikotarpio iššūkį, galintį kartotis dar bent kelis sezonus.

  • Vokietija kuria nacionalinį dujų rezervą: apsauga nuo sabotažo ir krizinių situacijų

    Vokietijos vyriausybė pritarė įstatymo projektui, kuriuo numatoma sukurti nacionalinį dujų rezervą – jis būtų naudojamas tiekimo saugumui užtikrinti sabotažo ar kitų krizių atveju.

    Apie sprendimą pranešė naujienų agentūra dpa. Projekte pabrėžiama, kad rezervas skirtas situacijoms, kai priešingu atveju grėstų dujų trūkumas arba jis jau artėtų.

    Įstatymo projekte akcentuojami „ekstremalūs atvejai, sabotažas ir reti didelio masto įvykiai“ – būtent tokioms situacijoms, pasak dokumento, ir būtų ruošiama ši atsarga.

    Kartu numatoma aiški taisyklė: sukauptas dujų rezervas galėtų būti panaudotas tik tiksliai apibrėžtais išskirtiniais atvejais, o ne kasdieniam rinkos svyravimų amortizavimui.

    Kada rezervas būtų naudojamas ir kas už jį mokėtų

    Pagal projekte aprašytą modelį, rezervas būtų aktyvuojamas tik išimtinėmis aplinkybėmis, kurios būtų konkrečiai įvardytos teisės akte.

    Finansavimas, kaip numatyta dokumente, vyktų per mokestį, kuris būtų taikomas dujų vartotojams.

    dpa nurodo, kad šiemet Vokietijai nepavyko įvykdyti numatytų dujų saugyklų užpildymo reikalavimų: iki lapkričio 1 dienos nebuvo pasiektas vidutinis 70 proc. užpildymo lygis.

    Anksčiau Vokietijos ekonomikos ministerijos atstovė teigė, kad dujų tiekimas žiemai yra užtikrintas.

    Vis dėlto dujų saugyklų operatoriai šią savaitę perspėjo, kad tiekimas į didžiausią Europos ekonomiką gali būti ne visiškai garantuotas, jei artėjanti žiema pasitaikytų išskirtinai šalta.

  • Tyrimas: daugiau nei 60 proc. Vokietijos kariuomenės moterų patyrė seksualinį priekabiavimą

    Tyrimas: daugiau nei 60 proc. Vokietijos kariuomenės moterų patyrė seksualinį priekabiavimą

    Daugiau nei 60 proc. Vokietijos ginkluotosiose pajėgose tarnaujančių moterų yra patyrusios seksualinio pobūdžio nederamą elgesį – nuo nepadorių replikų iki fizinio priekabiavimo, rodo naujas tyrimas.

    Tyrimo rezultatus trečiadienį pristatė Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas. Apie tai skelbiama „Euronews“ publikuotoje medžiagoje.

    Tyrimu siekta įvertinti tikrąjį neoficialiai nutylimų atvejų mastą: anoniminėje internetinėje apklausoje dalyviai atsakė į 41 detalų klausimą. Pasak ministro, mažiau nei trečdalis tokių atvejų buvo oficialiai pranešti.

    Vokietijos kariuomenės vadas generolas Carstenas Breueris teigė, kad seksualizuoto nederamo elgesio mastas gali būti 3–5 kartus didesnis nei rodo registruoti pranešimai.

    Kaip vertintas priekabiavimas

    Apklausoje taikyta keturių lygių sistema. Pirmojoje kategorijoje fiksuotos seksualizuotos pastabos ir nepadorūs komentarai – apie tokią patirtį nurodė beveik 40 proc. apklaustų moterų ir 16 proc. vyrų.

    15 proc. respondentų teigė buvę priekabiaujami vaizdais – pavyzdžiui, jų valia padarytomis ar dirbtiniu intelektu pakeistomis nuotraukomis. 9 proc. moterų ir 3 proc. vyrų nurodė patyrę fizinį užpuolimą.

    Dar sunkiausią kategoriją – atvirą seksualinį smurtą – įvardijo po 2 proc. tiek moterų, tiek vyrų.

    Pažymima, kad realūs skaičiai gali būti ir didesni: maždaug trečdalis apklaustųjų teigė nepranešę apie patirtą nederamą elgesį dėl nepasitikėjimo vadovybe arba abejonių, ar tyrimas bus rimtas.

    Pistorius pristatė veiksmų planą

    Gynybos ministras kartojo laikantis nulinės tolerancijos pozicijos ir žada tai paremti konkrečiais sprendimais. Bundesveras nurodė, kad veiksmų planas remiasi trimis kryptimis: prevencija, profesionalesniu tyrimų organizavimu ir pagalba nukentėjusiesiems.

    Prevencijos dalyje numatoma, kad seksualizuoto nederamo elgesio tema taps privaloma kvalifikacijos programų dalimi, o mokymai bus vykdomi visais pasirengimo lygiais nuo pat tarnybos pradžios.

    Taip pat planuojama aiškiau apibrėžti kontaktinius taškus, pranešimo grandinę ir procedūras. Be to, drausminės nuobaudos turėtų būti viešai paskelbiamos kario padaliniui – siekiant skaidrumo ir atgrasymo.

    Pistorius pabrėžė, kad problema – ne tik informacijos apie pranešimo kanalus stoka, bet ir pasitikėjimo jais trūkumas. Pasak jo, vadovaujančių pareigų nebeturėtų eiti tie, kurie netoleruoja elgesio standartų arba nuosekliai nereaguoja į pažeidimus.

    Pagalba ir politinės diskusijos

    Pagalbos dalyje svarstomas anoniminis pranešimų kanalas, kad žmonėms nereikėtų remtis tik tiesioginio vadovo pasitikėjimu. Spalio pabaigoje C. Breueris skubiai inicijavo karštąją liniją.

    Pagalbos linija pavadinta „HELP“ – nukentėjusieji gali pranešti apie incidentus ir gauti konsultacijas. Šiuo metu ji veikia nuo 8 iki 18 valandos, tačiau ateityje planuojama užtikrinti pasiekiamumą visą parą, taip pat numatyta psichosocialinė parama tyrimų metu.

    Diskusijose dalis politikų, ypač Žaliųjų atstovai, ragina įkurti išorinę pranešimų instituciją už padalinių ribų, kad tarnaujantieji neprivalėtų kreiptis tik į savo vadus.

    Tyrimą užsakė buvusi Vokietijos parlamento įgaliotinė ginkluotosioms pajėgoms Eva Högl prieš baigiantis jos kadencijai 2024 metais. Apklausa atlikta Bundesvero Karo istorijos ir socialinių mokslų centro Potsdame: į tyrimą kreiptasi į maždaug 25 000 karių, atsakė apie 18 proc., o rezultatai laikomi reprezentatyviais. Ministro teigimu, tokie tyrimai bus kartojami reguliariai.

  • DI lustams kurianti „Sparxity“ iš Drezdeno pritraukė 80 mln. eurų ir keičia pavadinimą

    Vokietijos Drezdene įsikūrusi bendrovė „Sparxity“, kuri kuria vadinamąją „sparse-native“ (retai aktyvuojamą) skaičiavimo architektūrą dirbtiniam intelektui, užbaigė A serijos finansavimo etapą ir iš viso yra pritraukusi 80 mln. eurų.

    Apie sandorį lapkričio 10 dieną pranešė „EU-Startups“. Kartu bendrovė paskelbė ir apie prekės ženklo pokytį – ji atsisako ankstesnio pavadinimo „SpiNNcloud“.

    Finansavimo etapui vadovavo ICM HPQC Fund, o prie jo prisidėjo ir strateginiai bei finansiniai investuotojai, tarp jų „Lockheed Martin Ventures“, „GlobalFoundries“, „GS Futures“, „Cloudberry Ventures“, TGFS bei EIC Fund.

    „Sparxity“ teigia, kad jos kuriamas požiūris į skaičiavimą leidžia mažinti nereikalingas operacijas ir duomenų judėjimą, o tai aktualu siekiant mažesnių energijos sąnaudų ir efektyvesnio DI veikimo tiek duomenų centruose, tiek aukštos spartos skaičiavimuose.

    Kas yra „sparse-native“ skaičiavimas

    Bendrovės kuriama technologija orientuota į vadinamąjį retąjį skaičiavimą (sparsity) – idėją, kad ne visos modelio dalys turi būti aktyvuojamos kiekvieno užklausimo metu. Tokiu atveju skaičiuojama „tik tai, kas svarbu“, o dalis operacijų apskritai nevykdoma.

    „Sparxity“ įvardija, kad jos dabartinės sistemos pritaikomos HPC (aukštos spartos skaičiavimams) ir DI užduotims, o atrinktose apkrovose esą pasiekta iki 10 kartų spartesnių retųjų sprendiklių, iki 18 kartų mažesnio energijos suvartojimo įvykių pagrindu veikiančiam mašininiam mokymuisi ir iki 20 kartų trumpesnių optimizavimo užduočių vykdymo laikų.

    Bendrovė taip pat kuria naujos kartos lustų technologiją, kuri, kaip teigiama, projektuojama specialiai dinaminiam retumui DI inferencijoje (kai modelis daro išvadas).

    Kur keliaus pritrauktos lėšos

    „Sparxity“ vadovas Hector Gonzalez teigia, kad ateities DI pažangą lems ne vien skaičiavimo galios kiekis, bet ir tai, kaip efektyviai ji naudojama. Pasak jo, bendrovė siekia spartinti perėjimą nuo energijai imlių, „tankaus“ skaičiavimo architektūrų prie heterogeniškų duomenų centrų su specializuotu siliciu itin retoms apkrovoms.

    Įmonė nurodo, kad finansavimas bus naudojamas spartinti specializuotų lustų kūrimą smulkiai, dinaminei retumai. Tikslas – itin retuose modeliuose pasiekti iki 44 kartų spartesnę DI inferenciją, energiją naudojant efektyviau.

    Strateginis bendrovės patarėjas Xu Owen He, anksčiau dirbęs „Google DeepMind“, pažymi, kad dabartinė aparatinė įranga riboja dinaminių retumo metodų galimybes, o modelių, distiliavimo procesų ir aparatinės įrangos kūrimas kartu galėtų atrakinti naują efektyvumo lygį.

    Partnerystės ir plėtra Europoje

    Bendrovė skelbia apie du reikšmingus žingsnius: kelių milijonų dolerių vertės jos sistemų diegimą Jülich superkompiuterių centre (JSC), priklausančiame „Forschungszentrum Jülich“, bei partnerystę su „Deutsche Telekom“, siekiant integruoti technologiją į „T-Systems“ duomenų centrų infrastruktūrą.

    „Sparxity“ įkurta 2021 metais, o jos sprendimai diegiami tiek Europoje, tiek JAV – nuo stovo (rack) iki superkompiuterių masto sistemų. Bendrovė teigia, kad iki šiol atliko tris „tapeout“ ciklus, pagamino daugiau nei 70 000 lustų, įdiegė 12 stovų ir turi daugiau nei 30 klientų visame pasaulyje.

    Anot įmonės, 2024–2025 metais ji keturis kartus padidino pajamas, o 2026 metais išlaiko augimo pagreitį – tai investuotojų vertinama kaip signalas, kad specializuota, energiją taupanti DI infrastruktūra Europoje tampa vis paklausesnė.

  • Streikai Europoje: skaičiavimai rodo, kuriai šaliai viena diena kainuotų brangiausiai

    Streikai Europoje: skaičiavimai rodo, kuriai šaliai viena diena kainuotų brangiausiai

    Artėjant Ispanijos visuotiniam streikui, ekonomistai bando įvertinti, kiek vienos dienos masiniai darbo nutraukimai kainuoja skirtingoms Europos šalims.

    Kaip rašo „Euronews“, paprasčiausias palyginimo būdas – pasiimti šalies metinį BVP, padalyti jį iš 365 ir pritaikyti prielaidą, kad streikuoja penktadalis darbuotojų, todėl prarandama panaši dalis tos dienos produkcijos.

    Pagal tokį skaičiavimo modelį didžiausia sąskaita tektų Vokietijai – didžiausiai Europos ekonomikai. Skaičiuojama, kad vienos dienos streikas čia kainuotų apie 2,5 mlrd. eurų.

    Dideli nuostoliai teoriškai grėstų ir kitoms didžiosioms ekonomikoms: Prancūzijai – apie 1,6 mlrd. eurų, Italijai – apie 1,2 mlrd. eurų, o Ispanijai – apie 930 mln. eurų.

    Skaičiai – apytikriai, o smūgis pasiskirsto netolygiai

    Pabrėžiama, kad tai tik grubus įvertinimas: streikai retai apima ekonomiką vienodai. Dažniausiai labiausiai nukenčia transportas, mokyklos ir viešosios paslaugos, o dalis gamyklų ir biurų toliau dirba.

    Mažesnėms ekonomikoms, taikant tą pačią formulę, „kaina“ mažesnė: Belgijai ji siektų apie 350 mln. eurų, Portugalijai – apie 170 mln. eurų.

    Kodėl dalis praradimų vėliau „atsigriebia“

    Nacionalinė statistika ne visada patvirtina didžiausius išankstinius nuostolių vertinimus. Prancūzija laikoma geru pavyzdžiu, nes ten kelis kartus buvo matuotas streikų poveikis ekonomikai.

    Banque de France vertinimu, 2023 metų kovo–balandžio streikai dėl pensijų reformos pirmąjį ketvirtį sumažino augimą maždaug 0,1 procentinio punkto, tačiau antrąjį ketvirtį fiksuotas panašaus dydžio „atsigavimas“.

    Logika paprasta: streikas nėra gaisras, kuris sunaikina atsargas. Kroviniai dažnai išsiunčiami vėliau, vizitai perplanuojami, o gamyba gali būti kompensuota papildomomis pamainomis.

    Vis dėlto dalis nuostolių būna negrįžtami ir smogia konkretiems sektoriams bei žmonėms: streikuojantys darbuotojai praranda dienos uždarbį, valstybė – dalį mokesčių, o viešbučiai ar oro linijos nebeatgauna atšaukto skrydžio ar neišnuomoto kambario pajamų.

    Belgijos pavyzdys: didžiausia rizika – streikų pasikartojimas

    Europos profesinių sąjungų instituto (ETUI) preliminarūs duomenys rodo, kad 2025-ieji ES buvo didžiausi streikų metai nuo 1991 metų. Tačiau dar svarbiau, kad ilgalaikį poveikį dažniau sukuria ne vienkartinės akcijos, o nuolat pasikartojantys konfliktai.

    ETUI skaičiuoja, kad Belgija 2025 metais dėl streikų prarado 1 354 845 darbo dienas, arba 313 dienų kiekvienam 1 000 darbuotojų – tai naujas šalies rekordas.

    Palyginimui, Nyderlanduose 2025 metais 23 streikai kainavo beveik 60 000 darbo dienų, o Vokietijoje, anot Ekonomikos ir socialinių tyrimų instituto (WSI), prarasta apie 645 000 dienų – ir tai ekonomikoje, kuri yra beveik septynis kartus didesnė už Belgijos.

    Išvada paprasta: vienos dienos nuostoliai dažnai būna iš dalies kompensuojami, bet kai streikai tampa „įprasta būsena“ ir kartojasi kas mėnesį, bendras poveikis ekonomikai gali išlikti ilgalaikis.

    Ispanijoje streiko mastą bandys įvertinti pagal elektros vartojimą

    Ispanija turi neįprastą būdą greitai spręsti, kiek žmonių prisijungė prie streiko – stebėti elektros paklausą. 2012 metų lapkričio visuotinio streiko rytą Vidaus reikalų ministerija skelbė, kad elektros poreikis buvo 11,4 proc. mažesnis nei įprastai tuo metu.

    Taip pat primenama, kad 2012 metų kovą tuo pačiu paros metu kritimas siekė 15,4 proc. Tikėtina, kad ir šįkart tinklo duomenys taps vienu pirmųjų rodiklių, dar iki profesinių sąjungų ir valdžios pateikiamų – dažnai besiskiriančių – streikuojančiųjų skaičių.

    24 valandų streiką trečiadieniui paskelbė dvi didžiausios Ispanijos profsąjungos – CCOO ir UGT. Jis vyks likus 18 dienų iki pirmalaikių visuotinių rinkimų, numatytų lapkričio 29 dieną.

    Rinkos kol kas ramios, bet jautriausi sektoriai laukia trečiadienio

    Investuotojai į vienos dienos streiką kol kas reaguoja vangiai: Ispanijos IBEX 35 indeksas pirmadienį užsidarė ties 19 742,5 punkto riba, šiemet pakilęs 14,1 proc. ir vis dar esantis maždaug 3 proc. žemiau istorinio rekordo.

    Tarp bendrovių, kurioms streikas teoriškai galėtų smogti labiausiai, minimos turizmo ir aviacijos infrastruktūros įmonės: „Meliá Hotels International“ akcijos šiemet buvo pakilusios 38 proc., o oro uostus valdanti „Aena“ – 21 proc.

    Galutinė trečiadienio streiko „kaina“ Ispanijai, kaip pabrėžiama, bus matuojama prarastomis valandomis ir atidėta veikla. O ar plati protestų banga ką nors pakeis politiškai, paaiškės per balsavimą lapkričio 29 dieną.

  • „Vodafone“ fiksavo 4,79 mlrd. eurų nuostolį, bet pagerino visų metų prognozę

    „Vodafone“ fiksavo 4,79 mlrd. eurų nuostolį, bet pagerino visų metų prognozę

    Telekomunikacijų milžinė „Vodafone“ per pirmąjį finansinių metų pusmetį patyrė didelį grynąjį nuostolį – 4,79 mlrd. eurų. Nuostolį daugiausia lėmė reikšmingas turto vertės sumažinimas Vokietijoje.

    Kaip rašo „Euronews“, bendrovė nurodė, kad per šešis mėnesius iki rugsėjo pabaigos Vokietijoje užfiksavo 4,85 mlrd. eurų vertės sumažėjimą. Be to, dar prieš tai paskelbta, kad šalyje planuojama atsisveikinti su 2 300 darbuotojų.

    Palyginimui, 2025–2026 finansinių metų pirmąjį pusmetį „Vodafone“ dar buvo uždirbusi 829 mln. eurų pelno po mokesčių. Bendrovės vadovė Margherita Della Valle pripažino, kad nors bendri rezultatai džiugina, Vokietijos rinka kol kas „nėra ten, kur turėtų būti“.

    „Vodafone“ teigimu, Vokietijoje apskaitinį vertės sumažėjimą pirmiausia lėmė nepalankūs palūkanų normų pokyčiai. Pastaraisiais metais grupė šioje šalyje susidūrė ir su teisiniais pokyčiais, kurie apribojo TV paslaugų sutarčių „pririšimą“ prie nuomos.

    Augo pajamos ir pakelta metų prognozė

    Nors nuostolį didino nurašymai, bendros pirmojo pusmečio pajamos išaugo 11,4 proc. ir pasiekė 21,9 mlrd. eurų. Bendrovė nurodė, kad tam įtakos turėjo keli struktūriniai pokyčiai grupėje.

    Viena pagrindinių priežasčių – „VodafoneThree“ konsolidavimas po to, kai „Vodafone“ išpirko „CK Hutchison“ dalį Jungtinės Karalystės bendroje įmonėje. Pajamas taip pat didino Kenijos „Safaricom“ ir „Telekom Romania“ integravimas.

    Žvelgdama į visus finansinius metus, „Vodafone“ pagerino pakoreguoto pelno prognozę: dabar tikimasi 13,2–13,4 mlrd. eurų, kai anksčiau buvo nurodomas 13–13,3 mlrd. eurų intervalas.

    Taupymas Europoje ir rinkos reakcija

    Bendrovė skelbia per pirmąjį pusmetį sutaupiusi daugiau nei 200 mln. eurų – tai siejama su 3 000 darbo vietų mažinimu visoje Europoje. Pertvarkos yra platesnės restruktūrizacijos dalis, pradėtos dar 2023 metais.

    Dar vienas pastarųjų mėnesių pokytis – prancūzų verslininko Xavier Niel investicija: liepą jis už 5,1 mlrd. eurų tapo didžiausiu „Vodafone“ akcininku. Po rezultatų paskelbimo įmonės akcijų kaina Londono biržoje smuktelėjo 0,8 proc., nors iš pradžių buvo kilusi.

    Investicijų bendrovės „AJ Bell“ atstovas Russas Mouldas pažymėjo, kad Vokietija išlieka didžiausias iššūkis, kurį „Vodafone“ dar turės įveikti. O pati bendrovė pastaruoju metu jau pardavė veiklą Italijoje ir Ispanijoje, labiau koncentruodamasi į Vokietijos ir Jungtinės Karalystės rinkas.