Tag: Žarnyno sveikata

  • Kivio žievelę valgyti saugu: ji gali padidinti skaidulų kiekį iki 50 proc.

    Daugelis įpratę kivius nulupti, tačiau šio vaisiaus žievelę valgyti yra saugu. Dar daugiau – būtent joje slepiasi dalis naudingų medžiagų, todėl nulupę vaisių jų netenkame.

    Kaip rašoma „EatingWell“, kivio odelelė gali padėti reikšmingai padidinti su maistu gaunamų skaidulų kiekį. Tai aktualu tiems, kurie nori paprasčiau praturtinti mitybą skaidulomis ir rečiau sukti galvą dėl užkandžių pasirinkimo.

    Dažniausios priežastys, kodėl žmonės žievelę pašalina, yra jos „pūkuota“ tekstūra, skonis arba noras išvengti ant vaisiaus paviršiaus galinčių būti nešvarumų. Vis dėlto tinkamai nuplauta odelelė paprastai netampa kliūtimi.

    Kiviai būna skirtingų rūšių: žali dažniau turi pūkuotą žievę, o auksiniai – lygesnę ir plonesnę. Abi šios žievelės yra valgomos, tačiau pirmą kartą bandantiems dažnai lengviau pradėti nuo lygesnės.

    Kuo naudinga valgyti kivį su žievele?

    Didžiausias praktinis pliusas – skaidulos. Nurodoma, kad valgant auksinį kivį su žievele skaidulų kiekis gali padidėti iki 50 proc.

    Taip pat pateikiamas palyginimas: 100 gramų žalio kivio su žievele turi apie 3 gramus skaidulų, o nuluptas – apie 2 gramus. Skaidulos svarbios virškinimui ir žarnyno veiklai.

    Kitas argumentas – antioksidantai ir vitaminai. Valgant kivį su žievele, galima gauti daugiau vitaminų, ypač C ir E, kurie siejami su įvairiomis organizmo funkcijomis, įskaitant uždegiminių procesų mažinimą.

    Be to, tai tiesiog patogiau: kivius ne visada lengva lupti, dažnai prireikia peilio ar šaukštelio. Valgant su žievele, vaisių galima tiesiog nusiplauti ir suvalgyti kaip obuolį – mažiau netvarkos ir indų.

    Į ką atkreipti dėmesį prieš valgant?

    Kaip ir kitų vaisių su valgoma odele atveju, kivį prieš valgį svarbu kruopščiai nuplauti. Žievelė auginimo metu saugo vaisių nuo purvo ir kitų nešvarumų, tad plovimas padeda ją paruošti vartojimui.

    Jei atbaido „pūkeliai“, gali padėti intensyvesnis plovimas – pavyzdžiui, patrinti vaisių šiurkštesne šluoste ar švaria kempinėle. Tai gali sumažinti šiurkštumo pojūtį.

    Daugumai žmonių kivius su žievele valgyti yra saugu, tačiau mažiems vaikams ji gali būti per kieta ir kelti springimo riziką. Jei sunku įkąsti visą vaisių, patariama supjaustyti gabalėliais ir valgyti kaip obuolio skilteles.

  • Dietologai ragina dažniau valgyti ankštines: kodėl pupelės svarbios Viduržemio jūros mityboje

    Pupelės ir kitos ankštinės – vienas labiausiai nuvertinamų Viduržemio jūros mitybos produktų, nors mitybos specialistai sako, kad jų daugeliui trūksta lėkštėje.

    Kaip rašoma „EatingWell“, ankštinės laikomos maistingomis, nebrangiomis ir lengvai pritaikomomis kasdieniuose patiekaluose – nuo sriubų iki salotų ar troškinių.

    Viduržemio jūros mityba siejama su palankesniais sveikatos rodikliais, o jos pagrindas – kuo mažiau perdirbtas maistas: daržovės, vaisiai, neskaldyti grūdai, alyvuogių aliejus, žuvis ir ankštinės.

    Dietologai pabrėžia, kad ankštinės ypač vertingos dėl skaidulų ir augalinių baltymų, o didinant jų kiekį racione svarbu tai daryti pamažu – kad organizmas spėtų prisitaikyti.

    Kaip pupelės gali prisidėti prie sveikatos

    Mitybos specialistė Dru Rosales teigia, kad norint laikytis Viduržemio jūros mitybos principų, vienas paprasčiausių įpročių – dažniau įtraukti pupeles į savaitės valgiaraštį. Tokiuose mitybos modeliuose dažnai rekomenduojama ankštinių valgyti bent kelis kartus per savaitę.

    Ankštinės yra patogus būdas didinti augalinių baltymų kiekį racione. Pavyzdžiui, viena puodelio porcija virtų raudonųjų pupelių gali suteikti apie 15 gramų baltymų ir 13 gramų skaidulų.

    Dar viena priežastis – skaidulos, kurios siejamos su širdžiai palankesniais rodikliais, stabilesniu cukraus kiekiu kraujyje, didesniu sotumu ir žarnyno veiklos palaikymu. Skelbiama, kad dauguma suaugusiųjų su maistu nesurenka pakankamo skaidulų kiekio.

    Be to, pupelėse yra augalinių junginių, siejamų su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu. Tamsesnių spalvų ankštinės, pavyzdžiui, juodosios ar raudonosios pupelės, dažnai išskiriamos kaip turinčios daugiau tam tikrų antioksidantų.

    Ankštinės taip pat suteikia vitaminų ir mineralų – tarp jų minimi B grupės vitaminai (ypač folatai), geležis, magnis, kalis, cinkas. Šios medžiagos svarbios įvairioms organizmo funkcijoms, įskaitant kraujodarą ir normalią raumenų bei nervų veiklą.

    Kaip įtraukti ankštines į mitybą ir išvengti nemalonių pojūčių

    Dietologė Alyssa Pacheco pataria, jei ankštinių iki šiol valgėte retai, pradėti nuo mažesnių porcijų ir didinti palaipsniui. Kaip startinė porcija įvardijama maždaug pusė puodelio vienu kartu.

    Pasak jos, staigus skaidulų kiekio padidinimas kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą, dujų kaupimąsi ar kitus virškinimo sutrikimus. Didinant skaidulų kiekį taip pat svarbu gerti daugiau vandens.

    Į kasdienius patiekalus ankštines galima įmaišyti labai paprastai: dėti į sriubas ir troškinius, berti ant salotų, gaminti užtepėles ar humusą, naudoti kaip dalinį mėsos pakaitalą taco, čili ar makaronų patiekaluose.

    Jei pati pupelių tekstūra nepatinka, siūloma išbandyti produktus iš ankštinių, pavyzdžiui, avinžirnių makaronus – taip prie naujo skonio ir skaidulų kiekio galima priprasti lengviau.

    Ne tik pupelės: ką dar akcentuoja Viduržemio jūros mityba

    Specialistai primena, kad pupelės yra tik viena Viduržemio jūros mitybos dalis. Šis mitybos modelis taip pat remiasi gausesniu daržovių ir vaisių, neskaldytų grūdų, riešutų, sėklų ir sveikųjų riebalų vartojimu.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad svarbūs ne tik produktai, bet ir bendri įpročiai – fizinis aktyvumas bei socialinis ryšys. O individualiems poreikiams geriausia pritaikyti mitybą padeda registruotas dietologas.

  • Dietologai įvardijo 3 dažniausias klaidas bandant valgyti daugiau skaidulų

    Skaidulos dažnai siejamos su geresniu virškinimu ir žarnyno sveikata, tačiau bandant jų suvalgyti daugiau žmonės neretai daro klaidų, kurios baigiasi nemaloniu pilvo diskomfortu.

    Kaip rašo „EatingWell“, didžiausios problemos dažniausiai kyla ne dėl pačių skaidulų, o dėl to, kaip staigiai ir kokiais produktais jos didinamos kasdienėje mityboje.

    Dietologai akcentuoja, kad organizmui reikia laiko prisitaikyti: per greiti pokyčiai gali paskatinti vidurių užkietėjimą, pilvo pūtimą ar dujų kaupimąsi.

    Todėl, norint didinti skaidulų kiekį, svarbu tai daryti nuosekliai, nepamiršti vandens ir pirmenybę teikti natūraliems produktams, o ne „praturtintiems“ užkandžiams ar papildams.

    Dažniausia klaida – skaidulas didinti per greitai

    Viena pagrindinių klaidų – iš karto „peršokti“ nuo mažai skaidulų turinčios mitybos prie labai didelio jų kiekio. Dietologė Mandy Enright pabrėžia, kad organizmui neįprastai didelis skaidulų kiekis per trumpą laiką gali sukelti nemalonių virškinimo sutrikimų.

    Jos teigimu, skaidulų kiekį verta didinti palaipsniui – maždaug po 3–5 gramus per dieną, stebint, kaip į pokyčius reaguoja savijauta.

    Kita klaida – per mažai skysčių

    Didinant skaidulų kiekį, ypač svarbus tampa vanduo: skaiduloms reikia skysčių, kad jos galėtų „judėti“ virškinamuoju traktu. Jei vandens trūksta, gali atsirasti pilvo pūtimas, dujos ar nereguliarus tuštinimasis.

    Mitybos specialistė Madeline Peck primena, kad pakankama hidratacija svarbi ir reguliariam tuštinimuisi, ir maistinių medžiagų įsisavinimui. Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad dalį skysčių galima gauti ir su šviežiomis daržovėmis bei vaisiais, kurie dažnai turi daug vandens.

    Per didelis pasikliovimas papildais ar „praturtintais“ produktais

    Dar viena dažna klaida – skaidulas bandyti „susirinkti“ daugiausia iš maisto papildų ar itin perdirbtų, skaidulomis praturtintų produktų, užuot rinkusis natūralius šaltinius.

    M. Enright pabrėžia, kad saikingai tokie produktai gali būti naudingi, tačiau jie nepakeičia visaverčio maisto: valgant daugiau daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, ankštinių, riešutų ir sėklų, kartu gaunama ir kitų svarbių medžiagų.

    Ką dar verta prisiminti dėl virškinimo

    Dietologai primena, kad žarnyno sveikatai svarbios ne tik skaidulos. Kasdienei savijautai gali padėti daugiau judėjimo – pavyzdžiui, trumpi pasivaikščiojimai po valgio, taip pat tempimo pratimai ar joga.

    Be to, daugiau augalinio maisto racione gali reikšti ne tik daugiau skaidulų, bet ir kitų naudingų medžiagų, tokių kaip polifenoliai. O streso valdymas taip pat siejamas su palankesniais mitybos pasirinkimais ir bendra savijauta.

  • Gastroenterologai įspėja: ši valgymo tvarka gali padėti žarnynui ir cukraus šuoliams

    Gastroenterologai įspėja: ši valgymo tvarka gali padėti žarnynui ir cukraus šuoliams

    Nuo ko verta pradėti?

    Žarnyno sveikatą lemia ne vien tai, ką valgome, bet ir kaip susidėliojame lėkštę. Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama valgymo eiliškumui, nes jis gali keisti virškinimo greitį ir po valgio kylantį gliukozės kiekį.

    Gastroenterologai dažniausiai pataria pradėti valgį nuo skaidulų gausių produktų. Tam tinka daržovės, salotos, ankštiniai ar kiti augaliniai priedai, kurie suteikia sotumo ir padeda žarnynui dirbti tolygiau.

    Skaidulos ypač svarbios žarnyno mikrobiotai, nes dalis jų tampa maistu naudingoms bakterijoms. Fermentacijos metu susidaro trumpos grandinės riebalų rūgštys, siejamos su žarnyno barjero palaikymu ir uždegiminių procesų reguliavimu.

    Ką valgyti po daržovių?

    Po skaidulų turinčių produktų dažnai rekomenduojama rinktis baltymų ir sveikųjų riebalų šaltinius. Tai gali būti kiaušiniai, žuvis, liesesnė mėsa, pieno produktai, tofu ar kiti ankštiniai patiekalai, o riebalams tinka alyvuogių aliejus, riešutai ir sėklos.

    Tokį principą paaiškina paprasta logika: daržovės, baltymai ir riebalai gali sulėtinti angliavandenių pasisavinimą. Dėl to kai kuriems žmonėms po valgio gali būti mažesni staigūs gliukozės šuoliai, ypač jei patiekale yra lengvai įsisavinamų angliavandenių.

    Tyrimuose, kuriuose analizuota valgymo seka, aprašyta, kad daržovių ir baltymų suvalgymas prieš angliavandenius gali palankiau veikti gliukozės kreivę po valgio, ypač sergantiesiems 2 tipo cukriniu diabetu. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad ilgalaikiam poveikiui ir universalioms rekomendacijoms dar reikia daugiau stiprių duomenų.

    Kada palikti angliavandenius ir desertą?

    Lengviau pasisavinamus angliavandenius, pavyzdžiui, baltą duoną, baltus ryžius ar makaronus iš rafinuotų miltų, specialistai dažniau siūlo valgyti po daržovių ir baltymų. Vieni jie dažniau sukelia spartesnį gliukozės kilimą, o skaidulos ir baltymai gali tą greitį sumažinti.

    Tai nereiškia, kad makaronų ar duonos reikia atsisakyti. Svarbiausia yra porcijos dydis, bendra mitybos kokybė ir tai, su kuo angliavandeniai valgomi, nes mišrus patiekalas dažnai organizme apdorojamas lėčiau.

    Desertą, jei jo norisi, logiška palikti pabaigai, tačiau jis neturėtų išstumti maistingų produktų iš kasdienio raciono. Specialistai primena, kad dažnas itin perdirbto maisto vartojimas paprastai blogina dietos kokybę, o vien valgymo eilės pakeitimas tokio maisto sveiku nepadaro.

    Galiausiai valgymo tvarka gali būti naudinga kaip paprastas įprotis, bet ji nepakeičia subalansuotos mitybos pagrindų. Žmonėms, turintiems virškinamojo trakto sutrikimų, didesni skaidulų kiekiai gali tikti ne visada, todėl patarimus verta taikyti individualiai.

  • Vos 2 imbiero riekelės per dieną: gali mažinti cukrų ir padėti žarnynui, bet dažnai daroma klaida

    Imbieras – vienas dažniausiai virtuvėje naudojamų prieskonių, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad jis gali turėti ir apčiuopiamos naudos sveikatai. Klinikinėse studijose dažnai vertinama maždaug 3 gramų imbiero porcija per dieną, vartojama kelias savaites, siejant ją su geresne gliukozės kontrole ir mažesniais uždegimo žymenimis.

    Tokį kiekį praktiškai gali atitikti kelios plonos šviežio šakniastiebio riekelės arba nedidelis šaukštelis maltų prieskonių, tačiau tikslus svoris priklauso nuo produkto. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne vienkartinis didelis kiekis, o nuoseklus, kasdienis vartojimas.

    Kas imbierą daro veiksmingą?

    Pagrindiniai imbiero biologiškai aktyvūs junginiai yra gingeroliai ir jų virsmo produktai šogaoliai. Gingeroliai labiau būdingi šviežiam šakniastiebiui ir siejami su antioksidaciniu bei priešuždegiminiu poveikiu, o termiškai apdorojant dalis jų virsta šogaoliais, kurie pasižymi aštresniu skoniu ir ryškesniu šildančiu efektu.

    Tyrimuose imbieras dažniausiai minimas kaip galintis prisidėti prie metabolinės sveikatos, įskaitant jautrumą insulinui ir gliukozės apykaitą. Vis dėlto tai nėra vaistas, todėl sergant cukriniu diabetu ar vartojant gliukozę mažinančius preparatus bet kokius pokyčius mityboje verta aptarti su gydytoju.

    Dažna klaida, kuri sumažina naudą

    Viena dažniausių klaidų ruošiant imbiero gėrimus yra šviežio imbiero užpylimas ką tik užvirusiu vandeniu. Per aukšta temperatūra gali sumažinti dalies lakiųjų junginių ir aromatinių medžiagų išsilaikymą, todėl gėrimas praranda dalį skonio ir potencialiai dalį naudingų savybių.

    Ruošiant užpilą rekomenduojama palaukti, kol vanduo po užvirimo kiek pravės, tuomet sudėti imbierą ir palaikyti uždengtą apie 10 minučių. Taip išgaunamas švelnesnis, aromatingesnis gėrimas, kurį lengviau gerti kasdien.

    Šviežias ar maltas imbieras?

    Šviežias imbieras dažnai pasirenkamas dėl ryškaus aromato ir gaivesnio skonio, todėl tinka gėrimams, salotų padažams ar lengviems patiekalams. Maltas imbieras patogus kepiniams, sriuboms ir troškiniams, o jo poveikio profilis gali skirtis dėl apdorojimo, džiovinimo ir laikymo.

    Svarbus ir paruošimas: daug vertingų medžiagų yra arti plonos žievelės, todėl ją patogiau ne pjauti peiliu, o švelniai nugramdyti šaukšteliu. Norint intensyvesnio skonio ir geresnio išsiskyrimo, imbierą verta ne pjaustyti storais gabalais, o sutarkuoti.

    Kaip paprastai įtraukti į racioną?

    Kasdienę porciją lengviausia surinkti įmaišant tarkuoto imbiero į šiltą, bet ne verdantį vandenį su citrina, į kokteilius arba į daržovių trintas sriubas. Imbieras taip pat dera salotų padažuose su aliejumi ir medumi, o nedidelis kiekis gali pagyvinti troškinių ar marinato skonį.

    Tačiau yra ir atsargumo aspektų: imbieras gali dirginti jautresnį skrandį, o didesni kiekiai kai kuriems žmonėms sukelia rėmenį. Vartojantiems kraują skystinančius vaistus, nėščiosioms ar turintiems lėtinių ligų dėl tinkamiausio kiekio saugiausia pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Lenkiškas rudens lobis: kriaušė stiprina žarnyną, širdį ir gali padėti atminčiai

    Kriaušė dažniausiai asocijuojasi su saldumu, tačiau tai ir maistingas, kasdieniam racionui palankus vaisius. Joje yra skaidulų, kalio, vitamino C ir antioksidantų, todėl kriaušės tinka ieškantiems sveikesnių alternatyvų saldumynams.

    Mitybos specialistai primena paprastą taisyklę: jei nėra kontraindikacijų, kriaušę verta valgyti žalią ir su odele. Būtent joje susitelkia nemaža dalis skaidulų ir bioaktyvių junginių, o nuplovus vaisių sumažinama nepageidaujamų likučių rizika.

    Skaidulos ir lengvumas

    Kaip ir dauguma vaisių, kriaušės turi daug vandens ir nėra kaloringos, todėl gali tikti ir norintiems mažinti svorį. Svarbiausia jų vertė kasdienybėje yra skaidulos, kurios siejamos su geresne žarnyno veikla ir ilgesniu sotumo jausmu.

    Kriaušėse taip pat aptinkama mikroelementų, pavyzdžiui, vario, kuris svarbus nervų sistemos veiklai. Vitaminas C prisideda prie normalios imuninės sistemos funkcijos, o antioksidantai padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos.

    Kalis svarbus širdžiai

    Kriaušėse yra kalio, reikalingo normaliai raumenų, širdies ir nervų sistemos veiklai. Pakankamas kalio kiekis mityboje siejamas ir su normalios kraujospūdžio kontrolės palaikymu, ypač kai racione netrūksta daržovių, ankštinių ir kitų kalio šaltinių.

    Viena vidutinė kriaušė paprastai suteikia apie 180–200 miligramų kalio, tad tai nėra pagrindinis šio mineralo šaltinis, bet gali būti naudingas indėlis dienos racione. Vertingiausia, kai kalis gaunamas iš įvairių produktų, o ne vieno pasirinkimo.

    Ar kriaušės susijusios su atmintimi?

    Kriaušėse yra boro, kurį mokslininkai tyrinėja dėl galimų sąsajų su kognityvine funkcija, dėmesiu ir atmintimi. Kai kurių tyrimų duomenys leidžia manyti, kad per mažas boro kiekis mityboje gali būti siejamas su prastesne kognityvine savijauta, tačiau išvadoms dar reikia daugiau aukštos kokybės tyrimų.

    Dėl to kriaušę verta vertinti kaip bendros subalansuotos mitybos dalį, o ne kaip greitą sprendimą atminčiai gerinti. Praktikoje didžiausią naudą duoda įvairus racionas, kuriame netrūksta vaisių, daržovių, pilno grūdo produktų ir baltymų.

    Kam reikėtų nepersistengti?

    Kriaušėse yra sorbitolio ir fruktozės, todėl jautresniems žmonėms didesnės porcijos gali sukelti pilvo pūtimą, diskomfortą ar skausmą. Tai dažniau pasitaiko turintiems dirgliosios žarnos sindromą ar netoleruojant kai kurių FODMAP grupės angliavandenių.

    Jei pastebite, kad vaisiai sukelia nemalonius simptomus, geriau pradėti nuo mažesnės porcijos ir stebėti savijautą. Kilus nuolatiniams virškinimo sutrikimams, verta pasitarti su gydytoju ar dietologu.

    Šis tekstas yra informacinio pobūdžio ir nepakeičia individualios medicininės konsultacijos.

  • Pamirštas sodo lobis: šios uogos turi daug vitamino C, pektinų ir ląstelienos

    Pamirštas sodo lobis: šios uogos turi daug vitamino C, pektinų ir ląstelienos

    Dar prieš kelis dešimtmečius raudonieji serbentai buvo įprastas augalas prie namų, tačiau šiandien juos dažniau nustelbia šilauogės, avietės ar braškės. Mitybos specialistai primena, kad rūgštaus skonio uogos maistine verte joms nenusileidžia, o kai kuriais aspektais net išsiskiria.

    Raudonieji serbentai vertinami dėl ląstelienos, vitamino C ir augalinių junginių, vadinamų polifenoliais. Tokia kombinacija svarbi kasdienei mitybai, nes padeda lengviau surinkti daugiau augalinės kilmės medžiagų iš įprastų sezoninių produktų.

    Ląsteliena ir pektinai žarnynui

    Viena ryškiausių šių uogų savybių yra ląstelienos kiekis, įskaitant pektinus, kurie priskiriami tirpiajai ląstelienai. Tirpioji ląsteliena gali būti fermentuojama žarnyno bakterijų, todėl laikoma naudinga žarnyno mikrobiotai.

    Pektinai taip pat siejami su lėtesniu virškinimu, todėl ilgiau išlieka sotumo jausmas. Dėl to dubenėlis šviežių serbentų prie pusryčių gali būti praktiškesnis pasirinkimas nei saldinti vaisiniai gaminiai ar desertai.

    Vitamino C ir antioksidantų šaltinis

    Raudonieji serbentai turi vitamino C, kuris svarbus normaliai imuninės sistemos veiklai ir padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos. Šimte gramų šviežių uogų jo yra apie 41 miligramą, o energinė vertė išlieka nedidelė, apie 56 kilokalorijas.

    Šiose uogose randama ir mineralinių medžiagų, pavyzdžiui, kalio, magnio bei kalcio, nors jų kiekiai paprastai nėra tokie, kad pakeistų kitus pagrindinius šių medžiagų šaltinius. Papildomą vertę suteikia polifenoliai, kurie siejami su antioksidacinėmis savybėmis.

    Kaip dažniau įtraukti į racioną

    Dažniausiai raudonieji serbentai prisimenami dėl uogienių, žele ar naminio sirupo, tačiau šviežias uogas paprasta naudoti kasdien. Jos tinka su natūraliu jogurtu, koše, kokteiliais ar vaisių ir daržovių salotomis, ypač kai norisi gaivios rūgštelės.

    Rūgštus ir šiek tiek sutraukiantis skonis dera ir su sūresniais patiekalais, pavyzdžiui, padažais prie keptos mėsos, sūriais ar salotomis su riešutais. O jei derlius gausesnis, uogas verta užšaldyti, kad jos praverstų ir ne sezono metu.

    Raudonieji serbentai primena paprastą mitybos principą: sveikatai palankūs pasirinkimai nebūtinai turi būti egzotiški ar brangūs. Kartais užtenka sugrįžti prie vietinių sezoninių uogų, kurios padeda padidinti ląstelienos ir augalinių junginių kiekį racione.

  • Močiutės triukas su raugintais kopūstais stiklainiuose: traškūs visą žiemą, tinka ir bigosui

    Rudenį baltagūžiai kopūstai dažniausiai būna tvirtesni ir saldesni, todėl tai vienas geriausių laikų rauginimui. Kopūstus galima raugti ne tik statinėje, bet ir paprastuose stiklainiuose, jei laikomasi švaros ir užtikrinama, kad daržovės būtų panardintos savo sultyse. Būtent tai padeda išvengti pelėsio ir išlaikyti traškumą.

    Rauginimui verta rinktis vėlyvų veislių kopūstus su sunkesnėmis, tankiomis gūžėmis ir šviesiais, sultingais lapais. Prieš pjaustant rekomenduojama nuimti tik pažeistus išorinius lapus, o kietą kotą išpjauti, nes jis rūgsta netolygiai. Kopūstus geriausia pjaustyti plonais, bet ne itin smulkiais gabalėliais, kad nesuminkštėtų per greitai.

    Skoniui dažnai dedama tarkuotos morkos, kuri subtiliai pasaldina ir subalansuoja rūgštumą. Prieskoniai turėtų neužgožti natūralaus skonio, todėl paprastai pakanka kmynų, lauro lapų ir kvapiųjų pipirų. Svarbiausia dalis yra druska ir kruopštus masės sugniaužymas, kad kopūstai greičiau išleistų sultis.

    Dažnai taikoma proporcija yra 20 gramų nejoduotos akmens druskos 1 kilogramui daržovių, tai atitinka 2 proc. druskos koncentraciją. Druska įmaišoma į kopūstus ir morkas, o tuomet kelias minutes viskas minkoma švariomis rankomis, kol aiškiai pasirodo sultys. Perkėlus į stiklainius, masę reikia labai stipriai suspausti, kad viršuje neliktų oro tarpų.

    Pirmosiomis dienomis rūgimo metu stiklainius verta statyti ant lėkštės ar padėklo, nes sultys gali kilti ir išbėgti. Stiklainius laikykite kambario temperatūroje 3–5 dienas ir kasdien patikrinkite, ar kopūstai vis dar apsemti skysčiu, o susidariusias dujas išleiskite mediniu pagaliuku arba švariu įrankiu. Pasiekus norimą rūgštumą, stiklainius sandariai užsukite ir perkelkite į vėsią vietą.

    Rauginti kopūstai tinka salotoms su obuoliu, svogūnu ir aliejumi, taip pat troškiniams ar įdarams, tik prieš naudojant juos galima lengvai nuspausti. Likusios kopūstų sultys taip pat vertingos, nes jose natūraliai susidaro pieno rūgšties bakterijos, o pačiuose raugintuose kopūstuose išlieka dalis vitamino C. Jei turite jautrų skrandį ar ribojate druską, tokius produktus verta vartoti saikingai.

  • Ši daržovė kadaise pakeisdavo bulves: specialistai paaiškina, ką daro žarnynui

    Pastarnokas ilgus metus buvo įprastas virtuvės daržas, kol bulvės galutinai įsitvirtino kaip kasdienis garnyras. Vis dėlto šakninė daržovė vėl grįžta į mitybą, nes turi savybių, kurios ypač svarbios žarnyno veiklai ir sotumui.

    Pastarnokas skoniu primena morkų, petražolių šaknies ir bulvių derinį, tačiau yra saldesnis, ypač kepant. Jį galima virti ir trinti į tyrę, gaminti kremines sriubas, kepti orkaitėje su kitomis daržovėmis ar paversti traškiomis lazdelėmis, kurios primena bulvytes.

    Didžiausia vertė žarnynui siejama su skaidulomis: jos didina išmatų tūrį, padeda palaikyti reguliarų tuštinimąsi ir ilgiau išlaiko sotumo jausmą. Mitybos specialistai pabrėžia, kad staigus skaidulų padidinimas racione kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą, todėl porcijas verta didinti palaipsniui ir nepamiršti vandens.

    Be skaidulų, pastarnokuose yra kalio, folatų, vitamino C ir magnio, todėl ši daržovė papildo racioną mikroelementais. Kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų sistemos veiklai, folatai reikalingi kraujodarai, o vitaminas C prisideda prie imuninės sistemos funkcijų ir padeda įsisavinti geležį iš augalinio maisto.

    Kepant pastarnokus svarbu nepersistengti su riebalais, nes saldumas išryškėja ir be didelio aliejaus kiekio. Kad gabaliukai apskrustų, jie turi gulėti vienu sluoksniu, ne per arti vienas kito, o druską geriau berti jau iškepus, kad paviršius ilgiau išliktų traškus.

    Praktiškai pastarnoką lengva įtraukti į kasdienę mitybą kaip alternatyvą bulvėms, ypač kai norisi daugiau skaidulų ir įvairovės lėkštėje. Žmonėms, turintiems jautresnį virškinimą ar laikantiems specialių dietų, verta stebėti individualią savijautą ir derinti daržovę su kitais gerai toleruojamais produktais.

  • Mity apie bananus griūva: šie vaisiai gali geriau padėti žarnynui, širdžiai ir atminčiai

    Bananas dažnai laikomas patogiausiu ir sveikiausiu užkandžiu, tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena: kasdienėje mityboje verta dažniau rinktis ir kriaušes. Jos turi mažiau kalorijų, o dėl skaidulų bei augalinių junginių gali palankiau veikti virškinimą ir širdies sveikatą.

    Maistine verte kriaušės nėra išskirtinai saldžios ar sunkios. 100 gramų kriaušių paprastai turi apie 55–60 kilokalorijų, kai 100 gramų banano dažniausiai siekia apie 90 kilokalorijų, todėl siekiantiems mažesnio kaloringumo užkandžių kriaušės gali būti paprastesnis pasirinkimas.

    Kas kriaušėse svarbiausia?

    Didžiausias kriaušių privalumas – skaidulos, ypač jei vaisius valgomas su žievele. Skaidulos padeda reguliuoti tuštinimąsi, palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę ir ilgesnį sotumą, o tai svarbu ir svorio kontrolei, ir kasdieniam virškinimo komfortui.

    Kriaušėse esančios tirpios skaidulos, pavyzdžiui, pektinai, siejamos su palankesniu cholesterolio profiliu, nes gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekio. Šis aspektas ypač aktualus, nes širdies ir kraujagyslių ligų riziką stipriai veikia kasdieniai mitybos įpročiai.

    Kriaušės taip pat suteikia vitaminų ir mineralų, tarp jų – vitamino C, vitamino K ir B grupės vitaminų, dalyvaujančių energijos apykaitoje. Be to, jose yra kalio, kuris svarbus normaliai širdies veiklai ir kraujospūdžio kontrolei, ypač kai mityboje netrūksta druskos.

    Atmintis, akys ir antioksidantai

    Kriaušėse yra antioksidantų, ypač žievelėje, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą. Mokslinėje literatūroje vis dažniau aptariama, kad antioksidantais turtinga mityba siejama su lėtesniais su amžiumi susijusiais nervų sistemos pokyčiais, todėl tokie vaisiai gali būti vertinga kasdienio raciono dalis.

    Kai kuriuose vaisiuose aptinkami augaliniai pigmentai, siejami su akių sveikata, o mitybos rekomendacijose akcentuojama įvairovė. Praktinis principas paprastas: kuo dažniau kaitaliojami vaisiai ir daržovės, tuo lengviau surinkti platesnį biologiškai aktyvių medžiagų spektrą.

    Kada kriaušės gali netikti?

    Nors kriaušės daugeliui yra lengvas užkandis, didesnis skaidulų kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Daugiausia atsargumo prireikia turintiems dirgliosios žarnos sindromą arba besilaikantiems mažai FODMAP turinčios mitybos.

    Taip pat svarbu saikas: vaisiuose esantys natūralūs cukrūs išlieka cukrumi, todėl geriausia juos derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu ar riešutais. Toks derinys dažnai padeda ilgiau jaustis sotiems ir išvengti staigių alkio bangų.

    Bananas išlieka vertingas, ypač kai reikia greitesnės energijos, todėl jis dažnai minimas sportuojančiųjų mityboje. Tačiau kasdieniam užkandžiui, kai norisi daugiau skaidulų ir mažesnio kaloringumo, kriaušės daugeliu atvejų gali būti dar palankesnis pasirinkimas.

    Didžiausią naudą kriaušės paprastai duoda valgomos šviežios ir, jei kilmė patikima, su žievele, nes būtent joje susitelkia dalis skaidulų ir antioksidantų. Jos tinka ir keptos ar troškintos, tačiau verta vengti perteklinio pridėtinio cukraus, kad užkandis išliktų išties palankus sveikatai.