Tag: Žiedinė ekonomika

  • Urban mining: pasaulyje išmesti elektroatliekų metalai 2022 metais buvo verti 91 mlrd. dolerių

    „Urban mining“ (miestų kasyba) – tai idėja, kuri atliekas paverčia vertingų žaliavų šaltiniu: nuo aukso senuose telefonuose iki vario kabeliuose ar plieno demontuojamuose statiniuose.

    Kaip pabrėžiama pateiktame tekste, vien 2022 metais pasaulyje buvo išmestos elektroatliekos, kuriose slypėjo metalų už maždaug 91 mlrd. dolerių. Tai rodo, kad dalis „šiukšlių“ ekonomine prasme prilygsta neišnaudotam ištekliui.

    Skirtumas nuo įprasto perdirbimo tas, kad urban mining domisi ne tik tuo, kas oficialiai jau tapo atlieka, bet ir tuo, kas dar laikoma infrastruktūra ar „nenaudojamu turtu“ – senais vamzdynais, apleistais pastatais, nebenaudojamais metalo gaminiais.

    Toks požiūris svarbus ir kasdieniams vartotojams: kuo daugiau elektronikos surenkama ir tinkamai perduodama tvarkytojams, tuo didesnė tikimybė, kad vertingi metalai sugrįš į gamybą, o ne liks sąvartynuose.

    Kas yra „urban mining“ ir kuo jis skiriasi

    „Urban mining“ miestus traktuoja kaip didžiulę antrinę „kasyklą“. Užuot ieškojus metalų rūdos giliai po žeme, žaliavos „išgaunamos“ iš jau pagamintų daiktų ir konstrukcijų, kurios baigia savo tarnavimo laiką.

    Pateiktame tekste aiškinama, kad įprastas perdirbimas dažniausiai apima tas atliekas, kurios jau aiškiai atskirtos ir patenka į tvarkymo sistemą. Tuo metu urban mining siekia eiti toliau – identifikuoti vertingas medžiagas ir ten, kur jos dar nėra „atliekų“ statuso.

    Idėja nėra nauja: ji siejama su Japonija ir profesoriaus Hideo Nanjyo darbais XX amžiaus pabaigoje. Šalis, susidūrusi su žaliavų trūkumu, miestų kasybą ėmė vertinti kaip strategiją, padedančią mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų.

    Kodėl miestų kasyba vis dažniau laikoma būtinybe

    Tekste pabrėžiama, kad 2026 metų realybėje urban mining vis rečiau laikomas vien ekologiniu eksperimentu. Viena priežasčių – riboti natūralių išteklių klodai ir brangstantis jų gavybos procesas.

    Kita priežastis – geopolitinis nestabilumas ir tiekimo grandinių sutrikimai. Kai žaliavų tiekimas priklauso nuo kelių tiekėjų, vietinis žaliavų susigrąžinimas tampa ekonominio saugumo klausimu.

    Prie to prisideda ir Europos Sąjungos kryptis į žiedinę ekonomiką: didesni reikalavimai pakartotiniam naudojimui bei perdirbimui skatina ieškoti efektyvesnių būdų, kaip „grąžinti“ medžiagas į rinką.

    Kokie metalai slypi elektronikos atliekose

    Didžiausias potencialas siejamas su naudota elektronika. Pateiktame tekste teigiama, kad elektroatliekose, kaip žaliavose, aukso, sidabro ir platinos gali būti net iki 50 kartų daugiau nei natūraliuose mineralų telkiniuose.

    Įvardijama, kad iš elektroatliekų galima atgauti ne tik tauriuosius metalus, bet ir baterijoms svarbius elementus, tokius kaip litis ir kobaltas, taip pat varį bei paladį.

    Tekste pateikiamas palyginimas, kad vienoje tonoje aukso rūdos tradicinėje kasykloje paprastai būna 1–5 gramai aukso, o tonoje elektroatliekų – nuo 50 iki 200 gramų. Vario koncentracija naudotame įrenginyne taip pat gali būti kelis kartus didesnė nei rūdoje.

    Atskiras pavyzdys – automobilių katalizatoriai, kuriuose platinos, paladžio ir rodžio koncentracijos nurodomos kaip ypač didelės. Tokie „koncentruoti“ šaltiniai ir laikomi patraukliausiais miestų kasybai.

    Ribojimai: kodėl visko susigrąžinti nepavyksta

    Nors potencialas didelis, urban mining nėra stebuklingas sprendimas visoms žaliavų problemoms. Tekste cituojami Tarptautinės energetikos agentūros vertinimai, kad iki 2040 metų kritinių žaliavų paklausa gali išaugti net 30 kartų.

    Net ir maksimalus metalų atgavimas iš elektroatliekų kai kuriose šalyse padengtų tik dalį baterijoms reikalingų metalų poreikio. Be to, pasauliniu mastu nurodoma, kad šiuo metu atgaunama tik apie 1 proc. retųjų žemių metalų, esančių elektroatliekose.

    Pagrindinės kliūtys – technologinis sudėtingumas, ekonominis neapsimokėjimas, kai žaliavų kainos krenta, ir tai, kad dalies medžiagų kokybė po pakartotinio perdirbimo gali blogėti.

    Vis dėlto tekste pažymima, kad ten, kur vertingų metalų koncentracija didelė – pavyzdžiui, katalizatoriuose ar specifinėje įrangoje – miestų kasyba gali būti ypač efektyvi, o jos plėtra priklausys ir nuo reguliavimo, skatinančio surinkimą bei perdirbimą.

    Lenkijos pavyzdys: augantis elektroatliekų ir baterijų surinkimas

    Tekste pateikiami ir Lenkijos duomenys. Nurodoma, kad 2023 metais šalyje surinkta 558,1 tūkst. tonų elektroatliekų – tai 14 proc. daugiau nei metais anksčiau, o vienam gyventojui teko daugiau nei 13 kg.

    Taip pat teigiama, kad 2023 metais Lenkija pasiekė beveik 65 proc. baterijų surinkimo lygį, kai tuo metu Europos Sąjungos minimumas buvo 45 proc. Pasak teksto, tai rodo, kad visuomenė vis geriau supranta, kur turi keliauti panaudotos baterijos.

    Dar vienas akcentas – pastaraisiais metais Lenkijoje atsiradę modernūs perdirbimo pajėgumai, specializuoti ličio jonų baterijų perdirbime. Tai, teksto teigimu, stiprina šalies žaliavinį savarankiškumą.

  • Lietuvių „Sort A Brick“: automatizuotas LEGO rūšiavimas atveria naudotų rinkos augimą

    Lietuvių „Sort A Brick“: automatizuotas LEGO rūšiavimas atveria naudotų rinkos augimą

    Milijardai LEGO kaladėlių visame pasaulyje guli stalčiuose ir dėžėse, tačiau norint iš mišrios krūvos atkurti konkrečius rinkinius dažnai reikia valandų rankinio rūšiavimo. Lietuvių startuolis „Sort A Brick“ kuria automatizuotą sprendimą, kuris šį procesą siekia paversti komerciškai prasmingu.

    Bendrovės tikslas – iš naudotų, sumaišytų kaladėlių surinkti pilnus, paruoštus statyti rinkinius. Tai leistų antrinei LEGO rinkai siūlyti ne tik pavienes detales ar neaiškios komplektacijos dėžes, bet ir patikrintus rinkinius, kuriuos galima iškart surinkinėti.

    Kaip skelbiama technologijų portale „Tech.eu“, „Sort A Brick“ vertinimu, pasaulinė antrinė LEGO rinka siekia apie 800 mln. eurų, tačiau tik maždaug 80 mln. eurų sudaro pilnų naudotų rinkinių pardavimai. Įmonė mano, kad atsiradus automatizuotam rūšiavimui ir didesnio masto atnaujinimui, sertifikuotų atnaujintų rinkinių segmentas iki 2036 metų galėtų išaugti iki 4,7 mlrd. eurų.

    Spalį startuolis pristatė antros kartos automatizuotą rūšiavimo įrenginį, kuris, pasak bendrovės, per valandą gali nuskenuoti ir išrūšiuoti iki 3 600 kaladėlių – keturis kartus daugiau nei ankstesnė versija. Šis etapas sutapo ir su plėtra į tiesioginę atnaujintų rinkinių prekybą.

    Nuo kolekcijų atkūrimo – prie rinkinių prekybos

    „Sort A Brick“ vadovas Ilja Malkinas teigia, kad bendrovė nuo pat pradžių svarstė apie tiesioginę atnaujintų rinkinių prekybą, tačiau tam trukdė teisiniai niuansai ir aukštesni kokybės lūkesčiai. Dėl to pirmiausia buvo nuspręsta sustiprinti technologinę bazę, kad būtų galima užtikrinti stabilų rezultatą.

    Šiuo metu įmonė dirba dviem kryptimis: atkuria klientų turimas LEGO kolekcijas ir pati surenka bei parduoda atnaujintus rinkinius. Pastarieji pozicionuojami kaip patikimesnė alternatyva įprastiems naudotiems pirkiniams, kur dažna problema – trūkstamos ar netinkamos detalės.

    Pasak bendrovės, atnaujinti rinkiniai yra išvalomi, patikrinami, komplektuojami iš originalių LEGO detalių, o aptikus trūkstamą ar neoriginalią detalę ji pakeičiama. Taip pat pirkėjams suteikiama galimybė per QR kodą pasiekti surinkimo instrukcijas.

    Įmonė skaičiuoja, kad pirmają internetinės parduotuvės savaitę buvo parduota daugiau nei 75 proc. pasiūloje buvusio inventoriaus, o pirkėjai iš 20 ES šalių įsigijo daugiau nei 1 100 rinkinių. Kartu startuolis sulaukė beveik 2 000 užklausų dėl atkūrimo iš 41 šalies ir apdorojo daugiau kaip 700 kilogramų sumaišytų kaladėlių, išsiskiriant Vokietijai kaip vienai svarbesnių rinkų.

    Kaip veikia automatinis rūšiavimas

    Automatizuota sistema remiasi kompiuterine rega: ji atpažįsta kaladėles ir sulygina jas su rinkinių duomenų baze. Programinė įranga tuomet vertina, kokius rinkinius teoriškai galima surinkti iš turimų detalių, o procesas prasideda nuo pirminio perrinkimo ir valymo.

    Antros kartos įrenginys kaladėles skenuoja iš visų pusių, o atnaujinta paskirstymo sistema ir kelis kartus išaugęs išėjimo talpų skaičius leidžia vienu metu apdoroti šimtus rinkinių. Detalės, kurių sistema neatpažįsta, nukreipiamos į pusiau rankinę rūšiavimo stotį.

    Nors technologija automatizuoja didelę dalį darbo, galutinė patikra išlieka žmogaus rankose. Pasak I. Malkino, kiekvienas rinkinys tikrinamas, kad būtų galima užtikrinti komplektiškumą.

    Atpažinimo tikslumas ir masto iššūkiai

    Įmonė teigia, kad sistema dabar automatiškai atpažįsta daugiau nei 93 proc. detalių, o likusios nukreipiamos rankiniam rūšiavimui. Technologijos tobulinimas vyko nuo formų atpažinimo iki spalvų ir spausdintų detalių identifikavimo, tačiau kiekviena nauja funkcija didina sudėtingumą.

    Vienas praktinių iššūkių – perkelti pasiektą atpažinimo kokybę tarp skirtingų įrenginių: net maži aparatinės dalies skirtumai gali paveikti rezultatą. Dėl to komandai tenka spręsti kalibravimo ir mokymo duomenų pritaikymo klausimus, ypač kalbant apie spalvų atpažinimą.

    Kitas iššūkis – įrodyti, kad modelis veikia ne tik mažais kiekiais. Įmonė akcentuoja, kad vien paklausos neužtenka: svarbu pasiekti tokį mastą, kuriame procesas būtų ekonomiškai tvarus, o naujoji įrenginio karta laikoma svarbiu žingsniu šia kryptimi.

    Teisiniai niuansai ir plėtros planai

    Plėsdama veiklą, „Sort A Brick“ sprendžia ir intelektinės nuosavybės klausimus – bendrovė nurodo pateikusi patento paraišką Švedijoje pirmajai savo įrenginio versijai. Kuriant antrąją kartą, papildomos inovacijos pareikalavo atidžiau planuoti patento paraiškų pateikimo laiką.

    Greta nuosavos technologijos apsaugos bendrovė turi orientuotis ir į LEGO gaminių perpardavimo taisykles, ypač kalbant apie komercinį vaizdų naudojimą ir naudotų detalių kilmės patvirtinimą. Įmonė teigia augant mastui šiai sričiai skirianti daugiau dėmesio.

    Žvelgdama į ateitį, bendrovė planuoja 2027 metais atidaryti bandomuosius rūšiavimo centrus Europoje ir JAV, o iki 2030 metų siekia įdiegti iki 40 rūšiavimo linijų visame pasaulyje. Be praktinės naudos, įmonė mato potencialą šias erdves paversti ir edukacinėmis – vietomis, kur būtų galima gyvai pamatyti, kaip veikia rūšiavimo technologija.

  • „Volkswagen“ elektromobilių gamykla pradėjo ardyti automobilius: štai kur slypi didieji pinigai

    „Volkswagen“ elektromobilių gamykla pradėjo ardyti automobilius: štai kur slypi didieji pinigai

    Nauja užduotis Cvikau gamyklai

    „Volkswagen“ Cvikau gamykla Vokietijoje, per kelerius metus perorientuota vien elektrinių automobilių gamybai, gavo netikėtą naują užduotį – pramoniniu mastu ardyti automobilius. Gamykloje pradėjo veikti speciali išardymo linija, kuri turi tapti papildomu pajamų šaltiniu.

    Įmonė skelbia, kad Cvikau virto grupės elektromobilių centru po maždaug 1,2 milijardo eurų vertės modernizacijos, pradėtos 2018 metais. Čia gaminami keli MEB platformos modeliai, skirti skirtingiems „Volkswagen“ grupės prekių ženklams.

    Kaip veiks išardymo linija

    Pagal planą, nuo 2027 metų išardymo linija turėtų apdoroti iki 4 100 automobilių per metus dirbant dviem pamainomis. Šiai veiklai numatyta apie 100 darbuotojų, kuriuos ketinama perkvalifikuoti darbui su išrinkimu, rūšiavimu ir dalių paruošimu pakartotiniam naudojimui.

    Pradžioje daugiausia ardoma ikiserijinė technika, tačiau ilgainiui numatoma imtis ir eksploatacijos pabaigą pasiekiančių automobilių. „Volkswagen“ pabrėžia, kad dalį gamybinės įrangos pavyko pritaikyti iš naujo, taip mažinant projekto sąnaudas ir diegimo laiką.

    Originalios dalys – pigesniems remontams

    „Volkswagen“ nurodo, kad nuo liepos mėnesio jau parduoda panaudojimui tinkamas originalias dalis, išgautas Cvikau. Didžiausios paklausos esą sulaukia durys, buferiai, varikliai ir transmisijos komponentai, o prekyba vyksta per atstovybių ir servisų tinklą bei dalių prekybininkus.

    Tokiu būdu siekiama sumažinti remonto kainas ir prailginti automobilių eksploataciją, kad jie nebūtų nurašomi vien dėl brangių naujų detalių. Vis dėlto įmonė viešai neatskleidžia, kokių modelių dalys jau pateko į rinką, taip pat nenurodo kainodaros, patikrų metodikos ar garantinių sąlygų.

    Perdirbimas ir žaliavų grąža

    Kitas veiklos tikslas – didesnė medžiagų grąža, ypač plastiko. „Volkswagen“ teigia, kad iš anksto atskiriant plastikų frakcijas galima pagerinti perdirbimo kokybę ir išlaikyti medžiagų vertę, o iš vieno automobilio atgautos plastiko žaliavos dalis gali prisidėti prie kelių naujų automobilių gamybos.

    Tokia kryptis atitinka Europos Sąjungos žiedinės ekonomikos logiką, kai vis daugiau dėmesio skiriama ne tik gamybos emisijoms, bet ir visam produkto gyvavimo ciklui. Automobilių sektoriuje tai reiškia augantį spaudimą efektyviau naudoti medžiagas, mažinti atliekas ir didinti pakartotinai naudojamų komponentų dalį.

    Investicijos ir neatsakyti klausimai dėl ateities

    „Volkswagen“ taip pat kalba apie perdirbimo verslo plėtrą ir numato iki 90 milijonų eurų investicijas, prie kurių, anot įmonės, prisidėtų Saksonijos žemė maždaug 10,7 milijono eurų suma. Ilgainiui ši kryptis teoriškai galėtų sukurti iki 1 000 darbo vietų, tačiau Cvikau ateitis po 2031 metų išlieka neaiški.

    Neapibrėžtumas sustiprėja ir dėl platesnių rinkos tendencijų: elektromobilių paklausa auga, tačiau gamintojams vis dar tenka spręsti pelningumo klausimą, nes elektriniai modeliai kai kuriais atvejais uždirba mažiau nei vidaus degimo varikliais varomi automobiliai. Todėl naudotų originalių dalių ir perdirbimo kryptis gali tapti būdu stabilizuoti pajamas, tačiau jos masto pelningumą dar reikės įrodyti.

  • Elektra iš bioatliekų? Lodzės mokslininkai kuria permatomus saulės elementus langams ir fasadams

    Daržovių lupenos, vaisių žievės ir kitos bioatliekos netrukus gali tapti žaliava naujo tipo saulės elementams. Lodzės technologijos universiteto mokslininkų komanda kuria sprendimą, kuris leistų elektrą gaminti ne tik ant stogų, bet ir ant langų bei pastatų fasadų.

    Pagrindinė idėja – iš bioatliekose esančios anglies pagaminti grafenines kvantines taškeles – nanometrinio dydžio anglies struktūras. Tokie nanomaterialai domina energetikos tyrėjus dėl gebėjimo sugerti šviesą ir būti pritaikomi plonose, lengvose dangose.

    Saulės elementai langams ir fasadams

    Skirtingai nei įprasti silicio moduliai, kuriami elementai galėtų būti lengvi, lankstūs ir iš dalies permatomi. Tai atvertų galimybę integruoti fotovoltiką į stiklo paketus, vitrininius langus ar net ištisus fasadų sprendinius, kai energiją „renka“ didelė pastato dalis.

    Toks požiūris ypač aktualus aukštybiniams biurų pastatams: jų stogo plotas dažnai nedidelis, o fasadų ir įstiklintų paviršių – labai daug. Dėl to net mažesnio efektyvumo technologija teoriškai gali atsipirkti, jei energija gaminama dideliame plote.

    Kol kas efektyvumas mažesnis

    Mokslininkai pripažįsta, kad dabartiniai prototipai dar nusileidžia tradicinei fotovoltikai: kuriamų elementų efektyvumas šiuo metu yra maždaug tris–keturis kartus mažesnis nei tipinių silicio panelių. Kitaip tariant, vienas kvadratinis metras tokio sprendimo pagamintų mažiau elektros, tačiau jo pranašumas būtų pritaikomumas ten, kur standžių panelių įrengti sudėtinga.

    „Mes nenorime apsimesti, kad jau šiandien mūsų elementas efektyvesnis už silicį. Tačiau jei vietoje vien stogo galime panaudoti ir langus bei fasadą, bendras pagaminamos energijos kiekis gali atrodyti visai kitaip“, – sakė projekto vadovas dr. inž. Piotras Zavadzkis.

    Dvi kryptys: nauji elementai ir dangos esamiems moduliams

    Lygiagrečiai komanda vysto ir kitą kryptį – grafeninių kvantinių taškelių naudojimą kaip dangą tradiciniams saulės moduliams. Tokios dangos galėtų pagerinti darbą prastesnėmis sąlygomis, pavyzdžiui, kai apšvita mažesnė dėl debesuotumo ar nepalankaus kritimo kampo.

    Tyrėjai pabrėžia ir gamybos proceso aspektą: reakcijų terpėje naudojamas vanduo, o pati žaliava būtų gaunama iš atliekų. Tokia kombinacija dera su žiedinės ekonomikos logika – siekiu mažinti atliekas ir išteklių vartojimą, kartu kuriant didesnės pridėtinės vertės produktus.

    Nuo prototipų iki rinkos dar toli

    Technologija jau peržengė vien idėjos stadiją – sukurti mažo masto prototipai ir demonstratoriai, rodantys, kad sprendimas veikia. Vis dėlto komercializaciją labiausiai lems keli veiksniai: efektyvumo didinimas, ilgaamžiškumo patikrinimas ir bandymai didesniuose plotuose, artimuose realiems langams ar fasadų segmentams.

    Komanda ruošiasi pereiti į etapą, susijusį su technologijos perdavimu rinkai – planuojama steigti bendrovę, kuri galėtų tęsti plėtrą, pritraukti investicijas ir pasirengti gamybos mastelio didinimui. Kada sprendimas pasieks komercinius pastatus, kol kas neįvardijama – tam reikės išsamių ilgalaikių bandymų ir patikimų rezultatų.

  • „StrollMe“ pritraukė 22 mln. eurų: daugiau prenumeruojamų vaikiškų dviračių ir vežimėlių Europoje

    Augimui ir didesnei įrangos pasiūlai

    Vokietijos startuolis „StrollMe“, siūlantis vaikų mobilumo prekes pagal prenumeratą, pritraukė 22 mln. eurų nuosavo kapitalo ir skolos finansavimo. Bendrovė teigia, kad lėšos bus skirtos augimui dabartinėse rinkose ir pasirengimui plėtrai į kitas Europos šalis.

    Į finansavimo etapą vėl įsitraukė ankstesni investuotojai, taip pat prisijungė naujas investuotojas BMH Beteiligungs-Managementgesellschaft Hessen mbH, investuojantis per fondą Hessen Kapital I. Kredito liniją suteikė Growth Credit Partners.

    „Šis finansavimas mums yra svarbus etapas. Jis leis reikšmingai išplėsti parką ir šeimoms pasiūlyti dar daugiau pasirinkimo prenumeratoje“, – sakė „StrollMe“ bendraįkūrėjas ir vadovas Sebastianas Reicheltas.

    Kodėl prenumerata tampa patraukli?

    „StrollMe“ modelis remiasi paprasta logika: vaikų prekės greitai „išaugamos“, todėl pirkimas ne visada ekonomiškai racionalus. Prenumerata leidžia keisti dviračius, balansinius dviračius, vežimėlius ar automobilines kėdutes pagal vaiko amžių, o šeimai sumažina vienkartines išlaidas.

    Bendrovė veikia Vokietijoje, Austrijoje ir Nyderlanduose, o asortimentą sudaro įvairių prekių ženklų produkcija bei priedai. Pasibaigus prenumeratai, prekės profesionaliai atnaujinamos ir nuomojamos dar kartą, taip didinant jų panaudojimo trukmę.

    Žiedinės ekonomikos argumentas

    Investuotojai tokiuose modeliuose mato ir žiedinės ekonomikos potencialą, nes ta pati prekė per savo gyvavimo ciklą gali aptarnauti kelias šeimas. „StrollMe“ skelbia, kad nuo įkūrimo jau įvykdė daugiau nei 100 000 nuomos užsakymų, o tai rodo paklausą ir pakartotinio naudojimo mastą.

    BMH atstovė Lena Lang pabrėžė, kad žiedinei ekonomikai reikalingi mastelį pasiekiantys verslo modeliai, o vaikų prekių segmente „naudoti vietoje turėti“ principas gali būti ypač tinkamas dėl greitų vartojimo ciklų.

    Ką keis 22 mln. eurų?

    Pasak bendrovės, 2025 metais pajamos augo apie 70 proc., tačiau populiarių modelių trūkumas ribojo galimybes pilnai patenkinti paklausą. Dėl to dalis potencialių klientų negalėjo gauti norimos prekės laiku arba rinkosi alternatyvas.

    Pritrauktos lėšos turėtų būti nukreiptos į didesnį nuomos parką, platesnį pasirinkimą ir geresnį prieinamumą. Tai reiškia daugiau aukštesnės kokybės vaikiškų dviračių, vežimėlių ir automobilinių kėdučių šeimoms, kurios nori lankstumo ir mažesnių pradinių išlaidų.

    „StrollMe“ atstovų teigimu, tikslas yra augti kapitalą naudojant efektyviai, žingsnis po žingsnio stiprinant pozicijas Europoje. Toks požiūris būdingas prenumeratos ir turtu paremtiems verslo modeliams, kurie finansavimą sieja su realiai valdomu įrangos parku.

  • Mokslininkai rado stulbinantį būdą panaudoti kavos tirščius: betonas gali tapti iki 30 proc. tvirtesnis

    Mokslininkai rado stulbinantį būdą panaudoti kavos tirščius: betonas gali tapti iki 30 proc. tvirtesnis

    Australijos RMIT universiteto mokslininkai pasiūlė netikėtą sprendimą, kaip kavos atliekas paversti vertinga statybų žaliava: iš kavos tirščių pagaminta anglinga medžiaga gali padidinti betono stiprumą iki 30 proc. Tokia technologija vienu metu spręstų ir atliekų, ir statybų sektoriaus poveikio aplinkai problemą.

    Skaičiuojama, kad pasaulyje kasmet susidaro apie 10 mlrd. kilogramų kavos atliekų, o didelė jų dalis patenka į sąvartynus. Ten yrant organikai išsiskiria šiltnamio efektą sukeliančios dujos, įskaitant metaną ir anglies dioksidą, todėl atliekų tvarkymas tampa vis aktualesniu klimato politikos klausimu.

    Kaip tirščiai virsta betono priedu?

    Mokslininkai pabrėžia, kad kavos tirščių tiesiogiai į betoną dėti negalima, nes organinės medžiagos gali išskirti junginius, silpninančius galutinį produktą. Dėl to komanda pasirinko terminį apdorojimą, kuris pakeičia atliekų cheminę sudėtį ir pagerina jų sąveiką su cemento matrica.

    Tyrime taikyta pirolizė: kavos atliekos kaitinamos daugiau nei 350 laipsnių temperatūroje, beveik be deguonies. Taip gaunama porėta, anglies turtinga medžiaga, vadinama bioanglimi, kuri, kaip rodo bandymai, gali geriau „susirišti“ betone ir prisidėti prie jo struktūrinio stiprumo.

    Tyrėjai taip pat bandė kavos tirščius apdoroti 500 laipsnių temperatūroje, tačiau tokiu atveju gautos dalelės pasirodė prastesnės mechaninėmis savybėmis. Dėl to tolesniems bandymams pasirinktas režimas, kuris leido pasiekti geresnį tvirtumo ir stabilumo balansą.

    Kodėl tai svarbu statybų sektoriui?

    Betonas yra viena plačiausiai naudojamų medžiagų pasaulyje, o jo gamyba reikalauja daug išteklių, įskaitant smėlį. Natūralaus smėlio gavyba iš upių vagų ir pakrančių kai kuriose šalyse tampa ekologine problema, todėl pramonė ieško alternatyvų ir žiedinės ekonomikos sprendimų.

    RMIT inžinierius Jie Li atkreipė dėmesį, kad smėlio ištekliai nėra beribiai, o intensyvi gavyba palieka ilgalaikių pasekmių aplinkai.

    „Taikydami žiedinės ekonomikos principą galime organines atliekas nukreipti nuo sąvartynų ir geriau apsaugoti natūralius išteklius, pavyzdžiui, smėlį“, – sakė J. Li.

    Bandymas realiomis sąlygomis ir kas toliau?

    Technologija jau žengė už laboratorijos ribų: 2024 metais Viktorijoje buvo įrengta bandomoji šaligatvio atkarpa, kurioje panaudotas betonas su iš kavos tirščių gauta bioangle. Šalia įrengtos ir palyginamosios atkarpos, kad būtų galima objektyviai įvertinti eksploatacines savybes.

    Vėliau kavos bioanglės betonas pritaikytas ir infrastruktūros projekte, o rangovai skelbė, kad taip pavyko reikšmingai sumažinti į sąvartynus patenkančių kavos atliekų kiekį ir sutaupyti smėlio. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad iki masinės gamybos būtina įvertinti ilgalaikį patvarumą: atsparumą šalčio ir atlydžio ciklams, vandens įgeriamumui, dilimui bei kitiems apkrovų scenarijams.

    Tyrėjų komanda taip pat ieško galimybių bioanglę gaminti ir iš kitų organinių atliekų, pavyzdžiui, maisto likučių, medienos ar žemės ūkio atliekų. Tokie sprendimai atitinka globalias statybų dekarbonizacijos tendencijas, kai vis dažniau vertinamas ne tik medžiagos stiprumas, bet ir jos poveikis aplinkai per visą gyvavimo ciklą.

  • Lenkai kuria drabužių taisymą kaip „Uber“: startuolis žada greitas paslaugas prekių ženklams

    Lenkijos startuolis INTU Circularity siekia, kad drabužių ir avalynės taisymas taptų toks pat paprastas kaip užsakymas internetu. Įmonė kuria paruoštą infrastruktūrą, kuri vienoje sistemoje sujungia prekių ženklus, klientus, meistrus ir logistiką.

    Pasak bendrovės, prekių ženklams tai leidžia pradėti taisymo paslaugas nekuriant savo meistrų tinklo ir operacinės komandos nuo nulio. Modelis remiasi vadinamąja Right to Repair kryptimi, kuri Europoje vis aktyviau skatinama kaip būdas mažinti atliekas ir ilginti produktų naudojimo laiką.

    INTU Circularity įkurta prieš dvejus metus ir jau pritraukė finansavimą iš privataus investuotojo, veikiančio kaip verslo angelas. Gautos lėšos, anot startuolio, buvo skirtos platformai ir procesams sukurti, kad taisymas būtų prognozuojamas, standartizuotas ir lengvai plečiamas.

    Pastaraisiais metais Vakarų Europoje vis daugiau mados ir sporto prekių ženklų plečia remonto, atnaujinimo bei perpardavimo pasiūlą. Priežastys aiškios: augant vartotojų jautrumui kainai, tvarumui ir produkto ilgaamžiškumui, taisymas tampa ne tik įvaizdžio, bet ir klientų išlaikymo priemone.

    Europos Sąjungoje paraleliai stiprėja ir reguliacinis spaudimas mažinti atliekas, didinti gaminių patvarumą bei skaidrumą. Tokios tendencijos skatina atsirasti tarpinėms platformoms, kurios prekių ženklams leidžia greitai startuoti su taisymo paslaugomis ir valdyti užsakymus, kokybę bei pristatymą.

    Startuolis tikisi, kad analogiškas modelis įsibėgės ir Lenkijoje, o vėliau galėtų plėstis į kaimynines rinkas. Jei prekių ženklai vis plačiau siūlys remontą kaip standartinę paslaugą, vartotojams tai reikštų paprastesnį kelią prailginti mėgstamų daiktų gyvenimą, o rinkai – mažesnį grįžtančių atliekų srautą.

  • Atliekų tvarkyme – lūžis: žada mažinti biurokratiją, keisti GPAIS ir spręsti techninio komposto chaosą

    Atliekų tvarkymo sektoriuje ryškėja kryptis mažinti perteklinius reikalavimus ir pereiti prie racionalesnio reguliavimo. Spalio 20 dieną Alytuje Lietuvos regioninių atliekų tvarkymo centrų asociacijos nariai su Aplinkos ministerijos vadovybe aptarė pokyčius, kurių sektorius laukė ne vienerius metus.

    Susitikimas vyko Alytaus regioniniame atliekų tvarkymo centre, kur šalia infrastruktūros valdymo daug dėmesio skiriama visuomenės švietimui ir edukacijoms. Tokios iniciatyvos tampa vis svarbesnės, nes didelė dalis atliekų perdirbimo rezultatų priklauso nuo gyventojų rūšiavimo kokybės ir supratimo.

    Mažiau perteklinių reikalavimų

    Vienas aptartų sprendimų – ketinimas atsisakyti privalomo Europos standarto taikymo elektros ir elektroninės įrangos atliekų tvarkymui didelių gabaritų atliekų surinkimo aikštelėse. Atliekų tvarkytojai ne kartą akcentavo, kad toks reikalavimas didina administracinę naštą ir sąnaudas, tačiau ne visada duoda proporcingą naudą.

    Aplinkos ministerija nurodė planuojanti inicijuoti teisės aktų pakeitimus, kad sprendimas įsigaliotų iki 2027 metų pradžios. Sektoriui tai reikštų paprastesnes procedūras ir aiškesnį reikalavimų taikymą kasdienėje veikloje.

    „Atliekų tvarkymo sektoriui nereikia reikalavimų vien dėl reikalavimų. Mums reikia aiškaus, racionalaus reguliavimo, kuris padėtų dirbti efektyviau, o ne kurtų papildomas išlaidas“, – sakė LRATCA prezidentas Laurynas Virbickas.

    GPAIS pokyčiai ir paprastesnė apskaita

    Ne mažiau dėmesio skirta atliekų apskaitai ir GPAIS sistemos ateičiai. Ministerija pristatė modernizavimo kryptis, kurios apimtų retesnį ataskaitų teikimą, paprastesnį funkcionalumą ir patogesnę naudotojų patirtį.

    Aptarta ir galimybė peržiūrėti realiuoju laiku taikomus apskaitos reikalavimus, kurie daliai rinkos dalyvių kelia didžiausią administracinį krūvį. Esminius atnaujinimus planuojama įgyvendinti iki 2027 metų pabaigos, tačiau sektorius tikisi aiškaus pereinamojo laikotarpio ir testavimo, kad sistemos pakeitimai nesukeltų trikdžių.

    Techninis kompostas: laukiami aiškūs sprendimai

    Vienu opiausių klausimų išlieka techninio komposto reglamentavimas ir jo panaudojimo galimybės. Atliekų tvarkytojai akcentuoja, kad neapibrėžtumas didina rizikas, apsunkina planavimą ir gali lemti papildomas sąnaudas, kai sprendimai turi būti priimami neturint aiškių taisyklių.

    Aplinkos ministerija informavo rengianti teisės aktų pakeitimus, kuriais būtų tikslinami techninio komposto kokybės reikalavimai ir jo naudojimo sąvartynuose sąlygos. Pirmųjų projektų tikimasi sulaukti lapkričio mėnesį, o sektorius žada aktyviai įsitraukti į derinimą, kad naujos nuostatos būtų pritaikomos praktikoje.

    Susitikime taip pat aptartas atliekų tvarkymo sistemos atsparumas, įskaitant deginimo pajėgumus, perdirbimo tikslus ir pasirengimą krizinėms situacijoms. Pabrėžta, kad infrastruktūros sutrikimai gali turėti tiesiogines pasekmes regionams, todėl svarbus ne tik reguliavimas, bet ir realios finansinės bei organizacinės priemonės užtikrinti tęstinumą.

    LRATCA vienija devynis regioninius atliekų tvarkymo centrus, veikiančius skirtinguose šalies regionuose. Asociacija teigia dialogą su Aplinkos ministerija tęsianti ir artimiausiu metu, siekiant, kad pokyčiai sektoriuje virstų ne tik planais, bet ir aiškiai veikiančiais sprendimais.

  • Vilniečių tekstilė įgaus antrą gyvenimą: dalį atiduos „Grindos“ prieglaudai guoliams

    Vilniečių tekstilė įgaus antrą gyvenimą: dalį atiduos „Grindos“ prieglaudai guoliams

    Vilniuje dalis į tekstilės konteinerius surenkamų atliekų nuo šiol bus nukreipiama į „Grindos“ gyvūnų globos namus. Ten audiniai, patalynė, pagalvės ar antklodės bus naudojami keturkojų guoliams ir kasdienei priežiūrai, taip mažinant naujų priemonių poreikį.

    Vilniaus miesto savivaldybė pabrėžia, kad tikslas yra ne vien surinkti tekstilę, bet ir kuo didesnę jos dalį panaudoti pakartotinai. Tokios iniciatyvos žiedinės ekonomikos principus perkelia į praktinius sprendimus, kai atliekos virsta realia pagalba.

    „Daiktas, kuris vienam tapo nebereikalingas, kitam gali būti labai naudingas. Norime, kad tekstilė kuo rečiau taptų atlieka ir kuo dažniau įgytų antrą paskirtį“, – sakė Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė Eglė Bernotavičienė.

    Per 2024 metus vilniečiai į tekstilės konteinerius išmetė daugiau nei 3,6 tūkst. tonų tekstilės atliekų. Mieste veikia beveik 350 konteinerių, o surinkta tekstilė po išvežimo papildomai rūšiuojama rankomis pagal būklę ir galimas panaudojimo kryptis.

    Paslaugą Vilniuje teikianti bendrovė „Ecoservice“ nurodo, kad didžiausia vertė slypi būtent pakartotiniame naudojime. Įmonės teigimu, apie 75 proc. surinktos tekstilės dar tinka panaudoti pakartotinai, dar apie 5 proc. gali būti perdirbama į kitus gaminius, pavyzdžiui, industrines šluostes.

    Likusi dalis, kuri dažniausiai būna smarkiai užteršta, šlapia, supelijusi ar netinkamos sudėties perdirbimui, paprastai nebeturi racionalių panaudojimo galimybių. Dėl to savivaldybės ir atliekų tvarkytojai akcentuoja, kad kokybė surinkimo vietoje lemia, kiek tekstilės bus išgelbėta nuo tapimo atlieka.

    „Mums tekstilė reikalinga nuolat, todėl galimybė ją gauti tvariau ir nuosekliau yra svarbi kasdienėje gyvūnų priežiūroje“, – sakė „Grindos“ gyvūnų globos namų vadovė Agnė Žėbienė.

    Pirmuoju perdavimu globos namams jau atiduota 75 kilogramai tekstilės gaminių, o tolesni kiekiai priklausys nuo surenkamos tekstilės apimties ir būklės. Savivaldybė neatmeta, kad ateityje bendradarbiavimas galėtų plėstis ir į iniciatyvą būtų įtrauktos kitos gyvūnų gerove besirūpinančios organizacijos.

    Kaip teisingai išmesti tekstilę

    Į tekstilės konteinerius galima mesti tiek dar tinkamus dėvėti, tiek nebetinkamus gaminius: drabužius, avalynę, namų tekstilę, užuolaidas, patalynę ar minkštus žaislus. Kad geros būklės daiktai nesusigadintų, rekomenduojama juos apsaugoti nuo drėgmės ir purvo.

    Praktikoje tai reiškia paprastą taisyklę: naudojimui dar tinkamą tekstilę ir sugadintą, suplyšusią ar suteptą tekstilę verta supakuoti atskirai į tvirtai užrištus maišus. Toks rūšiavimas konteineryje padeda išsaugoti pakartotiniam naudojimui tinkamus daiktus ir sumažina užterštumo riziką visai surinktai partijai.

    Kodėl pakartotinis naudojimas svarbus

    Tekstilės vartojimas Europoje išlieka augantis, o kartu didėja ir atliekų srautai, kuriuos suvaldyti sudėtinga. Perdirbimą riboja mišrūs audiniai, užterštumas ir technologijų bei pajėgumų trūkumas, todėl greičiausias poveikis paprastai pasiekiamas pailginant gaminių naudojimo laiką.

    Kai dalis tekstilės panaudojama iš naujo vietoje, mažėja atliekų tvarkymo kaštai ir aplinkosauginis pėdsakas, o socialinė nauda atsiranda čia pat. Šiuo atveju ji pasireiškia geresnėmis sąlygomis gyvūnams ir mažesne finansine našta prieglaudai kasdieniams pirkiniams.

  • Mokslininkai atskleidė, kas priverčia išleisti daugiau second hand: veikia vienas kvapas

    Kodėl vieni drabužiai second hand parduotuvėse nuperkami akimirksniu, o kiti sulaukia įtarumo dar prieš juos apžiūrint? Naujausi tyrimai rodo, kad svarbus gali būti ne tik modelis ar kaina, bet ir kvapas, kuris keičia pirkėjų elgesį.

    Mokslininkai nustatė, kad tam tikras aromatas gali padidinti dėvėtų drabužių patrauklumą ir paskatinti žmones už juos sumokėti daugiau. Kitaip tariant, uoslė gali tapti nematomu veiksniu, darančiu įtaką ir piniginei.

    Eksperimentas dėvėtų drabužių parduotuvėje

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Evolution and Human Behavior“. Jame analizuota, kaip skirtingi kvapai keičia pirkėjų požiūrį į dėvėtus drabužius ir jų sprendimus parduotuvėje.

    Eksperimente dalyvavo 257 dėvėtų drabužių parduotuvės klientai. Tyrėjai lygino tris aplinkos kvapo scenarijus: šviežiai išskalbtų drabužių aromatą, citrusinį kvapą ir įprastą parduotuvės kvapą be papildomų priemaišų.

    Rezultatas išsiskyrė aiškiai: esant švaros su skalbimu siejamam aromatui, pirkėjai vidutiniškai išleisdavo daugiau. Svarbu tai, kad panašaus efekto nesukėlė citrusinis kvapas, nors jis taip pat asocijuojasi su gaiva ir švara.

    Kodėl smegenys ne visada pasitiki dėvėtais drabužiais?

    Tyrėjai šį reiškinį aiškina vadinamuoju elgesio imuniniu mechanizmu. Tai psichologinių reakcijų visuma, padedanti žmogui instinktyviai vengti galimų užkratų šaltinių dar iki realaus pavojaus įrodymo.

    Dėvėtų drabužių atveju užtenka vien minties, kad daiktą nešiojo kitas žmogus, ir daliai pirkėjų kyla diskomfortas ar įtarumas. Šviežio skalbimo kvapas, kaip rodo tyrimas, gali silpninti šią vidinę atmetimo reakciją ir didinti drabužio patrauklumą.

    Papildomame pilotiniame vertinime mokslininkai pastebėjo, kad šis aromatas mažino nerimą dėl galimos taršos. Kartu augo ir suvokiama drabužių ekonominė vertė, todėl pirkėjai buvo labiau linkę mokėti daugiau.

    Nauda verslui ir tvaresnei madai

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad išvada aktuali ne tik vintažo butikams ar dėvėtų drabužių prekybininkams. Tokie sprendimai gali padėti populiarinti pakartotinį naudojimą, kuris laikomas viena veiksmingiausių priemonių mažinti mados industrijos poveikį aplinkai.

    Kuo ilgiau drabužiai naudojami, tuo mažesnis poreikis naujai gamybai, kuri siejama su didelėmis vandens, energijos ir žaliavų sąnaudomis. Jei tinkamai parinktas kvapas padeda įveikti psichologinį barjerą ir skatina rinktis naudotus drabužius, tai gali tapti paprastu įrankiu žiedinei madai stiprinti.

    Vis dėlto mokslininkai atkreipia dėmesį į svarbų niuansą: kvapas nėra higienos įrodymas. Tyrimas vertino pirkėjų suvokimą ir elgesį, o ne realų audinių švaros ar mikrobiologinės taršos lygį.

    Tačiau bendra kryptis aiški: sprendimus parduotuvėje lemia ne tik tai, ką matome veidrodyje. Kartais užtenka vieno gerai atpažįstamo aromato, kad dėvėtas drabužis atrodytų vertesnis ir saugesnis.