CP v2

Tag: Žiedinė ekonomika

  • Naujoji Vilnia taps kūrybos laboratorija: 120 studentų kurs realius pokyčius viešosioms erdvėms

    Naujoji Vilnia taps kūrybos laboratorija: 120 studentų kurs realius pokyčius viešosioms erdvėms

    Rugsėjo 7–18 dienomis Naujoji Vilnia dviem savaitėms virs tarptautine architektūros, dizaino ir meno laboratorija. Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedra į šią miesto dalį sukvies apie 120 studentų, dėstytojų ir kviestinių kūrėjų iš skirtingų šalių.

    Programos „Spatial Adventures“ metu bus tyrinėjamas Naujosios Vilnios industrinis paveldas, gamtinė aplinka ir viešųjų erdvių naudojimas kasdienybėje. Idėjos neapsiribos eskizais: dalyviai kurs ir vietoje įgyvendins realaus mastelio prototipus, instaliacijas bei laikinas architektūrines intervencijas.

    Naujoji Vilnia kaip pokyčių testas

    Šių metų dirbtuvių tema – Design for Transitions, kuri akcentuoja miesto kaitą, prisitaikymą ir skirtingų interesų derinimą. Naujoji Vilnia pasirinkta neatsitiktinai: čia susitinka geležinkelio ir pramonės istorija, Vilnios upės slėnis, gyvenamieji kvartalai ir naujai atrandamos viešosios erdvės.

    Pagrindinės veiklos vyks Dūmų fabriko teritorijoje, aplinkinėse erdvėse ir J. Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo aplinkoje. Organizatoriai pabrėžia, kad svarbi dalis – dialogas su vietos bendruomene ir realių, vietai jautrių sprendimų paieška.

    Penkios dirbtuvės ir skirtingi metodai

    Dirbtuvės bus suskirstytos į penkias kūrybines grupes, kurios tą pačią teritoriją nagrinės skirtingais rakursais. Vienos komandos daugiausia dėmesio skirs klimato ir sezoniškumo iššūkiams, kitos tyrinės alternatyvius gyvenimo scenarijus ir savadarbės architektūros tradicijas.

    Programoje numatytos ir garsinės intervencijos, kai miesto tapatybė analizuojama klausantis aplinkos, o ne vien ją stebint. Taip pat vyks žiedinės architektūros dirbtuvės, kuriose iš pakartotinai naudojamų medžiagų bus statomas viešas paviljonas, o erdvės kartografavimo grupė piešimą naudos kaip tyrimo priemonę, fiksuojančią sunkiau pamatuojamas vietos savybes.

    Atviros paskaitos ir viešas finalas

    Dirbtuvių vadovai savo patirtimi dalysis ir per dvi viešų paskaitų sesijas Vilniaus dailės akademijoje, kurios bus nemokamos ir atviros visiems norintiems. Paskaitos vyks anglų kalba, o jų metu bus pristatomos metodikos, kaip kūrybiniai tyrimai virsta praktiniais sprendimais mieste.

    Projektas baigsis rugsėjo 18 dieną viešu rezultatų pristatymu Naujojoje Vilnioje. Jo metu gyventojai ir miesto svečiai galės pamatyti sukurtus 1:1 mastelio prototipus, laikinas intervencijas ir instaliacijas bei įvertinti, kokias konkrečias viešųjų erdvių transformacijos kryptis pasiūlė tarptautinės komandos.

    Prie iniciatyvos kviečiami prisidėti ir teritorijoje veikiančių pastatų bei sklypų savininkai, galintys perduoti nebenaudojamas statybines medžiagas, baldus ar kitus objektus. Organizatorių teigimu, toks modelis ne tik mažina atliekų kiekį, bet ir praktiškai parodo, kaip mieste jau esantys ištekliai gali tapti naujos viešosios erdvės dalimi.

  • Graikijos Tilo saloje sąvartynas dingo: kaip beveik 90 proc. atliekų pavirto žaliavomis

    Graikijos Tilo saloje sąvartynas dingo: kaip beveik 90 proc. atliekų pavirto žaliavomis

    Graikijai priklausanti nedidelė Tilo sala dar visai neseniai atliekas versdavo į šlaite įrengtą sąvartyną, kuris vis plėtėsi. Vėjui pakilus, plastikas pasklisdavo po pakrantes, o turizmo sezonu ši problema tik aštrėdavo.

    Tokį scenarijų patiria daugelis mažų salų: atliekų susidaro daug, o jų išgabenimas perdirbti į žemyną dažnai būna brangus ir logistiškai sudėtingas. Dėl to neretai pasirenkamas paprasčiausias sprendimas – užkasti atliekas, paaukojant ribotą žemės plotą.

    Durys į duris vietoj konteinerių

    Kelių metų bėgyje Tilo sala perėjo prie sistemos, kurioje gatvės konteineriai buvo panaikinti, o atliekos pradėtos surinkti iš namų ir verslų. Gyventojams ir įmonėms išdalinti atskiri maišai perdirbamoms ir organinėms atliekoms, o surinkimas paremtas atsekamumu.

    Projektą įgyvendinant dalyvavo žiedinės ekonomikos įmonė „Polygreen“, o iniciatyvą rėmė Pietų Egėjo regiono valdžia. Rezultatas – perdirbimo ir kompostavimo rodikliai priartėjo prie 90 proc., gerokai viršydami vidutines reikšmes, kurias pastaraisiais metais fiksuoja tiek Graikija, tiek Europos Sąjunga.

    Kas vyksta su atliekomis?

    Surinktos atliekos keliauja į žiedinių inovacijų centrą, įrengtą buvusio sąvartyno teritorijoje. Ten jos rūšiuojamos, paruošiamos perdirbimui, suspaudžiamos ir, kai reikia, išgabenamos į žemyną jau kaip ekonominę vertę turinčios žaliavos.

    „Tai sala, kuri gamina atliekas, bet nieko neužkasa“, – sakė projekto vadovas Spyros Kastanakis.

    Jo teigimu, per metus sala sugeneruoja apie 330 tonų atliekų: maždaug 60 proc. jų gali būti perdirbama, apie 30 proc. sudaro organika, o likusi dalis panaudojama kaip alternatyvus kuras cemento gamyklose. Organinės atliekos kompostuojamos, o gautas kompostas nemokamai perduodamas vietos ūkininkams.

    Kodėl tai pavyko ir ką perims kiti?

    Didžiausia tokios sistemos sąlyga – rūšiavimas namuose, todėl Tiloje daug dėmesio skirta gyventojų įpročių keitimui. Vietos valdžia pabrėžė, kad pradėta nuo mokyklų: vaikai tapo pokyčio ambasadoriais šeimose, o vėliau nauja tvarka tapo kasdienybe.

    Tilos modelis vis dažniau įvardijamas kaip praktiška kryptis mažoms bendruomenėms, kurios nori mažinti sąvartynų poreikį ir brangias atliekų logistikos grandines. Pietų Egėjo regionas svarsto šią praktiką plėsti į kitas mažas salas, kur turizmo pikas ir ribota infrastruktūra tradiciškai sukuria didžiausią atliekų krizės riziką.

    Europos Sąjungai griežtinant atliekų tvarkymo tikslus ir didinant spaudimą mažinti šalinimą sąvartynuose, tokie projektai tampa ne tik aplinkosaugine, bet ir ekonomine strategija. Kuo daugiau atliekų paverčiama žaliavomis vietoje, tuo mažesnė priklausomybė nuo brangaus išvežimo ir tuo didesnė nauda vietos ūkiui bei turizmo reputacijai.

  • Per sausrą 16-metė virė apelsinų žieves: pigus biopolimeras dirvoje sulaikė daugiau vandens

    2016 metais Pietų Afrika patyrė vieną skaudžiausių sausrų per stebėjimų istoriją: kritulių kiekis smuko, didžioji dalis regionų skelbė stichinę nelaimę, o ūkininkai stebėjo džiūstančius pasėlius. Tuo metu 16-metė Johanesburgo moksleivė Kiara Nirghin ėmė ieškoti sprendimo ne „kaip iškviesti lietų“, o kaip dirvožemyje ilgiau išlaikyti jau turimą drėgmę.

    Ji dėmesį sutelkė į superabsorbentus, dar vadinamus hidrogeliais, kurie sugeria didelius vandens kiekius ir vėliau palaipsniui atiduoda juos augalams. Tokie polimerai plačiai naudojami žemės ūkyje, tačiau dažnai gaminami akrilo pagrindu, nėra lengvai suyrantys ir gali būti brangūs, ypač jei reikalingi dideli kiekiai.

    Nirghin iškėlė hipotezę, kad panašų vandens sugeriantį polimerą galima sukurti iš maisto atliekų, kuriose gausu polisacharidų. Pagrindine žaliava ji pasirinko apelsinų žieves, kuriose yra pektino, o papildomu komponentu tapo avokadų žievės.

    Eksperimentų metu moksleivė apelsinų žieves virė, kad išgautų pektinu turtingą skystį, tuomet jį maišė su susmulkintomis ir išdžiovintomis žievėmis bei avokado likučiais. Mišinį ji paliko saulėje, kur šiluma ir ultravioletiniai spinduliai padėjo susiformuoti struktūrai, galinčiai sugerti ir sulaikyti vandenį.

    Pagal projekto aprašymuose minimus bandymus, jos sukurtas biopolimeras sugėrė apie 76,1 proc. skysčio, kai pramoninis akrilinis analogas sugėrė apie 74,7 proc. Taip pat teigta, kad medžiaga gali sulaikyti maždaug 300 kartų didesnį vandens kiekį nei jos pačios svoris, tačiau tokie skaičiai priklauso nuo bandymo sąlygų ir metodikos.

    Vienas svarbiausių projekto argumentų buvo kaina: skaičiuota, kad tokios medžiagos gamyba galėtų kainuoti maždaug 30–60 eurų už toną, kai kai kurių pramoninių sprendimų kaina gali siekti apie 1 800–2 700 eurų už toną. Be to, maisto atliekų pagrindu sukurtas produktas būtų biologiškai suyrantis, o tai mažintų ilgalaikę taršos riziką dirvožemyje.

    Vis dėlto pati idėja neturėtų būti vertinama kaip paruošta masinei rinkai technologija. Projekto rezultatai buvo gauti mokyklinių eksperimentų aplinkoje, todėl prieš realų pritaikymą reikėtų nepriklausomų laboratorinių patikrų, standartizuotų bandymų bei lauko tyrimų skirtinguose dirvožemiuose ir klimato sąlygose.

    Projektas, pavadintas No More Thirsty Crops, 2016 metais pelnė „Google“ mokslo mugės apdovanojimą už socialinį poveikį Artimųjų Rytų ir Afrikos regionui, o vėliau ir pagrindinį prizą. Jo esmė paprasta: panaudoti tai, kas paprastai išmetama, ir paversti medžiaga, galinčia padėti augalams išgyventi sausrų metu.

    Pastaraisiais metais sausros ir karščio bangos vis dažniau siejamos su klimato kaitos poveikiu, todėl auga susidomėjimas sprendimais, kurie mažina vandens sąnaudas ir gerina dirvožemio drėgmės išlaikymą. Tokios iniciatyvos kaip Nirghin darbas rodo kryptį, kurioje susitinka tvarumas, žiedinė ekonomika ir praktiniai žemės ūkio poreikiai.

  • „Gamtos ateitis“ Raudondvaryje suvienijo savivaldybes: kokios rūšiavimo klaidos kainuoja daugiausia

    „Gamtos ateitis“ Raudondvaryje suvienijo savivaldybes: kokios rūšiavimo klaidos kainuoja daugiausia

    Nors Lietuvos savivaldybėse atliekų rūšiavimo situacija skiriasi, daugelis susiduria su tais pačiais klausimais – kaip paskatinti gyventojus rūšiuoti teisingai, kokios švietimo priemonės veikia geriausiai ir kaip jau pasiteisinusius sprendimus pritaikyti kitur. Būtent poreikis dalytis patirtimi ir ieškoti bendrų sprendimų rugpjūčio 27-ąją į Raudondvario dvarą subūrė daugiau kaip 100 specialistų iš Lietuvos savivaldybių, tarp jų – ir Zarasų rajono savivaldybės. Tokį susitikimą asociacija „Gamtos ateitis“ surengė pirmą kartą.

    „Mums svarbu iš pirmų lūpų išgirsti, su kokiais rūšiavimo ir gyventojų švietimo iššūkiais susiduria savivaldybės. Toks dialogas padeda geriau suprasti jų poreikius ir kitais metais švietimo programose pasiūlyti tikslingesnes, kiekvienai savivaldybei individualiai pritaikytas priemones“, – sako asociacijos „Gamtos ateitis“ direktorius Karolis Šiaudkulis.

    Renginį pradėjo istorija iš Everesto

    Susitikimą pradėjo alpinistas Saulius Damulevičius, pasidalijęs savo ekspedicijos į Everestą patirtimi. Jo pasakojime dėmesio teko ne tik fiziniams ir psichologiniams išbandymams kalnuose, bet ir žmogaus paliekamam pėdsakui – atliekų problemai aukštuminėse stovyklose ir vienoje atokiausių pasaulio vietų.

    Asmeninė alpinisto istorija tapo įžanga į platesnį pokalbį apie atsakomybę už aplinką ir priminė, kad atliekų problema neapsiriboja miestais ar kasdiene buitimi – žmogaus veiklos pėdsakai pasiekia net atokiausias pasaulio vietas.

    Kūrybinėse dirbtuvėse – atviras savivaldybių dialogas

    Didžioji susitikimo dalis buvo skirta kūrybinėms dirbtuvėms. Skirtingų savivaldybių atstovai pasiskirstė į mažesnes komandas, kuriose aptarė kasdienius iššūkius, dalijosi savo patirtimi ir kartu ieškojo praktiškai pritaikomų sprendimų.

    Diskusijose daug dėmesio skirta atliekų rūšiavimo įpročiams, gyventojų švietimui, komunikacijos priemonėms ir skirtingose savivaldybėse jau pasiteisinusioms praktikoms. Darbas mažesnėse komandose sudarė galimybę atvirai kalbėti ne tik apie tai, kas veikia, bet ir apie problemas, su kuriomis specialistai susiduria kasdien.

    Gerosios praktikos gali būti pritaikytos ir kitur

    Vienoje savivaldybėje pasiteisinusi švietimo priemonė, komunikacijos būdas ar praktinis rūšiavimo sprendimas gali tapti naudinga idėja ir kitai. Todėl svarbi susitikimo dalis buvo ne tik problemų įvardijimas, bet ir keitimasis gerosiomis praktikomis bei patirtimi.

    Apie 80 specialistų vienoje vietoje leido į atliekų rūšiavimo ir visuomenės švietimo klausimus pažvelgti per skirtingų Lietuvos miestų ir rajonų patirtis. Susitikimo pabaigoje komandos pristatė kūrybinių dirbtuvių rezultatus, pagrindines įžvalgas ir pasiūlytus sprendimus.

    Tiesioginis dialogas – pagrindas tikslingesnėms priemonėms

    Raudondvario dvare surengtas susitikimas tapo pirmuoju tokio formato „Gamtos ateities“ dialogu su Lietuvos savivaldybių specialistais. Jo metu išgirstos įžvalgos ir skirtingų savivaldybių patirtys bus svarbios planuojant kitų metų atliekų rūšiavimo švietimo priemones ir siekiant jas geriau pritaikyti prie konkrečių savivaldybių poreikių.

    „Gamtos ateitis“ dėkoja visoms susitikime dalyvavusioms Lietuvos savivaldybėms ir jų atstovams už atviras diskusijas, aktyvų įsitraukimą ir pasidalytą patirtį. Tiesioginis bendradarbiavimas su specialistais, kurie su rūšiavimo ir gyventojų švietimo klausimais dirba kasdien, leidžia geriau suprasti realius poreikius ir kartu ieškoti praktiškai pritaikomų sprendimų.

    Asociacijos „Gamtos ateitis“ inf. ir nuotr.

  • Plastiko buteliai ir seni žaislai virsta namų sienomis: kaip Meksikoje per 7 dienas pastato būstą

    Meksikos centrinėje dalyje veikianti perdirbimo iniciatyva rodo, kaip plastiko atliekos gali tapti statybine žaliava, o kartu padėti mažas pajamas gaunančioms šeimoms greičiau gauti būstą. Vietoje to, kad panaudoti buteliai, pakuotės ar sulūžę žaislai keliautų į sąvartynus, jie paverčiami sienų ir stogo plokštėmis.

    Projektas, kurį 2013 metais pradėjo socialinis verslas EcoDom Pueblos valstijoje, kasdien perdirba apie 5,5 tonos atrinktų plastiko atliekų. Iš jų gaminamos tvirtos plokštės, kurios naudojamos tiek atskiriems namams, tiek savivaldybių socialinio būsto programų priestatams.

    Technologinis procesas pradedamas nuo skirtingų plastiko rūšių surinkimo ir rūšiavimo, kad būtų pašalintos medžiagos, kurios kaitinamos galėtų išskirti pavojingus garus. Tuomet atrinktas plastikas susmulkinamas, o paruošta žaliava keliauja į pramonines krosnis.

    Plastikas kaitinamas maždaug iki 350 laipsnių Celsijaus, o po maždaug 30 minučių išlydyta masė presuojama hidrauliniu presu. Taip suformuojamos vientisos plokštės, kurios, kaip nurodoma, būna apie 2,4 metro ilgio, 1,2 metro pločio ir apie 2,5 centimetro storio.

    Gamyklos pajėgumai siekia apie 120 plokščių per dieną, o vienam maždaug 40 kvadratinių metrų namui reikia apie 80 plokščių. Skaičiuojama, kad tokiam būstui sunaudojama apie 2 tonos plastiko, o pats statybos procesas gali užtrukti apie 7 dienas.

    Meksika patenka tarp didžiausių plastiko vartotojų pasaulyje ir kasmet sugeneruoja milijonus tonų plastiko atliekų. Tuo pat metu šalis susiduria su įperkamo būsto trūkumu, ypač regionuose, kur skurdas ir socialinė atskirtis išlieka opia problema.

    EcoDom įkūrėjas Carlosas Danielis Gonzalezas yra pasakojęs, kad idėja gimė siekiant vienu metu spręsti dvi krizes: taršą ir būsto stoką. Pasak jo, Pueblos regione skurdo lygis yra aukštas, o dalis šeimų gyvena sąlygomis, kurios neatitinka net minimalių saugumo ir higienos standartų.

    „Vaikystėje prisimenu, kaip visur matydavau plastiką ir taršą, kurią jis kėlė mums ir gyvūnams. Man rūpėjo aplinka, todėl supratau, kad turiu sukurti sprendimą ir jam vadovauti“, – sakė Carlosas Danielis Gonzalezas.

    Modelis veikia ne tik kaip privati statybų paslauga: įmonė plokštes tiekia savivaldybėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, kurios dalyvauja subsidijuojamose būsto programose. Tai leidžia vietos valdžiai greičiau įgyvendinti projektus, ypač kai reikia nedidelių, bet kokybiškų priestatų ar atskirų namų.

    Viešai skelbtuose pavyzdžiuose nurodoma, kad atskiros plokštės kainuoja kelias dešimtis eurų, o pagal socialines programas šeimos už dviejų kambarių būstą moka kelių šimtų eurų dydžio sumą. Tokie skaičiai gali skirtis priklausomai nuo savivaldybės, projekto apimties ir taikomų subsidijų.

    Įdomi šio modelio dalis yra poveikis neformaliems atliekų rinkėjams, kurie daugelyje Meksikos miestų yra svarbi atliekų grandinės dalis. EcoDom, siekdama stabilaus žaliavos srauto, taiko supirkimo susitarimus ir moka daugiau nei įprasti supirkėjai, taip didindama rinkėjų pajamas ir skatindama plastiką nukreipti nuo sąvartynų.

    EcoDom atvejis dažnai minimas kaip žiedinės ekonomikos pavyzdys, kai atliekos įgauna aukštesnę vertę ir tampa ilgalaikio naudojimo produktu. Įmonė skelbia siekianti didinti gamybą, plėsti sutartis Meksikoje ir ateityje perkelti modelį į kitas šalis, kur trūksta įperkamo būsto.

    Vis dėlto tokio sprendimo sėkmė priklauso nuo kelių veiksnių: nuoseklaus atliekų rūšiavimo, kokybės kontrolės, medžiagų saugos, statybos reglamentų ir savivaldybių gebėjimo finansuoti bei administruoti socialinio būsto programas. Kai šios grandys veikia kartu, plastikas, kuris šimtmečiams užterštų aplinką, gali tapti realia pagalba žmonėms.

  • ES naujos taisyklės automobiliams: nuo 2032 metų daugiau perdirbto plastiko, keisis ir utilizavimas

    Europos Sąjunga priėmė naujas taisykles, kurios turi iš esmės pakeisti automobilių perdirbimą ir medžiagų naudojimą gamyboje. Pagrindinis tikslas – uždaryti medžiagų ciklą, kad eksploataciją baigę automobiliai taptų žaliavų šaltiniu naujiems modeliams.

    Reglamentas numato reikalavimus visam automobilio gyvavimo ciklui – nuo projektavimo ir remonto iki išardymo, rūšiavimo bei perdirbimo. Dauguma nuostatų įsigalios nuo 2028 metų rugsėjo, o dalis prievolių bus taikomos palaipsniui vėlesniais metais.

    Perdirbtas plastikas taps privalomas

    Vienas aiškiausių pokyčių – privalomas perdirbtų medžiagų kiekis plastikuose, naudojamuose naujuose automobiliuose. Numatoma, kad nuo 2032 metų naujų tipų transporto priemonėse plastiko gaminiuose turės būti ne mažiau kaip 15 proc. perdirbto plastiko.

    Nuo 2036 metų šis reikalavimas didės iki 25 proc., o dalis perdirbto plastiko turės būti gauta būtent iš eksploataciją baigusių transporto priemonių. Praktikoje tai reiškia, kad automobilių pramonė vis labiau priklausys nuo stabilaus, atsekamo ir kokybiško perdirbtų žaliavų tiekimo.

    Gamintojams – didesnė atsakomybė

    Kita svarbi kryptis – išplėstinė gamintojų atsakomybė. Nuo 2029 metų gamintojai turės didesnę pareigą organizuoti ir finansuoti eksploataciją baigusių automobilių surinkimo bei tinkamo apdorojimo sistemas.

    Tai keičia santykį tarp gamintojų ir perdirbėjų: reikšmę turės ne tik surinktų automobilių kiekis, bet ir tai, kokios kokybės medžiagos grįžta į pramonę. Tokie reikalavimai didina spaudimą investuoti į demontavimo, rūšiavimo ir medžiagų išgryninimo technologijas.

    Kokius pokyčius pajus perdirbimo rinka

    Naujos taisyklės nenurodo vienos privalomos technologijos, tačiau aiškiai kelia rezultatų kartelę. Perdirbimo grandinėje bus svarbu užtikrinti saugų skysčių, baterijų ir kitų pavojingų komponentų pašalinimą, taip pat išvengti skirtingų medžiagų maišymo, kuris mažina žaliavų vertę.

    Rinkoje didės poreikis selektyviam ardymui ir tikslesnei separacijai, kad būtų galima patikimai atskirti plieną, aliuminį, varį ir plastikų frakcijas. Kartu augs atsekamumo, kokybės kontrolės ir dokumentavimo svarba, nes gamintojai turės pagrįsti, kokia perdirbtos žaliavos dalis panaudota.

    ES taip pat siekia, kad kuo daugiau medžiagų liktų Europos rinkoje, todėl stiprinama naudotų automobilių eksporto kontrolė, siekiant mažinti atvejus, kai atliekos išvežamos kaip tariamai tinkamos naudoti transporto priemonės. Bendra kryptis aiški: senas automobilis vis mažiau bus laikomas atlieka ir vis labiau – vertingų medžiagų sandėliu.

  • Draudžiamos jau 20 metų, bet vis dar šalia mūsų: mokslininkai įspėja dėl PBDE cheminių pėdsakų

    Draudžiamos jau 20 metų, bet vis dar šalia mūsų: mokslininkai įspėja dėl PBDE cheminių pėdsakų

    Pavojingi likučiai neišnyko

    Nors prieš maždaug du dešimtmečius daugelyje šalių buvo apriboti ar uždrausti brominti liepsnos slopikliai, jų pėdsakai Europoje aptinkami iki šiol. Nauja sisteminė apžvalga rodo, kad šie junginiai tebeteršia nuosėdas, dirvožemį ir uždaras patalpas, o tai didina ilgalaikės žmonių ekspozicijos riziką.

    Tyrime analizuoti 181 recenzuotas mokslinis darbas, vertinęs polibromintų difenilų eterių, trumpinamų PBDE, paplitimą. Mokslininkus labiausiai neramina ne vien tarša aplinkoje, bet ir tai, kad šios medžiagos gali išlikti maisto grandinėje ir vidaus patalpų dulkėse.

    Kur jie buvo naudojami?

    PBDE ilgą laiką buvo vertinami kaip veiksmingi liepsnos slopikliai, todėl jų dėjo į statybines medžiagas, elektroniką, automobilių ir lėktuvų detales, baldų tekstilę bei poroloną. Kitaip tariant, į daugybę kasdienio naudojimo gaminių, kuriems buvo keliami priešgaisriniai reikalavimai.

    Vėliau paaiškėjo, kad šie junginiai linkę kauptis aplinkoje ir gyvuose organizmuose. Dar praėjusio amžiaus pabaigoje moksliniuose darbuose pradėta fiksuoti PBDE aptikimą žmogaus organizme, įskaitant ir motinos piene, o tai paskatino spartesnį reguliavimą.

    Ką rodo naujausi duomenys Europoje?

    Apžvalga parodė, kad PBDE išlieka įvairiose Europos vietose: nuo intensyvios pramonės teritorijų iki atokių regionų, kur tarša pasiekia per atmosferos pernašą. Vidaus aplinkoje koncentracijos dažniausiai būna didesnės nei lauke, o didžiausi kiekiai siejami su miestais, gamyklomis, sąvartynais ir kitais taršos židiniais.

    Skirtingose terpėse dominavo skirtingi junginiai: nuosėdose ir nuotekų dumble dažnai fiksuojamas BDE-209, ore ir dirvožemyje dažniau išryškėja BDE-47 bei BDE-99. Dalis darbų rodo mažėjimo tendencijas ore ir dirvožemyje, o tai sietina su draudimais, tačiau problema neišnyko.

    „Europa padarė didelę pažangą kontroliuodama PBDE, tačiau taršos istorija rodo, kad ankstesni sprendimai formuoja dabartinę ir būsimą ekspoziciją“, – sakė apžvalgos autorius aplinkos toksikologas Khaledas Abassas.

    Kodėl ši tema vėl aktuali?

    Pagrindinė priežastis paprasta: senoji tarša sugrįžta per senus daiktus ir medžiagų ciklą. Ilgai naudojami baldai, sena technika, perdirbtos žaliavos, atliekų srautai, nuotekos ir sąvartynai gali toliau išskirti PBDE į dulkes, vandenį, dumblą, dirvožemį ir galiausiai į vandens ekosistemas.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad žiedinė ekonomika, nors ir būtina mažinant atliekas, turi ir šešėlinę pusę, jei nevaldomi paveldėti teršalai. Renovacijos senesniuose būstuose, antrinės rinkos augimas ar kai kurių atliekų perdirbimas gali netyčia padidinti kontaktą su šiomis medžiagomis.

    „Žiediškumas be cheminės saugos gali netyčia pernešti paveldėtus teršalus iš praeities į naujus produktus“, – teigė K. Abassas.

    Ką tai reiškia sveikatai?

    PBDE poveikį žmogaus sveikatai tiksliai įrodyti sudėtinga, nes didelė dalis žinių paremta laboratoriniais gyvūnų tyrimais arba stebimaisiais žmonių populiacijų tyrimais, kurie dažniau parodo statistines sąsajas, o ne priežastinį ryšį. Vis dėlto mokslinėje literatūroje PBDE ekspozicija siejama su galimais nepageidaujamais poveikiais, įskaitant kepenų ir skydliaukės funkcijos sutrikimus bei kai kurių onkologinių ligų rizikos sąsajas.

    Reguliuotojams svarbiausia žinia ta, kad draudimai sumažino naują patekimą į rinką, bet nepašalino jau sukauptų atsargų aplinkoje ir daiktuose. Todėl didžiausią reikšmę įgauna taršos stebėsena, saugus atliekų tvarkymas ir perdirbimo kontrolė, kad pavojingi junginiai negrįžtų į kasdienybę per antrinę žaliavą.

  • Zarasų dirbtuvės parodė: stiklainis gali tapti dovana, o ne dar viena atlieka konteineryje

    Zarasų dirbtuvės parodė: stiklainis gali tapti dovana, o ne dar viena atlieka konteineryje

    Atliekų rūšiavimas Lietuvoje jau tapo kasdienybe, tačiau atliekų tvarkymo hierarchijoje dar aukščiau už perdirbimą yra pakartotinis naudojimas. Kuo ilgiau daiktas tarnauja, tuo mažiau naujų žaliavų reikia, o išmetamų atliekų kiekis mažėja.

    Šį principą rugpjūčio 19 dieną praktiškai išbandė Zarasų rajono savivaldybės iniciatyvoje dalyvavę žmonės. Socialinių paslaugų centre surengtos kūrybinės dirbtuvės pakvietė į senus daiktus pažvelgti ne kaip į šiukšles, o kaip į galimybę.

    Prieš praktinę dalį vyko pokalbis apie skirtingus atliekų tvarkymo būdus ir tai, kodėl taisymas, valymas, atnaujinimas ar paskirties keitimas dažnai yra efektyvesnis sprendimas nei išmetimas. Specialistai pabrėžė, kad pakartotinis naudojimas mažina ir namų ūkių išlaidas, nes daiktus dažniau galima prikelti antram gyvenimui be didelių investicijų.

    Dirbtuvių metu dalyviai daugiausia dėmesio skyrė stiklainių atnaujinimui. Buvo akcentuojama, kad svarbiausia ne idealus rezultatas, o pats procesas, ugdantis įprotį ieškoti sprendimo prieš nurašant daiktą kaip nereikalingą.

    „Norėjome parodyti, kad paprastas daiktas gali tapti praktiška interjero detale ar dovana, o kūryba prasideda nuo sprendimo neišmesti“, – sakė dirbtuvių organizatorė.

    Renginio pabaigoje dalyviai prie arbatos pasidalijo įspūdžiais, aptarė, kokius daiktus dar būtų galima pritaikyti iš naujo, ir išsinešė daugkartinius maišelius. Tokios priemonės, pasak organizatorių, primena, kad tvarūs įpročiai susideda iš mažų kasdienių pasirinkimų.

    Pakartotinio naudojimo veiklos ypač naudingos vaikams, nes per žaidybinį procesą skatina kūrybiškumą ir atsakingą požiūrį į vartojimą. Tuo pat metu svarbus ir suaugusiųjų vaidmuo, nes būtent šeimos pavyzdys dažniausiai nulemia, ar vaikas ateityje rinksis taisyti ir naudoti ilgiau, ar pirkti naują.

    Zarasų rajono savivaldybė teigia, kad pirmoji patirtis pasiteisino, todėl rudenį planuojama daugiau pakartotiniam naudojimui skirtų užsiėmimų. Organizatoriai kviečia gyventojus sekti informaciją apie būsimas dirbtuves ir atsinešti daiktų, kuriuos būtų galima atnaujinti ar pritaikyti naujai paskirčiai.

  • Brazilija vandenyną valo kirpyklose surinktais plaukais: kaip veikia taršą sulaikantys barjerai

    Rio de Žaneiro valstijoje, Gvanabaros įlankoje, bandomi plūduriuojantys filtrai, kurie sugeria naftos produktus ir padeda sulaikyti dalį teršalų.

    Idėja paprasta: iš plaukų suformuojami pluoštai ir specialūs cilindrai, kurie tvirtinami prie jau esančių plūduriuojančių užtvarų.

    Tokie barjerai veikia kaip sorbentas, nes plauko paviršius gerai „prilimpa“ prie riebalinių medžiagų, todėl gali sugerti naftą, dyzeliną ar biodyzeliną.

    „Šiuos filtrus tvirtiname prie oranžinio plūduriuojančio barjero, sulaikančio šiukšles, ir naudojame jį kaip atramą Fiotrar užtvarai“, – sakė už įrenginių priežiūrą atsakinga aplinkos inžinierė Ana Beatriz Gonçalves.

    Pasak projekto komandos, užtvaros jūroje gali veikti iki keturių mėnesių, kaupti teršalus ir būti reguliariai prižiūrimos.

    Jos skirtos vietoms, kur tarša dažniausiai atkeliauja nuo intensyvaus laivybos judėjimo, neteisėtų išleidimų ar incidentinių išsiliejimų.

    Gvanabaros įlanka pasirinkta neatsitiktinai: tai viena labiausiai su tarša susiduriančių pakrančių teritorijų Brazilijoje, kur dešimtmečius susikerta uostų veikla, miesto nuotekos ir pramonės poveikis.

    Vietos žvejai sako, kad išsiliejimai tiesiogiai atsiliepia laimikiui, nes teršalai paveikia ne tik vandens paviršių, bet ir seklumas.

    „Kai išplaukiame žvejoti su tinklais, susiduriame su išsiliejimų pasekmėmis. Nafta lieka paviršiuje, bet daro įtaką ir giliau, maždaug iki pusantro metro. Žuvis dingsta“, – sakė vietos žvejas Sérgio Carvalho.

    Plaukais paremta filtravimo technologija nėra vien Brazilijos eksperimentas: panašūs sprendimai anksčiau buvo išbandomi ir kitose šalyse, įskaitant JAV bei Čilę.

    Tokios iniciatyvos dažniausiai remiasi žiedinės ekonomikos principu, kai atliekos paverčiamos žaliava, o aplinkosauginė nauda derinama su mažesnėmis sąnaudomis.

    Projektui reikalinga žaliava renkama iš maždaug dešimties kirpyklų, kurios atiduoda nukirptus plaukus, netinkamus perukų gamybai.

    Komanda pabrėžia, kad panašiam tikslui teoriškai gali būti naudojama ir gyvūnų vilna, tačiau Brazilijoje kol kas orientuojamasi į stabilų kirpyklų tinklą.

    Nors tokios užtvaros neišsprendžia visų taršos šaltinių, jos gali tapti papildomu įrankiu greitesnei reakcijai į išsiliejimus ir nuolatiniam teršalų surinkimui.

    Aplinkosaugininkai akcentuoja, kad didžiausią efektą duoda sprendimų derinys: taršos prevencija, kontrolė, nuotekų tvarkymas ir tikslinės surinkimo technologijos.

  • Pasaulio futbolo finalas MetLife stadione: kaip perdirbtos medžiagos keičia didžiąsias statybas

    2026 metų pasaulio futbolo čempionato finalas vyks MetLife stadione Naujajame Džersyje, o dėmesį jis traukia ne vien sporto gerbėjams. Šis objektas dažnai minimas kaip vienas ryškesnių pavyzdžių, kaip dideliuose projektuose galima sistemingai panaudoti perdirbtas medžiagas.

    MetLife stadionas yra daugiafunkcis kompleksas, kuriame rungtyniauja NFL komandos New York Giants ir New York Jets, taip pat rengiami koncertai ir kiti sporto renginiai. Jis iškilo šalia senojo Giants Stadium, kurio standartai XXI amžiaus pradžioje jau nebeatitiko poreikių.

    Stadionas pastatytas greičiau

    Statybos prasidėjo 2007 metų rugsėjį ir baigėsi 2010 metų balandį, darbai buvo užbaigti anksčiau nei planuota. Projekto vertė siekė apie 1,5 milijardo eurų, o į apimtį pateko ir senojo stadiono griovimas, teritorijos sutvarkymas bei privažiavimo infrastruktūra.

    Stadione įrengta apie 82 500 vietų žiūrovams, o bendras plotas siekia apie 204 000 kvadratinių metrų. Taip pat suprojektuotos 217 ložių ir kelios klubinės erdvės, pritaikytos verslo klientams bei renginiams.

    Didelė dalis medžiagų iš perdirbimo

    Viena labiausiai aptariamų statybos istorijos detalių yra medžiagų parinkimas. Skelbiama, kad projekte panaudota apie 60 000 tonų perdirbto plieno, o dalis jo buvo gauta iš nugriauto Giants Stadium konstrukcijų.

    Taip pat nurodoma, kad visi 8 000 polių, naudotų pamatams, buvo pagaminti iš pramoninio plieno laužo arba nepanaudotų polių iš naftos chemijos sektoriaus. Perdirbtos žaliavos atsirado ir žiūrovų kėdėse, taip mažinant pirminių plastiko bei metalo žaliavų poreikį.

    Aplink stadioną įrengtoje aikštėje naudota apie 13 000 kubinių metrų betono su priedais, kurie siejami su mažesniu emisijų pėdsaku nei įprastos sudėties betonas. Toks sprendimas atspindi plačiau statybų sektoriuje stiprėjančią kryptį mažinti su cementu susijusias emisijas, kurios pasauliniu mastu laikomos vienu didžiausių statybinių medžiagų klimato iššūkių.

    Ko ši istorija verta Europai

    MetLife atvejis išryškina, kad perdirbimas statybose nėra vien viešųjų ryšių detalė, kai jis įtraukiamas į projektą nuo pat planavimo. Praktika rodo, kad didžiausią efektą duoda sprendiniai, kai iš anksto suplanuojami griovimo srautai, medžiagų rūšiavimas, logistika ir sertifikavimo reikalavimai.

    Lenkijoje ir kitose regiono rinkose statybinių atliekų perdirbimą vis dar riboja ne tik ekonomika, bet ir administraciniai procesai. Verslo atstovai ne kartą atkreipė dėmesį, kad norint medžiagas perdirbti statybvietėje ar jas teisėtai paruošti pakartotiniam naudojimui, reikia sprendimų, kurie kartais užtrunka ilgiau nei pats griovimo ir statybos ciklas.

    Šiuo metu Europoje vis daugiau dėmesio skiriama žiedinei ekonomikai, o statybų sektoriui keliami griežtesni reikalavimai dėl atliekų tvarkymo ir medžiagų kilmės atsekamumo. Todėl tokie projektai kaip MetLife stadionas tampa praktiniu pavyzdžiu, kaip didelės apimties infrastruktūra gali būti įgyvendinama ne tik greitai, bet ir su aiškiai pamatuojamu perdirbtų medžiagų indėliu.

    Dideli sporto renginiai, tokie kaip pasaulio čempionato finalas, šiuos sprendimus tik dar labiau iškelia į viešumą. Statybų rinkai tai signalas, kad tvarumas vis dažniau bus vertinamas ne deklaracijomis, o konkrečiais skaičiais ir projektavimo pasirinkimais.