CP v2

Tag: Žiedinė ekonomika

  • Mados industrijos paradoksas: visi kalba apie tvarumą, bet pirkėjai už jį mokėti nebenori

    Mados industrijos paradoksas: visi kalba apie tvarumą, bet pirkėjai už jį mokėti nebenori

    Pasaulinę mados industriją 2026 metais sukaustė paradoksas: rinkodaroje vis garsiau žadamas tvarumas, tačiau dalis vartotojų, spaudžiami pragyvenimo kaštų, už tai primokėti nenusiteikę. Vis dėlto prekės ženklai tvarumo krypties neatsisako, nes tai tampa ne įvaizdžio, o rizikų valdymo klausimu.

    Didieji žaidėjai plečia žiediškumo sprendimus ir siūlo daugiau perdirbtų medžiagų, o dalis įmonių investuoja į laboratorijoje užaugintus deimantus ar antrinę prekybą. Tačiau pirkėjai vis dažniau renkasi kainą ir vertę, todėl vadinamasis tvarumo priedas pardavimuose ne visada atsiperka.

    „Tvarumas yra verslas, o ne gerumo akcija: kai brangsta nafta, brangsta poliesteris, o logistika tampa per daug nepastovi“, – sakė buvusi H&M vadovė Helena Helmersson.

    Tvarumas virsta finansų disciplina

    Pastarąjį dešimtmetį mažmenoje dominavo paprasta schema: auginti apimtis, mažinti tiekimo kainą ir išparduoti likučius akcijomis. Tačiau 2026 metais vis daugiau prekės ženklų pripažįsta, kad šie svertai silpnėja, o pelningumą tenka saugoti per tiekimo lankstumą ir stipresnį prekės ženklą.

    Papildomą spaudimą kuria energijos kainų šuoliai ir geopolitiniai sukrėtimai, tiesiogiai veikiantys sintetinių pluoštų savikainą. Kadangi poliesterio ir kitų naftos produktų kainos svyruoja, įmonėms tampa svarbu mažinti priklausomybę nuo pirminių žaliavų ir didinti perdirbtų medžiagų dalį.

    Priežastis paprasta: tvarumas vis dažniau atsiranda finansų direktorių darbotvarkėse kaip priemonė stabilizuoti maržas. Tai apima tiek žaliavų riziką, tiek tiekimo grandinių patikimumą, tiek ir reputacijos apsaugą, kai socialiniuose tinkluose skandalai gali greitai numušti prekės ženklo vertę.

    Prabanga taip pat pažeidžiama

    Net ir prabangos segmentas, kuriam kainų jautrumas mažesnis, susiduria su klimato rizika. Tokios žaliavos kaip kašmyras ar aukštos kokybės oda priklauso nuo oro sąlygų, vandens prieinamumo ir gamybos geografijos, o ekstremalūs reiškiniai gali sutrikdyti tiekimą ir kelti kaštus.

    „Tai ne filantropija, o grynas verslas: klimato mažinimo priemonės gali labai greitai atsispindėti pelno (nuostolio) ataskaitoje“, – sakė „Kering“ tvarumo ir institucinių reikalų vadovė Marie-Claire Daveu.

    Investuotojai vis atidžiau vertina aplinkosaugos, socialinius ir valdysenos rodiklius, todėl tvarumas tampa ir kapitalo pritraukimo, ir rizikų draudimo mechanizmu. Prabangai tai kartu yra būdas skatinti kūrybą, ieškant naujų medžiagų, technologijų ir gamybos sprendimų.

    Žiediškumas brangus, bet artėja taisyklės

    Žiedinės ekonomikos tikslas madoje yra nutolti nuo modelio paimk, pagamink, išmesk ir kurti gaminius taip, kad juos būtų galima perparduoti, taisyti ar perdirbti į naują pluoštą. Tačiau tekstilės perdirbimo infrastruktūra dar tik plečiasi, o tekstilė į tekstilę sprendimai iki šiol išlieka sudėtingi ir brangūs.

    Situaciją keičia ne vien vartotojų nuotaikos, bet ir reguliavimas. Europos Sąjungoje įgyvendinamos priemonės, skirtos mažinti žaliąjį smegenų plovimą, riboti perteklinį prekių naikinimą ir didinti gaminių tvarumo reikalavimus, todėl įmonėms kyla ne tik reputacinė, bet ir finansinių sankcijų rizika.

    Dalis prekės ženklų akcentuoja, kad jaunų vartotojų vertybės ilgainiui gali pastūmėti rinką, tačiau šiandien jų perkamoji galia ne visada atitinka keliamus lūkesčius. Dėl to tvarumas madoje vis labiau primena maratoną: investicijų reikia dabar, o didesnė grąža ir aiškesni signalai iš rinkos dažnai ateina vėliau.

  • Alytaus rajono gimnazistai sužibėjo Sumanaus moksleivio akademijoje: jų projektas – geriausias

    Alytaus rajono gimnazistai sužibėjo Sumanaus moksleivio akademijoje: jų projektas – geriausias

    Gegužės 15 dieną Alytaus rajono Miroslavo ir Krokialaukio Tomo Noraus‑Naruševičiaus gimnazijų mokiniai dalyvavo baigiamajame Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos projekto Sumanaus moksleivio akademija susitikime. Renginyje vyko I ir II lygio klasių uždarymo ceremonija bei pristatyti mokinių parengti projektiniai darbai.

    Didžiausio įvertinimo sulaukė Miroslavo gimnazijos II lygio verslumo klasės komandos darbas apie žemės ūkio šalutinių produktų ir atliekų panaudojimo galimybes energetikoje, žemės ūkyje ir pramonėje. Projektą rengė Tajus Dambrauskas, Martynas Karkauskas ir Lukas Žilinskas, o jų idėja pripažinta geriausiu verslumo klasės projektiniu darbu.

    Ko siekė mokinių projektas?

    Mokiniai analizavo, kaip ūkyje susidarančios liekanos ir atliekos gali tapti ištekliais, o ne problema, ir kokios jų pritaikymo kryptys realiausios. Tokios temos aktualios ne tik dėl aplinkosaugos, bet ir dėl augančio dėmesio žiedinei ekonomikai, kai vertė kuriama efektyviau panaudojant jau turimus resursus.

    Praktikoje tai reiškia ieškojimą sprendimų, kurie mažintų švaistymą, prisidėtų prie tvaresnės gamybos ir galėtų suteikti papildomų galimybių regionų verslui. Universitetų ir mokyklų bendri projektai dažnai tampa pirmu žingsniu, kai moksleiviai išbando tyrimų, planavimo ir viešo pristatymo kompetencijas.

    Bendras darbas ir inžinerijos idėjos

    Renginyje pristatytas ir II lygio inžinerijos klasės projektas, kurį parengė Alytaus rajono Butrimonių ir Miroslavo gimnazijų III–IV gimnazijos klasių mokinių komanda. Organizatoriai pabrėžė, kad komanda sėkmingai bendradarbiavo rengdama ir pristatydama projektinę idėją, o tokia patirtis stiprina komandinio darbo įgūdžius.

    I lygio veiklose aktyviai dalyvavo Krokialaukio Tomo Noraus‑Naruševičiaus ir Miroslavo gimnazijų II gimnazijos klasių mokiniai. Visus mokslo metus jie gilino žinias per edukacines veiklas, kurios orientuotos į praktinį mokymąsi ir ankstyvą susipažinimą su studijų kryptimis.

    Studijų festivalis ir pažymėjimai

    Baigiamojo vizito metu mokiniai taip pat apsilankė VDU studijų festivalyje, kur susipažino su studijų programomis, dalyvavo praktinėse veiklose ir bendravo su universiteto bendruomene. Tokie susitikimai padeda moksleiviams realiau įvertinti studijų pasirinkimus ir suprasti, kokių kompetencijų reikės ateities profesijose.

    Mokslo metų pabaiga buvo pažymėta iškilminga ceremonija, per kurią dalyviams įteikti projekto pažymėjimai. Alytaus rajono mokyklų bendruomenė džiaugėsi mokinių iniciatyvumu, kūrybiškumu ir pasiekimais, o VDU Žemės ūkio akademijai padėkota už bendradarbiavimą ir suteiktas patirtis.

  • Aliuminį vis dar importuojame iš Rusijos: perdirbimas gali sumažinti priklausomybę ir kainų riziką

    Aliuminį vis dar importuojame iš Rusijos: perdirbimas gali sumažinti priklausomybę ir kainų riziką

    Importo priklausomybė nemažėja

    Aliuminis Lenkijoje išlieka strategiškai svarbi, bet ribotai vietoje pagaminama žaliava: šalies pramonė pačios pagamintu metalu patenkina apie 13 proc. vidaus poreikio. Dėl to ekonomika yra priversta remtis importu, o kainų ir tiekimo svyravimai greitai persiduoda gamintojams.

    Lenkijos ekonomikos instituto (PIE) apžvalgoje teigiama, kad 2025 metais Lenkija buvo viena didžiausių aliuminio importuotojų pasaulyje. Tai rodo, kad net ir didėjant gamybos efektyvumui, struktūrinė priklausomybė nuo įvežamos žaliavos išlieka.

    Rusijos dalis išlieka reikšminga

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tarp tiekėjų yra nemažai Europos Sąjungos šalių, tačiau dalis aliuminio vis dar atkeliauja iš Rusijos. PIE vertinimu, 2025 metais apie 10 proc. Lenkijos aliuminio importo sudarė tiekimas iš Rusijos.

    Toks srautas kelia papildomų rizikų, nes žaliavų prekybą vis dažniau veikia geopolitiniai sprendimai, sankcijos ir logistikos trikdžiai. Įmonėms tai reiškia didesnį neapibrėžtumą planuojant gamybą ir kainodarą.

    Kodėl aliuminis tampa dar svarbesnis

    Aliuminis, kaip ir varis, yra vienas pagrindinių metalų, reikalingų elektros tinklų plėtrai ir modernizacijai. Augant investicijoms į energetikos infrastruktūrą ir elektrifikaciją, didėja ir patikimo metalo tiekimo poreikis.

    Be energetikos, aliuminis plačiai naudojamas transporto, statybų, pakuočių ir mašinų gamybos sektoriuose. Dėl šios priežasties net nedideli tiekimo sutrikimai gali paveikti daugybę grandžių nuo komponentų iki galutinių produktų.

    Perdirbimas kaip greitesnė išeitis

    PIE ekonomistai pabrėžia, kad perdirbimas gali būti reali priemonė mažinti priklausomybę nuo importo ir didinti žaliavų saugumą. Jų nurodomi duomenys rodo, kad 2024 metais Lenkijoje susidarė dešimt kartų daugiau perdirbimui tinkamų aliuminio atliekų nei sudarė pirminio aliuminio gamyba šalyje.

    Tai signalizuoja apie didelį neišnaudotą potencialą: daugiau surinkto ir perdirbto metalo leistų bent dalį paklausos patenkinti vietiniais srautais. Kartu tai mažintų rizikas, susijusias su tiekimo koncentracija ir priklausomybe nuo riboto skaičiaus išorės partnerių.

    „Perdirbimas vis dažniau vertinamas ne tik kaip žiedinės ekonomikos tikslų priemonė, bet ir kaip būdas stiprinti valstybės ekonominį suverenitetą“, – teigiama PIE apžvalgoje.

    Ekspertų vertinimu, kryptingas perdirbimo grandinės stiprinimas galėtų apimti stabilesnį atliekų surinkimą, investicijas į rūšiavimą ir perlydymo pajėgumus bei aiškesnes taisykles pramonei. Tokios priemonės leistų mažinti importo spaudimą ir geriau valdyti kainų svyravimus.

  • Senuose automobiliuose – iki 360 kg plastiko: ES ruošia naujas taisykles ir tikslus gamintojams

    Senuose automobiliuose – iki 360 kg plastiko: ES ruošia naujas taisykles ir tikslus gamintojams

    Kodėl automobiliuose tiek plastiko?

    Šiuolaikiniuose lengvuosiuose automobiliuose plastikai sudaro apie 14–18 proc. transporto priemonės masės. Tai reiškia, kad vidutiniame automobilyje gali būti iki maždaug 360 kilogramų įvairių polimerų ir jų mišinių.

    Gamintojai plastiką renkasi dėl mažesnio svorio, lengvesnio formavimo ir aerodinamikos sprendimų, taip pat dėl kainos. Tačiau tai, kas patogu gamyboje, vėliau tampa viena sudėtingiausių dalių perdirbant eksploataciją baigusią transporto priemonę.

    Kas nutinka automobiliui po utilizavimo?

    Utilizavimo grandinė dažniausiai prasideda nuo pavojingų ir vertingų dalių išėmimo: akumuliatorių, ratų, katalizatorių, oro pagalvių, eksploatacinių skysčių. Likęs kėbulas ir salonas keliauja į pramoninį smulkintuvą, kur viskas virsta mišria mase.

    Metalus atskirti ir perlydyti palyginti paprasta, o plastikai susimaišo su putplasčiais, tekstile, guma ir dulkėmis. Dalis lengvosios frakcijos, kurioje plastiko itin daug, dažnai sudeginama kaip pramoninis kuras, prarandant žaliavą ir sukuriant papildomas emisijas.

    ES planas: daugiau perdirbto plastiko naujuose automobiliuose

    Europos Sąjungoje svarstomos taisyklės, kurios apimtų visą automobilio gyvavimo ciklą: nuo projektavimo iki utilizavimo. Vienas pagrindinių tikslų – įpareigoti gamintojus didinti perdirbto plastiko dalį naujuose automobiliuose.

    Pagal aptariamas kryptis, praėjus maždaug šešeriems metams nuo taisyklių įsigaliojimo, automobiliuose turėtų būti ne mažiau kaip 20 proc. perdirbto plastiko, o vėliau kartelė galėtų kilti iki 25 proc. Kartu akcentuojamas ir uždarojo ciklo perdirbimas, kai plastikas iš seno automobilio realiai grįžta į naujo gamybą.

    „Plastiko perdirbimas automobilių pramonėje iki šiol vaidino tik nedidelį vaidmenį, vis dar esame labai ankstyvoje stadijoje“, – sakė Miuncheno technikos universiteto profesorius Magnusas Fröhlingas.

    Ką rodo tyrimai: technologijos juda, bet tikslai labai ambicingi

    Miuncheno technikos universiteto mokslininkai vertino, kiek plastiko realiai įmanoma susigrąžinti iš utilizuotų automobilių ir panaudoti dar kartą. Analizuota daugiau nei 400 eksploataciją baigusių automobilių, įskaitant vidaus degimo, hibridinius ir elektrinius modelius.

    Tyrėjai taikė rūšiavimą su jutikliais, veikiančiais vidurinėje infraraudonųjų spindulių srityje, o medžiaga buvo papildomai smulkinama, sijojama ir valoma. Sistema bandė atpažinti dažnus automobiliuose naudojamus plastikus, pavyzdžiui, polipropileną, polikarbonatus, poliamidus ir ABS.

    Didžiausiu praktiniu barjeru tapo tamsūs ir juodi plastikai, kuriuos optinėms sistemoms atpažinti sunkiau. Perdirbimą apsunkina ir priedai, armuojantys pluoštai, daugiasluoksnės dangos bei tai, kad automobiliuose vienu metu naudojama daug skirtingų polimerų variantų.

    Vis dėlto dalį frakcijų pavyko atgauti gana švarių: polipropileno – daugiau nei 26 proc., polikarbonatų – daugiau nei 31 proc., poliamidų – apie 22 proc. ABS atveju rezultatai buvo gerokai prastesni ir siekė apie 5 proc., kas rodo, kad vien universalaus sprendimo visoms medžiagoms kol kas nėra.

    Modeliuojant visos ES mastą iki 2050 metų, viename iš realistiškiausių scenarijų prognozuota, kad plastiko, kuris būtų paimtas iš senų automobilių ir sugrąžintas į naujų gamybą, dalis 2035 metais galėtų siekti apie 3,9 proc. Tai gerokai mažiau nei siekiai, kurie svarstomi politiniu lygmeniu.

    Sprendimas prasideda nuo dizaino ir demontavimo

    Ekspertai pabrėžia, kad vien rūšiavimo įranga problemos neišspręs, jei automobilių konstrukcijos ir medžiagų pasirinkimai išliks tokie patys. Kuo daugiau skirtingų polimerų, priedų ir suklijuotų sluoksnių, tuo brangiau ir sudėtingiau atskirti žaliavas iki tokios kokybės, kad jos vėl tiktų aukštesnės vertės gaminiams.

    Vienas efektyviausių kelių – perdirbimui tinkamų detalių išėmimas prieš smulkinimą, pavyzdžiui, atskirai surenkant kai kuriuos plastikinius elementus. Tačiau rankinis demontavimas yra lėtas ir brangus, todėl plačiai taikomas retai, o didžioji plastiko dalis vis dar nukeliauja į mišrią frakciją.

    Nauda klimatui ir pramonės kryptis

    Tyrėjų vertinimu, pažangesnis plastiko atskyrimas ir grąžinimas į žaliavų ciklą galėtų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas maždaug 29 proc., lyginant su tuo atveju, kai tos pačios atliekos sudeginamos. Papildoma nauda atsirastų ir dėl mažesnio poreikio gaminti naują plastiką iš iškastinių žaliavų.

    Automobilių pramonė į uždarą medžiagų ciklą žiūri vis rimčiau: didėja investicijos į medžiagų atgavimą, o kartu sparčiai plečiasi ir elektrinių automobilių baterijų perdirbimo infrastruktūra. Vis dėlto plastiko grąžinimas į naujų automobilių gamybą išlieka viena sunkiausių grandžių, kuriai prireiks ir technologinių, ir projektavimo pokyčių.

  • Saulė plastiko šiukšles paverčia švariu vandeniliu: Kembridžas atskleidė, kaip tai veikia

    Saulė plastiko šiukšles paverčia švariu vandeniliu: Kembridžas atskleidė, kaip tai veikia

    Mokslininkai iš Kembridžo universiteto pristatė metodą, kuris leidžia plastiko atliekas paversti švariu vandeniliu, pasitelkiant saulės šviesą. Esminė idėja ta, kad kartu panaudojamas ir kitas probleminis atliekų srautas – rūgštis iš naudotų švino-rūgštinių akumuliatorių.

    Technologija sujungia dvi aplinkosaugines bėdas į vieną procesą: rūgštinė terpė padeda ardyti sudėtingus plastikų polimerų ryšius, o fotokatalizatorius, veikiamas šviesos, užbaigia virsmą į vandenilį ir pramonėje naudingas chemines medžiagas. Tokiu būdu net sunkiai perdirbami plastikai, tokie kaip PET, nailonas ar poliuretano putos, teoriškai gali tapti žaliava energijai ir chemijos pramonei.

    Šis metodas vadinamas saulės energija varomu rūgštiniu fotoreformavimu. Tyrėjų teigimu, reakcija vyksta santykinai žemoje temperatūroje ir nereikalauja didelių energijos sąnaudų, nes pagrindinis „variklis“ yra saulės šviesa.

    „Anksčiau manėme, kad rūgštis saulės sistemose tiesiog suardys katalizatorių, tačiau nauja medžiaga to neatlieka ir atvėrė visai naujas galimybes“, – sakė Kembridžo universiteto chemikas Erwinas Reisneris.

    Laboratorinis reaktorius, anot komandos, stabiliai veikė ilgiau nei 260 valandų, reikšmingai nemažinant našumo. Kitas svarbus aspektas yra tai, kad ta pati rūgštis gali būti naudojama pakartotinai, todėl atsiranda prielaidos uždaresniam, žiedinės ekonomikos principus atitinkančiam ciklui.

    Komercializacijos kryptimi jau žengiama praktiškai: sprendimas vystomas bendradarbiaujant su technologijų perdavimo struktūromis, o diegimui įkurta įmonė „Protonera“. Tai reiškia, kad tikslas yra ne vien laboratorinis demonstravimas, bet ir realūs bandomieji įrenginiai didesniu mastu.

    Ši kryptis nėra vieno universiteto išskirtinumas – fotoreformavimo technologijas tiria ir kitos mokslo grupės, įskaitant Australijos mokslininkus iš Adelaidės universiteto. Ekspertai pabrėžia, kad tokie metodai gali tapti svarbiu papildymu tradiciniam perdirbimui, ypač kai atliekos būna užterštos, mišrios ar ekonomiškai nepatrauklios įprastoms perdirbimo linijoms.

    Vis dėlto iki plačios pramoninės taikymo stadijos dar likę kritiniai klausimai: kaip užtikrinti pastovią išeigą skirtingų sudėčių plastiko srautuose, kaip valdyti rūgštinę aplinką ir koroziją didelio masto įrenginiuose, ir kaip įvertinti viso ciklo poveikį klimatui. Jei šie barjerai bus įveikti, technologija galėtų vienu metu mažinti plastiko taršą ir prisidėti prie mažiau taršios vandenilio gamybos.

  • Už grąžinta per 1 mlrd. pakuočių: užstato sistema kelia ginčus, bet ministerija kalba apie saugumą

    Lenkijoje veikianti užstato sistema, kuri formaliai startavo 2025 metų spalio 1 dieną, tačiau realiai įsibėgėjo 2026 metų pradžioje, jau davė apčiuopiamą rezultatą: gyventojai grąžino kiek daugiau nei 1 milijardą PET butelių ir skardinių. Kartu tai išryškino įtampą tarp gamintojų, atliekų tvarkymo sektoriaus ir savivaldybių, kurios baiminasi didesnių komunalinių atliekų tvarkymo kaštų.

    Seimo pakomitečio diskusijose gamintojai ir dalis rinkos dalyvių akcentavo, kad sistema buvo paleista nepakankamai pasiruošus, o labiausiai tai pajuto savivaldybės. Iš jų surinkimo srauto ištraukiamos vertingiausios frakcijos, pirmiausia PET ir aliuminis, todėl mažėja pajamos iš antrinių žaliavų ir didėja rizika, kad mokesčiai gyventojams gali augti.

    Užstatas ir ROP: kas keičiasi?

    Užstato sistema, pasak Klimato ir aplinkos ministerijos, yra tik vienas žingsnis link žiedinės ekonomikos, kurioje daugiau dėmesio skiriama perdirbimui ir perdirbtų žaliavų naudojimui. Kitas etapas yra planuojama gamintojų atsakomybės plėtra, kai už pakuočių surinkimą ir sutvarkymą didesnę finansinę naštą prisiimtų į rinką pakuotes išleidžiantys verslai, o ne vien savivaldybių gyventojai per vietinius mokesčius.

    Ministerijos siūlomame modelyje numatoma, kad gamintojų įmokos būtų administruojamos per Nacionalinį aplinkos apsaugos ir vandentvarkos fondą, o vėliau paskirstomos savivaldybėms. Diskusijose nuskambėjo ir konkrečios sumos, siejamos su gyventojų skaičiumi bei papildomu finansavimu už selektyviai surinktas atliekas, tačiau gamintojai šį mechanizmą kritikuoja, vadindami jį nauju mokesčiu.

    „Esame finišo tiesiojoje rengiant įstatymo dėl gamintojų atsakomybės plėtros projektą ir dedame pastangas, kad jis būtų aukštos kokybės“, – sakė klimato ir aplinkos viceministrė Anita Sowińska.

    Savivaldybių ir rinkos kritika

    Savivaldybių atstovai pabrėžia, kad užstato sistema pakeitė atliekų srautų ekonomiką: iš komunalinio srauto „iškeliauja“ brangiausiai parduodamos medžiagos, todėl likusią infrastruktūrą išlaikyti darosi brangiau. Tai ypač aktualu didmiesčiams, kuriuose atliekų surinkimo ir apdorojimo sutartys dažnai sudarytos ilgesniam laikotarpiui, o kainodara paremta ankstesniais atliekų sudėties skaičiavimais.

    Atliekų tvarkymo sektoriaus atstovai taip pat kelia klausimą dėl aiškių taisyklių ir skaidrumo, kaip bus nustatomi tikslai bei dalijamos lėšos. Kritikai teigia, kad sprendimų priėmimas turi būti labiau apibrėžtas, kad nebūtų vietos skirtingoms interpretacijoms ir nelygioms konkurencijos sąlygoms.

    „Užstato sistema pablogino savivaldybių padėtį, nes iš jų sistemos dingo vertingiausios frakcijos, o tai reiškia realų pajamų kritimą ir didesnius kaštus“, – sakė savivaldybių poziciją pristatęs Piotr Kruszewski.

    Ar užstato sistema gali būti atšaukta?

    Diskusijose pasigirdo siūlymų užstato sistemą koreguoti iš esmės, o kai kurie politikai svarstė net pasitraukimo scenarijų. Vis dėlto atliekų prevencijos ir aplinkosaugos organizacijų atstovai primena, kad užstato mechanizmas tiesiogiai siejamas su Europos Sąjungos kryptimi mažinti taršą ir didinti pakuočių surinkimą, todėl realistiškesnė kryptis yra sistemos tobulinimas, o ne jos panaikinimas.

    Tuo pat metu dalis stebėtojų akcentuoja greitai pastebimą efektą viešosiose erdvėse: mažiau paliekamų skardinių ir PET butelių parkuose, pakelėse ar gamtoje. Tokie pokyčiai dažniausiai pasimato greičiau nei finansiniai sistemos rezultatai, kurie priklauso nuo supirkimo kainų, infrastruktūros kaštų ir surinkimo apimčių.

    Ministerija akcentuoja žaliavų saugumą

    Klimato ir aplinkos ministerija bei pakuočių sektoriaus dalis užstato sistemą gina kitu argumentu: ji esą padeda užsitikrinti švaresnę antrinę žaliavą ir sutrumpina tiekimo grandines. Tai ypač svarbu, kai pasaulinė prekyba patiria sukrėtimų dėl geopolitinių rizikų, o žaliavų kainos ir prieinamumas tampa mažiau nuspėjami.

    Ministerijos pozicija remiasi tuo, kad užstato sistema sukuria didelį, stabilų srautą perdirbimui tinkamų medžiagų, todėl didėja galimybės vietoje gaminti pakuotes iš perdirbtų žaliavų. Tokiu būdu, anot ministerijos, mažėja priklausomybė nuo importo ir jautrumas pasauliniams tiekimo sutrikimams.

    „Užstato sistema didina Europos žaliavų saugumą, o dabartinėje geopolitinėje situacijoje tai tampa strateginiu klausimu“, – sakė viceministrė Anita Sowińska.

    Artimiausi mėnesiai parodys, ar pavyks sumažinti įtampas dėl savivaldybių finansų ir kaip praktiškai veiks planuojamas gamintojų atsakomybės plėtros modelis. Nuo šių sprendimų priklausys ne tik atliekų tvarkymo sistemos kaina, bet ir tai, ar užstato sistema taps tvirtu pagrindu žiedinei ekonomikai, o ne dar vienu ginčų šaltiniu.

  • Lenkijos užstato sistema pasiekė 1 mlrd. pakuočių: ministerija skelbia naujus skaičius ir akcentus

    Lenkijos užstato sistema pasiekė 1 mlrd. pakuočių: ministerija skelbia naujus skaičius ir akcentus

    Lenkijoje įdiegta gėrimų pakuočių užstato sistema vis ryškiau keičia vartotojų įpročius: per palyginti trumpą laiką į apyvartą sugrąžinta daugiau kaip 1 000 000 000 užstatu pažymėtų pakuočių. Naujausius duomenis pristatė Klimato ir aplinkos ministerija, pabrėždama, kad sistema padeda mažinti šiukšlinimą ir didina perdirbimui tinkamų žaliavų srautą.

    Ministerijos atstovai akcentuoja, kad pagrindinis užstato tikslas yra žiedinė ekonomika, kai pakuotė nėra laikoma atlieka, o tampa žaliava naujiems gaminiams. Tokiu būdu lengviau užtikrinti aukštesnės kokybės plastiką ir metalą, o dalis surinktos medžiagos gali būti panaudota ir naujoms pakuotėms, įskaitant skirtas sąlyčiui su maistu.

    Kaip veikia sistema ir kas už ją moka

    Lenkijos modelis remiasi išplėstine gamintojo atsakomybe: sistemos veikimą finansuoja gėrimų gamintojai ir importuotojai, kurie moka įmokas sistemos operatoriams. Vartotojui užstatas iš esmės yra neutralus, nes grąžinamas atnešus pakuotę į surinkimo vietą.

    Parduotuvės ir kiti surinkimo taškai už pakuočių priėmimą gauna aptarnavimo mokestį, o lėšos iš negrąžintų užstatų negali virsti papildomu pelnu. Pasak ministerijos, jos turi būti naudojamos sistemos veiklai užtikrinti, pavyzdžiui, logistikai, transportui, rūšiavimo infrastruktūrai ar visuomenės informavimui.

    57 tūkst. surinkimo vietų ir plėtra mažose parduotuvėse

    Šalyje šiuo metu veikia apie 57 000 pakuočių surinkimo taškų, iš jų maždaug 12 500 turi taromatus. Ministerija teigia matanti ypač spartų tinklo augimą mažesnėse, iki 200 kvadratinių metrų ploto parduotuvėse, kurios ilgą laiką buvo laikomos sudėtingiausia grandimi dėl vietos ir logistikos.

    Augantis surinkimo taškų skaičius svarbus ne tik patogumui: kuo tankesnis tinklas, tuo didesnė tikimybė, kad pakuotės bus grąžinamos reguliariai, o ne atsidurs mišrių atliekų sraute. Tai taip pat mažina savivaldybių išlaidas teritorijų tvarkymui, nes mažiau taros lieka parkuose, pakelėse ar miškuose.

    „Pilkoji zona“ ir kontrolės argumentai

    Viešojoje erdvėje kartais keliami klausimai dėl galimų piktnaudžiavimų, tačiau ministerija tikina, kad sistemoje numatyti saugikliai riboja fiktyvių grąžinimų riziką. Po 2024 metais priimtų teisės aktų pakeitimų užstatas turi aiškiai sekti paskui pakuotę, o sistemoje dalyvaujantys subjektai tarpusavyje tikrina atsiskaitymų pagrįstumą.

    Ministerijos vertinimu, užstato sistemos poveikis yra platesnis nei vien atliekų surinkimas: ji kuria papildomą paklausą transporto, rūšiavimo ir perdirbimo sektoriams, o tai reiškia naujas darbo vietas regionuose. Kartu, kaip pabrėžiama, mažas kasdienis veiksmas grąžinant butelį ar skardinę tampa praktiniu žingsniu stiprinant aplinkosauginius įpročius.

  • Aplinkosauginės dienos Visagine: spektaklis ir filmai priminė, kaip mažais žingsniais saugoma Žemė

    Aplinkosauginės dienos Visagine: spektaklis ir filmai priminė, kaip mažais žingsniais saugoma Žemė

    2026 metų gegužės 5–8 dienomis Visagine surengtos aplinkosauginės dienos sutelkė vaikus, jaunimą ir pedagogus į praktinį pokalbį apie tai, kaip kasdieniai įpročiai virsta realiais pokyčiais. Renginių ašis buvo paprasta ir aiški: atsakingas elgesys su atliekomis, vandens ir gamtos išteklių tausojimas prasideda nuo šeimos, mokyklos ir bendruomenės.

    Didžiausio mažųjų dėmesio sulaukė edukacinis spektaklis Peliuko Švariuko atostogos, skirtas ikimokyklinukams ir pirmokams. Į renginį susirinko 247 vaikai su auklėtojomis ir mokytojomis iš lopšelių-darželių Gintarėlis, Ąžuoliukas, Auksinis gaidelis, Auksinis raktelis bei mokyklų Gerosios Vilties progimnazijos, Draugystės progimnazijos ir Verdenės gimnazijos.

    Per teatrą ir žaidybinę situaciją vaikai mokėsi, kodėl šiukšlinimas nėra tik estetikos klausimas, kaip rūšiuoti atliekas ir kuo skiriasi skirtingos pakuočių bei mišrių atliekų srautų taisyklės. Tokia forma ypač veiksminga, nes tvarumo žinutė perduodama ne moralizuojant, o per aiškius veikėjų sprendimus ir pasekmes, kurias vaikai lengvai atpažįsta kasdienybėje.

    Renginiuose organizatoriai priminė ir platesnį kontekstą: kuo daugiau atliekų išrūšiuojama, tuo mažiau jų patenka į sąvartynus, o daugiau žaliavų grįžta į gamybą. Šis principas siejasi su žiedinės ekonomikos kryptimi, kuri vis dažniau akcentuojama ir Europos mastu, mažinant ne tik taršą, bet ir priklausomybę nuo pirminių išteklių.

    Programa buvo skirta ir vyresniems moksleiviams. 2026 metų gegužės 5 dieną parodytas filmas Antropocenas: žmogaus epocha (N-7) pakvietė pažvelgti į žmogaus veiklos mastą ir jo paliekamą pėdsaką, o po peržiūros natūraliai kilo klausimai apie vartojimo įpročius ir atsakomybę už bendrą aplinką.

    2026 metų gegužės 8 dieną žiūrovai išvydo filmą Upė su Nemunas 2.0 (N-7), priminusį, kad upės yra ne tik kraštovaizdžio dalis, bet ir gyvybinė ekosistemų arterija. Vandens tema šiandien ypač aktuali dėl klimato kaitos nulemtų sausrų ir ekstremalių kritulių, kurie vis dažniau daro įtaką ir Baltijos regiono hidrologijai.

    Filmų peržiūrose dalyvavo apie 40 moksleivių iš Verdenės gimnazijos ir Gerosios Vilties progimnazijos. Po renginių dalyviai taip pat buvo pradžiuginti simbolinėmis dovanomis, kurios tapo priminimu, kad tvarūs sprendimai gali būti ir paprasti, ir kasdien įgyvendinami.

    Visagine vykusios aplinkosauginės dienos parodė, kad bendruomeniškos iniciatyvos padeda tvarumo temas paversti ne abstrakčiomis sąvokomis, o konkrečiais veiksmais. Kai vaikai apie rūšiavimą, švarą ir gamtos apsaugą mokosi per patirtį, didėja tikimybė, kad šie įpročiai išliks ir už mokyklos ribų.

  • Kaupiate tualetinio popieriaus ritinėlius? Štai kodėl jų namuose prireiks dar šiandien

    Kaupiate tualetinio popieriaus ritinėlius? Štai kodėl jų namuose prireiks dar šiandien

    Daiktai, kurie anksčiau keliaudavo tiesiai į šiukšliadėžę, vis dažniau atrandami iš naujo. Kartoniniai tualetinio popieriaus ritinėliai yra vienas paprasčiausių pavyzdžių, kaip namuose pritaikyti tai, kas lengva, visada po ranka ir nieko nekainuoja.

    Tokie sprendimai siejasi su augančia pakartotinio naudojimo ir atliekų mažinimo tendencija. Europos Sąjungoje vis daugiau dėmesio skiriama žiedinei ekonomikai, o buityje tai dažnai prasideda nuo mažų įpročių, kurie ilgainiui sumažina išmetamų atliekų kiekį.

    Tvarka iš paprasto kartono

    Keli ritinėliai gali tapti patogiu stalo organizatoriumi smulkmenoms. Rašikliai, teptukai, žirklės ar kiti dažnai pasimetantys daiktai įgauna savo vietą, o darbo zona tampa aiškesnė ir tvarkingesnė.

    Tokį organizatorių lengva pritaikyti pagal poreikius: ritinėlius galima patrumpinti, sujungti tarpusavyje ir pritvirtinti prie tvirtesnio pagrindo. Susidėvėjus jį paprasta pakeisti nauju, neperkant papildomų priemonių.

    Kad sprendimas atrodytų estetiškai, kartoną galima dekoruoti dažais, popieriumi ar audiniu. Taip paprasta detalė gali prisiderinti prie namų interjero, o ne atrodyti kaip laikinas kompromisas.

    Greitas lesyklėlės sprendimas kiemui

    Ritinėlis praverčia ir lauke, ypač šaltuoju laikotarpiu, kai paukščiams sunkiau rasti maisto. Ant kartono galima užtepti pašaro masę, apvolioti sėklose ir pakabinti ant šakos, kad jis virstų paprasta lesyklėle.

    Skirtingai nei plastikiniai gaminiai, kartonas nėra ilgaamžė šiukšlė: sudrėkęs ir suiręs jis natūraliai suyra. Dėl to toks būdas dažnai vertinamas kaip praktiškas ir mažiau teršiantis aplinką, jei naudojamos paukščiams tinkamos sudedamosios dalys.

    Maži pokyčiai, kurie keičia įpročius

    Kartoniniai ritinėliai primena, kad pakartotinis naudojimas nebūtinai reikalauja didelių investicijų ar sudėtingų projektų. Kartais užtenka kito žvilgsnio į kasdienį daiktą, kad jis įgytų naują funkciją.

    Tokie sprendimai dažnai tampa pirmu žingsniu į sąmoningesnį vartojimą. Vienas pavykęs pritaikymas skatina ieškoti daugiau idėjų, o smulkūs pokyčiai namuose ilgainiui virsta pastoviais įpročiais.

  • „ALTEO“ pajamos šoktelėjo iki 100 mln. eurų, bet pelningumą sumažino vienkartinis mokestis

    Augimas, kurį prislopino mokestis

    Vengrijos atsinaujinančios energetikos bendrovė „ALTEO“ 2026 metų pirmąjį ketvirtį padidino pajamas 24 proc. iki maždaug 100 mln. eurų. Rezultatą, kaip skelbia įmonė, daugiausia lėmė plėtra žiedinės ekonomikos paslaugose ir saulės energetikos projektai.

    Vis dėlto įmonės EBITDA per tą patį laikotarpį sumažėjo 23 proc. iki maždaug 7,7 mln. eurų. Pagrindinė kritimo priežastis – vienkartinis vadinamasis netikėtų pajamų mokestis energijos tiekėjams, apskaičiuotas kaip 0,5 proc. nuo 2025 metų pajamų ir sumokėtas per pirmąjį ketvirtį.

    Kas dar spaudė rezultatus

    „ALTEO“ nurodė, kad ketvirčio rodiklius papildomai apsunkino mažesnės maržos sisteminių paslaugų rinkoje ir mažesnė nuo oro sąlygų priklausomų elektrinių generacija. Tai tipinė rizika atsinaujinančios energetikos portfeliui, ypač kai vėjo ir saulės ištekliai svyruoja sezoniškai.

    Pajamos iš atsinaujinančių išteklių taip pat traukėsi dėl to, kad „Pannon Szélerőmű“ pasitraukė iš Vengrijos privalomo supirkimo tarifo sistemos KÁT, kuri rinkos dalyviams įprastai užtikrina palankesnes kainodaros sąlygas. Tokie perėjimai dažnai reiškia didesnę priklausomybę nuo rinkos kainų ir didesnį rezultatų nepastovumą.

    Žiedinė ekonomika ir saulės projektai amortizavo smūgį

    Įmonė pabrėžė, kad žiedinės ekonomikos segmentas padėjo kompensuoti dalį neigiamų veiksnių. Tam įtakos turėjo „ALTEO Circular“ įsigijimas ir praėjusių metų birželį pradėjusio veikti atliekų tvarkymo padalinio veiklos įsibėgėjimas.

    Reikšmingu indėliu tapo ir didelis saulės energetikos projektas, įgyvendintas „MOL“ užsakymu Algyő vietovėje. „MOL“ yra didžiausia Vengrijos naftos bendrovė, valdanti šalies naftos perdirbimo gamyklą, be to, ji yra ir viena „ALTEO“ akcininkių.

    „Nepaisant sudėtingesnių išorinių aplinkybių, daug dėmesio skiriame strategijos įgyvendinimui, kad užtikrintume ilgalaikį augimą ir kompensuotume mažiau palankias rinkos sąlygas“, – sakė „ALTEO“ vadovas Attila Chikán Jr.

    Jis teigė, kad 2026 metų pirmosiomis savaitėmis bendrovė trijose vietose pradėjo eksploatuoti elektros energijos kaupimo įrenginius, kurių bendra galia siekia 70 megavatų. Pasak vadovo, šių pajėgumų uždarbio potencialas reikšmingiau turėtų atsispindėti nuo antrojo ketvirčio, kai įrenginiai pilnu pajėgumu dalyvaus rinkoje.

    „ALTEO“ taip pat pranešė, kad plėtė dujinių variklių pajėgumus per naują įsigijimą ir sėkmingai praėjo perdavimo sistemos operatoriaus MAVIR aFRR akreditacijos bandymus. Įmonė sieja šį žingsnį su Vengrijos prisijungimu prie PICASSO platformos, kuri atveria galimybes teikti balansavimo paslaugas platesnėje Europos rinkoje.

    Papildomu stabilumo signalu įmonė įvardijo pratęstas ilgalaikes sutartis: su Ózdi Távhőtermelő és Szolgáltató Kft. šilumos tiekimo susitarimas pratęstas iki 2040 metų, o su „Heineken Hungária Sörgyárak“ – iki 2029 metų pabaigos. Tokios sutartys paprastai padeda mažinti pajamų svyravimus, ypač kai rinkoje didėja kainų nepastovumas.