Tag: Žiedinė ekonomika

  • Kinijoje nutiesė plastikinę kelių dangą: į asfaltą įmaišė per 6 000 perdirbtų pieno butelių

    Šanchajuje dar 2021 metais įgyvendintas neįprastas infrastruktūros bandymas: universiteto teritorijoje nutiestas kelio ruožas, kuriam panaudotos perdirbtos plastiko atliekos, įskaitant daugiau kaip 6 000 panaudotų pieno butelių. Idėja paprasta, bet ambicinga – dalį įprastų asfalto sudedamųjų pakeisti perdirbtu polimeru, kad mažiau atliekų patektų į sąvartynus.

    Projektas įgyvendintas Rytų Kinijos mokslo ir technologijų universitete, bendradarbiaujant su chemijos pramonei atstovaujančia bendrove „Dow“ ir pieno prekės ženklu „Shiny Meadow“. Kelio danga sukurta naudojant polimerais modifikuotą asfaltą – tai technologija, kai į bitumą ar asfalto mišinį įmaišomi polimerai, siekiant pagerinti eksploatacines savybes.

    Nors tokie buteliai teoriškai gali būti perdirbami, praktikoje perdirbėjai jų dažnai vengia dėl užterštumo. Pieno likučiai ir organinės priemaišos apsunkina rūšiavimą bei plovimą, todėl atliekų tvarkytojams tai tampa brangesniu ir mažiau patraukliu srautu.

    Dėl šios priežasties dalis plastiko, kuris „ant popieriaus“ laikomas perdirbamu, realiame gyvenime praranda vertę ir keliauja į mišrių atliekų grandinę. Kelio dangos projektas buvo pristatytas kaip būdas sukurti alternatyvų tokio plastiko panaudojimo kelią, kai tradicinis perdirbimas stringa.

    Sprendimo esmė – surinkti sunkiau perdirbamas plastiko atliekas, jas apdoroti ir paversti antrine žaliava, kuri gali būti naudojama asfaltui modifikuoti. Tokiu atveju plastikas tampa ne atskira dangos „pakaitalo“ plokšte, o mišinio dalimi, kuri prisideda prie tam tikrų fizinių savybių.

    Bendrovė „Dow“ teigė, kad tokie sprendimai potencialiai leidžia mažinti pirminių žaliavų poreikį, o kartu ieškoti būdų, kaip prailginti kelio dangos tarnavimo laiką. Kuo ilgiau danga tarnauja be remonto, tuo mažiau reikia naujų medžiagų, transportavimo ir statybos darbų.

    Tokie projektai dažnai pristatomi kaip žiedinės ekonomikos pavyzdžiai, kai pakuotė po naudojimo nelieka bevertė. Vis dėlto specialistai paprastai pabrėžia, kad būtina vertinti visą ciklą: nuo surinkimo ir apdorojimo kaštų iki ilgalaikės dangos būklės, mikroplastiko rizikų bei realaus poveikio emisijoms.

    Kinijos bandymas taip pat parodė, kad universiteto ir verslo partnerystė gali tapti greitu būdu išbandyti technologiją realiomis sąlygomis. Toks modelis leidžia kaupti duomenis apie dangos atsparumą, priežiūros poreikį ir tai, ar sprendimą galima patikimai taikyti platesniu mastu.

    „Dow“ viešai yra minėjusi, kad perdirbto plastiko panaudojimas keliuose buvo bandomas ir kitose Azijos šalyse, bendradarbiaujant su vietos partneriais. Tokie projektai paprastai siekia dviejų tikslų: sumažinti sunkiai perdirbamų atliekų kiekį ir rasti ekonomiškai pagrįstą būdą jas įtraukti į infrastruktūrą.

    Vis dėlto galutinį vertinimą dažniausiai nulemia ne įspūdinga idėja, o kelių metų eksploatacijos rezultatai. Jei tokios dangos iš tiesų tarnauja ilgiau ar reikalauja mažiau remonto, plastiko panaudojimas asfalte gali tapti ne vien simboline, o praktiška atliekų mažinimo priemone.

  • Nyderlandų „Greencovery“ pritraukė 1 mln. eurų: kakavos atliekos taps skaidulomis ir ekstraktais

    Nyderlandų „Greencovery“ pritraukė 1 mln. eurų: kakavos atliekos taps skaidulomis ir ekstraktais

    Nyderlanduose, Wageningene įsikūręs maisto technologijų startuolis „Greencovery“ pritraukė 1 mln. eurų investiciją, kad pramoniniu mastu išplėstų kakavos žaliavos perdirbimo (upcycling) sprendimą. Bendrovė kuria technologiją, leidžiančią iš maisto pramonės šalutinių srautų išgauti vertingus funkcinius ingredientus.

    Į investicijų etapą įsitraukė regioninis investuotojas ROM InWest, esamas akcininkas Brightlands Venture Partners ir privatus investuotojas. Pasak įmonės, šis finansavimas yra pirmasis žingsnis didinant gamybą ir pereinant prie komercinio masto kakavos ingredientų tiekimo.

    „Įrodėme atskyrimo technologiją su kava, aliejinių kultūrų išspaudomis ir riešutais, tačiau kakava yra ta sritis, kurioje pasiekiame komercinį mastą. Šiaurės Olandijoje kasmet susidaro daugiau kaip 350 000 tonų maistinės kokybės šalutinių srautų, o ROM InWest įsitraukimas atveria prieigą prie regiono pramonės tinklo“, – sakė „Greencovery“ įkūrėjas ir vadovas Carlosas Cabrera.

    „Greencovery“, įkurta 2018 metais, vysto švelnaus atskyrimo technologiją, kuri, bendrovės teigimu, leidžia išgauti ingredientus su mažesniu anglies pėdsaku, palyginti su įprastais gamybos būdais. Praktikoje tai reiškia, kad maisto gamintojų likučiai ir šalutinės frakcijos gali tapti naujais, standartizuotos sudėties žaliavos šaltiniais.

    Bendrovė skelbia, kad pirmosios komercinės partijos jau buvo patvirtintos su pagrindiniais klientais, o dabar, kartu su strateginiu partneriu, siekiama padidinti pajėgumą iki 1 000 tonų. Paraleliai vystoma žiedinės kakavos vertės grandinės idėja Šiaurės Olandijoje, kur kakavos pramonė istoriškai yra stipri.

    Įmonė pabrėžia, kad Zaandamas jau kelis šimtmečius yra svarbus Europos maisto perdirbimo centras ir iki šiol išlieka reikšmingas pasaulinės kakavos prekybos taškas. „Greencovery“ tikslas – vietoje apdoroti šalutinius srautus ir paversti juos didesnės pridėtinės vertės ingredientais, o ne išgabenti menkaverčiams panaudojimo būdams ar utilizavimui.

    „Šalutinių srautų pavertimas funkciniais ingredientais, o ne jų deginimas ar menkaverčiai panaudojimo būdai, tiesiogiai prisideda prie žiedinės maisto sistemos. Šios technologijos diegimas su pramonės partneriu Šiaurės Olandijoje yra aiškus regioninio bendradarbiavimo pavyzdys“, – sakė ROM InWest investicijų vadovas Basas Kalshovenas.

    Ankstesniais metais „Greencovery“ buvo pritraukusi apie 500 000 eurų technologijai toliau vystyti, o naujasis 1 mln. eurų etapas, pasak bendrovės, turėtų paspartinti perėjimą prie pramoninės gamybos. Tuo pat metu uždaromas papildomas 3 mln. eurų investicijų etapas, kurio daliai įsipareigojimų, anot įmonės, jau pritarta iš esamų ir naujų investuotojų.

    Plėtra orientuota į tris iš kakavos šalutinių srautų gaunamus produktus: kakavos skaidulas, kakavos ekstraktą ir tirpias kakavos skaidulas. Tokie ingredientai maisto gamintojams gali būti aktualūs dėl kelių priežasčių: stabilizuojant žaliavų tiekimą rinkoje, prisitaikant prie svyruojančių kakavos kainų ir kuriant produktus su aiškesnėmis sudėtimis, natūralesniais skoniais bei mažesniu cukraus kiekiu.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja tendencija šalutinius maisto pramonės srautus vertinti kaip papildomą žaliavos šaltinį, o ne atlieką, ypač didėjant spaudimui mažinti maisto švaistymą ir pramonės taršą. Tokie projektai kaip „Greencovery“ atspindi verslo kryptį, kai tvarumo tikslai derinami su ekonomine logika: iš tos pačios įsigytos žaliavos siekiama išgauti daugiau parduodamos vertės.

  • Betonas iš žmonių nuotekų? Mokslininkai atskleidė, kiek priedo pakanka geresniam tvirtumui

    Betonas iš žmonių nuotekų? Mokslininkai atskleidė, kiek priedo pakanka geresniam tvirtumui

    Indijoje Manipal University Jaipur tyrėjų komanda, vadovaujama inžinieriaus Raghuvesho Tivariego, pasiūlė netikėtą būdą sumažinti cemento kiekį betone: dalį jo pakeisti priedu iš nuotekų dumblo. Žaliava buvo paimta iš nuotekų valyklos Warangale ir apdorota taip, kad virstų anglingu, porėtu produktu.

    Dumblas buvo kaitinamas ribojant deguonies patekimą, taikant pirolizę, maždaug 350–450 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Po tokio apdorojimo gautas biokuras, vadinamas bianglimi, buvo sumaltas ir išsijotas, kad tiktų įmaišyti į cemento pagrindo mišinį.

    Mokslininkai išbandė tris sudėtis, kuriose bianglimi pakeista 5 proc., 10 proc. ir 15 proc. cemento. Matavimai parodė, kad jau 5 proc. priedas gali duoti apčiuopiamos naudos, o 91 dienos brandos laikotarpiu vidutinis gniuždymo stipris padidėjo apie 20 proc., lenkimo stipris – apie 36 proc.

    Dar geresnis rezultatas pasiektas su 10 proc. bianglies: po 91 dienos gniuždymo stiprio prieaugis siekė apie 21 proc., o lenkimo – iki 42 proc. Tačiau didinant kiekį iki 15 proc. pradėjo ryškėti neigiami požymiai: daugiau porų, mikroįtrūkimų ir silpniau susirišusių zonų, kurios ilgainiui gali mažinti ilgaamžiškumą.

    Tyrėjai aiškina, kad bianglies mikrostruktūra veikia kaip vandens kaupiklis: smulkios poros sulaiko drėgmę ir ją palaipsniui atiduoda kietėjimo metu. Dėl to cementinės reakcijos gali vykti tolygiau, o smulkios dalelės papildomai užpildo tuštumas, mažina poringumą ir vandens įgeriamumą.

    Tokie eksperimentai atitinka platesnę kryptį statybų sektoriuje: ieškoma mažesnio anglies pėdsako rišiklių ir būdų mažinti tradicinio klinkerio dalį, nes cementas yra vienas didžiausių pramoninių emisijų šaltinių. Nuotekų dumblo panaudojimas taip pat siejasi su žiedine ekonomika, kai atliekos paverčiamos žaliavomis.

    Vis dėlto iki praktinio naudojimo infrastruktūroje dar reikia papildomų bandymų. Mokslininkai pabrėžia būtinybę įvertinti atsparumą šalčiui, aukštai temperatūrai, druskingai aplinkai, taip pat ilgalaikį patvarumą ir tai, ar potencialiai pavojingi sunkieji metalai iš nuotekų dumblo lieka patikimai „užrakinti“ betono struktūroje.

  • „Flex IT“ ir „T1A“ susijungė: kuriama 150 mln. eurų apyvartos žiedinės IT įrangos platforma Europoje

    „Flex IT“ ir „T1A“ susijungė: kuriama 150 mln. eurų apyvartos žiedinės IT įrangos platforma Europoje

    Danijos įmonė „T1A Group“ ir Nyderlandų bendrovė „Flex IT“ užbaigė susijungimą ir paskelbė kurianti Europos masto žiedinės IT platformą. Bendra naujai suformuotos grupės apyvarta siekia apie 150 mln. eurų, o tikslas – sujungti visą IT įrangos gyvavimo ciklą nuo paėmimo iš įmonių iki pakartotinio pardavimo.

    Abi bendrovės veikė skirtingose tos pačios vertės grandinės dalyse. „T1A“, įkurta 2001 metais Danijoje, specializuojasi įmonių nebenaudojamos IT įrangos surinkime, sertifikuotame duomenų ištrynime ir įrenginių atnaujinime, kad jie galėtų saugiai grįžti į rinką.

    „Flex IT“, įkurta 1991 metais ir įsikūrusi Leidene, platina naują ir atnaujintą techniką visoje Europoje per maždaug 13 000 perpardavėjų tinklą. Bendrovė taip pat turi sertifikuotus atnaujinimo pajėgumus Torunėje Lenkijoje bei teikia nuomos ir demonstracinių įrenginių paslaugas.

    Kaip veiks „uždaras ratas“

    Susijungimas leidžia vienoje grupėje „uždaryti ratą“: įmonės nurašytas kompiuteris ar kita technika gali būti paimta pagal sutartį, apdorota tinkamiausiame sertifikuotame centre ir vėliau parduota ten, kur jos vertė didžiausia. Taip mažėja tikimybė, kad dar tinkama įranga bus utilizuota arba ilgai gulės sandėliuose.

    Abi bendrovės nurodo turinčios R2v3 sertifikaciją, plačiai taikomą atsakingam elektronikos atnaujinimui ir perdirbimui. Sujungta grupė sertifikuotą apdorojimą vykdys Danijoje, Nyderlanduose ir Lenkijoje, todėl logistikos ir atsekamumo procesai turėtų tapti labiau standartizuoti.

    Investuotojai ir vadovų pokyčiai

    Sandorį finansuoja „Eurazeo“ Planetary Boundaries Fund, kuris 2026 metų gegužę įsigijo kontrolinį „T1A“ paketą ir dabar rėmė „Flex IT“ įsigijimą. Pranešime taip pat minima „Dansk Vækstkapital“ parama finansavimo struktūroje.

    Po susijungimo „Flex IT“ vadovas Angelo Bul tampa sujungtos grupės generaliniu direktoriumi. „T1A“ įkūrėjas Peter Hemicke paskirtas vykdomuoju valdybos pirmininku, daugiausia dėmesio skirs grupės strategijai ir liks vienu iš investuotojų.

    „Sunkiausia žiedinėje IT niekada nebuvo rasti pirkėją geram antro gyvenimo nešiojamajam kompiuteriui. Sunkiausia yra tą kompiuterį apskritai gauti“, – sakė Angelo Bul.

    „Dabar galime prisiimti atsakomybę už visą kliento įrangos gyvenimą – nuo dienos, kai ji atkeliauja, iki dienos, kai išeina, ir dar vėliau. Tai padeda pakartotinį naudojimą paversti įprastu pasirinkimu“, – pridūrė jis.

    „Surinkti įmonių IT ir sertifikuotai ją atnaujinti yra atskira disciplina, kurios mums prireikė dvidešimt penkerių metų. Pardavimas visoje Europoje, tinkama kaina ir tinkama rinka yra kita disciplina, kurią „Flex IT“ kūrė dar ilgiau“, – sakė Peter Hemicke.

    „Dabar galime paimti įrenginį iš įmonės vienoje šalyje ir grąžinti jį darbui kitoje su garantija ir aiškia grandinės atsekamybe“, – teigė jis.

    Kodėl žiedinė IT tampa strategine

    Elektronikos pakartotinis naudojimas vis dažniau siejamas ne tik su tvarumu, bet ir su kaštų bei tiekimo grandinių valdymu. Įmonėms tampa aktualu greičiau ir saugiau realizuoti nebenaudojamą techniką, kartu mažinant duomenų nutekėjimo riziką, todėl sertifikuotas duomenų ištrynimas ir procesų atsekamumas tampa esmine vertės dalimi.

    Tuo pat metu rinkoje auga poreikis patikimai atnaujintai įrangai su garantijomis, ypač kai organizacijos optimizuoja biudžetus ir ieško alternatyvų naujiems įrenginiams. Sujungta platforma siekia pasinaudoti šia tendencija, pasiūlydama vientisą modelį nuo surinkimo iki pardavimo per platų kanalą visoje Europoje.

  • Naujoji Vilnia taps kūrybos laboratorija: 120 studentų kurs realius pokyčius viešosioms erdvėms

    Naujoji Vilnia taps kūrybos laboratorija: 120 studentų kurs realius pokyčius viešosioms erdvėms

    Rugsėjo 7–18 dienomis Naujoji Vilnia dviem savaitėms virs tarptautine architektūros, dizaino ir meno laboratorija. Vilniaus dailės akademijos Interjero dizaino katedra į šią miesto dalį sukvies apie 120 studentų, dėstytojų ir kviestinių kūrėjų iš skirtingų šalių.

    Programos „Spatial Adventures“ metu bus tyrinėjamas Naujosios Vilnios industrinis paveldas, gamtinė aplinka ir viešųjų erdvių naudojimas kasdienybėje. Idėjos neapsiribos eskizais: dalyviai kurs ir vietoje įgyvendins realaus mastelio prototipus, instaliacijas bei laikinas architektūrines intervencijas.

    Naujoji Vilnia kaip pokyčių testas

    Šių metų dirbtuvių tema – Design for Transitions, kuri akcentuoja miesto kaitą, prisitaikymą ir skirtingų interesų derinimą. Naujoji Vilnia pasirinkta neatsitiktinai: čia susitinka geležinkelio ir pramonės istorija, Vilnios upės slėnis, gyvenamieji kvartalai ir naujai atrandamos viešosios erdvės.

    Pagrindinės veiklos vyks Dūmų fabriko teritorijoje, aplinkinėse erdvėse ir J. Vienožinskio dailės mokyklos Naujosios Vilnios filialo aplinkoje. Organizatoriai pabrėžia, kad svarbi dalis – dialogas su vietos bendruomene ir realių, vietai jautrių sprendimų paieška.

    Penkios dirbtuvės ir skirtingi metodai

    Dirbtuvės bus suskirstytos į penkias kūrybines grupes, kurios tą pačią teritoriją nagrinės skirtingais rakursais. Vienos komandos daugiausia dėmesio skirs klimato ir sezoniškumo iššūkiams, kitos tyrinės alternatyvius gyvenimo scenarijus ir savadarbės architektūros tradicijas.

    Programoje numatytos ir garsinės intervencijos, kai miesto tapatybė analizuojama klausantis aplinkos, o ne vien ją stebint. Taip pat vyks žiedinės architektūros dirbtuvės, kuriose iš pakartotinai naudojamų medžiagų bus statomas viešas paviljonas, o erdvės kartografavimo grupė piešimą naudos kaip tyrimo priemonę, fiksuojančią sunkiau pamatuojamas vietos savybes.

    Atviros paskaitos ir viešas finalas

    Dirbtuvių vadovai savo patirtimi dalysis ir per dvi viešų paskaitų sesijas Vilniaus dailės akademijoje, kurios bus nemokamos ir atviros visiems norintiems. Paskaitos vyks anglų kalba, o jų metu bus pristatomos metodikos, kaip kūrybiniai tyrimai virsta praktiniais sprendimais mieste.

    Projektas baigsis rugsėjo 18 dieną viešu rezultatų pristatymu Naujojoje Vilnioje. Jo metu gyventojai ir miesto svečiai galės pamatyti sukurtus 1:1 mastelio prototipus, laikinas intervencijas ir instaliacijas bei įvertinti, kokias konkrečias viešųjų erdvių transformacijos kryptis pasiūlė tarptautinės komandos.

    Prie iniciatyvos kviečiami prisidėti ir teritorijoje veikiančių pastatų bei sklypų savininkai, galintys perduoti nebenaudojamas statybines medžiagas, baldus ar kitus objektus. Organizatorių teigimu, toks modelis ne tik mažina atliekų kiekį, bet ir praktiškai parodo, kaip mieste jau esantys ištekliai gali tapti naujos viešosios erdvės dalimi.

  • Graikijos Tilo saloje sąvartynas dingo: kaip beveik 90 proc. atliekų pavirto žaliavomis

    Graikijos Tilo saloje sąvartynas dingo: kaip beveik 90 proc. atliekų pavirto žaliavomis

    Graikijai priklausanti nedidelė Tilo sala dar visai neseniai atliekas versdavo į šlaite įrengtą sąvartyną, kuris vis plėtėsi. Vėjui pakilus, plastikas pasklisdavo po pakrantes, o turizmo sezonu ši problema tik aštrėdavo.

    Tokį scenarijų patiria daugelis mažų salų: atliekų susidaro daug, o jų išgabenimas perdirbti į žemyną dažnai būna brangus ir logistiškai sudėtingas. Dėl to neretai pasirenkamas paprasčiausias sprendimas – užkasti atliekas, paaukojant ribotą žemės plotą.

    Durys į duris vietoj konteinerių

    Kelių metų bėgyje Tilo sala perėjo prie sistemos, kurioje gatvės konteineriai buvo panaikinti, o atliekos pradėtos surinkti iš namų ir verslų. Gyventojams ir įmonėms išdalinti atskiri maišai perdirbamoms ir organinėms atliekoms, o surinkimas paremtas atsekamumu.

    Projektą įgyvendinant dalyvavo žiedinės ekonomikos įmonė „Polygreen“, o iniciatyvą rėmė Pietų Egėjo regiono valdžia. Rezultatas – perdirbimo ir kompostavimo rodikliai priartėjo prie 90 proc., gerokai viršydami vidutines reikšmes, kurias pastaraisiais metais fiksuoja tiek Graikija, tiek Europos Sąjunga.

    Kas vyksta su atliekomis?

    Surinktos atliekos keliauja į žiedinių inovacijų centrą, įrengtą buvusio sąvartyno teritorijoje. Ten jos rūšiuojamos, paruošiamos perdirbimui, suspaudžiamos ir, kai reikia, išgabenamos į žemyną jau kaip ekonominę vertę turinčios žaliavos.

    „Tai sala, kuri gamina atliekas, bet nieko neužkasa“, – sakė projekto vadovas Spyros Kastanakis.

    Jo teigimu, per metus sala sugeneruoja apie 330 tonų atliekų: maždaug 60 proc. jų gali būti perdirbama, apie 30 proc. sudaro organika, o likusi dalis panaudojama kaip alternatyvus kuras cemento gamyklose. Organinės atliekos kompostuojamos, o gautas kompostas nemokamai perduodamas vietos ūkininkams.

    Kodėl tai pavyko ir ką perims kiti?

    Didžiausia tokios sistemos sąlyga – rūšiavimas namuose, todėl Tiloje daug dėmesio skirta gyventojų įpročių keitimui. Vietos valdžia pabrėžė, kad pradėta nuo mokyklų: vaikai tapo pokyčio ambasadoriais šeimose, o vėliau nauja tvarka tapo kasdienybe.

    Tilos modelis vis dažniau įvardijamas kaip praktiška kryptis mažoms bendruomenėms, kurios nori mažinti sąvartynų poreikį ir brangias atliekų logistikos grandines. Pietų Egėjo regionas svarsto šią praktiką plėsti į kitas mažas salas, kur turizmo pikas ir ribota infrastruktūra tradiciškai sukuria didžiausią atliekų krizės riziką.

    Europos Sąjungai griežtinant atliekų tvarkymo tikslus ir didinant spaudimą mažinti šalinimą sąvartynuose, tokie projektai tampa ne tik aplinkosaugine, bet ir ekonomine strategija. Kuo daugiau atliekų paverčiama žaliavomis vietoje, tuo mažesnė priklausomybė nuo brangaus išvežimo ir tuo didesnė nauda vietos ūkiui bei turizmo reputacijai.

  • Per sausrą 16-metė virė apelsinų žieves: pigus biopolimeras dirvoje sulaikė daugiau vandens

    2016 metais Pietų Afrika patyrė vieną skaudžiausių sausrų per stebėjimų istoriją: kritulių kiekis smuko, didžioji dalis regionų skelbė stichinę nelaimę, o ūkininkai stebėjo džiūstančius pasėlius. Tuo metu 16-metė Johanesburgo moksleivė Kiara Nirghin ėmė ieškoti sprendimo ne „kaip iškviesti lietų“, o kaip dirvožemyje ilgiau išlaikyti jau turimą drėgmę.

    Ji dėmesį sutelkė į superabsorbentus, dar vadinamus hidrogeliais, kurie sugeria didelius vandens kiekius ir vėliau palaipsniui atiduoda juos augalams. Tokie polimerai plačiai naudojami žemės ūkyje, tačiau dažnai gaminami akrilo pagrindu, nėra lengvai suyrantys ir gali būti brangūs, ypač jei reikalingi dideli kiekiai.

    Nirghin iškėlė hipotezę, kad panašų vandens sugeriantį polimerą galima sukurti iš maisto atliekų, kuriose gausu polisacharidų. Pagrindine žaliava ji pasirinko apelsinų žieves, kuriose yra pektino, o papildomu komponentu tapo avokadų žievės.

    Eksperimentų metu moksleivė apelsinų žieves virė, kad išgautų pektinu turtingą skystį, tuomet jį maišė su susmulkintomis ir išdžiovintomis žievėmis bei avokado likučiais. Mišinį ji paliko saulėje, kur šiluma ir ultravioletiniai spinduliai padėjo susiformuoti struktūrai, galinčiai sugerti ir sulaikyti vandenį.

    Pagal projekto aprašymuose minimus bandymus, jos sukurtas biopolimeras sugėrė apie 76,1 proc. skysčio, kai pramoninis akrilinis analogas sugėrė apie 74,7 proc. Taip pat teigta, kad medžiaga gali sulaikyti maždaug 300 kartų didesnį vandens kiekį nei jos pačios svoris, tačiau tokie skaičiai priklauso nuo bandymo sąlygų ir metodikos.

    Vienas svarbiausių projekto argumentų buvo kaina: skaičiuota, kad tokios medžiagos gamyba galėtų kainuoti maždaug 30–60 eurų už toną, kai kai kurių pramoninių sprendimų kaina gali siekti apie 1 800–2 700 eurų už toną. Be to, maisto atliekų pagrindu sukurtas produktas būtų biologiškai suyrantis, o tai mažintų ilgalaikę taršos riziką dirvožemyje.

    Vis dėlto pati idėja neturėtų būti vertinama kaip paruošta masinei rinkai technologija. Projekto rezultatai buvo gauti mokyklinių eksperimentų aplinkoje, todėl prieš realų pritaikymą reikėtų nepriklausomų laboratorinių patikrų, standartizuotų bandymų bei lauko tyrimų skirtinguose dirvožemiuose ir klimato sąlygose.

    Projektas, pavadintas No More Thirsty Crops, 2016 metais pelnė „Google“ mokslo mugės apdovanojimą už socialinį poveikį Artimųjų Rytų ir Afrikos regionui, o vėliau ir pagrindinį prizą. Jo esmė paprasta: panaudoti tai, kas paprastai išmetama, ir paversti medžiaga, galinčia padėti augalams išgyventi sausrų metu.

    Pastaraisiais metais sausros ir karščio bangos vis dažniau siejamos su klimato kaitos poveikiu, todėl auga susidomėjimas sprendimais, kurie mažina vandens sąnaudas ir gerina dirvožemio drėgmės išlaikymą. Tokios iniciatyvos kaip Nirghin darbas rodo kryptį, kurioje susitinka tvarumas, žiedinė ekonomika ir praktiniai žemės ūkio poreikiai.

  • „Gamtos ateitis“ Raudondvaryje suvienijo savivaldybes: kokios rūšiavimo klaidos kainuoja daugiausia

    „Gamtos ateitis“ Raudondvaryje suvienijo savivaldybes: kokios rūšiavimo klaidos kainuoja daugiausia

    Nors Lietuvos savivaldybėse atliekų rūšiavimo situacija skiriasi, daugelis susiduria su tais pačiais klausimais – kaip paskatinti gyventojus rūšiuoti teisingai, kokios švietimo priemonės veikia geriausiai ir kaip jau pasiteisinusius sprendimus pritaikyti kitur. Būtent poreikis dalytis patirtimi ir ieškoti bendrų sprendimų rugpjūčio 27-ąją į Raudondvario dvarą subūrė daugiau kaip 100 specialistų iš Lietuvos savivaldybių, tarp jų – ir Zarasų rajono savivaldybės. Tokį susitikimą asociacija „Gamtos ateitis“ surengė pirmą kartą.

    „Mums svarbu iš pirmų lūpų išgirsti, su kokiais rūšiavimo ir gyventojų švietimo iššūkiais susiduria savivaldybės. Toks dialogas padeda geriau suprasti jų poreikius ir kitais metais švietimo programose pasiūlyti tikslingesnes, kiekvienai savivaldybei individualiai pritaikytas priemones“, – sako asociacijos „Gamtos ateitis“ direktorius Karolis Šiaudkulis.

    Renginį pradėjo istorija iš Everesto

    Susitikimą pradėjo alpinistas Saulius Damulevičius, pasidalijęs savo ekspedicijos į Everestą patirtimi. Jo pasakojime dėmesio teko ne tik fiziniams ir psichologiniams išbandymams kalnuose, bet ir žmogaus paliekamam pėdsakui – atliekų problemai aukštuminėse stovyklose ir vienoje atokiausių pasaulio vietų.

    Asmeninė alpinisto istorija tapo įžanga į platesnį pokalbį apie atsakomybę už aplinką ir priminė, kad atliekų problema neapsiriboja miestais ar kasdiene buitimi – žmogaus veiklos pėdsakai pasiekia net atokiausias pasaulio vietas.

    Kūrybinėse dirbtuvėse – atviras savivaldybių dialogas

    Didžioji susitikimo dalis buvo skirta kūrybinėms dirbtuvėms. Skirtingų savivaldybių atstovai pasiskirstė į mažesnes komandas, kuriose aptarė kasdienius iššūkius, dalijosi savo patirtimi ir kartu ieškojo praktiškai pritaikomų sprendimų.

    Diskusijose daug dėmesio skirta atliekų rūšiavimo įpročiams, gyventojų švietimui, komunikacijos priemonėms ir skirtingose savivaldybėse jau pasiteisinusioms praktikoms. Darbas mažesnėse komandose sudarė galimybę atvirai kalbėti ne tik apie tai, kas veikia, bet ir apie problemas, su kuriomis specialistai susiduria kasdien.

    Gerosios praktikos gali būti pritaikytos ir kitur

    Vienoje savivaldybėje pasiteisinusi švietimo priemonė, komunikacijos būdas ar praktinis rūšiavimo sprendimas gali tapti naudinga idėja ir kitai. Todėl svarbi susitikimo dalis buvo ne tik problemų įvardijimas, bet ir keitimasis gerosiomis praktikomis bei patirtimi.

    Apie 80 specialistų vienoje vietoje leido į atliekų rūšiavimo ir visuomenės švietimo klausimus pažvelgti per skirtingų Lietuvos miestų ir rajonų patirtis. Susitikimo pabaigoje komandos pristatė kūrybinių dirbtuvių rezultatus, pagrindines įžvalgas ir pasiūlytus sprendimus.

    Tiesioginis dialogas – pagrindas tikslingesnėms priemonėms

    Raudondvario dvare surengtas susitikimas tapo pirmuoju tokio formato „Gamtos ateities“ dialogu su Lietuvos savivaldybių specialistais. Jo metu išgirstos įžvalgos ir skirtingų savivaldybių patirtys bus svarbios planuojant kitų metų atliekų rūšiavimo švietimo priemones ir siekiant jas geriau pritaikyti prie konkrečių savivaldybių poreikių.

    „Gamtos ateitis“ dėkoja visoms susitikime dalyvavusioms Lietuvos savivaldybėms ir jų atstovams už atviras diskusijas, aktyvų įsitraukimą ir pasidalytą patirtį. Tiesioginis bendradarbiavimas su specialistais, kurie su rūšiavimo ir gyventojų švietimo klausimais dirba kasdien, leidžia geriau suprasti realius poreikius ir kartu ieškoti praktiškai pritaikomų sprendimų.

    Asociacijos „Gamtos ateitis“ inf. ir nuotr.

  • Plastiko buteliai ir seni žaislai virsta namų sienomis: kaip Meksikoje per 7 dienas pastato būstą

    Meksikos centrinėje dalyje veikianti perdirbimo iniciatyva rodo, kaip plastiko atliekos gali tapti statybine žaliava, o kartu padėti mažas pajamas gaunančioms šeimoms greičiau gauti būstą. Vietoje to, kad panaudoti buteliai, pakuotės ar sulūžę žaislai keliautų į sąvartynus, jie paverčiami sienų ir stogo plokštėmis.

    Projektas, kurį 2013 metais pradėjo socialinis verslas EcoDom Pueblos valstijoje, kasdien perdirba apie 5,5 tonos atrinktų plastiko atliekų. Iš jų gaminamos tvirtos plokštės, kurios naudojamos tiek atskiriems namams, tiek savivaldybių socialinio būsto programų priestatams.

    Technologinis procesas pradedamas nuo skirtingų plastiko rūšių surinkimo ir rūšiavimo, kad būtų pašalintos medžiagos, kurios kaitinamos galėtų išskirti pavojingus garus. Tuomet atrinktas plastikas susmulkinamas, o paruošta žaliava keliauja į pramonines krosnis.

    Plastikas kaitinamas maždaug iki 350 laipsnių Celsijaus, o po maždaug 30 minučių išlydyta masė presuojama hidrauliniu presu. Taip suformuojamos vientisos plokštės, kurios, kaip nurodoma, būna apie 2,4 metro ilgio, 1,2 metro pločio ir apie 2,5 centimetro storio.

    Gamyklos pajėgumai siekia apie 120 plokščių per dieną, o vienam maždaug 40 kvadratinių metrų namui reikia apie 80 plokščių. Skaičiuojama, kad tokiam būstui sunaudojama apie 2 tonos plastiko, o pats statybos procesas gali užtrukti apie 7 dienas.

    Meksika patenka tarp didžiausių plastiko vartotojų pasaulyje ir kasmet sugeneruoja milijonus tonų plastiko atliekų. Tuo pat metu šalis susiduria su įperkamo būsto trūkumu, ypač regionuose, kur skurdas ir socialinė atskirtis išlieka opia problema.

    EcoDom įkūrėjas Carlosas Danielis Gonzalezas yra pasakojęs, kad idėja gimė siekiant vienu metu spręsti dvi krizes: taršą ir būsto stoką. Pasak jo, Pueblos regione skurdo lygis yra aukštas, o dalis šeimų gyvena sąlygomis, kurios neatitinka net minimalių saugumo ir higienos standartų.

    „Vaikystėje prisimenu, kaip visur matydavau plastiką ir taršą, kurią jis kėlė mums ir gyvūnams. Man rūpėjo aplinka, todėl supratau, kad turiu sukurti sprendimą ir jam vadovauti“, – sakė Carlosas Danielis Gonzalezas.

    Modelis veikia ne tik kaip privati statybų paslauga: įmonė plokštes tiekia savivaldybėms ir nevyriausybinėms organizacijoms, kurios dalyvauja subsidijuojamose būsto programose. Tai leidžia vietos valdžiai greičiau įgyvendinti projektus, ypač kai reikia nedidelių, bet kokybiškų priestatų ar atskirų namų.

    Viešai skelbtuose pavyzdžiuose nurodoma, kad atskiros plokštės kainuoja kelias dešimtis eurų, o pagal socialines programas šeimos už dviejų kambarių būstą moka kelių šimtų eurų dydžio sumą. Tokie skaičiai gali skirtis priklausomai nuo savivaldybės, projekto apimties ir taikomų subsidijų.

    Įdomi šio modelio dalis yra poveikis neformaliems atliekų rinkėjams, kurie daugelyje Meksikos miestų yra svarbi atliekų grandinės dalis. EcoDom, siekdama stabilaus žaliavos srauto, taiko supirkimo susitarimus ir moka daugiau nei įprasti supirkėjai, taip didindama rinkėjų pajamas ir skatindama plastiką nukreipti nuo sąvartynų.

    EcoDom atvejis dažnai minimas kaip žiedinės ekonomikos pavyzdys, kai atliekos įgauna aukštesnę vertę ir tampa ilgalaikio naudojimo produktu. Įmonė skelbia siekianti didinti gamybą, plėsti sutartis Meksikoje ir ateityje perkelti modelį į kitas šalis, kur trūksta įperkamo būsto.

    Vis dėlto tokio sprendimo sėkmė priklauso nuo kelių veiksnių: nuoseklaus atliekų rūšiavimo, kokybės kontrolės, medžiagų saugos, statybos reglamentų ir savivaldybių gebėjimo finansuoti bei administruoti socialinio būsto programas. Kai šios grandys veikia kartu, plastikas, kuris šimtmečiams užterštų aplinką, gali tapti realia pagalba žmonėms.

  • ES naujos taisyklės automobiliams: nuo 2032 metų daugiau perdirbto plastiko, keisis ir utilizavimas

    Europos Sąjunga priėmė naujas taisykles, kurios turi iš esmės pakeisti automobilių perdirbimą ir medžiagų naudojimą gamyboje. Pagrindinis tikslas – uždaryti medžiagų ciklą, kad eksploataciją baigę automobiliai taptų žaliavų šaltiniu naujiems modeliams.

    Reglamentas numato reikalavimus visam automobilio gyvavimo ciklui – nuo projektavimo ir remonto iki išardymo, rūšiavimo bei perdirbimo. Dauguma nuostatų įsigalios nuo 2028 metų rugsėjo, o dalis prievolių bus taikomos palaipsniui vėlesniais metais.

    Perdirbtas plastikas taps privalomas

    Vienas aiškiausių pokyčių – privalomas perdirbtų medžiagų kiekis plastikuose, naudojamuose naujuose automobiliuose. Numatoma, kad nuo 2032 metų naujų tipų transporto priemonėse plastiko gaminiuose turės būti ne mažiau kaip 15 proc. perdirbto plastiko.

    Nuo 2036 metų šis reikalavimas didės iki 25 proc., o dalis perdirbto plastiko turės būti gauta būtent iš eksploataciją baigusių transporto priemonių. Praktikoje tai reiškia, kad automobilių pramonė vis labiau priklausys nuo stabilaus, atsekamo ir kokybiško perdirbtų žaliavų tiekimo.

    Gamintojams – didesnė atsakomybė

    Kita svarbi kryptis – išplėstinė gamintojų atsakomybė. Nuo 2029 metų gamintojai turės didesnę pareigą organizuoti ir finansuoti eksploataciją baigusių automobilių surinkimo bei tinkamo apdorojimo sistemas.

    Tai keičia santykį tarp gamintojų ir perdirbėjų: reikšmę turės ne tik surinktų automobilių kiekis, bet ir tai, kokios kokybės medžiagos grįžta į pramonę. Tokie reikalavimai didina spaudimą investuoti į demontavimo, rūšiavimo ir medžiagų išgryninimo technologijas.

    Kokius pokyčius pajus perdirbimo rinka

    Naujos taisyklės nenurodo vienos privalomos technologijos, tačiau aiškiai kelia rezultatų kartelę. Perdirbimo grandinėje bus svarbu užtikrinti saugų skysčių, baterijų ir kitų pavojingų komponentų pašalinimą, taip pat išvengti skirtingų medžiagų maišymo, kuris mažina žaliavų vertę.

    Rinkoje didės poreikis selektyviam ardymui ir tikslesnei separacijai, kad būtų galima patikimai atskirti plieną, aliuminį, varį ir plastikų frakcijas. Kartu augs atsekamumo, kokybės kontrolės ir dokumentavimo svarba, nes gamintojai turės pagrįsti, kokia perdirbtos žaliavos dalis panaudota.

    ES taip pat siekia, kad kuo daugiau medžiagų liktų Europos rinkoje, todėl stiprinama naudotų automobilių eksporto kontrolė, siekiant mažinti atvejus, kai atliekos išvežamos kaip tariamai tinkamos naudoti transporto priemonės. Bendra kryptis aiški: senas automobilis vis mažiau bus laikomas atlieka ir vis labiau – vertingų medžiagų sandėliu.