CP v2

Tag: Žuvis mityboje

  • Pigiau už lašišą, bet ne ką prastesnė: ši žuvis gali nustebinti nauda ir skoniu

    Lašiša, upėtakis ar lašišinė žuvis dažnai laikomos geriausiu pasirinkimu, kai kalbama apie vertingus baltymus ir omega-3 riebalų rūgštis. Tačiau yra gerokai pigesnė alternatyva, kuri daugeliu atvejų gali praturtinti mitybą ne mažiau. Vis dažniau dėmesį patraukia europinis ančiuvis, dar vadinamas ančiuviu.

    Ši nedidelė jūrinė žuvis išsiskiria tuo, kad joje gausu visaverčių baltymų, omega-3 riebalų rūgščių, vitamino D ir vitamino B12. Omega-3 siejamos su širdies ir kraujagyslių sistemos funkcija bei smegenų veikla, o vitaminas B12 svarbus nervų sistemai ir kraujodarai.

    Ančiuvis taip pat yra reikšmingas mikroelementų šaltinis, ypač seleno, kuris prisideda prie normalios imuninės sistemos veiklos. Dalis ančiuvių gaminių, ypač konservuotų ar marinuotų, gali turėti ir nemažai kalcio, jei vartojami su smulkiais kauliukais.

    Specialistai dažnai pabrėžia ir dar vieną praktinį aspektą: mažos, trumpai gyvenančios žuvys paprastai sukaupia mažiau teršalų nei didesnės plėšrios rūšys. Vis dėlto tai nėra universali taisyklė, nes galutinė sudėtis priklauso nuo konkretaus produkto, sugavimo vietos ir apdorojimo būdo.

    Renkantis ančiuvius verta atkreipti dėmesį į druską. Sūdyti, marinuoti ar aliejuje laikomi ančiuviai gali būti itin sūrūs, todėl dažniau tinka kaip pagardas, o ne didelė patiekalo dalis. Kasdieniam vartojimui palankesnis pasirinkimas yra švieži arba šaldyti ančiuviai, ruošiami namuose.

    Paprasčiausias būdas paruošti šią žuvį nereikalauja sudėtingų receptų. Nuvalytą žuvį galima lengvai pasūdyti, pagardinti pipirais, paprika ir citrinos sultimis, sudėti į kepimo indą su svogūnų žiedais bei citrinos griežinėliais ir kepti apie 15–20 minučių maždaug 190–200 laipsnių temperatūroje.

    Nors ančiuvis vargu ar visiškai pakeis lašišą, jis dažnai laimi kainos ir maistinės vertės santykiu. Norint mityboje daugiau žuvies, bet nepermokėti, tai gali būti vienas praktiškiausių pasirinkimų, ypač derinant su daržovėmis, kruopomis ar salotomis.

  • Lietuviai perka vietoj menkės ir poloko: ši žuvis turi daugiau vitamino D ir beveik neturi ašakų

    Ciarniakas, dar vadinamas juodadėme saida, vis dažniau atsiduria pirkėjų krepšeliuose kaip alternatyva menkei ar polokui. Ši menkinių šeimos žuvis vertinama dėl tvirtesnės mėsos, švelnaus skonio ir to, kad filė paprastai būna su labai nedaug ašakų.

    Prekyboje ji neretai pateikiama skirtingais pavadinimais, todėl dalis žmonių net nesupranta, kad renkasi ciarniaką. Specialistai primena, kad painioti jo su žodžiu „černiakas“ nereikėtų, nes tai yra visai kita reikšmė turintis medicininis terminas.

    Kas tai per žuvis?

    Ciarniakas gyvena šaltuose Šiaurės Atlanto vandenyse, kur žvejojamas jau dešimtmečius ir laikomas svarbia pramonine rūšimi. Kadangi tai artima menkei žuvis, jos panaudojimas virtuvėje daugeliui įprastas, tačiau skonis dažnai apibūdinamas kaip sodresnis.

    Mitybos požiūriu ciarniako filė išsiskiria tuo, kad yra liesa ir baltyminga, todėl tinka norintiems lengvesnių patiekalų. Maisto duomenų bazėse dažnai nurodoma, kad 100 gramų tokios žuvies gali turėti apie 80 kilokalorijų ir apie 18–20 gramų baltymų, nors tikslūs skaičiai priklauso nuo sugavimo vietos ir produkto apdorojimo.

    Vitaminas D ir kitos medžiagos

    Viena dažniausiai minimų priežasčių, kodėl ciarniakas lyginamas su menke ar poloku, yra vitamino D kiekis. Kai kuriuose mitybos šaltiniuose nurodoma, kad ciarniakas vitamino D gali turėti daugiau nei dalis kitų liesų menkinių žuvų, nors jis paprastai nusileidžia riebiosioms žuvims, tokioms kaip lašiša ar silkė.

    Be vitamino D, tokia žuvis gali būti jodo ir seleno šaltinis, o šios medžiagos svarbios skydliaukės veiklai ir antioksidacinei apsaugai. Vis dėlto mitybos specialistai pabrėžia, kad bendra nauda priklauso nuo visos mitybos, o ne vieno produkto.

    Kaip paruošti, kad būtų skanu?

    Ciarniako mėsa dažnai giriama už tai, kad termiškai apdorojant geriau išlaiko struktūrą ir ne taip greitai suyra kaip menkė. Dėl to jis tinka kepti orkaitėje, keptuvėje ar ant grilio, taip pat dėti į troškinius ir žuvies sriubas.

    Kasdieniam variantui dažniausiai pakanka druskos, pipirų, citrinos sulčių, česnako ir žolelių, o iškepus patiekti su bulvėmis, ryžiais ar daržovėmis. Perkant verta atkreipti dėmesį į kilmę, laikymo sąlygas ir tai, ar produktas nėra perteklinai glazūruotas, nes tai gali padidinti realią kainą už žuvies kiekį.

  • Ši nebrangi žuvis turi daugiau vitamino D nei menkė: mažai kaulų, daug baltymų

    Czarniakas, dar vadinamas juodąja menke, yra menkinių šeimos plėšri žuvis, aptinkama Šiaurės Atlanto regione, taip pat Šiaurės ir Norvegijos jūrose bei vakarinėje Baltijos jūros dalyje. Nors parduotuvėse jis sutinkamas gana dažnai, pirkėjai neretai jį praleidžia, rinkdamiesi įprastesnę menkę ar pollaką.

    Mitybos požiūriu tai liesa žuvis, kuri suteikia daug lengvai pasisavinamų baltymų ir palyginti nedaug riebalų. Dėl to ji dažnai rekomenduojama žmonėms, kurie nori didinti baltymų kiekį racione, bet kartu riboja bendrą kalorijų kiekį ir sočiuosius riebalus.

    Kitas svarbus privalumas – vitaminas D, kurio žuvyje paprastai yra daugiau nei daugelyje kitų kasdien vartojamų produktų. Skirtinguose šaltiniuose nurodoma, kad czarniako vitamino D kiekis gali būti labai konkurencingas ir kai kuriais atvejais lenkti dalį populiaresnių baltųjų žuvų, tačiau tikslūs skaičiai priklauso nuo žuvies kilmės, sezono ir apdorojimo.

    Vitaminas D svarbus imuninei sistemai, normaliai kaulų ir dantų būklei, raumenų funkcijai, taip pat padeda palaikyti kalcio ir fosforo apykaitą. Specialistai primena, kad šiaurės platumose, kur didelę metų dalį trūksta saulės, pakankamas vitamino D kiekis mityboje tampa ypač aktualus.

    Czarniako mėsoje taip pat randama jodo ir seleno – mikroelementų, svarbių normaliai skydliaukės veiklai ir antioksidacinei apsaugai. Be to, žuvyje yra B grupės vitaminų, kurie prisideda prie energijos apykaitos ir nervų sistemos funkcijų, todėl ji gali būti praktiškas pasirinkimas kasdieniam meniu.

    Dar viena priežastis, kodėl ši žuvis verta dėmesio, yra jos riebalų rūgščių sudėtis. Jūrinėse žuvyse esančios omega-3 riebalų rūgštys siejamos su palankiu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai, regėjimui ir smegenų veiklai, o mitybos gairėse žuvis dažnai minima kaip vienas patogiausių omega-3 šaltinių.

    Praktiniu požiūriu czarniakas patogus virtuvėje: jo mėsa šviesi, gana tvirta, kepant ar troškinant dažniausiai neištežta ir neišyra. Pirkėjai dažnai vertina ir tai, kad smulkių ašakų paprastai būna mažiau, todėl žuvį lengviau patiekti šeimai.

    Kainos atžvilgiu ši žuvis neretai būna pigesnė alternatyva menkei, todėl gali tapti sprendimu ieškantiems kokybiško baltymų šaltinio už priimtinesnę sumą. Galutinė kaina priklauso nuo to, ar perkama šviežia, ar šaldyta žuvis, taip pat nuo kilmės šalies ir sezoniškumo.

    Ruošiant czarniaką dažnai pakanka paprastų derinių: česnako, citrinos sulčių, žolelių ir lengvo garnyro iš daržovių ar bulvių. Jį galima kepti orkaitėje, ant keptuvės ar grilyje, o neutralus, bet šiek tiek ryškesnis jūrinis skonis leidžia pritaikyti ir aštresnius prieskonius.