Ukrainos gėluosiuose vandens telkiniuose sparčiau fiksuojamos invazinės žuvų rūšys, kurios dėl panašios išvaizdos klaidina žvejus. Mokslininkai įspėja, kad jos ne tik neauga iki laimikiui įprasto dydžio, bet ir gali smarkiai pakeisti vietines žuvų bendrijas.
Apie plitimą viešai kalbėjo Ukrainos Nacionalinės mokslų akademijos Jūrų biologijos instituto mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Jurijus Kvačas. Pasak jo, vandens telkiniuose vis dažniau aptinkamas invazinis amerikietiškas juodasis šamukas, kurį žvejai neretai palaiko europinio šamo jaunikliu.
„Gėluose vandens telkiniuose matome invazinės rūšies, amerikietiško juodojo šamuko, plitimą“, – sakė Jurijus Kvačas.
Mokslininko teigimu, anksčiau Ukrainoje buvo fiksuojamas daugiausia amerikietiškas rudas šamukas, tačiau jis nebuvo plačiai įsitvirtinęs ir dažniausiai minėtas Vakarų Ukrainoje. Pastaruoju metu dažniau registruojamas juodasis šamukas, kuris, specialistų vertinimu, gali būti agresyvesnis kitų rūšių atžvilgiu.
Didžiausia problema, anot ekspertų, kyla dėl klaidingų lūkesčių: sugavę panašiai atrodantį mažą šamą, dalis žvejų jį paleidžia arba net perkelia į kitus telkinius tikėdamiesi, kad žuvis užaugs. Tačiau amerikietiški šamukai paprastai visą gyvenimą išlieka nedideli ir nesiekia pramoninei žvejybai patrauklaus dydžio.
„Žmonės mano, kad tai mums įprastas europinis šamas, todėl paleidžia žuvį atgal, tikėdamiesi, kad ji užaugs. Tačiau amerikietiškas šamukas didelis netaps: jis pradeda sparčiai daugintis išlikdamas mažas ir kartu mažina kitų žuvų išteklius“, – sakė Jurijus Kvačas.
Pasak mokslininkų, šamukai dažniausiai užauga iki 10–15 centimetrų, o retais atvejais pasiekia 20–25 centimetrus. Dėl to jie neturi reikšmingos ekonominės vertės, bet gali daryti spaudimą ekosistemai, ypač kai populiacija gausiai išplinta mažesniuose, uždaruose ar silpniau valdomuose tvenkiniuose.
Specialistai atkreipia dėmesį, kad invazinių rūšių plitimą dažnai paspartina žmogaus veikla. Vienas pagrindinių kelių yra žuvinimas, kai kartu su įsigytu mailiumi į tvenkinius patenka ir nepageidaujamos rūšys, vėliau tampančios dominuojančios.
Kita invazinė žuvis, kurią mokslininkai mini kaip vis dažniau pasitaikančią, yra rotanas. Jo natūralus arealas siejamas su Kinija ir Rusija, o į naujus regionus ši rūšis dažnai patenka būtent per žuvinimui skirtų mailiaus partijų judėjimą.
Pasak Jurijaus Kvačo, rotanas kai kuriose vietovėse anksčiau buvo dažniau fiksuojamas Vakarų Ukrainoje ir aplink sostinę, tačiau dabar aptinkamas ir rytiniuose regionuose. Ši žuvis laikoma agresyvia, nes minta kitų žuvų mailiumi ir gali greitai pakeisti tvenkinio žuvų sudėtį.
Mokslininkai pabrėžia, kad invazinės rūšys dažniausiai geriausiai įsitvirtina ten, kur ekosistema jau patiria stresą dėl taršos, hidrologinių pokyčių ar per intensyvaus naudojimo. Tokiose sąlygose vietinėms rūšims sunkiau konkuruoti, o invazinės žuvys lengviau išnaudoja maisto ir buveinių nišas.
Ekspertai ragina žvejus ir tvenkinių savininkus elgtis atsakingai: neperkelti sugautų žuvų į kitus telkinius, o žuvinant rinktis patikimus tiekėjus ir, kiek įmanoma, užtikrinti mailiaus kilmės kontrolę. Tai vienas praktiškiausių būdų sumažinti riziką, kad invazinės rūšys toliau plėsis ir išstums vietines žuvis.
Leave a Reply