Per kilimą ir nusileidimą dalis keleivių pastebi neįprastą dalyką: skrydžio palydovai saugos kėdėse sėdi įtempę kūną, suglaudę kojas, o delnai būna pakišti po šlaunimis arba laikomi ant kelių. Tai nėra „patogumo“ poza ar įprotis, o standartinė saugos procedūra, skirta kritinėms skrydžio fazėms.
Tokios fazės laikomos pačios rizikingiausios, nes būtent riedėjimo, kilimo ir nusileidimo metu įvyksta didelė dalis incidentų, kai prireikia greitos įgulos reakcijos. Dėl to palydovai tuo metu privalo būti ne tik prisisegę, bet ir užimti pozą, kuri sumažintų traumų tikimybę staigaus smūgio ar labai stipraus stabdymo atveju.
Kaip veikia saugos poza?
Skrydžio palydovas saugos kėdėje priglaudžia nugarą ir kaklą prie atlošo, suglaudžia kelius ir pėdas, o kojas tvirtai remia į grindis. Rankos dažniausiai laikomos ant kelių arba pakištos po šlaunimis, o alkūnės prispaudžiamos arčiau kūno.
Delnų padėtis čia svarbi: taip „užfiksuojamas“ viršutinis kūnas ir sumažinama tikimybė, kad smūgio metu rankos nevalingai trenkis į porankius, diržą ar kitus kietus paviršius. Kartu tai padeda palydovui išlaikyti stabilią laikyseną ir greičiau atgauti kontrolę po staigaus judesio.
Kodėl poza gali skirtis priklausomai nuo kėdės krypties?
Ne visos įgulos kėdės lėktuve yra atsuktos į priekį: dalis jų gali būti nukreiptos į saloną arba prieš skrydžio kryptį. Dėl to skiriasi ir kojų padėtis, nes skirtinga kryptis reiškia kitokią jėgų veikimo kryptį staigaus stabdymo ar smūgio metu.
Jeigu kėdė atsukta į priekį, pėdos dažniau laikomos kiek „po savimi“, kad keliai ir klubai būtų stabilesni. Jei kėdė atsukta atgal, pėdos gali būti šiek tiek pastumtos į priekį, kad kūnas būtų geriau „užrakintas“ diržo ir sėdynės geometrijos.
Ką tuo metu daro įgula?
Kai palydovai sėdi saugos kėdėse, jie ne šiaip laukia signalo atsisegti. Praktikoje tuo metu atliekamas trumpas aplinkos patikrinimas: ar pasiekiama gelbėjimo įranga, ar niekas neužstoja praėjimų, ar durų zona paruošta galimam veiksmui, jei situacija staiga pasikeistų.
Šis „tylus“ pasirengimas yra viena priežasčių, kodėl įgula per kritines fazes prašo keleivių susisegti diržus, pakelti stalelius ir atitraukti užuolaidėles nuo langų. Tokie reikalavimai užtikrina, kad prireikus evakuacijos būtų mažiau kliūčių, o salono būklę būtų lengviau įvertinti iš karto.
Retesnės avarinės padėtys
Be įprastos saugos pozos, avarinėse situacijose gali būti taikomos ir kitos, labiau apsauginės laikysenos. Pavyzdžiui, kai kuriuose mokymuose numatoma galvos apsaugos padėtis, kai rankos sudedamos taip, kad geriau pridengtų galvą ir veidą nuo galimų smūgių ar salone judančių daiktų.
Konkrečios detalės gali skirtis priklausomai nuo oro linijų procedūrų ir orlaivio tipo, tačiau principas tas pats: kritinėmis fazėmis įgula sėdi taip, kad sumažintų traumų riziką ir galėtų kuo greičiau pradėti veikti, jei prireiktų padėti keleiviams.
Leave a Reply