Šokoladas Europoje dažnai pristatomas kaip nekaltas malonumas, tačiau jo kaina neretai slepia skaudžią realybę: vaikų darbą, ūkininkų išnaudojimą ir miškų naikinimą kakavos auginimo regionuose. Didžiausia pasaulio kakavos dalis užauginama Vakarų Afrikoje, ypač Dramblio Kaulo Krante ir Ganoje, o būtent čia fiksuojamos didžiausios socialinės ir aplinkosaugos rizikos.
Šias problemas viešai kelia ir šokolado gamintoja „Tony’s Chocolonely“, įkurta 2005 metais Nyderlanduose. Įmonės vadovas Douglasas Lamontas interviu Euronews teigė, kad tikslas nėra vien pardavimų augimas: didesnės apimtys, jo žodžiais, turi reikšti daugiau etiškai įsigytų pupelių ir realesnį pokytį ūkininkams vietoje.
Kas vyksta kakavos tiekimo grandinėje
Tarptautinės organizacijos jau ne vienerius metus perspėja, kad kakavos sektoriuje išlieka didelė vaikų darbo rizika, ypač ten, kur šeimos gyvena žemiau skurdo ribos ir neturi galimybių samdyti suaugusių darbuotojų. Skurdas tiesiogiai susijęs su tuo, kad ūkininkai už kakavą dažnai gauna per mažai, jog galėtų užtikrinti bazines šeimos išlaidas, įskaitant vaikų mokslą.
„Tony’s Chocolonely“ teigia savo tiekimo grandinėje šią riziką sumažinusi iki maždaug 4 proc., kai platesniame sektoriuje problema išlieka reikšminga. Įmonė pabrėžia atsekamumą ir ilgalaikius ryšius su kooperatyvais, nes be aiškios kilmės duomenų sunku ne tik įvertinti rizikas, bet ir realiai jas mažinti.
„Konkuruokime lentynoje, bet bendradarbiaukime tiekimo grandinėje“, – sakė Douglasas Lamontas.
Kodėl šokoladas brango ir ką tai reiškia
Pastaraisiais metais kakavos pupelių kainos patyrė didelius svyravų: derlių veikė ekstremalūs orai, ligos, senstantys kakavmedžių plantacijų plotai ir investicijų trūkumas ūkiuose. Dėl šių priežasčių šokolado produktų kainos daugelyje Europos rinkų kilo, o vartotojai vis dažniau pastebėjo, kad net įprasti batonėliai pabrango labiau nei daugelis kitų maisto prekių.
Euronews pateikiama informacija rodo, kad 2025 metais vartotojų šokolado kainos Europos Sąjungoje vidutiniškai didėjo apie 17,9 proc., o 2026 metais dalis spaudimo sumažėjo, pupelių kainoms kritus dėl geresnių derlių ir silpnesnės paklausos. Vis dėlto verslai ir nevyriausybinės organizacijos pabrėžia, kad žemos žaliavos kainos nebūtinai yra gera žinia, jei jos reiškia dar mažesnes pajamas ūkininkams.
„Mes nesidžiaugiame rinkoje nukritusiomis kainomis. Mums reikia nuoseklios, stiprios pragyvenimo pajamas užtikrinančios kainos ūkininkui“, – sakė Douglasas Lamontas.
Naujos ES taisyklės ir atsekamumo spaudimas
Vienu svarbiausių pokyčių laikomas Europos Sąjungos miškų naikinimo reglamentas, kuriuo siekiama, kad į ES rinką nepatektų produktai, susiję su miškų naikinimu ar miškų degradacija. Kakava patenka į reglamento taikymo sritį, todėl įmonėms tenka pareiga įrodyti žaliavos kilmę ir pateikti patikrinamus duomenis apie tiekimo grandinę.
Pramonėje tai reiškia papildomas sąnaudas ir procesus, tačiau kartu didesnį skaidrumą: kai įmonės privalo žinoti, iš kurių ūkių atkeliavo kakava, atsiranda daugiau galimybių identifikuoti rizikas, tiksliau nukreipti paramą ūkininkams ir mažinti spaudimą plėsti plantacijas miškų sąskaita.
„Kai pažįsti savo ūkininką, atsiranda tiesioginis ryšys ir tampa aiškiau, kaip mokėti pragyvenimo pajamas užtikrinančią kainą“, – sakė Douglasas Lamontas.
„Tony’s Chocolonely“ pavyzdys rodo, kad etiškesni sprendimai dažnai remiasi ne vien deklaracijomis, o ilgalaikiais kontraktais, kainų priedais ir aiškia atsekamumo sistema. Tačiau plačiajai rinkai tai tampa ne pavienių prekės ženklų pasirinkimu, o vis labiau privalomu standartu, kurį formuoja reguliavimas ir vartotojų lūkesčiai.
Leave a Reply