Nauji vėjo jėgainių modeliai skleidžia stipresnius infragarsus: ką rodo Švedijos tyrimai?

Kodėl vėl kalbama apie infragarsą?

Infragarsas – itin žemo dažnio garso bangos, kurių žmogus dažniausiai negirdi, tačiau jos sklinda aplinkoje iš įvairių šaltinių: audrų, transporto ar pramonės įrenginių. Vėjo jėgainės taip pat generuoja infragarsą, o diskusijos dėl jo poveikio kyla kaskart, kai statomos didesnės ir galingesnės turbinos.

Naujausi Švedijoje atlikti darbai rodo, kad šiuolaikinės didelės vėjo turbinos gali skleisti stipresnius infragarsus, nei manyta anksčiau. Kartu pabrėžiama, kad vien didesni rodikliai dar nereiškia įrodyto pavojaus sveikatai, tačiau jie verčia tikslinti matavimo metodus ir geriau suprasti realias sąlygas gyvenvietėse.

Uppsalos mokslininkų signalas ir audito atsakas

Uppsalos universiteto tyrėjai atkreipė dėmesį, kad ankstesnės matavimo ir modeliavimo praktikos galėjo nuvertinti tiek infragarso lygį, tiek jo sklidimo atstumą, ypač vertinant naujesnių konstrukcijų turbinas. Jų teigimu, didesnis rotoriaus skersmuo ir kitoks darbo režimas keičia garso pobūdį, o ypač išryškėja pulsuojantis komponentas.

Į šias publikacijas sureagavo Švedijos atsinaujinančios energetikos sektorius: „Green Power Sweden“ užsakymu parengtoje apžvalgoje teigiama, kad turimi duomenys šiuo metu nepatvirtina, jog gyvenamuosius namus pasiekiantis vėjo jėgainių infragarsas būtų žalingas sveikatai. Vis dėlto ir šiame vertinime akcentuojama, kad reikia tikslesnių ir ilgesnės trukmės tyrimų, kad būtų galima patikimai atskirti technologinius pokyčius nuo aplinkos veiksnių.

Ką rodo matavimai ir kodėl rezultatai skiriasi?

Švedijoje analizuoti matavimai iš dviejų skirtingų vėjo parkų, kurie skyrėsi tiek turbinų dydžiu, tiek vietovės reljefu. Vienoje vietoje buvo daug maždaug 200 metrų aukščio turbinų, kitoje – mažesnis parkas, tačiau su didesnėmis turbinomis, o tai leidžia lyginti ne tik mastą, bet ir konstrukcijų ypatybes.

Tyrėjai naudojo kompiuterinį modeliavimą, siekdami tiksliau atkartoti realias sąlygas: reljefo nelygumus, atviras erdves ir besikeičiančią meteorologiją. Būtent vėjas, temperatūros sluoksniavimasis ir vietovės ypatybės gali lemti, kaip toli sklinda žemų dažnių komponentai ir kodėl skirtingose vietose gyventojų patirtys gali būti nevienodos.

Publikacijose pabrėžiama, kad užfiksuotas stipresnis infragarso signalas savaime neįrodo ilgalaikės žalos. Didžiausia spraga – ilgalaikiai sveikatos tyrimai, kuriuose būtų vertinama ne tik trumpalaikė savijauta, bet ir miegas, streso rodikliai bei individualus jautrumas triukšmui per ilgesnį laikotarpį.

Ne vien infragarsas: kas žmonėms labiausiai trukdo?

Akustikos specialistai atkreipia dėmesį, kad gyventojų skundai dažnai susiję ne vien su infragarso tema, o su bendra triukšmo patirtimi. Turbinų garsas gali būti suvokiamas kaip labiau varginantis dėl pulsuojančio ritmo, veikimo visą parą ir to, kad nuo jo sunku „atsijungti“, net jei bendras garsumo lygis nėra išskirtinai didelis.

Triukšmo erzinimas priklauso ir nuo socialinių aplinkybių: ar vyko konsultacijos su bendruomene, ar aiškios kompensavimo ir naudos schemos, kokiu atstumu stovi turbinos, ar jos matomos iš namų. Dėl to vien decibelų skaičius ne visada paaiškina, kodėl vienur konfliktų mažiau, o kitur – daugiau.

Švedijos vertinimu, esamos aplinkos triukšmo valdymo taisyklės kol kas laikomos pakankamomis, tačiau abi pusės sutaria dėl vieno: matavimų kokybė ir tyrimų trukmė turi gerėti. Kuo daugiau vėjo jėgainių statoma ir kuo jos didesnės, tuo svarbiau turėti palyginamus, skaidrius ir praktiškai pritaikomus duomenis.