Sidabriškieji debesys danguje: kada ir kur juos geriausia pamatyti Lietuvoje šią vasarą

Sidabriškieji debesys, dar vadinami švytinčiais nakties debesimis, yra vienas įspūdingiausių vasaros dangaus reiškinių. Mokslinėje literatūroje jie dažniausiai įvardijami kaip mezosferos debesys, nes formuojasi itin aukštai, maždaug 75–85 kilometrų aukštyje.

Palyginimui, įprasti debesys, kuriuos matome kasdien, dažniausiai laikosi nuo kelių šimtų metrų iki maždaug 7 kilometrų aukščio. Dėl to sidabriškieji debesys išlieka apšviesti Saulės spindulių net tada, kai prie žemės jau sutemę, ir danguje įgauna sidabriškai melsvą, kartais perlamutrinį atspalvį.

Šie debesys susidaro iš labai smulkių ledo kristalų, kurie nusėda ant mikrodalelių, tarp jų ir kosminės kilmės dulkių. Tikslios susidarymo detalės vis dar tiriamos, tačiau žinoma, kad reiškiniui ypač svarbios labai žemos mezosferos temperatūros ir pakankamas vandens garų kiekis dideliame aukštyje.

Lietuvoje sidabriškųjų debesų sezonas paprastai tęsiasi nuo gegužės vidurio iki rugpjūčio pabaigos, o geriausios sąlygos dažniausiai pasitaiko birželį ir liepą. Būtent tada mezosfera pasiekia žemiausias sezono temperatūras, o reiškinys neretai būna ryškiausias.

Didžiausia tikimybė juos pamatyti yra vėlai vakare ir paryčiais, kai Saulė būna maždaug 6–16 laipsnių žemiau horizonto. Praktikoje tai dažnai atitinka laiką apie 22.00–1.00 valandą ir trumpą intervalą prieš aušrą, nors tikslus metas priklauso nuo paros ir sezono.

Stebėjimui nereikia teleskopo ar specialios įrangos, tačiau svarbu turėti kuo atviresnį vaizdą į šiaurinį horizontą. Geriausiai tinka vietos toliau nuo miesto šviesų, nes šviesos tarša mažina kontrastą ir subtilios struktūros gali tiesiog „pranykti“ dangaus fone.

Sidabriškieji debesys dažnai atrodo kaip plonos, banguojančios juostos ar švytinčios gijos žemai virš šiaurės. Jie gali išsilaikyti kelias ar keliolika minučių ir keisti formą, o nuotraukose neretai matosi ryškiau nei plika akimi, ypač fotografuojant ilgesniu išlaikymu.

Mokslininkams šis reiškinys svarbus ne tik dėl grožio. Stebint sidabriškųjų debesų dažnį ir ryškumą, galima geriau suprasti procesus viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, o kai kurie tyrimai sieja ilgalaikes tendencijas su mezosferos temperatūrų kaita ir vandens garų pokyčiais, kurie gali būti susiję ir su platesniais klimato procesais.