Naminis paštetas – vienas geriausių būdų pasirūpinti, kad šventinis stalas džiugintų ir kvapu, ir skoniu. Velykoms verčiau nepasikliauti parduotuviniais gaminiais, kurių kokybė neretai kelia abejonių dėl sudėties ir įvairių priedų. Kur kas patikimiau paštetą pasigaminti patiems, iš kelių rūšių mėsos, laikantis tinkamų proporcijų – tuomet rezultatas būna švelnios tekstūros, sodraus aromato ir malonaus skonio.
Svarbiausia taisyklė – geras paštetas neturėtų būti gaminamas tik iš vienos rūšies mėsos. Geriausią efektą duoda kelių rūšių derinys: jos papildo viena kitą skoniu ir riebalų kiekiu, todėl paštetas išeina nei sausas, nei pernelyg riebus.
Dažniausiai pagrindą sudaro kiauliena, nes ji suteikia sultingumo ir ryškesnį skonį. Tam ypač tinka mentė arba sprandinė – šios dalys turi pakankamai riebalų, todėl paštetas neišsausėja. Prie kiaulienos verta pridėti paukštienos (vištienos arba kalakutienos), kuri suteikia lengvumo.
Dar vienas svarbus komponentas – jautiena arba veršiena. Net nedidelis jų kiekis pagilina skonį ir suteikia šventiškesnio charakterio. Norint tradiciškesnio varianto, galima įdėti ir žvėrienos arba subproduktų (pavyzdžiui, kepenėlių) – jie sustiprina aromatą ir pagerina konsistenciją. Vis dėlto su kepenėlėmis svarbu nepersistengti, nes per didelis jų kiekis gali užgožti kitus skonius ir suteikti kartumo.
Jei norisi pašteto, kuris būtų ir sultingas, ir kvapnus, ir lengvai pjaustomas bei tepamas ant duonos, verta rinktis aiškų kelių mėsos rūšių derinį. Norint ryškesnio skonio, galima pridėti nedidelį kiekį žvėrienos, tačiau tuomet būtina atidžiai sureguliuoti proporcijas ir prieskonius, kad intensyvus skonis neuždominuotų viso patiekalo.
Didžiausios klaidos prasideda dar apsiperkant. Viena dažniausių – rinktis pernelyg liesą mėsą. Jei paštetas bus gaminamas tik iš vištienos ar kalakutienos, nepridėjus riebesnių dalių, jis greičiausiai išeis sausas ir trapus.
Kita klaida – nepakankama įvairovė. Paštetas iš vienos mėsos rūšies dažnai būna „plokščio“ skonio, be gylio. Tačiau pasitaiko ir priešingas kraštutinumas: per daug riebių gabalų, dėl kurių paštetas tampa sunkus, pernelyg riebus ir „teplus“.
Vien mėsos pasirinkimas – tik pusė darbo. Ne mažiau svarbus ir paruošimas prieš malimą bei kepimą.
1. Mėsą verta iš anksto išvirti arba troškinti su daržovėmis, pavyzdžiui, morkomis, salieru ir svogūnu. Taip mėsa prisigeria skonio ir išlieka sultinga. Gautą sultinį naudinga pasilikti – jis pravers reguliuojant masės drėgnumą.
2. Išvirtą ar ištroškintą mėsą reikėtų labai gerai sumalti, geriausia – du kartus. Tuomet masė tampa vientisa, nelieka kietų gabalėlių. Kepenėles pravartu trumpai apkepinti – taip pašalinamas drėgmės perteklius ir pagerėja skonis.
3. Pabaigoje masę reikia kruopščiai išminkyti, kad ingredientai tolygiai susijungtų, o paštetas įgautų tinkamą struktūrą. Jei masė per sausa, įpilkite šiek tiek sultinio. Jei per skysta – sutirštinkite, pavyzdžiui, piene pamirkytu batonu ar kiaušiniu.
Paruoštą masę sudėkite į formą ir kepkite apie 1–1,5 valandos. Atvėsusį paštetą galima išversti į lėkštę, supjaustyti ir Velykoms papuošti, pavyzdžiui, daigintomis sėklomis ar žalumynais.
Leave a Reply