Didįjį šeštadienį daugelis į namus grįžta su krepšeliu, pilnu šventinių produktų. Tačiau tikrasis iššūkis dažnai prasideda vėliau, kai paaiškėja, kad maisto per daug ir visko suvalgyti nepavyks. Tuomet kyla klausimas: ką daryti su nevalgytais šventinto krepšelio produktais ir ar juos apskritai galima išmesti?
Praktiškai nevalgytą maistą galima išmesti, jei jis jau nebetinkamas vartoti. Net ir šventinti produktai išlieka pavaldūs pagrindinėms higienos bei maisto saugos taisyklėms. Jei maistas nemaloniai kvepia, pakito spalva, konsistencija, arba jis per ilgai stovėjo ne šaldytuve, jo valgyti nereikėtų vien todėl, kad jis buvo šventiniame krepšelyje.
Visgi daugeliui svarbus ir simbolinis šventinimo prasmės aspektas, todėl maisto išmetimas gali kelti vidinį diskomfortą. Tokiu atveju pirmiausia verta įvertinti, ar produktus dar galima panaudoti, saugiai laikyti, užšaldyti ar atiduoti kitiems. Tik tada, kai maistas iš tiesų nebetinkamas vartoti, jo atsisakymas yra racionalus sprendimas. Kai kurie žmonės tokių likučių nemeta į šiukšliadėžę: pavyzdžiui, kiaušinių lukštus užkasa sode, o duoną sutrupina ir supila į lesyklas paukščiams.
Pirmasis žingsnis po švenčių – įvertinti, ar produktai vis dar saugūs. Dažnai vadovaujamasi principu „gaila išmesti, tai suvalgysime“, tačiau tai ne visada gera mintis. Šventiniai patiekalai neretai ilgai stovi ant stalo, būna ne kartą išimami iš šaldytuvo ir vėl padedami, perkelinėjami iš vieno indo į kitą. Ypač atsargiai reikėtų elgtis su kietai virtais kiaušiniais, balta dešra, mėsos gaminiais, paštetais, majonezinėmis salotomis, kreminiais desertais ir pieno produktais.
Jei kyla abejonių, geriau tokio maisto nevalgyti. Apsinuodijimas maistu po švenčių pasitaiko dažniau, nei daugeliui atrodo, ypač vartojant baltymingus, greitai gendančius produktus.
Jeigu produktai vis dar švieži ir skanūs, juos galima panaudoti kituose patiekaluose arba atiduoti tiems, kam reikia.
Kiaušinius galima panaudoti įvairiai: dėti į salotas, gaminti užtepėles, įmaišyti į kepinius ar panaudoti pusryčiams. Dešrą ir mėsos gaminius galima įkomponuoti į troškinius, sriubas, apkepus, omletus ar sumuštinius. Duona pravers ruošiant skrebučius, džiūvėsėlius, džiūvėsėlių trupinius ar karštus sumuštinius.
Krienai, jei liko indelyje, gali būti panaudoti padažams, sumuštinių užtepėlėms ar marinatams. O šviežumą išlaikiusius pyrago gabalėlius verta užšaldyti.
Šiuos produktus galima ir atiduoti kitiems, tačiau tik tuomet, jei maistas yra šviežias, saugus ir buvo tinkamai laikytas. Jei po švenčių liko per daug, verta pasidalyti su artimaisiais, kaimynais arba nunešti į maisto dalijimosi vietas.
Atidavimui tinka sandariai supakuoti, švieži, be gedimo požymių, greitai suvartojami produktai. Nereikėtų perduoti maisto „per prievartą“ vien tam, kad pačiam nieko nereikėtų išmesti – kitiems skirtas maistas turi būti tokios būklės, kokios nebijotumėte patiekti savo šeimai.
Kiaušiniai, net ir virti, gali kelti riziką, jei buvo ilgai laikomi kambario temperatūroje, ne kartą pernešinėjami ar laikyti nulupti ir perpjauti. Virtus kiaušinius geriausia laikyti šaldytuve ir suvalgyti kuo greičiau. Jei atsirado keistas kvapas, paviršius tapo drėgnas ar slidus, jų valgyti nebereikėtų.
Dar didesnio atsargumo reikia įdarytiems kiaušiniams ar patiekalams su majonezu. Tokie produktai neturėtų ilgai stovėti šilumoje, o ilgas laikymas ant stalo gerokai paspartina gedimą.
Mėsos gaminiai ir dešra taip pat greitai praranda šviežumą, ypač jau supjaustyti. Jei ilgai gulėjo lėkštėje, galėjo apdžiūti arba pradėti gesti. Vertinant jų tinkamumą svarbu ne tik galiojimo terminas, bet ir kvapas bei išvaizda.
Duoną dažniausiai išgelbėti lengviau. Jei nėra pelėsio, apdžiūvusi duona gali būti panaudota daugeliu būdų: skrebučiams, džiūvėsėliams, apkepams. Tačiau pelėsio apimtų kepinių negalima „nupjauti“ ir valgyti toliau.
Jei produktai sugedo ir juos būtina išmesti, verta tai daryti atsakingai. Organinės atliekos, tokios kaip kiaušinių lukštai, duonos gabalėliai, daržovių ar mėsos likučiai, turėtų būti rūšiuojamos pagal vietos taisykles. Kadangi jos skiriasi priklausomai nuo savivaldybės, geriausia vadovautis konkrečioje vietovėje galiojančia tvarka.
Taip pat svarbu nepilti riebalų, padažų ir maisto likučių į kriauklę – tai paprastas būdas užkimšti vamzdžius. Geriau riebalus nupilti į atskirą indą, o likučius išmesti pagal rūšiavimo taisykles. Kai kurias atliekas galima kompostuoti, pavyzdžiui, kiaušinių lukštus.
Paprasčiausias būdas išvengti šio galvosūkio po švenčių – ruošti mažesnį krepšelį. Šventintas krepšelis turi simbolinę reikšmę, todėl nebūtina dėti didelių maisto kiekių. Pakanka mažų porcijų tų produktų, kurie tikrai bus suvalgyti.
Toks sprendimas turi kelis privalumus: mažina švaistymą, padeda planuoti pirkinius ir leidžia išlaikyti tradicijos prasmę be pertekliaus. Užuot po švenčių svarstę, ką daryti su nevalgytais šventinto krepšelio produktais, galima pasirūpinti, kad jų paprasčiausiai liktų kuo mažiau.
Leave a Reply