Lenkai jungiantis į NATO oro flotilę – ką tai reikštų saugumui ir kiek kainuotų?

Bendra NATO idėja

NATO šalyse bręsta iniciatyva bendrai įsigyti ir eksploatuoti strateginio transporto lėktuvų flotilę, kurią kurtų Belgija, Kroatija, Prancūzija, Ispanija, Turkija, Jungtinė Karalystė ir Lenkija. Pagrindinis tikslas – mažinti Europos valstybių spragas strateginio oro transporto srityje ir greičiau reaguoti į krizes.

Tokie projektai paprastai kuriami tam, kad brangi technika ir infrastruktūra būtų finansuojama dalijantis sąnaudomis. Vietoj to, kad kiekviena šalis viena pati pirktų lėktuvus, valstybės įsigyja naudojimo teisę ir dalį pajėgumų, kai jų realiai prireikia.

Ką duotų A400M

Dažniausiai minima platforma – „Airbus“ A400M Atlas, vienas sunkiausių šiuo metu gaminamų karinių transporto lėktuvų Europoje. Gamintojo ir NATO naudojimo praktika rodo, kad tai universalus orlaivis, pritaikytas tiek kariuomenės perdislokavimui, tiek didelių krovinių gabenimui ilgesniais atstumais.

A400M gali gabenti iki 37 tonų krovinį ir, priklausomai nuo užduoties profilio, įveikti didelius nuotolius vienu užpylimu. Svarbus privalumas – galimybė leistis ne tik paruoštuose aerodromuose, bet ir ant prastesnės dangos, kas karo ar humanitarinių operacijų metu suteikia daugiau lankstumo.

Šie lėktuvai taip pat gali būti pritaikyti degalų papildymui ore, tačiau tai nėra identiška specializuotiems tankeriams. Dalis orlaivių tipų, įskaitant kai kuriuos JAV gamybos naikintuvus, gali reikalauti papildomų techninių sprendimų, kad degalų papildymas būtų suderinamas su konkrečiomis sistemomis.

Kaip veikia panašūs modeliai

NATO jau turi bendros eksploatacijos pavyzdį – Strategic Airlift Capability programą, pagal kurią keliolika šalių, įskaitant Lenkiją, naudojasi trimis C-17 Globemaster III lėktuvais. Jie bazuojami NATO bazėje Pápa Vengrijoje ir skirti itin sunkiems, strateginiams pervežimams.

Kita svarbi analogija – Multinational Multi-Role Tanker Transport Fleet programa, kurioje šalys ne „nusiperka“ konkretų lėktuvą, o finansuoja projektą ir įgyja tam tikrą metinių skrydžio valandų krepšelį. Šiuo modeliu eksploatuojami „Airbus“ A330 MRTT, o programą administruoja NATO paramos ir įsigijimų agentūra NSPA.

Tokia schema reiškia, kad valstybės planuoja pajėgumus pagal realų poreikį, bet kartu turi taikytis prie bendro grafiko ir riboto valandų skaičiaus. Jei poreikis didėja, dažnai atsiranda spaudimas plėsti flotilę ir įsigyti papildomų orlaivių.

Ką tai reikštų Lenkijai

Lenkijai, kaip rytinio NATO sparno valstybei, strateginis oro transportas yra ypač aktualus dėl karių, technikos ir atsargų perdislokavimo tempo. Praktikoje tokie pajėgumai svarbūs ne tik karinėms užduotims, bet ir medicininei evakuacijai bei piliečių išgabenimui iš pavojingų regionų.

Vis dėlto dalyvavimas bendroje flotilėje kelia klausimą, kiek šalis nori remtis nuomojamu pajėgumu, o kiek – turėti savą, pilnai nacionalinę kontrolę užtikrinantį sprendimą. Galutinis pasirinkimas paprastai priklauso nuo biudžeto, grėsmių vertinimo ir to, ar prioritetas teikiamas greitam pajėgumų gavimui, ar ilgalaikei savarankiškai plėtrai.

Kol kas viešai neskelbiama, kiek lėktuvų sudarytų nauja flotilė, kada prasidėtų jos formavimas ir kokia būtų konkreti kaštų dalijimosi formulė. Tačiau ankstesni NATO projektai rodo, kad esminė derybų dalis – ne tik įsigijimo kaina, bet ir ilgalaikės eksploatacijos, įgulų rengimo, remonto bei infrastruktūros finansavimas.