Apatinių pomidorų lapų šalinimas vasarą gali sumažinti ligų riziką ir pagerinti vėdinimą, tačiau per skubus ar per intensyvus genėjimas dažnai baigiasi silpnesniu augalu ir mažesniais vaisiais. Sodininkai pabrėžia, kad svarbiausia yra laikas ir saikas, ypač šiltnamiuose ir drėgnais laikotarpiais.
Kol daigas jaunas, apatiniai lapai nėra nereikalingi: jie maitina augalą, dalyvauja fotosintezėje ir padeda suformuoti pirmąsias kekes. Skinti jų neverta, kol krūmas sustiprėja ir pradeda aiškiai krauti žiedus bei pirmuosius vaisius.
Kada jau galima šalinti lapus?
Praktinis orientyras – kai pomidoras pradeda žydėti ir apatinėje kekėje jau matyti užsimezgę vaisiai. Tuomet lapai prie žemės dažniau būna šešėlyje, prasčiau dirba fotosintezė, o laistant ar lyjant ant jų lengvai patenka dirvos dalelės ir su jomis pernešami ligų sukėlėjai.
Dažniausiai pradedama nuo lapų, kurie liečia žemę, yra pageltę, dėmėti ar pažeisti. Vėliau rekomenduojama šalinti po 2–3 žemiausius lapus kas 7–10 dienų, nuosekliai kylant aukštyn, kai apatinės kekės vaisiai pradeda nokti.
Kiek lapų palikti ant krūmo?
Pomidorui lapai būtini derliui, todėl krūmo „nuplikinti“ nereikėtų. Įprastai po šalinimo ant augalo paliekama apie 15–20 viršutinių lapų, kad augalas išlaikytų pakankamą fotosintezę ir galėtų „išnešti“ vaisius iki brandos.
Svarbu nepamiršti, kad lapai virš vaisių kekės atlieka ir apsauginę funkciją – dengia nuo saulės kaitros, ypač šiltnamyje ar per karščio bangas. Per daug apnuoginti vaisiai gali nudegti, o pats augalas pradeda silpti ir trumpinti vegetaciją.
Kaip genėti, kad neįsimestų ligos?
Kiekvieno lapo nulaužimas palieka žaizdą, o drėgna ir lėtai džiūstanti žaizda tampa patogiu „įėjimu“ infekcijoms. Todėl lapus geriausia šalinti šiltą, sausą, saulėtą dieną, kai augalas yra sausas ir iki vakaro žaizdos spėja apdžiūti.
Lapą patogiausia nulaužti ranka, švelniai lenkiant kotelį žemyn ir į šoną, kad jis švariai atsiskirtų. Jei kotelis sumedėjęs ir nelūžta tvarkingai, geriau kirpti aštriu, dezinfekuotu įrankiu prie pat stiebo, o įrankį dezinfekuoti pereinant nuo vieno krūmo prie kito.
Vien genėjimo nepakanka, jei sąlygos palankios ligoms: tankus sodinimas, prasta oro cirkuliacija ir vanduo ant lapų didina riziką. Siekiant jos išvengti, verta laistyti tik prie šaknų, palaikyti tinkamus atstumus tarp krūmų ir mulčiuoti dirvą, kad mažiau taškytųsi žemė.
Jei pastebite įtartinas dėmes, pajuodavusius ar džiūstančius lapus, juos reikėtų pašalinti nedelsiant ir išnešti iš daržo. Tokių augalo dalių geriau nekompostuoti, nes ligų sukėlėjai gali išlikti ir vėliau sugrįžti į lysves.
Pomidorams vazonuose ir žemaūgėms, savideterminantinėms veislėms genėjimas turėtų būti dar atsargesnis. Dėl ribotos šaknų zonos jos jautriau reaguoja į didelį lapų praradimą, o šoniniuose ūgliuose neretai formuojasi didelė dalis derliaus, todėl čia dažniausiai pakanka šalinti tik sergančius, senus ir žemę liečiančius lapus.
Leave a Reply