Socialiniuose tinkluose ir populiariojoje literatūroje vis dar kartojama istorija apie vadinamąją vaikščiojančią palmę, kuri esą gali „pereiti“ į saulėtesnę vietą. Dažniausiai minima Centrinėje ir Pietų Amerikoje auganti palmė Socratea exorrhiza, išsiskirianti stulpu primenančiomis atraminėmis šaknimis.
Iš pirmo žvilgsnio šios šaknys sukuria įspūdį, kad augalas galėtų keisti padėtį: palmės kamienas tarsi pakeltas virš žemės, o šaknų „kojų“ vainikas atrodo lyg judėjimui pritaikyta konstrukcija. Vis dėlto botanikos požiūriu medžiai, įskaitant palmes, aktyviai nevaikšto kaip gyvūnai.
Iš kur atsirado vaikščiojančios palmės mitas?
Vienas dažniausiai kartojamų aiškinimų teigia, kad palmė galėtų auginti naujas atramines šaknis vienoje pusėje, o kitoje pusėje senas „atsisakyti“, taip per laiką tarsi pasislinkdama iš šešėlio į šviesą. Tačiau patikimų, pakartojamais matavimais pagrįstų įrodymų, kad suaugę medžiai taip kryptingai keičia vietą, iki šiol trūksta.
Populiariosios mokslo literatūros autorius Benjaminas Radfordas yra pabrėžęs, kad idėja apie miške nematomai „vaikštančius“ medžius skamba patraukliai, bet greičiau priklauso mitų laukui nei patikrintai biologijai. Ši istorija dažnai plinta dėl įspūdingos palmės išvaizdos ir lengvai įsimenamo pasakojimo.
Ką iš tiesų daro atraminės šaknys?
Biologai atramines šaknis pirmiausia sieja su stabilumu. Tokia „pastolių“ sistema gali padėti augalui tvirčiau laikytis minkštoje, šlapioje ar nestabilioje dirvoje, taip pat augti vietose, kur po kojomis gausu nuokritų, pūvančios medienos ar kitų organinių sankaupų.
Kitas paaiškinimas susijęs su konkurencija atogrąžų miške: tvirta atrama leidžia jaunoms palmėms augti aukštyn, neinvestuojant tiek daug į storesnį kamieną. Tokiu būdu augalas gali greičiau pasiekti geresnį apšvietimą, tačiau tai nėra tas pats, kas kryptingas „ėjimas“ per mišką.
Ar įmanomas lėtas poslinkis per laiką?
Teoriškai augalas gali atrodyti pasislinkęs, jei dalis šaknų žūsta, o kitoje pusėje formuojasi naujos, ypač kai dirvožemis eroduoja, slenka ar keičiasi dėl vandens. Tokie pokyčiai gali sukurti regimą „judėjimo“ efektą, bet tai labiau aplinkos ir augimo proceso pasekmė, o ne sąmoningas judėjimo mechanizmas.
Kol nėra išsamių ilgalaikių tyrimų su tiksliais matavimais, kurie rodytų nuoseklų ir kryptingą Socratea exorrhiza poslinkį link šviesos, vaikščiojančios palmės idėja išlieka patrauklia, bet nepatvirtinta. Mokslininkai sutaria dėl vieno: šios palmės atraminės šaknys yra puikus prisitaikymas išgyventi sudėtingose atogrąžų miško sąlygose.
Leave a Reply