Avietes galima nesudėtingai padauginti ir namų sąlygomis, o tinkamai pasirinkus metodą iš vieno krūmo per sezoną įmanoma gauti dešimtis naujų augalų. Svarbiausia laikytis laiko, higienos ir nealinti motininio krūmo, kad nepablogėtų būsimas derlius.
Praktikoje dažniausiai taikomi trys būdai: dauginimas žaliaisiais atžalų sodinukais, dauginimas šaknų auginiais rudenį ir vadinamasis škotiškas metodas, kai iš paruoštų šaknų fragmentų išauginama labai daug jaunų ūglių. Skirtingi terminai tinka skirtingoms aviečių veislėms bei augimo sąlygoms.
Kada geriausia dauginti avietes?
Pavasarį, kai augalas dar nepradėjo intensyviai augti, patogu atskirti jaunas šaknines atžalas su jau susiformavusia šaknų sistema. Vasaros pabaigoje dalis sodininkų renkasi ūglių prilenkimą ir įžeminimą, o rudenį dažniau taikomas dauginimas šaknų auginiais.
Laikas svarbus ir dėl ligų prevencijos: šiltu, drėgnu laikotarpiu lengviau plinta šaknų ir stiebų puviniai, todėl sodinamoji medžiaga turi būti imama tik nuo sveikų, stiprių krūmų. Naujiems sodinukams rinkitės lengvą, laidų substratą ir venkite užmirkimo.
1 metodas: dauginimas žaliaisiais sodinukais
Populiariausias kelias – imti labai jaunas šaknines atžalas, kurios tik išlindusios iš žemės ir dar nėra sumedėjusios. Geriausiai prigyja mažos, vos kelių centimetrų ūgio atžalos su menkai išsivysčiusiais lapais, nes senesni ūgliai įsišaknija prasčiau.
Atžalą atsargiai atkasite nedideliu gyliu, nes avietės turi seklų šaknyną, o motininio krūmo pažeidimai gali susilpninti visą kerą. Iškastą sodinuką iki pasodinimo saugokite nuo kaitros, šaknis laikykite drėgnai, bet ne mirkykite vandenyje.
Sodinukus sodinkite į purų, vandeniui laidų mišinį ir gausiai palaistykite. Pirmomis savaitėmis padeda priedanga, kuri palaiko tolygesnę drėgmę, tačiau ją būtina reguliariai vėdinti, kad nesusidarytų pelėsis ir neišplistų grybinės ligos.
2 metodas: dauginimas šaknų auginiais rudenį
Po vegetacijos, rudenį, galima paimti dalį motininio krūmo šaknų ir supjaustyti auginiais. Paprastai renkami kelių milimetrų storio šaknų fragmentai, o auginio ilgis parenkamas toks, kad jis turėtų pakankamai maisto medžiagų naujam ūgliui formuoti.
Auginiai sodinami negiliai, horizontaliai, į drėgną, bet ne šlapią dirvą. Po pasodinimo naudinga mulčiuoti, kad žiemą šaknys nepatirtų staigių temperatūros svyravimų, o pavasarį, dirvai šylant, dygimas būtų tolygesnis.
Šis metodas patogus, kai norite padauginti turimą veislę nepažeidžiant daug antžeminės dalies. Vis dėlto svarbu neperlenkti lazdos ir nepaimti per didelės šaknų dalies, kad motininis krūmas kitais metais neprarastų gyvybingumo.
3 metodas: škotiškas, kai sodinukų gali būti ypač daug
Jei turite vertingą veislę ir siekiate maksimalios išeigos, taikomas škotiškas metodas. Vėlyvą rudenį parenkami gerai išsivystę šaknų gabalėliai, kurie per žiemą laikomi vėsiai ir drėgnai, kad nei perdžiūtų, nei pradėtų pūti.
Anksti pavasarį šaknys guldomos į dėžutes ar vazonus su laidžiu substratu, o po maždaug pusantros savaitės pradeda kaltis jauni ūgliai. Kai jie pasiekia kelis centimetrus ir išleidžia pirmuosius lapus, ūgliai atskiriami su mažu šaknies fragmentu ir įšaknijami kaip žalieji sodinukai.
Šio metodo privalumas – išeiga: iš vieno šaknies gabalėlio galima gauti daug jaunų augalų, jei laikomasi drėgmės režimo ir higienos. Norint išvengti ligų, sodinimo talpas ir įrankius verta kruopščiai nuplauti, o naujus sodinukus iš pradžių auginti atskirai nuo senų avietynų.
Renkantis bet kurį būdą, naudinga įvertinti ir tendencijas sodininkystėje: vis daugiau dėmesio skiriama atsparioms veislėms, laistymo efektyvumui ir dirvos mulčiavimui, nes karščio bangos ir netolygūs krituliai pastaraisiais metais vis dažniau veikia uogakrūmių derėjimą.
Leave a Reply