Netolygus padangų protektoriaus dėvėjimasis dažnai yra vienas greičiausių signalų, kad automobilyje kažkas negerai. Pakanka atidžiau apžiūrėti padangą, kad būtų galima įtarti per didelį ar per mažą slėgį, ratų geometrijos problemą arba pakabos detalių nusidėvėjimą. Anksti pastebėtas požymis gali padėti išvengti brangios, per ankstyvos padangų keitimo procedūros.
Vienas „BMW“ 128ti savininkas pastebėjo, kad priekinės padangos protektorius viduryje visiškai nusidėvėjo maždaug per 15 000 kilometrų. Jį nustebino tai, kad ankstesni padangų komplektai tame pačiame modelyje atlaikydavo apie 36 000 kilometrų. Ieškodamas priežasties jis pirmiausia įtarė netinkamą slėgį.
Anksčiau jis įprastai važinėdavo palaikydamas maždaug 2,3–2,4 baro slėgį, tačiau per aptarnavimą servisas, remdamasis gamintojo duomenimis, šaltas padangas pripūtė iki 2,8 baro. Pats automobilis čia irgi svarbus: 195 kilovatų galios ir priekiniais ratais varomas hečbekas labiau apkrauna priekines padangas, ypač greitėjant, stabdant ir posūkiuose. Vis dėlto vien galia nepaaiškina, kodėl šį kartą jos susidėvėjo taip greitai.
Protektoriaus vidurio nusidėvėjimas yra tipiškas per daug pripūstų padangų požymis. Kai slėgis per didelis, padanga tampa labiau išgaubta, o didesnė apkrovos dalis tenka protektoriaus viduriui. Dėl to centrinė dalis dyla sparčiau nei kraštai, o vizualiai padanga gali atrodyti tarsi nušlifuota per vidurį.
Priešingas atvejis, kai slėgis per mažas, dažniau „suvalgo“ protektoriaus pečius, nes apkrova persikelia į kraštus. Be to, nepakankamai pripūsta padanga labiau deformuojasi, kaista, didina riedėjimo pasipriešinimą ir gali padidinti degalų sąnaudas. Šis scenarijus ypač pavojingas ilgesnėse kelionėse, kai automobilis pakrautas, o padangos ir taip dirba didesne apkrova.
Vis dėlto ne kiekvienas netolygus dėvėjimasis reiškia vien slėgio problemą. Jei protektorius aiškiai labiau dyla vienoje pusėje arba atsiranda laiptuotas, „dantytas“ raštas, dažna priežastis yra ratų suvedimas, netinkami camber kampai arba pakabos gedimai. Tokius pėdsakus gali palikti išdilusios įvorės, amortizatoriai, šarnyrai ar nusilpusios spyruoklės, dėl kurių keičiasi ratų padėtis kelyje.
Vairuotojai kartais sąmoningai didina slėgį tikėdamiesi sumažinti riedėjimo pasipriešinimą ir sutaupyti degalų. Nedidelis, saikingas padidinimas kartais gali būti toleruojamas, tačiau persistengus mažėja kontakto plotas su danga, prastėja sukibimas ir gali pailgėti stabdymo kelias, ypač ant šlapios dangos. Praktikoje skirtumas sąnaudose ne visada pastebimas, o padangų dėvėjimosi ir saugumo kaina gali būti didesnė už menką naudą.
Tinkamas slėgis priklauso nuo konkretaus automobilio, ratų dydžio, apkrovos ir važiavimo sąlygų, todėl universalių skaičių ieškoti neverta. Skirtumas tarp kasdienio važiavimo ir pilnai pakrauto automobilio rekomendacijų gali siekti iki 1 baro. Patikimiausia orientuotis į gamintojo lentelę, kuri dažniausiai pateikiama ant lipduko vairuotojo durų angoje, B statramstyje arba prie degalų įpylimo angos, taip pat automobilio instrukcijoje.
Slėgį reikėtų tikrinti šaltose padangose, naudojant tvarkingą manometrą, geriausia bent kartą per mėnesį ir prieš ilgesnę kelionę. Tai, kad po važiavimo slėgis pakyla, yra normalu, todėl iš karto nuleidinėti oro vien dėl didesnio rodmens nereikėtų. Nuosekli priežiūra ir teisingas slėgis dažnai yra paprasčiausias būdas prailginti padangų tarnavimo laiką ir išlaikyti saugų automobilio elgesį kelyje.
Leave a Reply