7 metrų plėšrūnas kaip automobilis: mokslininkai atskleidė, ką medžiojo milžiniškas Purussaurus

Mioceno laikų viršūninis plėšrūnas

Mokslininkai aprašė vieną įspūdingiausių Pietų Amerikos priešistorinių plėšrūnų – kaimanų giminaitį Purussaurus neivensis, kuris, kaip manoma, galėjo siekti apie 7 metrus ir sverti maždaug 1 800 kilogramų. Tokie dydžiai prilygtų lengvajam automobiliui ir gerokai lenktų daugumą šiandieninių krokodilų.

Naujas tyrimas, publikuotas Journal of Vertebrate Paleontology, rodo, kad šis krokodilinis roplys mioceno laikotarpiu buvo vienas svarbiausių mitybos grandinės viršūnės medžiotojų. Miocenas truko maždaug nuo 23 iki 5,3 milijono metų, kai tropinėse Pietų Amerikos ekosistemose gyvūnijos įvairovė ir biomasė buvo ypač didelė.

Įkandimų žymės papasakojo istoriją

Išvadas tyrėjai grindė keturiais fosiliniais radiniais, aptiktais La Tatacoa dykumos regione dabartinėje Kolumbijoje. Šie radiniai datuojami maždaug 10,5–16 milijonų metų ir išsaugojo aiškias sužalojimų žymes, siejamas su didžiulio plėšrūno ataka arba mityba.

Tarp įrodymų – dalinė kaukolė, šlaunikaulis ir du apatinio žandikaulio fragmentai, priklausę trims skirtingiems kanopinių žinduolių tipams. Kaulų pažeidimų forma ir mastas atitiko labai didelio krokodilo tipo plėšrūno sukandimus, todėl autoriai juos sieja būtent su Purussaurus neivensis.

„Žymių dažnumas rodo, kad Purussaurus buvo svarbus šių tropinių ekosistemų plėšrūnas“, – sakė Helsinkio universiteto stuburinių paleontologas Oscaras Wilsonas.

Grobis buvo beveik raganosio dydžio

Pasak tyrėjų, kai kurie Purussaurus taikiniai buvo itin stambūs žolėdžiai, galėję sverti daugiau nei 1 toną. Tai reiškia, kad plėšrūnas galėjo medžioti arba bent jau reguliariai maitintis gyvūnais, kurie dydžiu prilygtų šiuolaikiniams raganosiams ar hipopotamams.

Tyrime minimi keistai atrodę mioceno žinduoliai su masyviomis galūnėmis, iltimis ir tvirtu kūnu, evoliuciškai nepriklausomai primenančiu raganosius. Tokios formos gyvūnai rodo, kad tuo metu Pietų Amerikoje egzistavo labai produktyvios buveinės, galėjusios išlaikyti ir labai didelius plėšrūnus.

Kodėl tuomet dominavo ne žinduoliai?

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šiandien daugelyje ekosistemų viršūnėje dažnai atsiduria placentiniai žinduoliai plėšrūnai, tačiau miocene Pietų Amerikoje situacija galėjo būti kitokia. Iki Didžiojo Amerikų biotinio apsikeitimo, kai Šiaurės ir Pietų Amerikos faunos pradėjo intensyviau maišytis, dalį didžiojo grobio nišų galėjo kontroliuoti ne žinduoliai, o ropliai.

Tuometinėje aplinkoje, be milžiniškų krokodilinių formų, galėjo veikti ir kiti stambūs medžiotojai, įskaitant dideles smauglių grupės gyvates bei vadinamuosius teroro paukščius. Tokia konkurencinė aplinka rodo, kad plėšrūnų bendrijos galėjo būti labiau įvairios, o didelio grobio spaudimas pasiskirstęs tarp kelių skirtingų grupių.

„Grobio buvo tiek daug, kad vien žinduolių plėšrūnams jo nebūtų pakakę suvalgyti“, – sakė Oscaras Wilsonas.

Autoriai spėja, kad Purussaurus galėjo užpulti prie vandens besiganančius ar geriančius gyvūnus, sugriebti juos už galvos ir sutraiškyti stipriu įkandimu. Tuomet, kaip ir šiuolaikiniai krokodilai, jis galėjo naudoti kūno sukimąsi, kad suplėšytų audinius ir atskirtų grobio dalis.

Be to, tokie plėšrūnai galėjo daryti poveikį visai ekosistemai ne tik tiesiogiai medžiodami, bet ir palikdami maitėdoms likučius bei pernešdami maistines medžiagas tarp sausumos ir vandens buveinių. Tai viena priežasčių, kodėl stambūs krokodiliniai plėšrūnai laikomi svarbiais ekosistemų formuotojais.

Tyrėjai primena, kad šiuolaikiniai krokodilai taip pat kartais puola labai stambų grobį. Pavyzdžiui, didžiausi dabar gyvenantys sūriavandeniai krokodilai gali pasiekti apie 1 200 kilogramų ir kai kur fiksuojami puolantys didelius žinduolius.

Vis dėlto mioceno Purussaurus, sprendžiant iš fosilijų, galėjo medžioti dar ambicingiau, o jo vaidmuo Pietų Amerikos tropikuose galėjo būti pagrindinis, kai kalbama apie stambių žolėdžių kontrolę. Tokie duomenys papildo supratimą, kaip per milijonus metų keitėsi plėšrūnų ir grobio santykiai.