Po kelių dienų lietaus veja gali pradėti gelsti, retėti ar net skleisti nemalonų kvapą. Nors žolei vanduo būtinas, užmirkusi dirva greitai atima iš šaknų deguonį, o tai silpnina augalus ir atveria kelią ligoms.
Dažniausiai bėdos kyla sunkiose, molingose dirvose, reljefo įdubose ir intensyviai mindomose vietose. Suslėgta žemė turi mažiau oro tarpų, todėl vanduo prasčiau susigeria ir ilgiau stovi paviršiuje.
Kodėl po lietaus atsiranda geltonos dėmės
Užmirkimas veją veikia dvejopai: šaknys pradeda dusti, o šilta, stovinti drėgmė sudaro palankias sąlygas grybiniams susirgimams. Vėsiais orais veja trumpai ištveria ilgiau, tačiau vasarą žala gali atsirasti net per keliolika valandų.
Geltonos dėmės ne visada reiškia, kad žolė žuvo. Dažnai po kelių sausų dienų spalva atsistato, tačiau jei plotai plečiasi arba atsiranda gleivėtas apnašas, gali būti įsisiautėję dumbliai, samanos ar liga.
Ko nedaryti, kad nepablogintumėte situacijos
Pirmoji taisyklė po liūčių yra nešienauti šlapios vejos. Šlapi stiebai gula ir sulimpa, todėl vejapjovė juos ne nupjauna, o plėšo, palikdama dryžius ir pažeisdama velėną.
Dar pavojingiau, kai technika ar net dažnas vaikščiojimas palieka provėžas ir dar labiau suslegia dirvą. Taip pablogėja drenažas, o per kitą lietų vanduo laikosi dar ilgiau.
Taip pat nereikėtų įjungti automatinio laistymo vien todėl, kad paviršius apdžiūvo. Kelių centimetrų gylyje žemė gali būti visiškai šlapia, todėl papildomas vanduo tik didina šaknų dusimo ir ligų riziką.
Ką daryti, kad veja atsistatytų
Pirmiausia verta sustabdyti laistymą ir, kiek įmanoma, apriboti judėjimą per šlapią plotą. Tuomet patikrinkite, ar neužsikimšo latakų nuvedimas, kiemo trapai ir vandens nubėgimo vietos, nes nuo jų dažnai priklauso, ar balos kartosis.
Jei vanduo užsistovi ilgiau nei parą arba vis grįžta į tą pačią vietą, problema dažniausiai susijusi su reljefo nelygumais ar netinkamu nuolydžiu. Tokiais atvejais padeda įdubų išlyginimas, latakų išleidimo pakreipimas į saugią nuvedimo vietą, o kartais prireikia drenažo sprendimų.
Kai dirva pradeda džiūti, galima labai švelniai pašalinti sąnašas, lapus ir sulipusias nupjautos žolės liekanas, jei jų yra. Intensyviai grėbti minkšto pagrindo nereikėtų, nes lengva išplėšti velėną ir padaryti dar didesnes plikas vietas.
Vėdinimas padeda tada, kai vanduo neprasiskverbia dėl suslėgtos dirvos, tačiau jį reikia daryti tik tuomet, kai pagrindas nebe klampus. Mažame plote galima daryti skylutes šakėmis, o geresnį efektą sunkioje dirvoje dažnai duoda vamzdinis aeratorius, ištraukiantis žemės kamštelius.
Pirmą šienavimą atlikite tik tada, kai dirva išlaiko vejapjovės svorį ir nepalieka gilių įspaudų. Jei žolė per tą laiką smarkiai paaugo, jos nekirpkite labai trumpai: vienu kartu geriau pašalinti ne daugiau kaip trečdalį stiebo ilgio.
Jeigu atsirado plikų ar akivaizdžiai nunykusių vietų, po pradžiūvimo jas galima atsėti, prieš tai pašalinus negyvą masę ir lengvai supurenus viršutinį sluoksnį. Tręšti verta tik tada, kai žolė vėl akivaizdžiai auga, nes ant per šlapios dirvos maisto medžiagos lengvai išsiplauna.
Jei po kelių sausų dienų vanduo vis dar laikosi, o geltonos dėmės didėja, tikėtina, kad priežastis yra ne vienkartinė liūtis. Tuomet verta įvertinti dirvos sudėtį, drenažo būklę ir galimus ligų požymius, nes tikslus problemos nustatymas lemia, ar pakaks priežiūros korekcijų, ar reikės tvarkyti sklypo vandens nuvedimą.
Leave a Reply