17.45 val. jūs ką tik grįžote namo po ilgos darbo dienos. Norėtųsi tik ramiai atsipūsti ir pažiūrėti mėgstamą serialą. Į virtuvę įbėga aštuonmetė Salė – drąsi ragautojа, kuriai, atrodo, nėra baisaus maisto.
„Aš alkana, kas vakarienei?“ – klausia ji. Mintyse jau piešiate vaizdą, kaip ji su pasimėgavimu ragauja aštresnius patiekalus ir noriai išbando viską, kas atsiduria lėkštėje.
Tačiau dar nespėjus atsakyti iš svetainės pasigirsta keturmečio Bilio šūksnis: „Makaronai su sūriu!“ Bilis, kaip ir daugelis išrankių valgytojų, sukasi ratu tarp kelių pasirinkimų: dėžutėje paruošiamų makaronų su sūriu, vištienos gabalėlių (geriausia dinozaurų formos) ir makaronų, bet tik spagečių.
Jūs atsidūstate ir stebitės, kaip tokie skirtingi vaikai galėjo atsidurti toje pačioje šeimoje. Jei ši situacija pažįstama, jūs ne vieni. Mitybos neuromokslų specialistai pabrėžia, kad vaikų maisto pasirinkimai formuojasi dėl daugybės priežasčių, o supratus jas tėvams lengviau padėti vaikams pamažu priimti įvairesnę ir sveikesnę mitybą.
Ar dėl išrankumo kalti genai? Genetika gali turėti įtakos, tačiau dažniausiai ji paaiškina tik nedidelę bendro vaizdo dalį.
Žmonės gimsta natūraliai linkę mėgti saldų skonį ir dažniau vengti kartaus. Manoma, kad toks polinkis yra apsauginis: saldumas dažnai siejamas su kalorijų šaltiniais, pavyzdžiui, vaisiais ar motinos pienu, o kartumas gamtoje neretai signalizuoja galimus toksinus.
Tyrimai rodo, kad skonio preferencijų užuomazgos gali atsirasti labai anksti. Pavyzdžiui, viename tyrime pastebėta, kad nėščiosioms vartojant saldaus skonio morkų kapsules, vaisiai ultragarsu dažniau „šypsodavosi“, o paragavus kartaus skonio kopūstinių daržovių kapsulių – dažniau matyta grimasą primenanti reakcija. Tai leidžia manyti, kad jautrumas kartumui pasireiškia dar iki gimimo.
Be įgimtų polinkių, yra genų, galinčių lemti, kiek jautriai žmogus jaučia kartumą. Kai kurie žmonės yra jautresni kartiems junginiams, panašiems į tuos, kurie aptinkami kopūstinėse daržovėse. Tokiems vaikams (ir suaugusiesiems) dažniau nepatinka, pavyzdžiui, žali brokoliai, kartesni gėrimai ar greipfrutai.
Vis dėlto net ir jautrūs kartumui žmonės gali išmokti pamėgti kartesnius skonius. Skonio įpročius keičia patirtis, kontekstas ir tai, su kokiomis emocijomis siejamas konkretus maistas.
Yra ir kitų genetinių veiksnių. Pavyzdžiui, daliai žmonių kalendra atrodo „muilinė“. Taip nutinka dėl uoslės receptorių ypatybių: jie jautriau reaguoja į tam tikrus aldehidus, kurių kvapas ir skonis asocijuojasi su muilu. Tokie žmonės kalendros dažnai tiesiog negali pakęsti.
Nors genai turi reikšmės, vaikų aplinka ir patirtys su maistu paprastai daro didesnę įtaką tam, ko jie nori vakarienei.
Dar XIX amžiuje fiziologas Ivanas Pavlovas parodė, kad šunys gali išmokti sieti tam tikrą signalą (pavyzdžiui, skambutį) su maistu. Vėliau psichologė Leann Birch ir kiti tyrėjai parodė, kad panašūs asociacijų formavimosi principai veikia ir žmogaus mitybos preferencijas.
Kai maisto skonis susiejamas su teigiama patirtimi – sotumu, malonia atmosfera, dėmesiu, pagyrimu ar tiesiog jaukiu bendravimu – tikimybė, kad maistas patiks, didėja. O kai valgymas susiejamas su neigiama patirtimi, pavyzdžiui, priverstiniu spaudimu („suvalgyk visas daržoves, kitaip nebus ekranų laiko“) ar nemaloniu pilvo skausmu, simpatija konkrečiam patiekalui gali sumažėti.
Įdomu tai, kad mokymasis apie maistą prasideda dar prieš gimimą. Tyrimai rodo, jog skoniai gali pasiekti vaisių per vaisiaus vandenis, o vėliau – per motinos pieną. Tai tarsi „paruošia“ kūdikį šeimos virtuvei: vėliau vaikas gali būti atviresnis skoniams, kuriuos pažino ankstyviausiais etapais.
Gera žinia ta, kad daugeliui vaikų išrankumas yra laikinas etapas, kuris dažnai silpnėja vaikui augant ir pradėjus lankyti mokyklą. Jei vaikas auga ir vystosi sklandžiai, dažniausiai nėra pagrindo dideliam nerimui.
O ką praktiškai gali padaryti tėvai, norintys praplėsti vaiko skonio ribas? Specialistai pabrėžia vieną svarbiausią dalyką: vaikui reikia sudaryti daug galimybių ragauti naujus produktus, tačiau be spaudimo, prievartos ar gąsdinimų.
Kai kuriems vaikams prireikia 12 ar net daugiau ragavimo kartų, kol naujas maistas tampa priimtinas. Taip pat pasitaiko, kad vaikai noriau išbando naujus patiekalus darželyje ar mokykloje, net jei namuose tam priešinasi.
Grįžtant prie Salės ir Bilio istorijos, vakarienė vis tiek atsiranda ant stalo. Šį kartą – improvizacija: makaronai su sūriu, papildyti kimčiais, ir keptas žiedinis kopūstas, o Salės porcijai dar ir daugiau aštresnio padažo.
Galbūt pažįstama makaronų forma paskatins Bilį bent paragauti. O jei ne – visada bus rytojus ir dar viena rami proga pabandyti iš naujo.
Leave a Reply