Kas yra bandęs tvarkyti apleistą sodą, žino: po žole ir vijokliais neretai pasitaiko sudužusių keramikos šukių ar seniai pamirštų dekoracijų. Tačiau vienai porai Naujajame Orleane toks „sodo archeologijos“ nuotykis virto tikru istoriniu atradimu.
Carrolltono rajone esančiame istoriniame name gyvenantys antropologė Daniella Santoro ir jos vyras Aaronas Lopezas augmenijoje aptiko pusiau žemėje įsmigusį marmurinį akmens luitą su lotynišku įrašu. Iš pirmo žvilgsnio jis galėjo pasirodyti kaip dekoratyvinė imitacija, skirta suteikti kiemui solidumo. Vis dėlto lotyniškas tekstas porai sukėlė įtarimų, o Santoro akimirkai net kilo baimė, kad po rankomis gali būti senas kapas.
„Tai, kad įrašas buvo lotynų kalba, privertė mus sustoti ir pagalvoti. Pamatai kažką tokio ir supranti: tai nėra paprastas daiktas“, – naujienų agentūrai „Associated Press“ pasakojo Santoro.
Vietoje to, kad radinį ignoruotų, ji kreipėsi į specialistus. Įrašą apžiūrėjo archeologė Susann Lusnia iš „Tulane University“ ir antropologas D. Ryanas Gray iš „University of New Orleans“, o informacija netrukus pasiekė ir kitus kolegas.
Tyrėjams prireikė nedaug laiko suprasti, kas tai per akmuo. Lotyniškas tekstas prasidėjo formule Dis Manibus, kuri reiškia „mirusiųjų dvasioms“ ir buvo itin dažnai naudojama romėnų antkapiniuose užrašuose. Tokių dedikacijų tūkstančiai išlikę visoje buvusioje Romos imperijos teritorijoje.
Išsamiau išvertus įrašą paaiškėjo, kad antkapis skirtas romėnų kariui – trakui, vardu Sextus Congenius Verus. Antkapį, kaip nurodoma tekste, užsakė jo įpėdiniai Atilius Carus ir Vettius Longinus. Įrašas skelbia, jog karys mirė būdamas 42 metų, po 22 metų tarnybos kariuomenėje – maždaug prieš 1 900 metų.
Intriga dar labiau sustiprėjo išaiškėjus, kad akmuo nebuvo nežinomas ir anksčiau. XX amžiaus pradžioje jis buvo užfiksuotas kaip Italijoje esančio „National Archaeological Museum of Civitavecchia“ kolekcijos dalis. Šis uostamiestyje įsikūręs muziejus per Antrąjį pasaulinį karą smarkiai nukentėjo nuo sąjungininkų bombardavimų 1943–1944 metais, o nemažai eksponatų dingo arba buvo išblaškyti.
Antkapis vėliau buvo įtrauktas į dingusių vertybių sąrašus. Muziejaus dokumentuose užfiksuoti tikslūs radinio matmenys sutapo su tuo, kas buvo rasta Santoro ir Lopezo kieme.
Kaip romėniškas antkapis iš karo nuniokotos Italijos atsidūrė Luizianoje, ilgą laiką atrodė ne mažiau mįslinga istorija. Pasak buvusios namo savininkės Erin Scott O’Brien, akmens plokštė anksčiau buvo laikoma vitrinoje kartu su kitais šeimos reliktais jos senelio Charleso Paddocko Jr. namuose. Paddockas Jr. buvo karys, Antrojo pasaulinio karo metais tarnavęs Italijoje.
Paddockas Jr. ir jo žmona mirė aštuntajame dešimtmetyje. O’Brien teigimu, kai ji 2000-ųjų pradžioje įsikėlė į namus, mama padovanojo jai šį akmenį.
„Pasodinome medį ir pasakėme, kad tai mūsų naujų namų pradžia. Nusprendėme akmenį išnešti į sodą. Maniau, jog tai tiesiog meno kūrinys. Net nenumaniau, kad tai 2 000 metų senumo reliktas“, – ji pasakojo leidiniui „Preservation in Print“.
Praėjo daugiau nei 80 metų nuo to laiko, kai muziejus, kuriame kadaise buvo saugomas šis eksponatas, buvo nusiaubtas karo, o pagrindiniai šios istorijos veikėjai jau mirę. Tikėtina, kad tikslių aplinkybių, kaip Paddockas Jr. įgijo antkapį, sužinoti nebeįmanoma. Tačiau, panašu, svarbiausia tai, kad reliktas pagaliau grįžta ten, kur jam ir priklauso – į šalį, kuriai ištikimai tarnavo Sextus Congenius Verus.
Antkapio grąžinimą į „National Archaeological Museum of Civitavecchia“ koordinuoja „FBI“ Meno nusikaltimų komanda.
Leave a Reply