Ispanijos grupės Amaral vokalistės Evos Amaral gestas festivalyje Sonorama Ribera vėl įkaitino seną debatą: kur baigiasi meninė laisvė ir prasideda cenzūra. Scenoje nusivilkta suknelės dalis tapo ne tik šou detale, bet ir sąmoningu pareiškimu apie moterų teisę pačioms spręsti dėl savo kūno.
Koncertas vyko Aranda de Duero mieste Burgoso provincijoje ir sutapo su 25 metų grupės karjeros minėjimu. Įrašai iš pasirodymo greitai paplito socialiniuose tinkluose, o reakcijos išsiskyrė nuo palaikymo iki atvirai seksistinių komentarų, primenančių, kad moters kūnas viešojoje erdvėje vis dar laikomas kontroliuotinu.
Kas buvo pasakyta scenoje?
Prieš gestą Eva Amaral kreipėsi į publiką pabrėždama, kad niekas negali atimti žmogaus orumo, jo trapumo ir stiprybės. Šis pasirodymo momentas daugeliui nuskambėjo kaip feministinis pareiškimas, o ne provokacija dėl provokacijos.
„Niekas negali atimti mūsų nuogumo orumo, mūsų trapumo ir mūsų stiprybės“, – sakė Eva Amaral.
Pati dainininkė gestą siejo su platesne žinute apie teisę kalbėti ir veikti be baimės, o scenoje pacitavo dainos Revolución mintį apie gyvenimą, kuriame nereikia bijoti pasakyti, ką galvoji. Tokia formuluotė perkėlė dėmesį nuo kūno demonstravimo prie laisvės ir galios temos.
Solidarumas su kitomis atlikėjomis
Gestą sustiprino ir aiškiai įvardyta solidarumo kryptis: Amaral jį skyrė kitoms Ispanijos atlikėjoms, kurios pastaraisiais metais susidūrė su spaudimu, puolimu ar ribojimais dėl savo kūrybos ir sceninių sprendimų. Tarp minimų vardų nuskambėjo Rocío Saiz, Rigoberta Bandini, Zahara, taip pat Miren ir Bebe.
Rocío Saiz, viešai kalbanti apie LGBTIQ bendruomenės matomumą ir moterų teises, teigia jau dešimtmetį patirianti grasinimus bei įžeidimus socialiniuose tinkluose. Pasak jos, vienas ryškiausių atvejų buvo sustabdytas pasirodymas per Pride renginius Mursijoje, kai, atlikėjai nusivilkus marškinėlius, įsikišo policija ir pareikalavo apsirengti.
„Jie nori mus kontroliuoti ir neleisti mums būti“, – sakė Rocío Saiz.
Atlikėja pabrėžia, kad matomiausia cenzūra nebūtinai būna scenoje: jos teigimu, dalis menininkių vėliau patiria tylų atstūmimą, kai dėl aktyvios pozicijos tampa nepageidaujamos festivalių programose ar viešose erdvėse. Tokia praktika, anot jos, veikia kaip nerašytas sąrašas, kurio niekas nepatvirtina oficialiai, bet jis juntamas sprendimuose.
Kodėl šis ginčas nesibaigia?
Diskusija Ispanijoje atsinaujina kone kiekvieną kartą, kai atlikėjos scenoje sąmoningai naudoja kūną kaip žinutės dalį. Rigoberta Bandini pasirodymuose yra kalbėjusi apie tai, kodėl moters krūtys visuomenėje vis dar sukelia baimę, nors jos susijusios su motinyste ir žindymu, o ne su gėda.
Zahara atvejis parodė kitą konflikto pusę, kai kūrybiniai sprendimai interpretuojami kaip įžeidimas ir tampa politinių kovų taikiniu. Tokiose situacijose susiduria saviraiškos laisvė, visuomenės moraliniai standartai ir institucijų sprendimai, kuriuos neretai veikia spaudimas iš interesų grupių.
Amaral pasirodymo vaizdo įrašas sulaukė palaikymo ir iš dalies politinio pripažinimo, tačiau kartu išryškino ir sparčiai plintančią neapykantos kalbą internete. Ši tendencija, stebima daugelyje Europos šalių, ypač ryški lyčių lygybės temose, kur socialiniai tinklai tampa tiek mobilizacijos, tiek puolimo įrankiu.
„Jei kas nors mano, kad čia tik apie nusivilktus marškinėlius, jie nieko nesuprato: kalbame apie teisę pačioms būti savo kūno šeimininkėmis“, – sakė Rocío Saiz.
Galiausiai ginčas dažniausiai grįžta prie to paties klausimo: ar moters kūnas viešojoje erdvėje laikomas lygiaverčiu vyro kūnui, ar vis dar vertinamas kaip objektas, kurį galima drausti, smerkti ir reguliuoti. Amaral atvejis Ispanijoje tapo dar vienu priminimu, kad kultūros scena neretai pirmoji iškelia temas, kurių visuomenė dar nėra iki galo išsprendusi.
Leave a Reply