Artėjant rudeniui dauguma sodininkų susitelkia į derliaus nuėmimą, tačiau ne mažiau svarbu pasirūpinti ir visžaliais augalais. Tujos, eglės ar puskiparisių gyvatvorės prieš žiemą ypač jautrios ne šalčiui, o išdžiūvimui ir nusilpimui. Todėl rudeninė priežiūra dažnai lemia, ar pavasarį matysite sodriai žalią, ar parudavusią sieną.
Vienas svarbiausių darbų šiuo laikotarpiu yra rudeninis tręšimas, kai augalams padedama sukaupti maisto medžiagų, bet nebeskatinamas naujas augimas. Būtent todėl rudenį reikia atsisakyti azoto gausių trąšų, kurios tinka pavasariui, bet prieš šalnas gali išprovokuoti minkštus, nespėjančius sumedėti ūglius.
Kas rudenį svarbiausia tujoms?
Rudenį spygliuočiai pereina į ramybės režimą, todėl jų poreikiai keičiasi. Vietoje greito augimo svarbiausia tampa šaknų stiprinimas, audinių atsparumas šalčiui ir gebėjimas išlaikyti drėgmę, kai dirva įšąla, o saulė ir vėjas vis dar garina vandenį iš spyglių.
Praktikoje tai reiškia, kad rudeninėse trąšose pagrindinį vaidmenį atlieka kalis ir fosforas, o taip pat magnis. Kalis padeda augalui geriau reguliuoti vandens balansą ir didina atsparumą šalčiui, fosforas stiprina šaknų sistemą, o magnis siejamas su intensyvesne spyglių spalva ir mažesniu rudavimu.
Kuo ir kada tręšti?
Patogiausios yra granuliuotos rudeninės trąšos spygliuočiams, kurias galima tolygiai paberti aplink augalą ir po to gausiai palaistyti. Laistymas po tręšimo svarbus ne tik dėl maisto medžiagų tirpimo, bet ir tam, kad sumažėtų rizika „užsūdyti“ dirvą, jei ji buvo sausa.
Tręšimo laikas paprastai sutampa su laikotarpiu nuo rugpjūčio antros pusės iki spalio pabaigos, kol dar nėra įšalo. Dažniausiai pakanka vieno tręšimo per sezoną, nes pertręšimas rudenį naudos nepridės, o gali pakenkti šaknims ir pabloginti žiemos ištvermę.
Natūralios alternatyvos ir dažniausios klaidos
Jei norite švelnesnio poveikio, gali tikti kompostas, kuris pagerina dirvos struktūrą, didina drėgmės išlaikymą ir maitina be staigaus „šuolio“. Kai kurie sodininkai renkasi ir bazalto miltus, vertinamus dėl mikroelementų ir dirvos savybių gerinimo, tačiau svarbu nepamiršti, kad tai nėra greito poveikio trąša.
Dažniausia klaida rudenį yra trąšos su azotu, nes jos skatina vėlyvą augimą ir didina nušalimo riziką. Ne mažiau pavojinga tręšti per vėlai, kai dirva jau šalta, berti trąšas tiesiai prie kamieno ar palikti jų ant šakelių, taip pat pamiršti palaistyti. Dar viena tipinė klaida yra per didelė dozė, nes tujoms žiemą labiau padeda saikinga priežiūra ir tinkamas drėkinimas, o ne maksimalus trąšų kiekis.
Norint sumažinti spyglių rudavimo riziką, verta prisiminti, kad žiemą tujoms kenkia ir vadinamoji fiziologinė sausra. Todėl rudenį, kol dar nėra įšalo, svarbu pasirūpinti gilesniu dirvos sudrėkinimu, ypač jei rugsėjį ar spalį buvo mažai kritulių.
Leave a Reply