Studijos „Rebel Wolves“ kuriamas „Blood of the Dawnwalker“ dar nė nespėjus įsitvirtinti žaidėjų rankose sulaukė pirmųjų modifikacijų, kurios taikosi į vieną svarbiausių žaidimo sprendimų – laiką. Kūrėjai pasirinko mechaniką, kuri dalį turinio sąmoningai palieka kitam perėjimui, o tai iškart padalijo auditoriją.
„Blood of the Dawnwalker“ laikas slenka nestandartiškai ir verčia rinktis, kam skirti ribotas dienas: pagrindinei siužeto linijai, pasiruošimui kovoms ar šalutinėms užduotims. Tokia struktūra skirta sukurti spaudimą ir paskatinti kelis perėjimus, kai neįmanoma vienu kartu pamatyti visko.
Į šį ribojimą moderių bendruomenė sureagavo greitai: atsirado modas, kuris vietoj 30 dienų termino leidžia turėti net 365 dienas. Tai iš esmės pakeičia dizaino logiką, nes žaidėjas gali neskubėdamas atlikti daugiau šalutinių veiklų, maksimaliai išvystyti personažą ir išnaršyti pasaulį.
Tokie pakeitimai patrauklūs tiems, kurie atviro pasaulio žaidimuose įpratę užbaigti viską iki smulkmenų. Tačiau kartu kyla klausimas, ar ilgesnis terminas nepanaikina to, ką kūrėjai laikė esmine patirties dalimi: įtampos, kompromisų ir sprendimų kainos.
Praktikoje laiko ribos praplėtimas keičia ir žaidimo ritmą: mažėja spaudimas planuoti, daugiau veiklų tampa „saugiomis“, o kai kurios dilemos gali netekti svorio. Būtent todėl kūrėjai dažnai tokius sprendimus įdeda sąmoningai, kad kiekvienas pasirinkimas turėtų pasekmes, o pakartotinis perėjimas atvertų alternatyvius kelius.
Modai šiuolaikiniuose RPG vis dažniau tampa būdu prisitaikyti žaidimą prie skirtingų įpročių, o ne vien „apgauti“ sistemą. Vis dėlto laiko mechanikos keitimas yra viena radikaliausių intervencijų, nes ji veikia progresiją, balansą ir net emocinį pasakojimo toną.
Leave a Reply