Kodėl po graikiniu riešutmedžiu niekas neauga: kaltas juglonas, bet išeitis yra

Kodėl augalai po riešutmedžiu skursta?

Po graikiniu riešutmedžiu dažnai pastebima ta pati problema: veja retėja, gėlės vysta, o naujai pasodinti augalai neprigyja. Tam įtakos turi ne tik tankus pavėsis ir drėgmės konkurencija, bet ir natūrali medžio cheminė gynyba.

Pagrindinis kaltininkas yra juglonas – junginys, kurį riešutmedžiai išskiria į aplinką. Jis gali slopinti kitų augalų augimą, trikdyti jų medžiagų apykaitą, mažinti fotosintezės intensyvumą ir apsunkinti maisto medžiagų pasisavinimą.

Kas yra juglonas ir kur jo daugiausia?

Juglonas medyje dažnai būna susijusioje, mažiau aktyvioje formoje, o suaktyvėja audiniams pažeidus ir jiems kontaktuojant su oru. Dėl to poveikis stiprėja ten, kur kaupiasi šviežios augalinės liekanos.

Daugiausia juglono paprastai aptinkama šaknyse, žaliuose vaisių apvalkaluose ir lapuose, todėl jautriausia zona yra po lajos kraštu. Ten į dirvą nuolat patenka lapai, smulkios šakelės ir vaisių likučiai.

Svarbu žinoti, kad nupjovus riešutmedį problema nebūtinai išnyksta iš karto. Dirvoje likusios šaknys ir augalinės liekanos kurį laiką gali toliau išskirti jugloną, todėl sodinimą verta planuoti atsargiai.

Ką daryti, kad po riešutmedžiu augtų daugiau?

Nors juglonas dirvoje nėra itin judrus, jo poveikį gali sušvelninti geresnė dirvos struktūra ir aktyvesnė mikroorganizmų veikla. Didesnis organinės medžiagos kiekis dažnai padeda greičiau skaidyti kai kuriuos augalų išskiriamus junginius.

Praktiškai tai reiškia, kad po medžiu verta rinktis tolerantiškas rūšis, o jautresnius augalus sodinti toliau nuo kamieno ir ne pačiame lajos šešėlyje. Taip pat pravartu reguliariai surinkti nukritusius lapus ir vaisių apvalkalus, kad jie nesikauptų vienoje vietoje.

Jei planuojate naujus želdinius, geriau rinktis tokius, kurie pakelia pavėsį ir šaknų konkurenciją. Net ir tolerantiški augalai po riešutmedžiu dažniau prastai auga ne vien dėl juglono, bet ir dėl to, kad medžio šaknys intensyviai pasisavina vandenį.

Augalai, kurie dažniau pakelia kaimynystę

Patirtis ir mokslinėje literatūroje aprašomi stebėjimai rodo, kad dalis augalų yra atsparesni juglonui. Iš valgomųjų dažniau pavyksta auginti pupeles, svogūnus, morkas, kukurūzus, moliūgus, taip pat kai kuriuos uogakrūmius, pavyzdžiui, serbentus.

Iš dekoratyvinių dažnai minimi paparčiai, melsvės, viendienės, žiemės, astrai, flioksai ir kai kurios dekoratyvinės žolės. Pavasarį po laja neretai gerai jaučiasi ir svogūninės gėlės, pavyzdžiui, krokai, snieguolės, narcizai ar tulpės, nes spėja sužydėti dar prieš lapams visiškai sutankėjant.

Jei norite sodinti krūmus ar medžius, dažniau pasirenkami klevai, ąžuolai, kadagiai ar tujos, tačiau juos geriau sodinti ne pačiame kamieno pašonėje. Kiekvienu atveju rezultatą lemia ir vietos sąlygos, todėl saugiausia pradėti nuo kelių atsparių rūšių ir stebėti, kaip jos prisitaiko.