Rugsėjis yra vienas svarbiausių mėnesių bijūnams, ypač jei planuojate juos persodinti ar pasodinti naujus. Ankstyvas ruduo leidžia augalams įsišaknyti iki šalčių, todėl pavasarį jie startuoja stipresni. Tuo pačiu metu verta pagalvoti ir apie apsaugą nuo šalčio bei šlapio, sunkaus sniego.
Bijūnai laikomi ilgaamžiais augalais, kurie geriausiai jaučiasi vienoje vietoje daug metų. Dažno kilnojimo jie nemėgsta, todėl persodinimas paprastai nėra kasmetinės priežiūros dalis. Jo prireikia, kai keras pernelyg išsiplečia, keičiasi gėlyno planas arba norite perkelti augalą į tinkamesnę vietą.
Persodinimas: kada ir kodėl
Praktikoje tinkamiausias laikas persodinimui dažniausiai yra rugsėjis ir spalio pradžia, kai karščiai atslūgsta, o dirva dar šilta. Tokiu metu mažėja streso rizika ir augalas spėja formuoti naujas šaknis. Pavasarį persodinti bijūnai dažniau prasčiau auga ir gali kurį laiką nežydėti.
Persodinant svarbu pasirinkti saulėtą arba lengvai pritemdytą vietą ir gerai drenuojamą dirvą, nes užmirkimas bijūnams kenkia. Pasodinus pernelyg giliai, bijūnai gali gausiai auginti lapus, bet menkai žydėti, todėl sodinimo gylis tampa vienu svarbiausių niuansų. Dėl šios priežasties prieš darbus verta įvertinti, kokio tipo bijūną auginate.
Sodinimo gylis priklauso nuo tipo
Žoliniai bijūnai paprastai sodinami sekliau, kad augimo pumpurai būtų arti dirvos paviršiaus. Tuo metu medėjantys bijūnai sodinami giliau, o skiepytų medėjančių bijūnų skiepo vieta turėtų atsidurti maždaug 10 centimetrų gylyje. Ši detalė dažnai pamirštama, kai sode auginamos kelios skirtingos bijūnų rūšys.
Jei bijūnas daugelį metų augo vietoje ir jam netrūksta erdvės, vien dėl sezono pabaigos jo judinti nereikia. Ilgai vienoje vietoje augantys kerai dažnai būna stabilūs ir nereikalauja privalomo dalijimo. Geriau stebėti, ar augalas neperauga jam skirtos vietos ir ar nežemėja žydėjimo kokybė.
Kaip paruošti žiemai
Naujai pasodinti bijūnai prieš žiemą yra jautresni, nes šaknynas dar nėra įsitvirtinęs taip, kaip senų kerų. Todėl rudenį verta uždengti dirvos paviršių apsauginiu sluoksniu, kuris sumažintų staigių temperatūros svyravimų poveikį. Tam dažniausiai naudojami sausi lapai arba eglišakės, svarbu neapsunkinti augimo taško ir nepalikti ilgai šlapios dangos.
Medėjantys bijūnai žiemą gali nukentėti ne tik nuo šalčio, bet ir nuo šlapio sniego. Sunkus sniegas spaudžia sumedėjusius ūglius ir gali juos sulaužyti, todėl prieš žiemą naudinga ūglius laisvai surišti maždaug ties trečdaliu krūmo aukščio. Rišant svarbu nenaudoti plonos, įsirėžiančios medžiagos ir neveržti per stipriai, kad nepažeistumėte žievės.
Leave a Reply