Ieškantiems alternatyvos tujoms, vis dažniau siūloma paprastoji šunvyšnia, dar vadinama dygliuoju erškėtkrūmiu arba tarnina (Prunus spinosa). Tai Europoje natūraliai paplitęs krūmas, vertinamas dėl tankaus augimo, ankstyvo žydėjimo ir tamsių vaisių rudenį. Sode jis atrodo natūraliai, o tinkamai formuojamas gali tapti patikima gyvatvore.
Tarnina pavasarį pražysta viena pirmųjų, dažniausiai kovo pabaigoje ar balandį, kai šakos pasidengia smulkiais baltais žiedais. Vėliau, rugsėjo ir spalio mėnesiais, subrandina nedidelius tamsiai mėlynus vaisius, kurie ilgai laikosi ant šakų. Dėl to gyvatvorė atrodo dekoratyviai ne tik vasarą, bet ir rudenį.
Kuo tarnina pranašesnė?
Gyvatvorė iš tarninos dažnai pasirenkama dėl dygliuotų, tankiai išsišakojančių ūglių. Toks krūmas sudaro tvirtą barjerą, kuris riboja praėjimą ir kartu saugo nuo vėjo. Sklypo pakraščiuose tai gali padėti sukurti daugiau privatumo, ypač atviresnėse vietose.
Kitas svarbus privalumas – nauda gamtai. Pavasarį žiedai yra vertingas nektaro šaltinis apdulkintojams, o rudenį vaisiai tampa maistu paukščiams ir smulkiai faunai. Tanki laja taip pat gali būti tinkama vieta paukščiams slėptis ar perėti, todėl tokia gyvatvorė dažnai siejama su didesne sodo biologine įvairove.
Vieta, dirva ir plitimo kontrolė
Tarnina laikoma nereiklia: ji gana gerai pakelia sausrą, šalčius ir vėjuotas vietas, todėl tinka ir atviroms sklypo riboms bei šlaitams. Geriausiai auga saulėtoje vietoje, tačiau gali prisitaikyti ir prie mažiau idealių sąlygų. Miesto aplinkoje jai dažniausiai netrukdo ir oro tarša.
Dirvai krūmas nėra itin išrankus, bet palankiausia – laidus, derlingesnis gruntas, kurio pH artimas neutraliam ar silpnai šarminiam. Svarbu įvertinti vieną ypatybę: tarnina linkusi leisti šaknų atžalas, todėl mažesniame sode verta iš anksto numatyti šaknų barjerą arba reguliariai šalinti atžalas. Tai padeda išlaikyti aiškią gyvatvorės liniją ir neleidžia krūmui plėstis į veją ar gėlynus.
Sodinimas ir genėjimas
Sodinimo laikas priklauso nuo sodinukų tipo. Plikomis šaknimis parduodamus sodinukus patogiausia sodinti rudenį, o auginamus konteineriuose galima sodinti tiek pavasarį, tiek rudenį. Norint greitesnio tankumo, gyvatvorei dažnai sodinama maždaug po du krūmus vienam metrui.
Tvarkingai gyvatvorei būtinas genėjimas: pagrindinis paprastai atliekamas anksti pavasarį, o papildomas – vasaros pabaigoje, kai trumpinami nauji ūgliai. Jaunus krūmus po pasodinimo verta patrumpinti, kad jie geriau šakotųsi. Formuojant gyvatvorę praktikuojama taisyklė, kad apačia būtų platesnė nei viršus, tuomet šviesa pasiekia apatines šakas ir gyvatvorė nepliksta.
Kas kelerius metus pravartu atlikti atjauninimą, pašalinant dalį seniausių šakų, kad krūmas išliktų gyvybingas. Taip pat būtina kontroliuoti šaknų atžalas: reguliariai pjaunant veją prie gyvatvorės ir šalinant atžalėles, tarnina tampa lengviau valdoma. Įsitvirtinusiam krūmui paprastai nereikia nei dažno laistymo, nei intensyvaus tręšimo, išskyrus ilgesnes sausras pirmaisiais metais.
Tarninos vaisius geriausia skinti vėlyvą rudenį, kai po pirmųjų šalnų sumažėja jų sutraukiantis skonis. Jei vaisiai nuskinti anksčiau, juos galima trumpai užšaldyti ir tik tuomet naudoti. Iš jų dažniausiai verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, gaminami sirupai, o tradiciškai – ir užpilai bei naminiai gėrimai, kuriems tarnina suteikia sodrų aromatą.
Leave a Reply