Lietuvos žydų genocido atminimo dienos išvakarėse Rokiškio krašto muziejų pasiekė nedidelis, bet išskirtinai stiprų krūvį turintis eksponatas – paauglės žydės auskarėlis su Dovydo žvaigžde. Jį 85 metus saugojo Obelių gyventoja Alma Antonija Mažeikienė (Skvarnavičiūtė), nusprendusi relikviją patikėti muziejininkams.
Pasak moters, 1941 metų rudenį, jai dar neturint penkerių, šeimai teko vykdyti vokiečių okupacinės valdžios nurodymus. Iš Antanašės dvare įrengtos žydų sutelkimo vietos dviem savaitėms į namus buvo parvežtos dvi paauglės, turėjusios dirbti priverstinius darbus.
Alma iki šiol prisimena, kad mergaitės buvo išsekusios, apskurusios, jų būklė liudijo badą ir pažeminimą. Per dvi savaites jos sustiprėjo, ėmė bendrauti su šeima ir talkino kasdieniuose ūkio darbuose.
Vieną dieną, dirbant darže, viena paauglė pametė auskarėlį su Dovydo žvaigžde. Tąkart jo rasti nepavyko, o netrukus atėjo laikas mergaites grąžinti atgal į sutelkimo vietą.
Alma pasakoja, kad tėvas ragino paaugles bėgti ir slėptis, rodė vietas, kur būtų galima tikėtis išsigelbėti. Tačiau mergaitės atsisakė, sakydamos, kad nori likti su savo artimaisiais, o tai buvo pasirinkimas, atspindintis beviltišką to meto realybę.
Egzekucijos dieną Skvarnavičių šeima, pasak Almos, paslapčia stebėjo, kas vyksta, o atmintyje visam gyvenimui liko šūviai ir žmonių aimanos. Antanašės apylinkėse buvo nužudyta daugiau kaip 1 660 Rokiškio krašto žydų – skaičius, kurį šiandien liudija memorialai, archyviniai dokumentai ir vietos bendruomenės pasakojimai.
Netrukus po tragedijos Almos motina darže rado pamestą auskarėlį. Nuo tada jis tapo asmeniniu atminties ženklu, saugotu tyliai ir atsargiai, kaip nebylus priminimas apie vieno žmogaus gyvenimą ir visos bendruomenės sunaikinimą.
Perduodama eksponatą muziejui Alma pabrėžė ir tai, ką pati prisimena apie anuometinius Obelių ir miestelio žydų santykius. Ji teigia, kad į egzekucijos vietą varomi žmonės slapčia siūlė vietiniams paimti jų ryšulius, tačiau nė vienas svetimo turto nepaėmė.
Muziejininkų vertinimu, tokie daiktai svarbūs ne tik kaip materialūs artefaktai, bet ir kaip edukacijos priemonė, padedanti kalbėti apie Holokaustą per konkrečias, žmogui artimas istorijas. Pastaraisiais metais vis daugiau Lietuvos muziejų ir atminties institucijų ieško būdų rinkti šeimų liudijimus, fiksuoti lokalios istorijos fragmentus ir įtraukti bendruomenes į atminimo praktiką.
Lietuvos žydų genocido atminimo diena
Rugsėjo 23 dieną Lietuvoje minima Lietuvos žydų genocido atminimo diena, siejama su Vilniaus geto likvidavimu 1943 metais. Šią dieną daugelyje miestų vyksta Atminties kelio renginiai, skatinantys prisiminti vietas, kuriose vyko masinės žudynės, ir kalbėti apie vietos bendruomenių netektis.
Rokiškio krašto muziejus skelbia renginių programą, skirtą šiai datai paminėti. Numatyta gyvosios atminties eisena Obeliuose, pagarba Antanašės memoriale ir pilietiškumo pamoka muziejuje, kviečianti įvardyti aukas ne tik skaičiais, bet ir vardais.
Muziejus pabrėžia, kad gyva atmintis kuriama iš daugybės mažų detalių, o kartais jas išsaugo ne archyvai, o žmonių sąžinė ir šeimos istorijos. Vienas auskarėlis šiuo atveju tampa tiltu tarp praeities siaubo ir dabarties pareigos kalbėti, suprasti ir saugoti žmogiškumą.
Leave a Reply