Socialinės Europos pažadai
Europos Sąjunga (ES) pastaraisiais metais vis dažniau kalba apie Socialinę Europą, kurioje socialinės teisės būtų tokios pat svarbios kaip ekonomikos augimas. Praktikoje tai reiškia siekį užtikrinti orų būstą, prieinamą švietimą, mokymosi visą gyvenimą galimybes ir stabilesnį darbą.
Ši kryptis remiasi Europos socialinių teisių ramsčiu ir jo veiksmų planu iki 2030 metų. Tarp tikslų įvardijami didesnis užimtumas, daugiau mokymuose dalyvaujančių suaugusiųjų ir mažesnė skurdo rizika, ypač vaikų.
Būstas: kai parama tampa namais
Rumunijoje, Berceni vietovėje netoli Bukarešto, šeima su dviem vaikais po ilgo nestabilumo laikotarpio pagaliau įsikūrė namuose. Anksčiau dėl mažų pajamų jie gyveno pas tėvus, o sąlygos buvo prastos ir įtemptos.
Valentinas pasakojo, kad ieškodami laikino būsto kurį laiką nakvojo automobilyje, o nuoma vėliau tapo sunkiai pakeliama. Dėl brangstančio gyvenimo, anot jo, pinigų pakako maistui, tačiau kitos būtinos išlaidos, pavyzdžiui, drabužiai, tapo prabanga.
„Kai likome be vietos gyventi, tris dienas miegojome automobilyje: aš, žmona ir vaikas“, – sakė Valentinas.
Šeimos situaciją pakeitė nevyriausybinės organizacijos „Habitat for Humanity“ projektas, kai savivalda suteikė žemę ir komunikacijas, o statybos buvo finansuojamos derinant privačias ir europines lėšas. Modelis paremtas ilgalaike, prieinama nuoma ir savanorystės valandomis, kurios tampa įnašu į galimybę ateityje turėti nuosavą būstą.
Tokio tipo iniciatyvos ES kontekste siejamos ir su platesniu tikslu mažinti vaikų skurdo riziką. ES yra nurodžiusi ambiciją iki 2030 metų reikšmingai sumažinti skurdo ar socialinės atskirties riziką patiriančių žmonių skaičių, o atskiru prioritetu laikomas vaikų gerovės užtikrinimas.
Mokymai: investicijos į žmones
Kitas Socialinės Europos ramstis yra kvalifikacijos kėlimas, nes darbo rinką keičia skaitmenizacija, žaliasis kursas, demografiniai pokyčiai ir spartus dirbtinio intelekto pritaikymas. ES tikslas yra skatinti suaugusiųjų mokymąsi ir persikvalifikavimą, kad žmonės galėtų išlikti konkurencingi.
Rumunijoje anglų kalbos mokytoja Rodica pasirinko dvejų metų trukmės informacinių technologijų mokymus, siekdama sustiprinti kompetencijas ir pritaikyti jas mokykloje. Programa įgyvendinama aukštojo mokslo institucijų partnerystėse, o viešasis finansavimas mažina kliūtis mokytis vėlesniame amžiuje.
„Tai buvo proga ne tik todėl, kad norėjau mokytis, bet ir todėl, kad kursus finansavo valstybė“, – sakė Rodica.
Tokie mokymai ES mastu siejami su siekiu, kad kuo daugiau suaugusiųjų kasmet dalyvautų kvalifikacijos tobulinime. Praktikoje tai tampa vienu svarbiausių instrumentų, norint užpildyti darbuotojų trūkumą ir mažinti atskirtį tarp regionų.
Darbas: eksperimentai prieš ilgalaikį nedarbą
Prancūzijoje jau kelerius metus plėtojamas modelis, vadinamas nulinio ilgalaikio nedarbo teritorijomis. Jo esmė yra perkelti dalį nedarbo kaštų į darbo vietų kūrimą vietos bendruomenėse, kad žmonės gautų stabilų darbą net ir ten, kur privatus sektorius darbo vietų kuria per mažai.
Vienoje iš teritorijų veikianti įmonė „Tezea“ įdarbina dešimtis žmonių ir užsiima įvairia veikla, susijusia su pakartotiniu naudojimu, rūšiavimu, parduotuvės darbu ir kitomis paslaugomis. Darbuotojai pasakoja, kad svarbus ne tik atlyginimas, bet ir sugrįžęs socialinis ryšys bei aiški dienotvarkė.
„Ši schema man padėjo atgauti socialinį gyvenimą ir kasdienybės prasmę“, – sakė „Tezea“ darbuotoja Marie-Fabienne.
ES požiūriu tokie projektai dažnai remiami per Europos socialinį fondą „Plus“, kuris finansuoja valstybių narių priemones užimtumui, įgūdžiams ir socialinei įtraukčiai. Didžiausia rizika šiems modeliams išlieka ilgalaikis finansavimo stabilumas ir gebėjimas idėją pritaikyti skirtingose šalyse.
Socialinės Europos realybė šiandien priklauso nuo to, ar socialinės politikos priemonės bus diegiamos nuosekliai ir pakankamu mastu. Būsto, mokymų ir darbo pavyzdžiai rodo, kad sėkmingi sprendimai egzistuoja, tačiau jų poveikis plačiai visuomenei priklauso nuo valstybių narių įgyvendinimo ir investicijų.
Leave a Reply