Rudenį, kai nužydi rožės, krūmuose sunoksta erškėtuogės – ryškūs, vitaminais ir antioksidantais vertinami vaisiai, tinkantys tiek arbatoms, tiek naminiams ruošiniams. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia pataikyti į tinkamą laiką: pernelyg anksti nuskintos erškėtuogės būna kietos ir rūgščios, o po stipresnių šalnų greitai suminkštėja.
Dažniausiai geriausias metas rinkti erškėtuoges yra rugsėjo pabaiga ir spalio pradžia, kai vaisiai jau nusidažę tamsiai raudonai, bet dar išlieka standūs. Po kelių vėsesnių naktų erškėtuogėse padaugėja natūralių cukrų, todėl skonis tampa švelnesnis, tačiau laukti iki ilgų šalnų paprastai neapsimoka.
Kada ir kokias erškėtuoges rinkti?
Renkant erškėtuoges verta atkreipti dėmesį į patį krūmą: ne visos rožių veislės subrandina gausų derlių. Veislės su labai pilnaviduriais žiedais dažnai užmezga mažiau vaisių, nes dalis žiedo struktūrų būna pakitusios, todėl apdulkinimas ne toks sėkmingas.
Gausiausiai dera laukinės rožės, taip pat kai kurios raukšlėtalapės rožės, kurių vaisiai būna stambesni ir patogesni perdirbti. Renkant svarbu vengti pakelėse ar intensyviai purškiamuose plotuose augančių krūmų, nes vaisiai gali būti užteršti dulkėmis ir teršalais.
Perdirbimas be vargo: ką svarbu žinoti?
Erškėtuogių viduje esantys smulkūs plaukeliai gali dirginti odą ir gleivinę, todėl perdirbant pravartu mūvėti pirštines, o masę visuomet perkošti per smulkų sietelį arba filtrą. Praktikoje sėklų ir plaukelių dažnai nereikia šalinti iš anksto, nes verdant ir pertrinant jie lengvai atsiskiria.
Pirmiausia nuo vaisių nuimamos žiedo ir kotelio liekanos, tuomet erškėtuogės perplaunamos ir perpjaunamos pusiau. Toliau kelias priklauso nuo tikslo: ar norėsite džiovinti arbatai, virti tyrę uogienei, ar spausti skystį sirupui.
Arbata, uogienė, sirupas ir actas
Arbatai dažniausiai naudojamos džiovintos erškėtuogės: jas galima lengvai susmulkinti, kad greičiau atsiskleistų aromatas. Užplikyti rekomenduojama karštu, bet ne verdančiu vandeniu, o pritraukimo laikas paprastai siekia apie 15 minučių; vėliau gėrimą būtina perkošti, kad nepatektų plaukelių.
Uogienei ar tyrelei tinka šviežios erškėtuogės, kurios verdamos, kol suminkštėja, o tuomet pertrinamos per sietelį. Sirupui vaisiai taip pat verdami vandenyje, nukošiami, o gautas skystis pasaldinamas ir trumpai užverdant supilstomas į švarius butelius; laikoma vėsiai ir suvartojama per protingą laiką.
Norint švelnaus vaisinio prieskonio, erškėtuoges galima užpilti actu ir kelias savaites laikyti tamsioje vietoje, o vėliau perkošti. Toks actas dažnai naudojamas salotų padažams ar marinavimui, kai norisi lengvos uoginės natos.
Mitybos specialistai primena, kad erškėtuogėse esantis vitaminas C yra jautrus karščiui, todėl ypač aukšta temperatūra ir ilgas virimas jo kiekį mažina. Dėl to populiarėja švelnesni apdorojimo būdai: džiovinimas žemesnėje temperatūroje, trumpesnis kaitinimas ir sandarus laikymas, kad aromatai ir maistinės medžiagos kuo geriau išliktų.
Leave a Reply