Rudenį ant stalo dažniausiai atsiduria obuoliai, kriaušės ar vėlyvos slyvos, tačiau aronija neretai lieka pamiršta. Nors jos skonis nėra saldus, tamsiose, kiek sutraukiančiose uogose gausu biologiškai aktyvių medžiagų, todėl jos vis dažniau vertinamos kaip naudingas kasdienės mitybos priedas.
Aronijos spalva beveik juoda, su violetiniu atspalviu, o ją lemia antocianinai, priklausantys polifenolių grupei. Būtent polifenoliai siejami su antioksidaciniu poveikiu, kuris padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, o kartu skatina domėjimąsi uogomis kaip dalimi subalansuotos mitybos.
Be polifenolių, aronijose yra vitamino C ir kai kurių B grupės vitaminų, taip pat mineralų, pavyzdžiui, kalio ir magnio, bei maistinių skaidulų. Dėl šios sudėties aronija dažnai minima tarp uoginių augalų, kurie gali papildyti racioną, ypač šaltuoju metų laiku, kai norisi daugiau sezoninių produktų.
Pastaraisiais metais nemažai dėmesio skiriama galimam aronijos ryšiui su širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, tokiais kaip kraujospūdis ar cholesterolio profilis. Klinikiniai tyrimai ir jų apžvalgos rodo, kad kai kuriose grupėse pastebėta palankių pokyčių, tačiau įrodymai nėra pakankamai vienareikšmiai, kad aronija būtų laikoma gydymo priemone.
„Protingiausia aroniją vertinti kaip vertingą įvairios mitybos dalį, o ne kaip pakaitalą vaistams“, – pabrėžia mitybos specialistai, vertindami klinikinių tyrimų duomenų ribotumą.
Dėl sutraukiančio skonio aronija dažniau vartojama ne šviežia, o perdirbta: spaudžiamos sultys, verdamos uogienės, gaminami tyrės ar mišrūs vaisių pagardai. Renkantis pirktines sultis verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir prioritetą teikti produktams be didelio kiekio pridėtinio cukraus.
Džiovinta aronija dažnai naudojama košėms, jogurtui ar užpilams, o uogas prieš plikant patariama šiek tiek susmulkinti, kad geriau atsiskleistų skonis. Taip aroniją lengviau įtraukti į kasdienį rudeninį meniu, net jei jos natūralus kartumas iš pradžių atrodo per ryškus.
Leave a Reply