Palydoviniai duomenys rodo ryškų skirtumą tarp miesto centro, priemiesčių ir kaimo augmenijos.
Miestų augalai po karščio ir sausros periodų dažnai atgauna įprastą žalumą greičiau nei augalai už miesto ribų, rodo plataus masto tarptautinis tyrimas. Mokslininkai analizavo 751 miestą 109 šalyse ir vertino, kaip greitai augmenija grįžta į įprastą būklę po nepalankių sąlygų.
Tyrėjų komanda iš Honkongo universiteto rėmėsi 2001–2022 metų palydoviniais stebėjimais. Lygintos istorinės centrų teritorijos, naujos statybos rajonai ir gretimos kaimiškos vietovės, o skirtumai vertinti pagal augalijos „atsigavimo laiką“ po žalumos sumažėjimo.
Rezultatai parodė, kad 78 proc. nagrinėtų miestų augalai miesto sąlygomis atsistatydavo greičiau nei kaime. Geriausi rodikliai fiksuoti centrinėse miesto dalyse, o pakraščiuose augmenija atsigavo lėčiau, bet vis tiek dažnai lenkė aplinkinių teritorijų augalus.
Vertindami atsparumą, mokslininkai atsižvelgė į temperatūrą, kritulius ir saulės spinduliuotę. Vis dėlto ryškiausias veiksnys, aiškinantis miesto pranašumą, buvo papildomas vandens tiekimas, susijęs su parkų, vejų ir medžių laistymu.
Didžiausias miesto augalijos pranašumas išryškėjo karštuose ir sausringuose regionuose, įskaitant Afrikos dalį, Australiją ir Šiaurės Amerikos pietvakarius. Tokiose vietovėse net nedidelis papildomas drėkinimas gali reikšmingai sumažinti augalijos stresą ir padėti greičiau atkurti žalumą.
„Mus nustebino, kaip glaudžiai papildomas vandens tiekimas susijęs su miesto augalijos atsparumo pranašumu, ypač karštuose ir sausringuose regionuose“, – sakė vienas tyrimo autorių Juju Džou.
Tyrime taip pat pastebėta ilgalaikė tendencija: 2001–2022 metų laikotarpiu atotrūkis tarp miesto ir kaimo didėjo 67 proc. analizuotų miestų. Mokslininkai tai sieja su tuo, kad už miestų ribų augmenija palaipsniui prarado gebėjimą greitai atsigauti, o miestuose žaliosios zonos dažniau išlaikė ankstesnį atsparumą arba jį šiek tiek pagerino.
Dar vienas svarbus signalas – dalyje, daugiausia sausringų miestų, augalai ne tik greičiau atsistatydavo, bet ir mažiau prarasdavo žaliosios masės nepalankių laikotarpių metu. Tai rodo, kad miesto žaliosios infrastruktūros valdymas kai kuriais atvejais veikia kaip apsauginis buferis.
Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia rekomendacijos laistyti viską neribotai. Pagrindinė išvada – ne vien didinti želdynų plotą, o kryptingai prižiūrėti miesto augmeniją taip, kad ji išliktų gyvybinga ilgalaikėje perspektyvoje.
Mokslininkai ragina taikyti taupų drėkinimą, plačiau naudoti lietaus vandenį ar išvalytas nuotekas ir rinktis sausrai atsparesnes augalų rūšis. Kartu pripažįstama ir metodinė riba: vien palydoviniai duomenys ne visada leidžia tiksliai atskirti laistymo poveikį nuo kitų veiksnių, pavyzdžiui, šešėlio, dirvožemio ar augalų rūšinės sudėties.
Leave a Reply