Istorinis NASA bandymas parodė, kad net ir mikrogravitacijoje bitės sugeba atlikti vieną sudėtingiausių gamtos darbų – statyti korio akutėmis išmargintą vaško struktūrą. Į kosminę misiją buvo išskraidinta apie 3 400 darbininkių ir bičių motinėlė, o rezultatai nustebino net patyrusius tyrėjus.
Eksperimento metu vabzdžiai buvo laikomi specialiame aliuminio konteineryje su skaidriu dangčiu ir šėrykla. Per maždaug savaitę bitės pagamino vašką ir pastatė apie 200 kvadratinių centimetrų ploto korių dalį, išlaikydamos įprastą šešiakampių akučių geometriją.
Pirmosios dienos kosmose bitėms buvo sudėtingos: trūko aiškios orientacijos, jos daužėsi į konteinerio sieneles ir judėjo prasčiau nei Žemėje. Vis dėlto po kelių parų vabzdžiai prisitaikė, o stebėjimai parodė, kad jos net gebėjo sudaryti kelių dešimčių centimetrų ilgio gyvą grandinę, būdingą koordinuotam darbui avilyje.
Kas pasikeitė be gravitacijos?
Grįžus į Žemę, mokslininkai įvertino korių kokybę ir nustatė, kad akučių sienelių storis, gylis bei diametras iš esmės buvo panašūs į įprastus avilio parametrus. Kitaip tariant, pagrindiniai statybos įgūdžiai ir instinktai niekur nedingo.
Didžiausias skirtumas pasimatė akučių pasvirime. Žemėje bitės akutes paprastai formuoja su vos pastebimu pasvirimu į viršų, kad medus geriau laikytųsi ir konstrukcija būtų patikimesnė, o kosmose ši kryptis tapo nevienalytė – vienoje dalyje akutės orientavosi į konteinerio dangtį, kitoje – į dugną.
Toks rezultatas laikomas aiškiu ženklu, kad gravitacija avilyje veikia kaip vienas svarbiausių orientacijos „kompasų“. Kai jos nėra, bitės vis dar geba statyti, tačiau tampa sunkiau išlaikyti vienodą erdvinę kryptį visoje struktūroje.
Didžioji mįslė – dauginimasis
Eksperimento duomenys atskleidė ir kitą problemą: nors bičių motinėlė padėjo apie 35 kiaušinėlius, iš jų neišsirito nė viena nauja bitė. Tai rodo, kad vien statybos gebėjimų neužtenka, jei tikslas būtų ilgalaikis bičių išlaikymas kosmose.
Mokslininkų vertinimu, šį rezultatą galėjo lemti keli veiksniai: mikrogravitacija, vibracijos, stresas, ribota erdvė, temperatūros ar drėgmės svyravimai, taip pat radiacijos poveikis. Vis dėlto vienareikšmės išvados nepakanka, todėl būtini papildomi, modernesniais metodais paremti tyrimai.
Kodėl tai svarbu šiandien?
Bičių elgsena kosmose svarbi ne vien dėl smalsumo – ji padeda suprasti, kiek vabzdžių elgesį lemia instinktai, o kiek – fizikinė aplinka. Tokios žinios gali būti pritaikomos kuriant uždaras gyvybės palaikymo sistemas ir planuojant ilgalaikes misijas, kuriose reikėtų stabilios maisto gamybos.
Jei ateityje būtų kuriami šiltnamiai Mėnulyje ar Marse, reikėtų spręsti, kaip užtikrinti patikimą apdulkinimą. Šiandien tam dažniausiai svarstomos kelios kryptys: vabzdžių panaudojimas, rankinis apdulkinimas arba techniniai sprendimai, tačiau kiekvienas kelias turi ribojimų, ypač misijose, kuriose svarbus patikimumas ir energijos sąnaudos.
Istorinis konteineris, kuriame bitės atliko šį bandymą, vėliau pateko į muziejinę kolekciją kaip vienas netikėčiausių kosminių eksperimentų eksponatų. O pagrindinė išvada išliko aktuali iki šiol: be gravitacijos bitės dirba, bet jų pasaulis tampa kitoks – ir tai kelia naujų klausimų apie gyvybės prisitaikymo ribas.
Leave a Reply