„NASA“ virš uragano Simon pamatė keistas bangas: signalas sklido net į aukštus atmosferos sluoksnius

JAV kosmoso agentūra „NASA“ pranešė užfiksavusi neįprastas bangų struktūras virš uragano Simon, kai šis slinko palei Ramiojo vandenyno pakrantę prie Meksikos. Reiškinys buvo pastebėtas iš palydovų, o bangų „piešinys“ matėsi gerokai aukščiau už audros debesis.

Uraganas anksčiau buvo pasiekęs ketvirtą kategoriją pagal Saffiro–Simpsono skalę, o didžiausias pavojus pakrantės vietovėms kilo dėl liūčių. „NASA“ atkreipė dėmesį, kad intensyvūs krituliai tokiais atvejais dažnai sukelia staigius potvynius ir nuošliaužas, ypač kalnuotose teritorijose.

Kas tai per bangos?

Palydoviniai naktiniai stebėjimai parodė vadinamąsias atmosferos gravitacines bangas, kurios nėra susijusios su vandenyno bangavimu. Jos susidaro tuomet, kai sutrikdyta oro masė pradeda svyruoti, o gravitacija ir plūdrumo jėgos stengiasi grąžinti atmosferą į pusiausvyrą.

Galinguose tropiniuose ciklonuose toks „sutrikdymas“ dažnai prasideda prie uragano akies sienos, kur verda intensyviausios audros. Ten kondensuojantis vandens garams išsiskiria slaptasis šilumos kiekis, kuris maitina stiprius kylančius srautus ir „iššauna“ energiją į aukštesnius atmosferos sluoksnius.

„Tokios bangos gali keliauti gerokai aukščiau už audros viršūnes ir pasiekti net stratosferą ar dar aukščiau esančius sluoksnius“, – aiškino „NASA“ specialistai.

Kodėl tai matoma iš kosmoso?

Nors gravitacinės bangos atmosferoje nėra retos, ne visada pavyksta jas aiškiai užfiksuoti. Šiuo atveju svarbų vaidmenį atliko labai silpna natūrali šviesa viršutiniuose atmosferos sluoksniuose, vadinama oro švytėjimu.

Bangoms pereinant per šį švytėjimą, kinta šviesio intensyvumas ir nuotraukose atsiranda bangų raštai. Tokius subtilius kontrastus geba registruoti „VIIRS“ instrumentas, įrengtas NOAA palydovuose, tačiau stebėjimą dažnai apsunkina nuo Žemės paviršiaus ir atmosferos atsispindinti šviesa.

Šį kartą sąlygos buvo palankesnės, nes naktinis apšvietimas buvo silpnesnis, todėl oro švytėjimo „tekstūra“ išryškėjo geriau. Pasak mokslininkų, tai dar vienas pavyzdys, kaip tropiniai ciklonai veikia ne tik prie paviršiaus, bet ir visą atmosferos „stulpą“ virš jų.

Ką tai keičia prognozėse?

Gravitacinės bangos pačios savaime nėra pavojus žmonėms prie žemės, tačiau jos padeda mokslininkams suprasti, kaip audros perduoda energiją į aukštesnius sluoksnius. Tokie duomenys svarbūs tobulinant atmosferos modelius, kurie naudojami ir orų prognozėms, ir klimatiniams vertinimams.

„NASA“ nurodė, kad uraganų trajektorijų ir stiprumo prognozės kartais išlieka neapibrėžtos net iki paskutinių parų, ypač kai audras veikia reljefas ir vėjai skirtinguose aukščiuose. Todėl kiekvienas detalus palydovinis stebėjimas prisideda prie tikslesnio supratimo, kaip tokios sistemos keičiasi realiu laiku.