Japonija, dar prieš porą dešimtmečių buvusi viena pasaulio laivų statybos lyderių, šiandien siekia susigrąžinti prarastas pozicijas. Šaliai tampant trečia pagal apimtį rinkos dalyve po Kinijos ir Pietų Korėjos, Tokijas nusprendė, kad pramonės atgaivinimas yra ne tik ekonomikos, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.
Japonijos vyriausybė per artimiausią dešimtmetį planuoja skirti apie 1,3 mlrd. eurų paramą šalies statykloms. Lėšos numatytos trims pagrindiniams rinkos žaidėjams, o tikslas aiškus: modernizuoti gamybą, didinti pajėgumus ir įsitvirtinti aukštos pridėtinės vertės segmentuose, kur svarbiausios technologijos, o ne vien kaina.
Kas skatina sugrįžimą
Japonijai, kaip salų valstybei, jūrų logistika yra gyvybiškai svarbi. Didžioji dalis energetinių žaliavų ir reikšminga maisto importo dalis į šalį atkeliauja jūra, todėl gebėjimas greitai ir patikimai atnaujinti prekybinį laivyną tampa strateginiu veiksniu.
Prie sprendimo prisidėjo ir geopolitika. Ilgėjant maršrutams dėl įtampos kai kuriuose regionuose, pasauliui reikia daugiau laivų tam pačiam krovinių srautui pervežti, o tai didina užsakymų skaičių. Tuo pat metu dalis laivyno, statyto ankstesnio užsakymų piko metu, artėja prie natūralaus eksploatacijos pabaigos, todėl rinkoje didėja pakeitimo paklausa.
Alternatyvūs varikliai ir DI gamyklose
Didžiausia Japonijos statyklų viltis siejama su naujų tipų laivais ir alternatyviais varikliais. Įmonės investuoja į infrastruktūrą, pritaikytą LNG dujovežiams ir laivams, kurie ateityje galėtų gabenti vandenilį ar amoniaką, o tai reikalauja specifinių sprendimų dėl saugos ir medžiagų.
Lygiagrečiai spartėja automatizacija ir skaitmeninimas. Dirbtinis intelektas bei vadinamosios išmaniosios gamyklos turėtų padėti mažinti savikainą, trumpinti gamybos ciklus ir gerinti kokybės kontrolę, kad Japonija galėtų konkuruoti su Kinijos masto ekonomika. Šis aspektas tampa ypač svarbus, kai pramonė susiduria su darbo jėgos senėjimu ir specialistų trūkumu.
Japonijos pramonėje daug dėmesio sulaukia vandenilis, tačiau jo pritaikymas jūroje sudėtingas dėl saugos reikalavimų ir laikymo technologijų. Tuo pačiu plėtojami ir amoniaku varomi sprendimai, nors jie kelia papildomų iššūkių dėl teršalų kontrolės ir vis dar didelio emisijų pėdsako gamybos grandinėje.
Ką tai reiškia Europos uostams
Japonijos pasirinkta kryptis rodo, kad laivybos dekarbonizacija persikels iš laboratorijų į realius užsakymus, o pokyčiai palies ne vien statyklas. Augant vandeniliu, amoniaku ar kitais alternatyviais degalais varomų laivų skaičiui, uostams teks spręsti, kaip užtikrinti saugų kuro tiekimą, sandėliavimą ir avarinių situacijų valdymą.
Europos uostams, taip pat ir Baltijos regione, tai reiškia būtinybę laiku planuoti infrastruktūros modernizavimą. Nuo pasirinkimų, kokius degalus ir kokiu tempu priims rinka, priklausys investicijų kryptis, o sprendimus teks derinti su griežtėjančiais tarptautiniais taršos reikalavimais ir laivybos bendrovių lūkesčiais.
Leave a Reply