Tag: Vandenilis

  • Anglies elektrinės gali atgimti: siūloma vietoj anglių deginti geležies miltelius ir kaupti energiją

    Nors anglimi kūrenamos elektrinės daug kur Europoje traukiasi, mokslininkai siūlo joms netikėtą „antrą gyvenimą“ – vietoj anglių deginti geležies miltelius ir taip veikti kaip didžiulė energijos kaupimo sistema.

    Principas primena įprastą šiluminę elektrinę: degant smulkioms geležies dalelėms išsiskiria šiluma, ji kaitina vandenį ir suka jau esamas turbinas bei generatorius. Skirtumas tas, kad kietoji liekana daugiausia yra geležies oksidas – kitaip tariant, rūdys.

    Karlsrūhės technologijos instituto (KIT) tyrėjai skaičiuoja, kad toks sprendimas galėtų padėti spręsti vieną didžiausių atsinaujinančios energetikos problemų – ką daryti, kai nepučia vėjas ir nešviečia saulė, bet elektros vis tiek reikia.

    Vis dėlto tai nėra „nemokama“ energija: rūdis paversti atgal į geležies kurą reikia energijos. Dėl to idėja labiau panaši į elektrinės dydžio bateriją, kuri perteklinę atsinaujinančią elektrą „sukaupia“ geležies pavidalu ir vėliau ją grąžina į tinklą šilumos gamybos forma.

    Baterija, kuri atrodo kaip rūdys

    Degant geležies milteliams, geležis reaguoja su deguonimi, išsiskiria šiluma, o produktas – geležies oksidas. Modifikuota anglies elektrinė šią šilumą galėtų panaudoti garui gaminti ir elektros generavimui, išlaikant dalį esamos infrastruktūros.

    Kad ciklas būtų uždaras, oksidą reikėtų surinkti ir „įkrauti“ – atimti deguonį, kad vėl gautume geležį. Tam siūloma naudoti vandenilį, pagamintą iš atsinaujinančios elektros elektrolizės būdu, skaidant vandenį.

    Tyrėjai akcentuoja praktišką skirtumą nuo vandenilio kaupimo: vandeniliui reikia specialių talpų ir infrastruktūros, o geležies miltelius teoriškai galima laikyti įprastuose silosuose ir gabenti esama krovinių logistika.

    Pati koncepcija jau bandyta praktikoje: 2020 metais Eindhoveno technologijos universiteto mokslininkai pademonstravo 100 kilovatų galios geležies degiklį vietos alaus darykloje, kur šiluma buvo panaudota gamybai. Kitame, 2026 metais publikuotame to paties universiteto tyrime aprašyta, kad geležies miltelius pavyko deginti ir vėl atkurti kurą per dešimt ciklų.

    Kur Europoje tai galėtų būti naudinga

    KIT komanda modeliuodama Europos energetikos sistemą iki 2050 metų vertino, kur geležies deginimas galėtų būti ekonomiškai prasmingesnis nei didelio masto baterijų parkai, vandenilio jėgainės ar kiti rezervinės galios sprendimai.

    Skaičiavimuose pabrėžta, kad baterijos gerai tinka kelioms valandoms, tačiau ilgoms „sausroms“, kai atsinaujinančių šaltinių mažai, reikiami mastai tampa brangūs. Vandenilis gali būti kaupiamas ilgiau, ypač požeminėse druskų ertmėse, bet ne visos šalys turi tam tinkamas geologines sąlygas.

    Modelyje geležies kuras atrodė patrauklesnis tokioms šalims kaip Airija, Suomija ar Čekija – ten mažiau galimybių dideliems požeminio vandenilio kaupimo sprendimams ir mažiau hidroenergijos, kuri galėtų „užkamšyti“ trūkumus.

    Pagrindiniame scenarijuje iki 2050 metų Europoje susidarytų apie 17 gigavatų geležimi kūrenamos galios, iš kurių maždaug 13,6 gigavato – konvertuojant esamas anglies elektrines. Likusi dalis būtų nauji objektai, daugiausia Airijoje ir Suomijoje. Taip pat skaičiuota, kad geležies sprendimai sumažintų vandeniliu kūrenamų elektrinių poreikį apie 9 proc.

    Rezultatai skirtingose šalyse išsiskyrė: Danija, Prancūzija ir Nyderlandai modelyje konvertavo visą tinkamą anglies elektrinių galią, o Vokietija – tik apie 19 proc. Lenkijoje ir Ispanijoje geležies elektrinių šiame modelyje apskritai neatsirado – ten palankesnės vandenilio kaupimo alternatyvos.

    Dar viena svarbi detalė – tokios jėgainės, pagal skaičiavimus, dirbtų tik apie 2–14 proc. metų laiko. Kitaip tariant, tai būtų atsarginis „draudimo polisas“, o ne kasdienė bazinės generacijos elektrinė.

    Didžiausia kliūtis – „įkrovimas“

    Tyrėjai pabrėžia, kad anglies elektrinės neįmanoma tiesiog rytoj perjungti į geležies kurą. Reikėtų naujų degiklių, miltelių tvarkymo įrangos, filtravimo sistemų, o svarbiausia – ekonomiškai veikiančios technologijos geležies oksidui paversti atgal į geležį pramoniniu mastu.

    Modeliuose idėja tapo gerokai patrauklesnė, kai buvo daromos prielaidos apie efektyvesnį „rūdžių“ regeneravimą – tokiu atveju geležimi kūrenama galia išaugtų iki 38,4 gigavato. Tačiau padidinus modernizavimo kaštus, plėtra smarkiai traukėsi.

    Be ekonomikos, yra ir technologinių neapibrėžtumų: skaičiavimuose naudotos penkios reprezentatyvios meteorologinės savaitės per metus, todėl ekstremaliai ilgi silpno vėjo ar menkos saulės laikotarpiai gali būti ne iki galo įvertinti.

    Nors geležies deginimas nereiškia anglies dioksido emisijų iš paties kuro, procesas nėra visiškai „sterilus“ – eksperimentuose fiksuota azoto oksidų ir smulkiųjų dalelių.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra paprastas anglies „gelbėjimo planas“, o potenciali atsarginė priemonė, kuri priklausys nuo pigesnio regeneravimo, inžinerinių sprendimų ir realaus mastelio bandymų. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Chem Circularity“.

  • „Thyssenkrupp Steel“ vandenilinės plieno gamybos startą Duisburge nukėlė iki 2029 metų

    Vokietijos plieno gamintoja „Thyssenkrupp Steel“ atideda vandenilio panaudojimą plieno gamyboje: naujoji DRI (tiesioginės redukcijos) įranga Duisburge turėtų startuoti tik 2029 metais.

    Kaip rašoma publikacijoje, anksčiau buvo planuota, kad šiuo metu statoma instalacija pradės veikti gerokai anksčiau, tačiau terminai pakeisti. Kartu pripažįstama, kad pradžioje vietoje vandenilio gali būti naudojamos ir kitos dujos.

    DRI technologija laikoma vienu svarbiausių kelių mažinti anglies dioksido emisijas plieno pramonėje, nes leidžia atsisakyti dalies tradicinių aukštakrosnių procesų. Tačiau praktikoje projektų tempą lemia energijos ir žaliavų kainos bei reali „žaliojo“ vandenilio pasiūla.

    „Thyssenkrupp Steel“ sprendimas – ne pavienis atvejis: visoje Europos Sąjungoje vandenilio projektai plieno sektoriuje susiduria su brangia transformacija ir neaiškia paklausa, todėl dalis bendrovių terminus stumia į vėlesnius metus.

    Kas yra tkH2Steel projektas

    Naujasis „Thyssenkrupp Steel“ projektas tkH2Steel statomas Duisburge, o statybos, kaip nurodoma tekste, pradėtos 2024 metais. Įmonė teigia, kad darbai statybvietėje vyksta, jau atlikta dalis betonavimo ir armavimo darbų pagrindinėms konstrukcijoms.

    Projektu siekiama palaipsniui pereiti nuo tradicinės gamybos prie tiesioginės redukcijos, kuri teoriškai gali būti maitinama vandeniliu. Skaičiuojama, kad toks perėjimas leistų sumažinti CO2 emisijas apie 3,5 mln. tonų per metus.

    Vandenilis ar gamtinės dujos: kaip veiks DRI

    Bendrovė pabrėžia, kad įranga techniškai pritaikyta skirtingiems kuro variantams – gali naudoti gamtines dujas, vandenilį arba jų mišinį. Tai reiškia, kad startas įmanomas ir be pilno perėjimo prie vandenilio.

    Tekste akcentuojama, kad net vien gamtinių dujų panaudojimas šiame procese leistų sumažinti CO2 emisijas daugiau nei perpus, lyginant su gamyba aukštakrosnėse. Vandenilis įvardijamas kaip pagrindinis ilgalaikis tikslas, bet jo dalis būtų didinama priklausomai nuo prieinamumo ir ekonominio pagrįstumo.

    „Tikslas nesikeičia: palaipsniui didinti vandenilio dalį – priklausomai nuo prieinamumo, ekonominio atsiperkamumo ir klientų paklausos“, – teigiama bendrovės komunikacijoje.

    ES plieno pramonėje vandenilio planai lėtėja

    „Thyssenkrupp Steel“ atidėjimas pristatomas kaip dar vienas signalas, kad vandenilio projektai Europos plieno pramonėje stringa. Pastaraisiais metais panašius sprendimus priėmė ir kitos sektoriaus įmonės.

    Pavyzdžiui, „ArcelorMittal“ buvo atsitraukusi nuo dalies planų ir atsisakiusi numatyto valstybės finansavimo, argumentuodama, kad net ir su parama verslo logika tokiai transformacijai šiuo metu nėra pakankamai tvirta. Taip pat minima, kad projektus atidėjo ir kiti gamintojai, tarp jų – „Salzgitter“ bei „Tata Steel“.

    Tuo metu kai kurios bendrovės, tokios kaip Švedijos SSAB ar Austrijos „Voestalpine“, dar tęsia darbus, tačiau jie apibūdinami kaip demonstraciniai ar pilotiniai. Tekste pabrėžiama, kad jų pranašumu gali tapti geresnė prieiga prie pigesnės „žalios“ energijos.

    Bendra kryptis rodo, kad pramoninio masto plieno gamybos, plačiai paremtos vandeniliu, Europa realistiškiau gali tikėtis tik kitame dešimtmetyje.

  • Londono „AP Ventures“ uždarė 269,62 mln. eurų fondą: kas gaus pinigus pramonės ir energetikos proveržiui?

    Londono „AP Ventures“ uždarė 269,62 mln. eurų fondą: kas gaus pinigus pramonės ir energetikos proveržiui?

    Naujas fondas ir investuotojai

    Londone įsikūrusi rizikos kapitalo bendrovė „AP Ventures“ paskelbė galutinai uždariusi trečiąjį fondą „AP Ventures Fund III LP“. Fondas pritraukė 269,62 mln. eurų įsipareigojimų ir bus skirtas ankstyvos stadijos pramonės bei energetikos technologijų startuoliams.

    Pasak bendrovės, prie fondo prisidėjo tiek esami, tiek nauji instituciniai investuotojai, tarp jų – suverenieji fondai, įmonės, pensijų fondai ir šeimų biurai. Trečiasis fondas pradėjo veiklą po pirminio uždarymo 2024 metais ir iki šiol jau investavo į 13 portfelio įmonių.

    „Šis galutinis uždarymas rodo esamų ir naujų investuotojų pasitikėjimą mūsų gebėjimu atrinkti ir auginti išskirtines technologijų bendroves“, – sakė „AP Ventures“ įkūrėjas ir valdantysis partneris Andrew Hinkly.

    Kas yra „AP Ventures“ ir į ką taikosi

    „AP Ventures“ ištakos siejamos su „Anglo American Platinum“ platinos grupės metalų (PGM) investavimo programa. 2018 metais ji tapo nepriklausomu fondu, o kaip kertiniai investuotojai anksčiau minimi „Anglo American Platinum“ ir Pietų Afrikos „Public Investment Corporation“, kiekvienas įsipareigoję po maždaug 95 mln. eurų.

    Fondą valdo Andrew Hinkly ir Kevinas Eggersas, o investicijų kryptis – globali: pažangios medžiagos, pramoniniai procesai ir energetikos sistemos. „AP Ventures“ deklaruoja, kad dažniausiai įsitraukia nuo „Seed“ iki „Series A“ etapų ir lydi įmones nuo komercializacijos iki pramoninio diegimo bei mastelio didinimo.

    Kodėl pinigai keliauja į energiją ir pramonę

    „AP Ventures“ akcentuoja, kad pramonės ir energetikos sistemos sparčiai keičiasi dėl augančios elektros paklausos, griežtėjančių kritinių žaliavų tiekimo grandinių ir vis didesnio duomenų, automatizacijos bei DI vaidmens. Tokia aplinka skatina sprendimų, didinančių našumą ir tiekimo saugumą, poreikį.

    Fondo strateginis dėmesys apima mažo anglies intensyvumo molekules, įskaitant vandenilį, visoje grandinėje nuo gamybos iki galutinio panaudojimo. Taip pat numatytos investicijos į anglies dioksido surinkimą ir panaudojimą, žiediškumą bei pažangų perdirbimą, ypač sunkiai dekarbonizuojamuose sektoriuose.

    „Mes orientuojamės į techniškai išskirtines įmones, kurios sprendžia realias veiklos problemas pramonėje ir tiekimo grandinėse“, – sakė „AP Ventures“ partneris Kevinas Eggersas.

    Kokios įmonės jau portfelyje

    Tarp 13 fondą jau sudominusių bendrovių minimos skirtingų krypčių komandos – nuo kuro elementų iki žiedinių statybinių medžiagų. Pavyzdžiui, „Teragen Energy“ kuria metalu sustiprintas kietojo oksido kuro elementų technologijas vietinei elektros gamybai, o „Reclinker“ ieško būdų panaudotą cementą paversti portlandcemenčiu pramoniniu mastu.

    Portfelyje taip pat yra sprendimų, susijusių su anglies dioksido panaudojimu ir sintetinių degalų gamyba, pavyzdžiui, „Lydian Labs“ ir „Rubi Laboratories“. Kitos kryptys apima atliekų dujų ir biomasės konversiją į skystus degalus („Aether Fuels“) bei žiedinius sprendimus vandentvarkoje („CREW Carbon“).

    „AP Ventures“ būstinė yra Londone, taip pat veikia biurai Johanesburge ir San Franciske. Bendrovė teigia portfelio įmones jungianti su specializuotu finansinių ir pramoninių partnerių tinklu, kuris padeda greičiau pereiti nuo prototipo prie diegimo.

  • Lenkijos dujų rinkoje – svarbus įsigijimas: „Gaz-System“ grupė konsoliduoja kompetencijas

    Lenkijos dujų saugojimo operatorius Gas Storage Poland perėmė mokslinių tyrimų ir projektavimo centrą „Chemkop“, taip užbaigdamas įmonės nuosavybės konsolidaciją. Iki šiol Gas Storage Poland jau buvo daugumos akcijų savininkas, o dabar tapo vieninteliu akcininku.

    „Chemkop“ Lenkijoje laikomas išskirtiniu kompetencijų centru, dirbančiu su druskų kasyba ir požeminėmis kavernomis, kuriose įrengiamos dujų saugyklos. Įmonė sukaupė daugiau nei 50 metų patirtį tyrimų, projektavimo ir technologinių diegimų srityse.

    Planas didinti saugyklų pajėgumus

    Sandoris siejamas su didesniais investiciniais planais, orientuotais į požeminių dujų saugyklų plėtrą ir jų talpos didinimą. Pastaraisiais metais Lenkija, kaip ir kitos Europos šalys, daugiau dėmesio skiria energijos tiekimo saugumui ir atsargų infrastruktūros stiprinimui.

    „Chemkop turi unikalias kompetencijas, susijusias su požeminių kaverninių dujų saugyklų statyba, eksploatacija ir plėtra. Tai natūralus žingsnis, ypač atsižvelgiant į investicinius planus, susijusius su saugyklų pajėgumų didinimu“, – sakė Karina Szostak.

    Pasak jos, įsigijimas taip pat dera su grupės strategija, kuria siekiama transformuoti „Chemkop“ ir sustiprinti bendrovės pozicijas rinkoje bei finansinį stabilumą. Tuo pačiu tai turėtų padėti kurti kompetencijų centrą dujų saugojimo srityje Gas Storage Poland struktūroje.

    Kavernų projektai ir laboratorijos

    „Chemkop“, įsikūręs Krokuvoje, buvo vienas pirmųjų projektų iniciatorių, prisidėjusių prie kaverninės dujų saugyklos Mogilne įrengimo. Įmonė taip pat projektavo požeminę dalį ir prisidėjo prie technologinių sprendimų, reikalingų tokiems objektams eksploatuoti.

    Bendrovė dalyvavo ir kituose strateginiuose projektuose, įskaitant požeminės naftos ir degalų saugyklos Góra sprendinių kūrimą. Kosakovo kaverninės dujų saugyklos atveju „Chemkop“ rengė koncepcinį projektą ir atliko pažangias geomechanines bei termodinamines analizes.

    Įmonė turi dvi laboratorijas, kurios leidžia atlikti tyrimus, reikalingus telkinių įvertinimui, kavernų projektavimui, jų formavimo procesams ir optimalios geometrijos parinkimui. Be to, „Chemkop“ teikia echometrinius matavimus druskų kaver­noms, kurie padeda įvertinti požeminių ertmių formą ir būklę.

    Dujų saugojimas ir nauji energijos nešėjai

    „Didesnis integravimas su Gas Storage Poland ir visa „Gaz-System“ grupe atveria naujas galimybes dalyvauti strateginiuose projektuose Lenkijoje ir Europoje, taip pat plėtoti naujų energijos nešėjų saugojimo technologijas“, – sakė Mariusz Chromik.

    Jo teigimu, be tradicinio gamtinių dujų saugojimo, ateities darbai gali apimti sprendimus vandenilio ar suslėgto oro saugojimui. Tokia kryptis atitinka platesnes Europos energetikos transformacijos tendencijas, kai infrastruktūra palaipsniui pritaikoma lankstesniam energijos balansavimui.

    Gas Storage Poland yra Lenkijos dujų saugojimo sistemos operatorius ir šimtu proc. priklauso „Gaz-System“ grupei. Konsoliduodama kompetencijas grupė siekia vienoje struktūroje sutelkti projektavimo, tyrimų ir diegimo pajėgumus, reikalingus požeminio saugojimo plėtrai.

  • Japonija skiria milijardus laivų statykloms: nauji vandenilio ir amoniako varikliai keičia jūras

    Japonija, dar prieš porą dešimtmečių buvusi viena pasaulio laivų statybos lyderių, šiandien siekia susigrąžinti prarastas pozicijas. Šaliai tampant trečia pagal apimtį rinkos dalyve po Kinijos ir Pietų Korėjos, Tokijas nusprendė, kad pramonės atgaivinimas yra ne tik ekonomikos, bet ir nacionalinio saugumo klausimas.

    Japonijos vyriausybė per artimiausią dešimtmetį planuoja skirti apie 1,3 mlrd. eurų paramą šalies statykloms. Lėšos numatytos trims pagrindiniams rinkos žaidėjams, o tikslas aiškus: modernizuoti gamybą, didinti pajėgumus ir įsitvirtinti aukštos pridėtinės vertės segmentuose, kur svarbiausios technologijos, o ne vien kaina.

    Kas skatina sugrįžimą

    Japonijai, kaip salų valstybei, jūrų logistika yra gyvybiškai svarbi. Didžioji dalis energetinių žaliavų ir reikšminga maisto importo dalis į šalį atkeliauja jūra, todėl gebėjimas greitai ir patikimai atnaujinti prekybinį laivyną tampa strateginiu veiksniu.

    Prie sprendimo prisidėjo ir geopolitika. Ilgėjant maršrutams dėl įtampos kai kuriuose regionuose, pasauliui reikia daugiau laivų tam pačiam krovinių srautui pervežti, o tai didina užsakymų skaičių. Tuo pat metu dalis laivyno, statyto ankstesnio užsakymų piko metu, artėja prie natūralaus eksploatacijos pabaigos, todėl rinkoje didėja pakeitimo paklausa.

    Alternatyvūs varikliai ir DI gamyklose

    Didžiausia Japonijos statyklų viltis siejama su naujų tipų laivais ir alternatyviais varikliais. Įmonės investuoja į infrastruktūrą, pritaikytą LNG dujovežiams ir laivams, kurie ateityje galėtų gabenti vandenilį ar amoniaką, o tai reikalauja specifinių sprendimų dėl saugos ir medžiagų.

    Lygiagrečiai spartėja automatizacija ir skaitmeninimas. Dirbtinis intelektas bei vadinamosios išmaniosios gamyklos turėtų padėti mažinti savikainą, trumpinti gamybos ciklus ir gerinti kokybės kontrolę, kad Japonija galėtų konkuruoti su Kinijos masto ekonomika. Šis aspektas tampa ypač svarbus, kai pramonė susiduria su darbo jėgos senėjimu ir specialistų trūkumu.

    Japonijos pramonėje daug dėmesio sulaukia vandenilis, tačiau jo pritaikymas jūroje sudėtingas dėl saugos reikalavimų ir laikymo technologijų. Tuo pačiu plėtojami ir amoniaku varomi sprendimai, nors jie kelia papildomų iššūkių dėl teršalų kontrolės ir vis dar didelio emisijų pėdsako gamybos grandinėje.

    Ką tai reiškia Europos uostams

    Japonijos pasirinkta kryptis rodo, kad laivybos dekarbonizacija persikels iš laboratorijų į realius užsakymus, o pokyčiai palies ne vien statyklas. Augant vandeniliu, amoniaku ar kitais alternatyviais degalais varomų laivų skaičiui, uostams teks spręsti, kaip užtikrinti saugų kuro tiekimą, sandėliavimą ir avarinių situacijų valdymą.

    Europos uostams, taip pat ir Baltijos regione, tai reiškia būtinybę laiku planuoti infrastruktūros modernizavimą. Nuo pasirinkimų, kokius degalus ir kokiu tempu priims rinka, priklausys investicijų kryptis, o sprendimus teks derinti su griežtėjančiais tarptautiniais taršos reikalavimais ir laivybos bendrovių lūkesčiais.

  • Lenkai kuria trijų energijos šaltinių traukinį: „PESA“ projektas gali pakeisti neelektrifikuotus maršrutus

    Lenkai kuria trijų energijos šaltinių traukinį: „PESA“ projektas gali pakeisti neelektrifikuotus maršrutus

    Lenkijos gamintojas „PESA“ kuria keleivinį prototipą HEMU, kuriame numatytas trijų energijos šaltinių derinys: kontaktinis tinklas, vandenilis ir baterijos. Toks sprendimas skirtas maršrutams, kur elektrifikacija yra tik dalinė arba jos apskritai nėra.

    Traukinys galėtų važiuoti po kontaktiniu tinklu naudodamas įprastą elektros tiekimą, o atkarpose be laidų persijungti į baterijas arba vandenilio kuro elementus. Kūrėjų teigimu, tai leistų atsisakyti dyzelinių variklių ir mažinti eksploatacines emisijas.

    Kam reikalinga trijų šaltinių schema?

    Didžiausia tokio tipo traukinių nauda siejama su lankstumu: tas pats sąstatas gali aptarnauti skirtingus ruožus be papildomų lokomotyvų ar dyzelinių atsargų. Tai aktualu šalims, kur dalis geležinkelių infrastruktūros vis dar neelektrifikuota, o elektrifikacijos projektai užtrunka metus.

    Vandenilio ir baterijų derinimas leidžia parinkti režimą pagal situaciją: baterijos tinka trumpesnėms neelektrifikuotoms atkarpoms ir rekuperacijai, o vandenilis gali būti naudojamas ilgesniems ruožams, kai vien baterijų talpos nepakanka. Tokia hibridinė logika Europoje vis dažniau vertinama kaip tarpinis žingsnis, kol plečiama elektrifikacija.

    Sistemą integruos ABB gamykla Lenkijoje

    Už traukos sistemos integraciją atsakingi Lenkijos specialistai, o svarbūs komplekto komponentai turėtų būti gaminami ABB gamykloje Aleksandruve Lodzėje. Taip pat nurodoma, kad dalis įrangos numatoma iš ABB padalinių Italijoje ir Šveicarijoje.

    Integracijos užduotis reiškia, kad skirtingi energijos šaltiniai turi veikti kaip vieninga sistema: nuo galios elektronikos ir valdymo algoritmų iki saugos, energijos paskirstymo bei sklandaus perjungimo tarp režimų realiomis eksploatacijos sąlygomis.

    Vandenilio trauka regione jau bandoma

    „PESA“ vardas vandenilio temoje regione skamba ne pirmą kartą: bendrovė anksčiau pristatė vandenilinės traukos lokomotyvo projektą, kuris buvo bandytas skirtingose trasose. Tokie bandymai svarbūs ne tik dėl techninių parametrų, bet ir dėl degalų tiekimo grandinės, aptarnavimo procedūrų bei infrastruktūros parengties.

    Ekspertai pabrėžia, kad vandenilinių traukinių plėtra Europoje priklausys nuo žaliojo vandenilio pasiūlos, jo kainos bei papildomos infrastruktūros, ypač saugaus pildymo punktų. Tuo pat metu baterinių traukinių kryptis stiprėja ten, kur galima įsirengti įkrovimą galinėse stotyse ir išnaudoti energijos grąžinimą stabdant.

    „PESA“ HEMU idėja siekia sujungti abi kryptis į vieną platformą ir taip sumažinti riziką vežėjams, kurie eksploatuoja mišrius tinklus. Jei prototipas pasiteisins, tokio tipo sąstatai galėtų tapti praktiniu sprendimu maršrutams, kuriuose dyzelis vis dar dominuoja vien dėl infrastruktūros spragų.

  • Prancūzijos „HyLight“ pritraukė 13 mln. eurų: vandeniliu varomi dirižabliai keis infrastruktūros patikrą

    Prancūzijos „HyLight“ pritraukė 13 mln. eurų: vandeniliu varomi dirižabliai keis infrastruktūros patikrą

    Prancūzijos startuolis „HyLight“, kuriantis autonominius vandeniliu varomus dirižablius kritinės infrastruktūros apžiūrai, pritraukė apie 13 mln. eurų investicijų. Finansavime dalyvavo „Rubio Impact Ventures“, DRW ir „Teampact Ventures“, taip pat prisidėjo ankstesni investuotojai, tarp jų „Y Combinator“ ir „Ring Capital“.

    Įkurta 2022 metais ir veikianti Brétigny-sur-Orge (Prancūzija) aviacijos bazėje, bendrovė pati projektuoja, gamina ir eksploatuoja savo orlaivius. „HyLight“ modelis remiasi ne tik skrydžiais, bet ir surinktų duomenų analize, kurioje taikomas DI, kad infrastruktūros defektai būtų fiksuojami greičiau ir tiksliau.

    Įmonė jau perėjo nuo prototipų kūrimo prie komercinių darbų, o jos sprendimai pradedami naudoti vietoje sraigtasparnių misijų. Pasak bendrovės, didžiausias iššūkis buvo ne sukurti orlaivį, o paversti prototipą ekonomiškai tvariu produktu, kurį galima gaminti ir diegti dideliu mastu.

    „Kai pradedi nuo nulio, galvoji, kad didžiausias iššūkis yra sukurti produktą. Iš tiesų tai tik pradžia“, – sakė „HyLight“ bendraįkūrėjas ir vadovas Martinas Bockenas.

    Šiuo metu „HyLight“ komandoje yra apie 14 žmonių, o tarp klientų įvardijami Prancūzijos energetikos ir transporto infrastruktūros operatoriai. Bendrovė teigia jau patikrinusi tūkstančius kilometrų infrastruktūros Prancūzijoje ir atlikusi skrydžius keliose Europos šalyse.

    Vienas ryškiausių pasiektų rodiklių – iki 350 kilometrų patikros per vieną misiją. Įmonės vertinimu, įprastas dronas daugeliu atvejų per dieną apžiūrai galėtų įveikti apie 20 kilometrų, todėl ilgos distancijos infrastruktūrai skirtas sprendimas turi aiškų pranašumą.

    Kur sraigtasparniai tampa per brangūs

    Elektros linijos, dujotiekiai ir geležinkeliai vis dažniau turi būti tikrinami dėl klimato kaitos poveikio, griežtėjančių reikalavimų ir saugumo rizikų. Energetikos sektoriuje spaudimą didina ir spartėjanti elektrifikacija bei auganti atsinaujinančios energijos dalis, dėl ko apkrovos tinkluose tampa labiau kintančios.

    Tokio tipo infrastruktūra driekiasi milžiniškais atstumais, o apžiūros darbai kainuoja daug, ypač kai naudojami sraigtasparniai. Be kainos, aktualūs ir triukšmo, rizikos įguloms bei emisijų klausimai, todėl operatoriai ieško alternatyvų, kurios leistų tikrinti dažniau, bet pigiau ir saugiau.

    Palydovai ne visada suteikia reikiamą detalumą, o antžeminiai jutikliai dažnai padengia tik lokalizuotas vietas. Dronai daugelyje scenarijų yra efektyvūs, tačiau ilgiems maršrutams ir ilgai trunkančioms misijoms juos riboja baterijų ištvermė, ryšio sąlygos ir leidimų reikalavimai.

    Vandeniliu varomas dirižablis ilgiems maršrutams

    „HyLight“ kuriamas „HyLighter“ yra apie 12 metrų ilgio, elektrą gamina iš vandenilio ir gali skristi iki 10 valandų. Bendrovė nurodo, kad vienas orlaivis gali gabenti iki 10 kilogramų sensorių, įskaitant kameras, „LiDAR“ ir metano nuotėkio detektorius.

    Tokio tipo platforma orientuota į linijinę infrastruktūrą, kur svarbu ilgas buvimas ore ir stabilus judėjimas mažame aukštyje. „HyLight“ teigia, kad jų sprendimas gali rinkti labai detalius vaizdus ir tankius „LiDAR“ duomenis, kurie vėliau apdorojami DI įrankiais ir paverčiami aiškiomis užduotimis priežiūros komandoms.

    Bendrovė taip pat akcentuoja, kad orlaivis gali būti pritaikytas skrydžiams už tiesioginio matomumo ribų, jei tam gauti leidimai. Praktikoje būtent reguliacinė pusė dažnai nulemia, kaip greitai tokie sprendimai gali plėstis į kitus regionus ir šalis.

    Reguliavimas, duomenys ir plėtra Europoje

    „HyLight“ pabrėžia glaudų darbą su Prancūzijos ir Europos reguliuotojais, siekiant gauti skrydžių autorizacijas. Europoje bendrą aviacijos taisyklių kryptį formuoja EASA, tačiau praktiniai leidimai ir veiklos sąlygos dažnai priklauso nuo nacionalinių institucijų sprendimų.

    „Kiekvieną kartą, kai kuri kažką, kas skraido, susidursi su reguliaciniais iššūkiais. Esminis dalykas buvo dirbti išvien su Prancūzijos ir Europos reguliuotojais“, – sakė Martinas Bockenas.

    Viešasis priimtinumas taip pat tampa svarbiu faktoriumi, ypač šalyse, kur jautriai vertinami privatumo klausimai. „HyLight“ vadovas tvirtina, kad dirižablio išvaizda ir tylus darbas gali mažinti įtampą, palyginti su įprastais dronais, kurie kai kuriose vietovėse siejami su stebėsena.

    Didėjant kritinės infrastruktūros saugumo reikšmei, aktualus tampa ir duomenų suvereniteto klausimas: kas renka informaciją, kur ji saugoma ir kas ją valdo. „HyLight“ teigia sąmoningai orientuojanti tiekimo grandinę į Europą ir prioritetą teikianti civiliniams infrastruktūros scenarijams.

    Gautas finansavimas, pasak bendrovės, bus skirtas gamybos industrializavimui ir veiklos mastelio didinimui. „HyLight“ planuoja išplėsti parką nuo keturių iki 15 orlaivių per maždaug metus, taip pat samdyti apie 50 darbuotojų inžinerijos, duomenų, operacijų, reguliavimo ir verslo plėtros srityse.

    Komercinei plėtrai Europoje prioritetinėmis rinkomis įvardijamos Vokietija ir Nyderlandai, taip pat svarstoma Belgija. Bendrovė tikisi, kad ilgo nuotolio patikros sprendimai, paremti vandenilio technologijomis ir DI analitika, taps viena realiausių alternatyvų sraigtasparniams ten, kur infrastruktūra driekiasi šimtais kilometrų.

  • „HyLight“ pritraukė 13 mln. eurų: autonominiai vandenilio dirižabliai keičia tinklų patikras Europoje

    „HyLight“ pritraukė 13 mln. eurų: autonominiai vandenilio dirižabliai keičia tinklų patikras Europoje

    Investicija plėtrai ir flotilei

    Prancūzijos startuolis „HyLight“, kuriantis autonominius vandenilio varomus dirižablius kritinės infrastruktūros apžiūroms, pritraukė 13 mln. eurų investiciją. Finansavime dalyvavo „Rubio Impact Ventures“, DRW ir „Teampact Ventures“, taip pat prisijungė ankstesni investuotojai.

    Bendrovė teigia, kad lėšos bus skirtos orlaivių flotilės industrializavimui, automatizuotai duomenų analizei stiprinti ir naujai duomenų infrastruktūrai diegti Europoje. Tikslas – greičiau ir tiksliau stebėti elektros tinklus, dujotiekius, geležinkelius bei kitus ilgo ruožo objektus.

    Kodėl rinka keičiasi

    Kritinės infrastruktūros patikrų poreikis auga dėl griežtėjančių saugos reikalavimų, klimato ekstremumų ir senstančių tinklų. Tradiciškai šios užduotys daug kur vis dar atliekamos sraigtasparniais, tačiau tai brangu, triukšminga ir kelia didesnę riziką įguloms.

    Alternatyvos turi ribojimų: dronams dažnai pritrūksta skrydžio nuotolio ir ištvermės, palydovams – detalumo, o antžeminiai jutikliai aprėpia tik lokalius taškus. „HyLight“ modelis orientuojasi į ilgą skrydį ir nuoseklų, vienodu standartu renkamą vaizdinį bei jutiklių duomenų srautą.

    Kaip veikia HyLighter

    Bendrovės orlaivis HyLighter yra apie 12 metrų ilgio, elektrinis, maitinamas vandeniliu, o maksimalus skrydžio laikas siekia iki 10 valandų. Įmonė nurodo, kad siekiama iki 350 kilometrų nuotolio, o naudingosios apkrovos riba – iki 10 kilogramų jutiklių.

    Į tipinį komplektą gali įeiti kameros, LiDAR ir metano nuotėkio aptikimo jutikliai. Surinkti duomenys vėliau apdorojami programine įranga, kad techninės priežiūros komandos gautų ne tūkstančius kadrų, o konkrečias, sukoordinuotas užduotis.

    „Didžioji dalis elektros linijų vis dar tikrinama sraigtasparniais, kaip ir prieš penkiasdešimt metų. Mūsų orlaiviai tą patį darbą atlieka tiksliau ir su mažesne rizika“, – sakė „HyLight“ bendraįkūrėjas ir vadovas Martinas Bockenas.

    Nuo patikrų iki skaitmeninio dvynio

    „HyLight“ teigia, kad DI pagrįsta analizė gali automatiškai atpažinti ir geografiškai susieti dešimtis skirtingų defektų tipų, įskaitant augmenijos keliamas rizikas elektros perdavimo linijoms. Praktinis tikslas – ankstesnis gedimų aptikimas, kad jie nevirstų sutrikimais, nuotėkiais ar didelėmis avarijomis.

    Augant skrydžių dažniui, kaupiama informacija gali virsti nuolat atnaujinamu infrastruktūros ir teritorijų skaitmeniniu dvyniu. Tokie duomenys vėliau gali būti pritaikomi ne tik tinklų priežiūrai, bet ir rizikos vertinimui, draudimo, žemės ūkio ar viešojo turto valdymo sprendimams.

    „Ši komanda ir technologija turi potencialą pakeisti tai, kaip užtikriname kritinės infrastruktūros saugumą. Sprendimas gali būti švaresnis ir lengviau masteliojamas, o gedimai pastebimi anksčiau“, – sakė „Rubio Impact Ventures“ vadovaujantis partneris Helmeris Schukkenas.

    Planuojama plėtra Europoje

    Bendrovė jau vykdo gamybos pajėgumų plėtrą ir dalies komponentų gamybą siekia perkelti į vidų. Įmonės planuose – didinti vienu metu eksploatuojamų orlaivių skaičių ir plėsti komandas, dirbančias su DI, duomenimis, operacijomis bei reguliacine atitiktimi.

    Komercinės plėtros kryptys nukreiptos į Europos rinkas, kuriose infrastruktūros priežiūros apimtys didelės, o automatizuotų patikrų paklausa sparčiai auga. Bendrovė akcentuoja, kad jos modelis apjungia aviacijos inžineriją, programinę įrangą ir skrydžių operacijas vienoje organizacijoje.

  • Vandenilio „kuro ateičiai“ bumas blėsta: gamyba brangi, o Europa ir Lenkija peržiūri planus

    Entuziazmas atvėso, bet poreikis niekur nedingo

    Vandenilis ir toliau laikomas svarbiu energijos nešikliu pramonės dekarbonizacijai, tačiau pastaraisiais metais rinkoje juntamas blaivesnis požiūris. Pagrindinė priežastis paprasta: didelė gamybos kaina ir lėtas infrastruktūros vystymas verčia atidėti ambicingiausius planus.

    Konferencijoje „Energy Days“ Katovicuose diskutuota, kad vandenilio projektams šiandien trūksta ne idėjų, o ekonominio pagrindo. Kol technologijos nepigs ir neatsiras aiškesnių taisyklių, plėtra daugelyje šalių judės lėčiau, nei tikėtasi prieš kelerius metus.

    Kaina ir ES reikalavimai kelia kartelę

    Diskusijoje dalyvavę energetikos sektoriaus atstovai pabrėžė, kad vadinamojo atsinaujinančios kilmės vandenilio gamybą brangina Europos Sąjungos taikomi kriterijai. Tarp jų minimi papildomumo ir laiko koreliacijos reikalavimai, siejantys vandenilio gamybą su elektros iš atsinaujinančių šaltinių prieinamumu.

    „Orlen“ atstovas Grzegorzas Jóźwiakas teigė, kad tokie reikalavimai gali reikšmingai padidinti savikainą, o tai sumažina projektų patrauklumą. Jo vertinimu, rinkai svarbūs signalai iš Europos Komisijos, kuri gali peržiūrėti kai kurias apibrėžtis ir suteikti daugiau lankstumo.

    „Šiandien entuziazmą labiausiai gesina projektų ekonomika ir tai, kad atsinaujinančios kilmės vandenilis išlieka gerokai brangesnis“, – sakė Grzegorzas Jóźwiakas.

    Taip pat akcentuota, kad platesnis mažo anglies intensyvumo vandenilio apibrėžimas, įtraukiantis daugiau gamybos kelių, galėtų padidinti technologijų pasirinkimą. Tokie sprendimai, anot dalyvių, leistų greičiau priartėti prie masiškesnio pritaikymo pramonėje.

    Lenkijoje projektams trūksta aiškumo ir finansavimo užtikrintumo

    Lenkijos rinkoje vandenilio segmentas vis dar laikomas ankstyvos stadijos, todėl bankai į projektus žiūri atsargiai. Valstybinio plėtros banko atstovas Łukaszas Beresińskis konferencijoje pažymėjo, kad finansuotojams reikia ilgalaikių sutarčių ir stabilios paramos schemų.

    Pasak jo, be reguliacinio aiškumo ir aiškių paklausos užtikrinimo mechanizmų vandenilio investicijos išlieka didesnės rizikos kategorijoje. Tuo pačiu pabrėžta, kad situaciją galėtų pagerinti Europos Sąjungos priemonės ir nacionaliniai sprendimai, kurie sumažintų neapibrėžtumą.

    „Bankai paprastai reikalaus ilgalaikių įsipareigojimų ir aiškių paramos mechanizmų, nes vandenilio rinka dar nėra pakankamai subrendusi“, – sakė Łukaszas Beresińskis.

    Naujos taisyklės ir strategijos atnaujinimas

    Lenkijos Energetikos ministerijos atstovas Piotras Masłowskis pranešė, kad ruošiami teisės aktų pakeitimai, kurie turėtų supaprastinti patekimą į vandenilio rinką. Tarp prioritetų įvardyti infrastruktūros prieinamumas, vietinių vandenilio tinklų sureguliavimas ir aiškesnės prijungimo prie tinklų taisyklės.

    Diskusijoje taip pat kelti klausimai dėl vandenilio transportavimo, dujotiekių pritaikymo ir amoniako, kaip energijos nešiklio, teisinio režimo. Šios sritys laikomos būtina sąlyga tam, kad projektai galėtų pereiti iš planavimo į realų įgyvendinimą.

    Buvęs vyriausybės atstovas, parlamentaras Ireneuszas Zyska priminė, kad 2021 metais priimta Lenkijos vandenilio strategija iki 2030 metų su perspektyva iki 2040 metų jau nebeatitinka dabartinės rinkos brandos ir patirties. Jo teigimu, dokumentą reikia atnaujinti, kad tikslai ir priemonės geriau atspindėtų realias sąnaudas bei technologijų raidą.

    Ekspertai sutarė, kad vandenilis ilgainiui bus būtinas energijai imliuose sektoriuose, ypač sunkiojoje pramonėje, chemijos ir naftos perdirbimo grandinėse bei trąšų gamyboje. Transporte didžiausias potencialas siejamas su sunkiuoju transportu ir viešuoju transportu, kur bateriniai sprendimai ne visada yra praktiški.

  • „Stegra“ pripažįsta: žaliajam plieno gigantui Švedijoje prireiks daugiau lėšų, keičiasi vadovas

    „Stegra“ pripažįsta: žaliajam plieno gigantui Švedijoje prireiks daugiau lėšų, keičiasi vadovas

    Švedijos žaliojo plieno startuolis „Stegra“ pranešė, kad milžiniškos vandeniliu kūrenamos plieno gamyklos statyboms Bodene prireiks papildomo kapitalo. Kartu bendrovė paskelbė apie vadovų rokiruotę ir naujo generalinio direktoriaus paskyrimą.

    „Stegra“ teigimu, papildomos lėšos būtinos užbaigti projektą, kuris įvardijamas kaip pirmoji Europoje vandeniliu paremta plieno gamykla. Bendrovė nurodė, kad po peržiūros, atliktos dalyvaujant išorės patarėjams, užbaigimo kaštai paaiškėjo esantys gerokai didesni, nei buvo tikėtasi šių metų birželį.

    Įmonė aiškino, kad išlaidų augimą labiausiai lėmė didelės paleidimo ir įsibėgėjimo sąnaudos po užsitęsusio darbų sulėtinimo metų pradžioje, taip pat infliacija. Tokia kombinacija dažnai reiškia, kad brangsta ne tik įranga ir medžiagos, bet ir darbų organizavimas, logistika bei rangovų paslaugos.

    Švedijos verslo leidinio „Affärsvärlden“ cituojami šaltiniai nurodė, kad projektui užbaigti gali reikėti mažiausiai 10 milijardų Švedijos kronų, tai yra apie 880 milijonų eurų. „Stegra“ šio skaičiaus nekomentavo, tačiau patvirtino, kad finansavimo poreikis išaugo.

    „Finansavimo poreikis didesnis, nei tikėjomės, tačiau turime tvirtą planą užbaigti projektą ir matome daugiau galimybių perduoti dalį darbų partneriams, nei manėme anksčiau“, – sakė „Stegra“ valdybos pirmininkas Leifas Johanssonas.

    „Jei ką, mūsų tikėjimas „Stegra“ ir verslo galimybėmis, kai gamykla bus baigta, šiandien yra dar stipresnis nei birželį, ir dabar konstruktyviai dirbame su visomis suinteresuotosiomis šalimis, kad rastume sprendimą dėl finansavimo“, – pridūrė jis.

    Šių metų balandį „Stegra“ jau buvo užsitikrinusi 1,4 milijardo eurų finansavimą iš konsorciumo, kuriam vadovavo įtakinga Švedijos Wallenbergų šeima. Į konsorciumą taip pat įtraukti „Temasek“ ir „IMAS“, o finansavimą rėmė ir esami akcininkai, tarp jų „Altor“, „Hy24“ bei „Just Climate“.

    Bendrovė skelbia, kad didžiausi akcininkai „teigiamai vertina“ galimybę prisidėti prie darbo užsitikrinant papildomą kapitalą, reikalingą gamyklai užbaigti. Pasak įmonės, šiuo metu su suinteresuotosiomis šalimis ieškoma sprendimų, kurie padėtų uždaryti finansavimo spragą neaukodami projekto tempo.

    Kartu „Stegra“ pranešė apie vadovų pasikeitimą: valdyba naujuoju generaliniu direktoriumi paskyrė buvusį „Saab“ vadovą Håkaną Buskhe. Jis pakeitė iki šiol įmonei vadovavusį Henriką Henrikssoną.

    H. Buskhe taip pat vadovauja specialiosioms investicijoms „Wallenberg Investments“ ir yra „Stegra“ valdybos narys. „Stegra“ pabrėžė, kad naujo vadovo patirtis dideliuose pramoniniuose projektuose ir investicijų valdyme turėtų padėti sutelkti dėmesį į projekto užbaigimą ir finansavimo užtikrinimą.