Australijoje nuteistas žudikas nesėkmingai bandė teisme panaikinti draudimą kalėjime vartoti „Vegemite“ ir teigė, kad taip esą pažeidžiama jo teisė puoselėti australišką kultūrą. Viktorijos valstijos Aukščiausiasis Teismas atmetė skundą ir pripažino, kad draudimas neprieštarauja kalėjimų veiklą reglamentuojantiems reikalavimams.
Byloje minimas 54 metų Andre McKechnie atlieka įkalinimo iki gyvos galvos bausmę už 1990-aisiais įvykdytą žmogžudystę Kvynslende. Jis tvirtino, kad negalėdamas gauti „Vegemite“ jaučiasi atskirtas nuo šeimos ir bendruomenės, o pats draudimas, jo vertinimu, neatitinka žmogaus teisių standartų.
„Negalėdamas valgyti „Vegemite“ jaučiuosi netekęs galimybės praktikuoti savo, kaip australo, kultūros, man liūdna ir jaučiuosi atitrūkęs nuo šeimos ir bendruomenės“, – sakė Andre McKechnie.
Kas yra „Vegemite“ ir kodėl ji draudžiama
„Vegemite“ yra ryškaus skonio mielių pagrindu pagamintas užtepėlės tipo produktas, Australijoje dažniausiai valgomas su skrudinta duona ar sumuštiniuose. Jis laikomas vienu iš šalies gastronominių simbolių: produktas sukurtas Melburne 1919 metais, o prekyboje pasirodė 1923 metais, kai po Pirmojo pasaulinio karo sutriko panašių produktų importas.
Viktorijos valstijos kalėjimuose „Vegemite“ draudžiama nuo 2006 metų. Pataisos įstaigų administracija aiškino, kad intensyvus kvapas gali trukdyti tarnybiniams šunims, naudojamiems narkotikų paieškoje, o pati tiršta pasta gali būti panaudota slėpti draudžiamas medžiagas ar daiktus.
Viešojoje erdvėje taip pat yra sklandę teiginiai, kad „Vegemite“ neva naudojama savadarbiams alkoholiniams gėrimams gaminti. Tačiau tokia versija dažnai vertinama skeptiškai, nes užtepėlei gaminti naudojamos mielės nėra aktyvios fermentacijai, o pačios pataisos įstaigos labiau akcentuoja saugumo ir kontrabandos slėpimo rizikas.
Ką pasakė teismas
Teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė, jog draudimas pažeidžia Viktorijos kalėjimų teisės aktus, pagal kuriuos įstaigos privalo užtikrinti kalinių sveikatai ir gerovei palaikyti reikalingą maitinimą. Teisėja pabrėžė, kad šios pareigos nereiškia įsipareigojimo suteikti produktus, turinčius kultūrinę reikšmę, jeigu jie laikomi saugumo požiūriu problemiškais.
Teismas taip pat pažymėjo, kad australišką tapatybę ir kultūrą kaliniai gali puoselėti ir kitais būdais, pavyzdžiui, klausydamiesi vietos muzikos ar skaitydami Australijos autorių knygas, taip pat vartodami kitą, neuždraustą maistą.
Viktorijos Teisingumo ir bendruomenės saugumo departamentas teismo sprendimą įvertino palankiai. Pasak institucijos atstovo, svarbiausias prioritetas išlieka personalo ir kalinių saugumas, todėl leidžiamų ir draudžiamų daiktų sąrašai toliau bus nustatomi pagal operacinius ir saugumo poreikius.
Platesnis kontekstas: kai maistas tampa ginčo objektu
Kalėjimų praktikoje ginčai dėl maisto dažniau kyla ne dėl konkrečių prekės ženklų, o dėl medicininių, religinių ar etinių poreikių, pavyzdžiui, alergenų, specialių dietų ar tikėjimo reikalavimų. Teisinėje praktikoje tokie prašymai paprastai vertinami per proporcingumo prizmę: ar institucija turi realią galimybę užtikrinti poreikį ir ar tai neprieštarauja saugumo interesui.
Šiuo atveju teismas pasirinko aiškią ribą tarp sveikatai būtino maitinimo ir asmeniškai svarbių, tačiau nebūtinų produktų. Sprendimas rodo, kad kultūrinės simbolikos argumentas nebus laikomas pakankamu, jei pataisos įstaigos pagrįstai remiasi saugumo vertinimais ir turi alternatyvių būdų užtikrinti kalinių gerovę.
Leave a Reply