CP v2

Tag: Žmogaus teisės

  • Dešimtys tūkstančių Paryžiuje žygiavo „Pride“ eisenoje: augant kraštutinių dešiniųjų įtakai

    Dešimtys tūkstančių Paryžiuje žygiavo „Pride“ eisenoje: augant kraštutinių dešiniųjų įtakai

    Paryžiaus „Pride“ eisena nukelta

    Paryžiuje į gatves išėjo dešimtys tūkstančių žmonių, dalyvavusių „Pride“ eisenoje ir raginusių ginti LGBTQ+ bendruomenės teises. Renginys vyko politinių įtampų fone, kai Prancūzijoje viešojoje erdvėje vis dažniau aptariamas kraštutinių dešiniųjų populiarėjimas ir jo įtaka žmogaus teisėms.

    Ši Paryžiaus „Pride“ eisena, paprastai rengiama birželį, šiemet perkelta į spalį dėl vasaros karščio bangos. Organizatoriai pabrėžė, kad toks sprendimas susijęs su saugumu ir dalyvių sveikata, o pati eitynių žinutė dėl to nesikeičia.

    Raginimai mobilizuotis prieš rinkimus

    Eiseną organizuojančios asociacijų platformos „Inter-LGBT“ vienas vadovų Alexandre’as Schon teigė, kad artėjant prezidento rinkimams bendruomenė ir jos rėmėjai raginami aktyviau mobilizuotis. Pasak jo, esminis tikslas yra ateitis, paremta solidarumu ir vienodomis teisėmis visiems.

    „Iki prezidento rinkimų liko vos keli mėnesiai, todėl kviečiame LGBT+ žmones ir sąjungininkus telktis dėl solidarumu paremtos ateities“, – sakė Alexandre’as Schon.

    Jis taip pat perspėjo, kad politiniai vėjai Europoje ir už jos ribų gali lemti spaudimą žmogaus teisėms bei mažumų apsaugai. Organizatorių retorikoje skambėjo aiški žinia, kad demokratinėse visuomenėse teisių užtikrinimas nėra savaime suprantamas ir reikalauja nuolatinio politinio dėmesio.

    Maršrutas, dalyviai ir saugumo akcentai

    Eisena startavo Place d’Italie pietinėje Paryžiaus dalyje ir baigėsi Place de la Bastille, kur planuotas koncertas. Organizatorių teigimu, renginyje dalyvavo apie 50 asociacijų, o eitynėse buvo matyti ir kairiųjų pažiūrų politikų.

    Tarp dalyvių minėti Prancūzijos politinės jėgos France Unbowed (LFI) lyderis Jean-Lucas Mélenchonas ir žaliųjų atstovė Sandrine Rousseau. Viešuose pasisakymuose akcentuota, kad lytinė orientacija ar lytinės tapatybės pajauta nėra pasirinkimas, o teisinė apsauga turi atliepti realias žmonių gyvenimo situacijas.

    „Lytinė orientacija ar priklausymo lyčiai pajauta nėra pasirinkimas. Teisės privalo sekti paskui, o procedūros turi būti paprastesnės“, – sakė Jean-Lucas Mélenchonas.

    Eitynių metu nuskambėjo ir perspėjimai dėl smurto bei diskriminacijos. Paryžiaus meras Emmanuelis Grégoire’as pabrėžė, kad LGBTQIA+ erdvės vis dar patiria grasinimus ir išpuolius, todėl, jo teigimu, būtina stiprinti tiek prevenciją, tiek praktinę paramą žmogaus teisių organizacijoms.

    „LGBTQIA+ erdvėms vis dar grasinama, jos puolamos, diskriminuojamos, patiria smurtą ir bauginimą“, – sakė Emmanuelis Grégoire’as.

    Paryžiaus „Pride“ data simboliškai siejama su Stonewall riaušėmis Niujorke, kurios 1969 metais tapo vienu svarbiausių šiuolaikinio LGBTQ+ judėjimo atskaitos taškų. Pernai organizatoriai Paryžiaus eitynių dalyvių skaičių vertino apie 500 000, tuo metu policija skelbė mažesnį, mažiau nei 100 000, įvertį.

  • Skandalas Seutos pasienyje: Ispanija tiria „Amnesty International“ kankinimų kaltinimus

    Skandalas Seutos pasienyje: Ispanija tiria „Amnesty International“ kankinimų kaltinimus

    Ką skelbia „Amnesty International“

    „Amnesty International“ pranešė užfiksavusi migrantų sumušimų, žeminimo, rasinio profiliavimo ir galimų neteisėtų išsiuntimų atvejų Ispanijos Seutos anklave. Organizacija teigia surinkusi liudijimų, kuriuose minimi veiksmai gali prilygti kankinimui ar kitokiam žiauriam, nežmoniškam arba žeminančiam elgesiui.

    Tyrimas, pasak „Amnesty International“, buvo atliktas rugsėjo 10–15 dienomis, o jo metu apklausta daugiau nei 65 žmonės. Organizacija nurodo surinkusi 22 tiesioginius liudijimus, kuriuose dėl smurto kaltinami Ispanijos ginkluotųjų pajėgų kariai.

    Viename iš aprašytų atvejų neįgaliojo vežimėlyje sėdintis migrantas teigė buvęs nustumtas nuo didesnio nei 6 metrų aukščio ir patyręs rimtų sužalojimų. Pasak jo, jam esą nebuvo atliktas net rentgeno tyrimas, o suteikta tik skubi tvarsliava.

    „Amnesty International“ taip pat mini liudijimus apie smūgius lazdomis ir batais, galvos sužalojimus, žmonių surišimą plastikiniais dirželiais ir grasinimus, reikalaujant kuo greičiau palikti Seutą. Organizacijos vertinimu, pasakojimuose kartojasi panašus veikimo modelis.

    Ispanijos reakcija ir tyrimas

    Po ataskaitos paskelbimo Ispanijos Gynybos ministerija informavo, kad medžiaga perduodama prokuratūrai ir budinčiam teismui Seutoje. Taip pat nurodyta, jog bus siekiama nustatyti galimą individualią atsakomybę, jei pažeidimai pasitvirtintų.

    „Operacijų vadovybei pavesta ištirti ir nustatyti galimą individualią atsakomybę, siekiant apginti ginkluotųjų pajėgų profesinį elgesį ir reputaciją“, – teigiama Gynybos ministerijos komentare.

    Žmogaus teisių organizacija ragina atlikti skubų, nepriklausomą ir išsamų tyrimą, o galimai prisidėjusius asmenis laikinai nušalinti nuo pareigų, kol bus išaiškintos aplinkybės. Kartu pabrėžiama, kad net ir įtemptoje pasienio situacijoje valstybės pareigūnams galioja nacionaliniai ir tarptautiniai žmogaus teisių įsipareigojimai.

    Seuta kaip migracijos spaudimo taškas

    Seuta yra vienas jautriausių Europos Sąjungos išorės sienos taškų Šiaurės Afrikoje, todėl čia nuolat susiduriama su bandymais patekti į ES sausuma. Tokiose teritorijose itin svarbus aiškus atskyrimas tarp sienos apsaugos priemonių ir elgesio, kuris gali peržengti teisėtumo ribas.

    „Amnesty International“ taip pat kelia klausimus dėl galimų pagreitintų, be procedūrų vykdytų išsiuntimų per Tarajalio tvorą atgal į Maroką. Organizacija teigia turinti liudijimų ir vaizdo medžiagos, leidžiančios įtarti naktines operacijas, kurių metu prieš migrantus galėjo būti naudojamas fizinis smurtas ir dirginančios priemonės.

    Ataskaitoje išskiriamos ir su prieglobsčio teise susijusios problemos, kai dalies žmonių, atvykusių iš konfliktų zonų, procedūros, kaip teigiama, ilgą laiką nepradedamos. Taip pat atkreipiamas dėmesys į nepilnamečių ir šeimų pažeidžiamumą, kai dalis jų, organizacijos vertinimu, lieka be pakankamos pagalbos ir informacijos.

    Situacija Seutoje artimiausiu metu priklausys nuo teisėsaugos sprendimų ir to, ar tyrimai pateiks aiškius atsakymus dėl kariškių veiksmų teisėtumo. Bet kokiu atveju šis atvejis vėl iškelia klausimą, kaip ES pasienio taškuose suderinti saugumą, migracijos valdymą ir žmogaus teisių apsaugą.

  • 4 metai po Mahsos Amini mirties: žmogaus teisių gynėjai įspėja, kad Teheranas nesustojo

    4 metai po Mahsos Amini mirties: žmogaus teisių gynėjai įspėja, kad Teheranas nesustojo

    Praėjus ketveriems metams po Irano kurdės Mahsos Amini mirties policijos areštinėje, tarptautinės žmogaus teisių organizacijos perspėja, kad represijų mechanizmas Irane išliko beveik nepakitęs. Pasak jų, 2022 metais protestus malšinę pareigūnai ir institucijos toliau formuoja saugumo politiką, o spaudimas visuomenei įgauna naujas formas.

    Mahsa Amini, kuriai buvo 22 metai, 2022 metų rugsėjo 13 dieną buvo sulaikyta Teherane dėl privalomų hidžabo taisyklių pažeidimo. Po trijų dienų ji mirė, o jos mirtis tapo kibirkštimi visoje šalyje išplitusiam judėjimui, kurį lydėjo šūkis Moteris, gyvenimas, laisvė.

    Jungtinių Tautų nepriklausoma tarptautinė faktų nustatymo misija yra nurodžiusi, kad Mahsa Amini sulaikymo metu patyrė fizinį smurtą, o Irano valdžia yra atsakinga už jos mirtį. Iranas šias išvadas atmetė ir neigė, kad moteris buvo sumušta, tačiau protestai jau buvo įgavę pagreitį ir peraugo į platesnį nepasitenkinimą politine sistema, ekonomine padėtimi ir mažumų teisėmis.

    Minint sukaktį, kurdiškuose regionuose fiksuota visuotinė streiko forma: dalis prekybininkų ir verslų skelbė laikinai užveriantys duris. Žmogaus teisių gynėjai pabrėžia, kad simboliniai protestai ir pilietinis pasipriešinimas išlieka, nors dalis aktyvistų atsidūrė kalėjimuose, buvo priversti emigruoti arba susidūrė su baudžiamuoju persekiojimu.

    Represijos persikelia į skaitmeninę erdvę

    Pastaraisiais metais, vertinant tarptautinių stebėtojų ataskaitas, Irano valdžia vis dažniau remiasi technologijomis, o ne vien fizinėmis moralės policijos patrulių priemonėmis. Viešosiose erdvėse daugėja kamerų, o visuomenės elgesio kontrolei, įskaitant aprangos taisyklių laikymąsi, pasitelkiami skaitmeniniai sprendimai, tarp jų ir veidų atpažinimo technologijos.

    Jungtinių Tautų ataskaitose taip pat minimi atvejai, kai stebėjimo priemonės taikomos švietimo įstaigose, o sankcijos persikelia į kasdienį gyvenimą: pranešama apie kavinių, restoranų ir parduotuvių uždarymus dėl tariamų aprangos reikalavimų pažeidimų. Nors teisės aktų taikymas periodiškai pristabdomas ar koreguojamas, praktikoje, anot stebėtojų, spaudimas išlieka.

    Žmogaus teisių organizacijos pabrėžia, kad technologinis posūkis keičia represijų pobūdį: mažėja tiesioginių susidūrimų gatvėse, tačiau didėja stebėsena ir baimė būti identifikuotam. Tokia taktika leidžia valdžiai veikti mažiau matomai, o atsakomybės grandinę visuomenei ir tarptautinei bendruomenei atsekti tampa sudėtingiau.

    Ką rodo 2022 metų protestų palikimas?

    2022 metų protestai tapo vienais didžiausių Irano istorijoje per pastaruosius dešimtmečius, o Jungtinių Tautų misija yra nurodžiusi šimtus žuvusių ir tūkstančius sulaikytų. Amnesty International taip pat skelbė apie masinius sulaikymus, prievartinius dingimus, nesąžiningus teismus ir mirties bausmes, kurios, žmogaus teisių gynėjų teigimu, buvo naudojamos kaip bauginimo priemonė.

    Europos Parlamento vadovybė viešai kartoja, kad toliau rems Irano visuomenę, ypač jaunus žmones ir moteris, susiduriančius su kalinimu ar mirties bausmės grėsme. Tarptautiniai pareiškimai kol kas neprivertė Teherano keisti politinio kurso, tačiau išlieka svarbūs kaip spaudimo ir dėmesio priemonė.

    Stebėtojai pažymi, kad nepaisant represijų, viešojoje erdvėje dažniau matomos moterys be galvos apdangalo, o moterų teisės tapo centrine politinių debatų tema ir šalies viduje, ir už jos ribų. Tai rodo, kad po 2022 metų visuomenės elgesio normos ir lūkesčiai keičiasi, net jei teisinė sistema ir valdžios struktūra iš esmės išlieka ta pati.

    Jungtinių Tautų specialioji pranešėja žmogaus teisių Irane klausimais yra pabrėžusi, kad ketverių metų valstybės smurtas nepalaužė pasipriešinimo, o moterys ir merginos toliau reikalauja teisės pačioms spręsti, ką dėvėti, kur dirbti ir kaip gyventi.

    „Po ketverių metų pasipriešinimas, kurį sukėlė Jinos mirtis, nėra užgesintas“, – sakė Jungtinių Tautų specialioji pranešėja žmogaus teisių Irane klausimais Mai Sato.

    „Moterys ir merginos, kurios išėjo į gatves jos vardu, vis dar reikalauja teisės pačios spręsti, ką dėvėti, kur dirbti ir kaip gyventi. Šių teisių nebus galima neigti amžinai“, – sakė Mai Sato.

  • „Kaunas Pride“ prieš eitynes siunčia žinią: nelygybė įstatymuose ir paslaugose – kas keisis?

    Rugsėjo 11 dieną Kaune, BLC konferencijų centre, surengtoje „Kaunas Pride“ spaudos konferencijoje daugiausia dėmesio skirta LGBTQIA+ žmonių patiriamiems iššūkiams ir savivaldos vaidmeniui, užtikrinant lygias teises bei saugias viešąsias paslaugas. Joje dalyvavo Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas Mažvydas Karalius ir organizatorių komandos narys Ivan Trunov.

    Konferencijoje pabrėžta, kad LGBTQIA+ žmonių kasdienybę lemia ne vien nacionaliniai sprendimai, bet ir savivaldybių praktika, nes būtent per savivaldybes veikia didelė dalis švietimo, sveikatos bei socialinių paslaugų. Organizatoriai akcentavo, kad regionuose matomumas ir saugumas dažnai priklauso nuo vietos politikos, institucijų pasirengimo ir bendruomenės įtraukimo.

    Partnerystė: kelias atvertas, bet nelygus

    Kalbėdami apie šeimos santykių pripažinimą, pranešėjai rėmėsi 2025 metais priimtu Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame konstatuota, jog šeiminis gyvenimas negali būti siejamas vien su santuoka. Tai sustiprino teisinį pagrindą poroms siekti santykių pripažinimo, įskaitant galimybę kreiptis į teismą dėl civilinės partnerystės registravimo.

    Vis dėlto konferencijoje akcentuota, kad praktikoje toks kelias daugeliui lieka sudėtingas ir brangus: reikia teisinės pagalbos, laiko ir finansinių išteklių, o procesai nevienodai prieinami skirtingas pajamas turintiems žmonėms. Ši situacija, pasak dalyvių, kuria nelygybę pačioje teisės įgyvendinimo galimybėje.

    „Teises pasiekti galima, bet jų turinys ir apimtis priklauso nuo jūsų piniginio svorio“, – sakė Laurynas Šedvydis.

    Politikas taip pat atkreipė dėmesį, kad teisminiai ginčai kainuoja ir valstybei, nes pralaimėti procesai gali virsti papildoma našta biudžetui. Jo teigimu, ilgalaikį sprendimą galėtų užtikrinti aiškus, parlamentiniu keliu priimtas reguliavimas, kuris mažintų poreikį kiekvieną atvejį spręsti individualiai teismuose.

    Translyčių teisių klausimai tebėra įšaldyti

    Konferencijoje taip pat kalbėta apie lytinės tapatybės teisinio pripažinimo temą, kuri, pasak Lauryno Šedvydžio, nacionalinėje politikoje išlieka jautri ir dažnai atidedama. Jo vertinimu, teisinės apsaugos egzistavimas savaime neišsprendžia visuomenėje išliekančių neigiamų nuostatų, todėl būtinas nuoseklus politinis ir švietėjiškas darbas.

    Diskusijoje pabrėžta, kad realią diskriminacijos riziką didina ne tik teisės aktų spragos, bet ir tai, kaip institucijos bei paslaugų teikėjai taiko esamas taisykles. Konferencijos dalyviai akcentavo, kad translyčių žmonių orumas ir saugumas turi būti užtikrinamas tiek dokumentų, tiek sveikatos priežiūros, tiek švietimo sistemoje.

    Mokykla ir sveikatos sistema: spragos kainuoja saugumą

    Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas Mažvydas Karalius akcentavo, kad mokyklose trūksta aiškiai apibrėžto, nuoseklaus ugdymo apie seksualinę orientaciją ir lytinę tapatybę, o mokytojams ne visada sudaromos sąlygos kelti kvalifikaciją. Dėl to, jo teigimu, praktika priklauso nuo konkrečios mokyklos ir mokytojų pasirengimo, o tai didina nelygybę tarp skirtingų vietovių.

    Kalbėdamas apie sveikatos apsaugą, jis pabrėžė, kad medicinos studijose ir specialistų rengime reikalingas didesnis dėmesys LGBTQIA+ žmonių patirtims, emocinei sveikatai ir nediskriminavimo principams. Anot jo, pagarbus aptarnavimas gydymo įstaigose nėra privilegija, o bazinis žmogaus orumo standartas.

    „Orus lankymasis sveikatos priežiūros įstaigose, nepatiriant išankstinių nuostatų, nėra privilegija“, – sakė Mažvydas Karalius.

    Konferencijoje paliestas ir institucinės krypties klausimas: pranešėjai kritikavo situacijas, kai valstybės institucijos skirtingai interpretuoja Konstitucinio Teismo nutarimų pasekmes ir taip siunčia visuomenei prieštaringus signalus. Pasak jų, tai mažina pasitikėjimą valstybės gebėjimu nuosekliai užtikrinti žmogaus teises.

    „Kaunas Pride“ organizatoriai priminė, kad eitynės rugsėjo 12 dieną vyks Kauno centre, o dalyviai rinksis Nepriklausomybės aikštėje ir žygiuos Laisvės alėja. Jų teigimu, renginio tikslas yra taikus matomumas, solidarumas ir priminimas, kad lygios teisės kasdienybėje prasideda nuo saugumo, pagarbos ir prieinamų viešųjų paslaugų.

  • Irane kavinų tinklo vadovas nuteistas 12 metų: už paramą sausio protestams konfiskuotas visas turtas

    Irane kavinų tinklo vadovas nuteistas 12 metų: už paramą sausio protestams konfiskuotas visas turtas

    Irane kavinų tinklo vadovas Sadeghas Saeedinia nuteistas daugiau nei 12 metų laisvės atėmimo bausme, o valstybė konfiskavo visą jo turtą. Nuosprendis paskelbtas po to, kai verslininkas viešai rėmė sausio protestus ir, kaip teigiama, skatino darbuotojus jungtis prie streikų.

    Byloje jam inkriminuotos veikos, kurias Irano teisėsauga dažnai taiko politinio nepaklusnumo atvejais, įskaitant propagandą prieš valstybės saugumą ir veiksmus, esą atliekamus priešiškų grupių naudai. Taip pat pranešta, kad po įkalinimo jis dar dvejus metus negalės dirbti kavinų sektoriuje.

    Valdžios institucijos teigia, kad Saeedinia „Instagram“ platformoje skelbė su protestais susijusį turinį, pritarė raginimams streikuoti, o dalį tinklo veiklos laikinai sustabdė, skatindamas darbuotojus dalyvauti demonstracijose. Teismas jį taip pat įvardijo kaip vieną protestų kurstytojų Kome ir siejo su viešojo bei privataus turto niokojimu.

    Vis dėlto viešai nepateikta nepriklausomai patikrintų įrodymų, kurie aiškiai pagrįstų tiesioginį ryšį tarp jo veiksmų ir konkrečios fizinės žalos. Tokia informacijos stoka yra viena priežasčių, kodėl žmogaus teisių gynėjai panašias bylas dažnai vertina kaip spaudimo priemonę, skirtą atgrasyti nuo viešos paramos protestams.

    Turto konfiskavimas kaip spaudimas

    Ši byla laikoma platesnės kampanijos dalimi, nukreiptos ir į Saeedinia šeimą bei jos valdomą maisto verslą. Dar iki sūnaus nuosprendžio pranešta apie uždarytas kavinėse ir restoranuose veikusias vietas bei užantspauduotus kai kuriuos padalinius.

    Irane turto konfiskavimas jau dešimtmečius taikomas kaip politinės kontrolės instrumentas, tačiau pastaraisiais metais jo mastas, stebėtojų vertinimu, išaugo. Praktikos ištakos siejamos su 1979 metų revoliucijos laikotarpiu, kai buvo konfiskuotas buvusios valdžios elito turtas, o vėliau mechanizmas išplėstas ir į verslininkų, aktyvistų bei religinių mažumų bylas.

    Teisinį pagrindą konfiskacijoms sudaro Irano konstitucijos 49 straipsnis, leidžiantis valstybei per teismus perimti „neteisėtai įgytą“ turtą. Realiame įgyvendinime dalis perimto turto perduodama struktūroms, veikiančioms aukščiausiojo lyderio institucijos įtakos zonoje.

    Protestų fonas ir skaičių skirtumai

    Sausio protestai Irane kilo po ekonominio sukrėtimo ir nacionalinės valiutos nuvertėjimo, o vėliau išplito į daugiau nei 180 miestų. Valdžia skelbia, kad per susirėmimus ir protestų malšinimą žuvo daugiau nei 3 100 žmonių, pabrėždama, jog dalis aukų buvo saugumo pajėgų nariai arba atsitiktiniai praeiviai.

    Tuo metu Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas Irano klausimais yra nurodęs, kad žuvusiųjų skaičius gali siekti mažiausiai 5 000, o žmogaus teisių organizacijos pateikia dar didesnius vertinimus. Skirtingi skaičiai aiškinami ribota prieiga prie patikimų duomenų, informacijos kontrole ir rizika vietos liudytojams.

    Žmogaus teisių pareigūnai ne kartą kritikavo Irano veiksmus, pabrėždami, kad represijos, įskaitant teismus prieš protestų rėmėjus ir turto konfiskavimą, dar labiau didina įtampą visuomenėje. Saeedinia nuosprendis, anot stebėtojų, siunčia aiškią žinutę privačiam verslui: net ir simbolinė parama protestams gali kainuoti laisvę bei visą sukauptą turtą.

  • DI klaida JAV moterį pasiuntė už grotų: pusmetis kalėjime, prarastas namas ir jokio atsiprašymo

    JAV Tenesio valstijoje gyvenanti 50-metė Angela Lipps beveik šešis mėnesius praleido kalėjime po to, kai veidų atpažinimo sistema, paremta dirbtiniu intelektu, klaidingai susiejo ją su bankinio sukčiavimo byla. Moteris buvo sulaikyta ir laikyta už grotų, nors vėliau paaiškėjo, kad ji neturėjo nieko bendra su tiriamu nusikaltimu.

    Byla kilo dėl sukčiavimo Farge, Šiaurės Dakotoje, kai iš banko sąskaitų buvo neteisėtai išimtos didelės pinigų sumos, pasitelkus suklastotą JAV kariuomenės pažymėjimą. Tyrėjai peržiūrėjo vaizdo kamerų įrašus ir, bandydami nustatyti įtariamąją, pasitelkė veidų atpažinimo programą, kuri kaip galimą sutapimą nurodė Angelą Lipps.

    2023 metų liepą federaliniai maršalai ją sulaikė namuose Tenesyje. Pasak moters, pareigūnai veikė nukreipę ginklus, o sulaikymas įvyko tuo metu, kai ji rūpinosi vaikais.

    Po sulaikymo moteris buvo uždaryta į apygardos kalėjimą ir, kaip teigiama, beveik keturis mėnesius neturėjo galimybės būti paleista už užstatą, kol laukė perdavimo Šiaurės Dakotai. Jai buvo pareikšti aštuoni kaltinimai, įskaitant vagystę ir neteisėtą asmens identifikacinių duomenų panaudojimą.

    Lūžis įvyko prieš pat Kalėdas, kai advokatas Jay Greenwood gavo bankų dokumentus ir laiko žymas. Įrašai patvirtino, kad tuo metu, kai Farge buvo atliekamos įtariamos operacijos, Angela Lipps buvo Tenesyje, todėl kaltinimai prarado pagrindą ir ji buvo paleista.

    „Dokumentai aiškiai parodė, kad tuo metu, kai vyko operacijos Farge, aš buvau Tenesyje“, – sakė Angela Lipps.

    Tačiau klaida turėjo skaudžių pasekmių: moteris teigia praradusi namą, automobilį ir net augintinį, o iš institucijų taip ir nesulaukusi atsiprašymo. Tokie atvejai atkreipia dėmesį į veidų atpažinimo technologijų taikymo rizikas, kai DI rezultatai traktuojami kaip patikimas įrodymas, o ne kaip pirminė užuomina, kurią būtina patikrinti.

    Ekspertai ne kartą pabrėžė, kad veidų atpažinimo sistemos gali klysti dėl prastos vaizdo kokybės, netinkamo apšvietimo, kameros kampo, taip pat dėl duomenų rinkinių, kuriais apmokyti modeliai. Praktikoje tai reiškia, kad DI pateiktas sutapimas turėtų būti tik vienas iš tyrimo elementų, o žmogaus atliekamas patikrinimas, papildomi įrodymai ir aiškios procedūros tampa kritiškai svarbūs, siekiant išvengti neteisėto sulaikymo.

  • Kuboje dingus disidentui menininkui Luisui Manueliui Otero Alcántarai teismui teikiamas habeas corpus

    Kuboje dingus disidentui menininkui Luisui Manueliui Otero Alcántarai teismui teikiamas habeas corpus

    Dingo iš kalėjimo, šeima nežino

    Kuboje žmogaus teisių gynėjai kreipėsi į teismą dėl disidento menininko Luiso Manuelio Otero Alcántaros buvimo vietos. Pasak organizacijos, vyras buvo išgabentas iš įkalinimo įstaigos, o artimieji ir teisininkai negauna patikimos informacijos, kur jis laikomas.

    Organizacija „Cubalex“ pranešė pateikusi habeas corpus prašymą, siekdama įpareigoti institucijas pateikti duomenis apie sulaikytojo statusą ir užtikrinti, kad jis nebūtų neteisėtai laikomas nežinomoje vietoje. Ši procedūra tarptautinėje teisės praktikoje laikoma svarbia apsauga nuo priverstinio dingimo.

    Kas žinoma apie perkėlimą

    „Cubalex“ teigimu, valstybės saugumo pareigūnai Otero Alcántarą iš Guanajay kalėjimo išgabeno liepos 7 dieną. Nuo tada, organizacijos duomenimis, jis galėjo būti perkeltas į kitą, viešai neįvardijamą vietą, o jo buvimo vieta oficialiai nepatvirtinama.

    „Atitinkamos teisminės institucijos turi nustatytą 72 valandų terminą pateikti atsakymą, o veiksmai pradėti dėl kritinės pažeidžiamumo ir apsaugos stokos situacijos“, – sakė „Cubalex“.

    2021 metų protestai ir nuosprendis

    Luisas Manuelis Otero Alcántara buvo sulaikytas 2021 metais liepos 11 dieną, kai bandė prisijungti prie masinių protestų, kilusių dėl elektros tiekimo sutrikimų ir ekonominės padėties. Vėliau teismas jam skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, nurodydamas kaltinimus dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nepagarbos ir valstybės simbolių išniekinimo.

    Žmogaus teisių organizacijos, tarp jų „Amnesty International“, Otero Alcántarą yra įvardijusios politiniu kaliniu. Kubos valdžia tokio statuso nepripažįsta ir teigia, kad asmenys baudžiami už įstatymų pažeidimus, o ne politines pažiūras.

    Platesnis kontekstas: spaudimas kritikams

    Po 2021 metų protestų Kubos valdžia sugriežtino kontrolę prieš viešai režimą kritikuojančius aktyvistus, menininkus ir turinio kūrėjus, ypač socialiniuose tinkluose. Tarptautinės organizacijos ne kartą yra skelbusios apie sulaikymus, teismo procesus ir ribojimus, taikomus valdžios kritikai bei saviraiškai.

    Pastarosiomis dienomis Otero Alcántaros byla sulaukė papildomo tarptautinio dėmesio, kai Jungtinių Valstijų atstovai Jungtinėse Tautose viešai kėlė jo sulaikymo klausimą diskusijų apie JAV sankcijas Kubai kontekste. Teisininkai pabrėžia, kad šiuo atveju esminis tikslas yra skubiai gauti oficialų patvirtinimą, kur jis laikomas ir kokios sąlygos jam taikomos.

  • Kuboje dingus menininkui Luisui Manueliui Otero Alcántarai teismui pateiktas habeas corpus prašymas

    Kuboje dingus menininkui Luisui Manueliui Otero Alcántarai teismui pateiktas habeas corpus prašymas

    Kuboje veikianti žmogaus teisių organizacija kreipėsi į teismą, prašydama skubiai nustatyti disidento menininko Luiso Manuelio Otero Alcántaros buvimo vietą. Organizacija tvirtina, kad po perkėlimo iš įkalinimo įstaigos jis dingo, o artimieji ir teisininkai negauna oficialios informacijos.

    Pasak pranešimų, Valstybės saugumo pareigūnai menininką iš Guanachajaus kalėjimo išgabeno liepos 7 dieną. Teigiama, kad jis buvo nuvežtas į neatskleidžiamą vietą, todėl jo buvimo vieta iki šiol nežinoma.

    Teisinę peticiją pateikė „Cubalex“ – iš už Kubos ribų veikianti organizacija, teikianti teisinę pagalbą valdžią kritikuojantiems asmenims ir fiksuojanti žmogaus teisių pažeidimus. Ji teismui pateikė habeas corpus prašymą, kuriuo siekiama užtikrinti, kad asmuo nebūtų neteisėtai sulaikytas ar laikomas be aiškaus teisinio pagrindo.

    „Atitinkamos teisminės institucijos dabar turi 72 valandų terminą pateikti atsakymą. Šis veiksmas atliekamas esant kritinei pažeidžiamumo ir apsaugos stokos situacijai“, – teigiama „Cubalex“ pareiškime.

    Luisas Manuelis Otero Alcántara, kuriam yra 38 metai, buvo sulaikytas 2021 metų liepos 11 dieną, kai mėgino prisijungti prie masinio protesto dėl elektros tiekimo sutrikimų. 2022 metais teismas jam skyrė penkerių metų laisvės atėmimo bausmę, nurodydamas kaltinimus dėl viešosios tvarkos pažeidimo, nepagarbos ir valstybės simbolių išniekinimo.

    Žmogaus teisių gynėjai atkreipia dėmesį, kad po 2021 metų protestų Kuboje sugriežtėjo spaudimas valdžią kritikuojantiems aktyvistams, menininkams ir nuomonės formuotojams, ypač socialiniuose tinkluose. Tokiose bylose dažnai keliami klausimai dėl sulaikymo sąlygų, galimybės laiku susisiekti su advokatais ir informacijos prieinamumo artimiesiems.

    Tarptautinį dėmesį šiai bylai taip pat sustiprino Jungtinių Valstijų atstovų pareiškimai Jungtinėse Tautose, kai diskusijose dėl JAV taikomų sankcijų Kubai buvo primintas menininko atvejis. Tuo metu tokios organizacijos kaip „Amnesty International“ Otero Alcántarą yra įvardijusios politiniu kaliniu, nors Kubos valdžia tokio statuso nepripažįsta.

    Teisininkai pabrėžia, kad habeas corpus procedūra laikoma viena svarbiausių priemonių, kai kyla pagrįstų abejonių dėl neteisėto laisvės suvaržymo. Šioje situacijoje esminis klausimas – ar institucijos pateiks patikrinamą informaciją apie sulaikymo vietą, teisinį pagrindą ir asmens būklę.

  • ES raginama spausti Egiptą: bahaistai sako dešimtmečius gyvenantys be teisių ir pripažinimo

    ES raginama spausti Egiptą: bahaistai sako dešimtmečius gyvenantys be teisių ir pripažinimo

    Europos Parlamente vis dažniau keliama religinės laisvės tema Egipte, ypač kalbant apie bahaistų bendruomenę. Europos politikai, lankęsi Kaire, teigia iš pirmų lūpų išgirdę apie ilgalaikę diskriminaciją ir praktines kliūtis, kurios esą paliečia kasdienį žmonių gyvenimą.

    Pasak jų, situacija ypač jautri dabar, kai Europos Sąjunga su Egiptu stiprina strateginę partnerystę. Bendradarbiavimas apima finansinę paramą ir politinius susitarimus, tačiau kartu keliamas klausimas, ar žmogaus teisių įsipareigojimai bus taikomi realiai, o ne liks vien deklaracijose.

    Bahaistų padėtis Egipte

    Bahaistų tikėjimas yra XIX amžiuje susiformavusi pasaulinė religija, pabrėžianti žmonijos vienybę, o jos sekėjai gyvena daugelyje valstybių. Egipte, įvairių vertinimų duomenimis, bahaistų bendruomenę sudaro keli tūkstančiai žmonių, tačiau jų teisinis statusas išlieka itin ribotas.

    Europos politikų teigimu, bahaistų diskriminacija siejama ir su istoriniais sprendimais: minima 1960 metų prezidento dekretu įtvirtinta jų institucijų veiklos uždraudimo praktika, turto konfiskavimas ir bendruomenės infrastruktūros suvaržymai. Prie problemos, kaip argumentuojama, prisidėjo ir dalies religinių autoritetų pozicija, stiprinusi nepalankų visuomenės požiūrį.

    „Europoje turime mokėti atvirai kalbėtis su draugais, ypač kai kalbama apie pamatines teises“, – sakė europarlamentaras Nikos Papandreou.

    Kasdieniai apribojimai ir teisinės spragos

    Kritikai pabrėžia, kad problema nėra vien socialinė atskirtis, bet ir teisiniai ribojimai, kurie gali paveikti dokumentų tvarkymą, šeimos teisę ir bendruomenės gyvenimą. Teigiama, jog bahaistai susiduria su kliūtimis dėl santuokos registravimo, paveldėjimo klausimų, o kai kuriais atvejais ir dėl asmens dokumentų tvarkymo.

    Taip pat keliama kapinių ir laidojimo vietų problema: pasakojama apie perpildytas bendruomenės laidojimo teritorijas ir ribotas galimybes gauti papildomos žemės. Tokie apribojimai, anot pašnekovų, tampa simboliniu teisių trūkumo rodikliu, nes paliečia pačius jautriausius šeimos gyvenimo momentus.

    „Tai ne vien priešiškumas visuomenėje, o teisinis neegzistavimas, kai bendruomenė nepatenka į įprastą pilietybės mechanizmą“, – sakė europarlamentaras Nikos Papandreou.

    Kodėl tema sugrįžo į darbotvarkę

    Tarptautiniu lygiu Egipto žmogaus teisių situacija periodiškai vertinama Jungtinių Tautų institucijų, o religinės laisvės klausimas neretai įtraukiamas į ataskaitas ir rekomendacijas. Europos politikai akcentuoja, kad šis klausimas įgauna papildomą svorį, kai Egiptas siekia stiprinti tarptautinį vaidmenį ir dalyvauja žmogaus teisių darbotvarkėje.

    Egipto konstitucijoje įtvirtinta tikėjimo laisvės nuostata, o šalies vadovybė skirtingais laikotarpiais viešai pabrėžė religinės tolerancijos svarbą. ES atstovai teigia, kad būtent todėl, jų manymu, galimi sprendimai nebūtinai reikalauja radikalių reformų, o labiau aiškaus politinio sprendimo užtikrinti lygias teises taikioms religinėms grupėms.

    Europos Sąjungai didinant politinį ir finansinį įsitraukimą į regioną, auga lūkestis, kad partnerystė bus siejama ne tik su saugumo ar migracijos klausimais, bet ir su realiais žmogaus teisių standartais. Bahaistų teisinio pripažinimo klausimas čia pristatomas kaip konkretus testas, ar deklaruojami principai gali virsti praktiniais pokyčiais.

  • Starmerio istorinis atsiprašymas: 185 000 kūdikių atimti iš vienišų motinų, žada pokyčius

    Starmerio istorinis atsiprašymas: 185 000 kūdikių atimti iš vienišų motinų, žada pokyčius

    Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Keiras Starmeris parlamente oficialiai atsiprašė už valstybės vaidmenį dešimtmečius trukusioje priverstinių įvaikinimų praktikoje. Jis ją pavadino skaudžia dėme šalies istorijoje ir pripažino, kad pasekmės daugybei šeimų jaučiamos iki šiol.

    Remiantis istorinių tyrimų ir parlamentinių svarstymų metu pateiktais duomenimis, 1949–1976 metais Anglijoje ir Velse apie 185 000 nesusituokusių moterų pagimdytų kūdikių buvo atiduoti įvaikinti susituokusioms poroms. Kampanijų dalyviai teigė, kad daugelis motinų buvo spaudžiamos, klaidinamos ar gąsdinamos atsisakyti vaikų.

    Starmeris susitiko su nukentėjusiųjų atstovais, dalis jų stebėjo atsiprašymą Bendruomenių Rūmų galerijoje. Premjeras pabrėžė, kad prievarta ar spaudimu grįsti sprendimai paveikė ir įvaikintus vaikus, ir jų biologines šeimas, o trauma neretai tęsiasi visą gyvenimą.

    „Vaikai užaugo tikėdami, kad buvo nepageidaujami. Jaunoms motinoms buvo sakoma, kad jos amoralios, o jų kūdikiams esą bus geriau be jų“, – sakė Keiras Starmeris.

    Anot premjero, tai nebuvo pavieniai atvejai: praktikos buvo įtvirtintos savivaldos struktūrose, savanoriškose ir tikėjimu grįstose institucijose, taip pat sveikatos ir socialinės priežiūros sistemoje. Jis pripažino, kad valstybė turi atsakomybę už finansuotus ir legitimuotus mechanizmus, kurie sudarė sąlygas tokiems sprendimams.

    Dar 2022 metais parlamento Jungtinis žmogaus teisių komitetas ragino vyriausybę atsiprašyti už viešųjų institucijų ir valstybės tarnautojų veiksmus, kurie, komiteto vertinimu, prisidėjo prie priverstinių įvaikinimų. 2023 metais atsiprašymus paskelbė Škotijos ir Velso valdžios, tačiau tuometinė konservatorių vadovaujama JK vyriausybė atsisakė tai padaryti, argumentuodama, kad valstybė šių praktikų aktyviai nerėmė.

    Prie atsiprašymo Starmeris pridėjo ir konkrečius pažadus: daugiau pagalbos nukentėjusiems žmonėms, lengvesnę prieigą prie įvaikinimo dokumentų bei didesnį psichologinės pagalbos prieinamumą. Kampanijų dalyviai pabrėžia, kad atsiprašymas yra esminis žingsnis pripažįstant padarytą žalą ir mažinant ilgai lydėjusią socialinę stigmą.

    „Gėda ne jūsų, jos niekada nebuvo jūsų. Gėda yra mūsų“, – sakė Keiras Starmeris.