Paskirstymo mechanizmo pavara yra viena svarbiausių variklio dalių: ji sinchronizuoja alkūninio veleno ir skirstomųjų velenų darbą, nuo kurio priklauso vožtuvų atsidarymas ir užsidarymas. Jei sinchronizacija sutrinka, pasekmės dažnai būna labai brangios: nuo sulenktų vožtuvų iki visiškai sugadinto variklio.
Automobiliuose dažniausiai sutinkamos dvi sistemos: paskirstymo diržas ir paskirstymo grandinė. Abi atlieka tą pačią funkciją, tačiau skiriasi priežiūra, ilgaamžiškumu ir gedimų pobūdžiu, todėl pirkėjams bei vairuotojams svarbu žinoti tipines rizikas.
Diržas: tylus, bet turi ribą
Paskirstymo diržas paprastai gaminamas iš gumos ir armuojamas pluoštu, o jo dantukai dirba su krumpliaračiais. Tokia sistema dažnai būna tylesnė, lengvesnė ir pigesnė gaminti, todėl plačiai naudojama mažesniuose varikliuose.
Silpnoji vieta yra senėjimas ir ribotas keitimo intervalas: diržas dėvisi ne tik nuo ridos, bet ir nuo laiko. Praktikoje gamintojai dažnai nurodo keitimą kas 8–10 metų arba maždaug kas 100 000–200 000 kilometrų, tačiau tikslus terminas priklauso nuo konkretaus modelio ir eksploatacijos.
Didžiausias pavojus tas, kad diržas gali nutrūkti be aiškių išankstinių simptomų, ypač esant didesnėms apsukoms. Tuomet alkūninis velenas dar sukasi, o skirstomasis velenas sustoja, todėl stūmokliai susiduria su vožtuvais.
Grandinė: ilgaamžė, bet ne visada
Paskirstymo grandinė pagaminta iš metalo, todėl teoriškai turėtų tarnauti ilgiau ir būti atsparesnė apkrovoms. Dėl to ji dažnai montuojama galingesniuose varikliuose, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais pasitaikė konstrukcijų, kuriose grandinė ir įtempikliai dėvisi greičiau, nei tikisi vairuotojai.
Skirtingai nei diržas, grandinė dažniau perspėja apie problemą: atsiranda barškėjimas šaltu užvedimu, vėliau garsas girdimas ir sušilusiame variklyje. Jei grandinė pailgėja, ji gali peršokti per krumpliaratį, o tai taip pat pakeičia paskirstymo fazes ir gali baigtis rimtu variklio gedimu.
Probleminiai sprendimai ir ką verta žinoti
Tarp dažnai minimų pavyzdžių yra „BMW“ dyzeliniai N47, kuriuose paskirstymo grandinė sumontuota variklio gale, todėl remontas sudėtingas ir brangus. Praktikoje kalbama, kad grandinės resursas neretai siekia apie 200 000–250 000 kilometrų, tačiau labai priklauso nuo priežiūros, tepalo keitimo intervalų ir važiavimo pobūdžio.
„Volkswagen“ 1.4 TSI EA111 pirmos kartos varikliuose plačiai aprašyti grandinės tempimosi, įtempiklių ir fazių reguliatorių gedimai, kartais pasireiškę ir prie mažesnių ridų. Ilgainiui problemą padėjo spręsti patobulintos detalės, tačiau perkant naudotą automobilį svarbu tikrinti, ar modifikacijos buvo atliktos.
Atskiros rizikos siejamos su vadinamuoju šlapiu diržu, dirbančiu tepalo vonelėje. Tokiu sprendimu pagarsėjo „Ford“ 1.0 „EcoBoost“, kur diržo irimo dalelės gali patekti į tepimo sistemą ir užkimšti alyvos siurblio paėmimą, o tai didina variklio užstrigimo tikimybę, ypač naudojant netinkamą alyvą.
Panašiai aptariamas ir 1.2 „PureTech“ variklis, montuotas „Citroën“, „Peugeot“ ir „Opel“ automobiliuose, kur diržo dėvėjimosi dalelės gali kauptis alyvos kanaluose. Tokiais atvejais prevencija dažnai siejama su dažnesniu alyvos keitimu ir griežtu gamintojo reikalavimų laikymusi dėl specifikacijos.
Renkantis automobilį ar planuojant eksploataciją, svarbiausia vadovautis konkretaus modelio gamintojo nurodymais ir serviso istorija, o ne vien bendra taisykle, kad grandinė visada geriau už diržą. Tiek viena, tiek kita sistema gali tarnauti ilgai, jei laiku keičiama alyva, naudojamos tinkamos detalės ir neignoruojami pirmieji simptomai.
Leave a Reply